- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Nuomonių diktatūra ir Snaigių karta kaip nauja žmonių rūšis

Z Snaigių karta

Taip vadinama Z karta, sudaryta iš gimusiųjų po 1995 m. arba vėliau, ir yra didžiausia karta, apimanti 25, 9 proc JAV gyventojų, o kalbant apie JAV ekonomiką – 44 milijardus dolerių. Iki 2020 metų ji sudarys trečdalį visų gyventoju – tikrai verta atkreipti dėmesį, rašo USA Realy leidinys Galimas pirminis straipsnio šaltinis lietuviškas elegancija.eu

Vis dėlto mes norėtume naudoti terminą „snaigių karta“. Šios kartos atstovai gali būti lengvai atpažįstami iš indelio kavai, motorolerio, sportbačių ir tam tikrų pretenzijų į gyvenimą.

Terminą „snaigių karta“ (snowflake generation) Financial Times ir Collins žodynas pripažino 2016-ųjų – metų terminu. Taip vadinami žmonės, gimę auksinio milijardo šalyse po 1990-ųjų metų (kai kurie sociologai bevelija skaičiuoti netgi nuo 1985 metų). Tiesa, ne visus žmones, o priklausančius prie vidurinės ar aukštesnių gyventojų klasių, gerai išsilavinusių, nesusijusių su kriminalais šeimų ir t.t.

Didžiausias snaigių grupes dabar galima sutikti vyresniosiose padorių mokyklų klasėse ir universitetų miesteliuose, nors kai kurios iš šių būtybių jau spėjo pasinerti į platųjį pasaulį ir pridaryti ten nemažai triukšmo.

Kas yra snaigės?

Tai žmonės, kurie:

• Karštai nekenčia smurto ir prievartos. Bent jau jiems taip atrodo (nors apie tai mes vėliau pašnekėsime išsamiau)
• Aukščiausiai pozicionuoja saugumą (tame tarpe emocinį)
• Yra padidėjusio jautrumo, įtarumo ir lengvai pasiduodantys įspūdžiui žmonės.
• Nepratę nei prie nepriteklių, nei sunkaus darbo, nei grubaus elgesio.
• Liguistai reaguoja į nuomones, besiskiriančias nuo jų asmeninės nuomonės.
• Žmonijos istoriją laiko purvina žudynių, kankinimų ir kitų bjaurasčių virtine, nuo ko reikia pilnai atsiriboti, tame tarpe atsargiai vertinant bet kurias taisykles ir tekstus iš prakeiktosios praeities – pavyzdžiui, visą pasaulio literatūrą.
• Įsitikinę savo unikalumu ir aukštai vertina save.
• Yra gan ribotos fantazijos.
• Smerkdami nepakantumą kituose, patys yra nepriekaištingo nepakantumo savo oponentų atžvilgiu pavyzdžiai.
• Nesutampant nuosavam įsivaizdavimui su realiu gyvenimu patiria rimtą stresą.
• Noriai kalba apie savuosius intymiausius išgyvenimus.
• Įprastai yra politkorektiški feministinių pažiūrų kairieji vaikocentristai, dažnai vegetarai.

Manoma, jog terminas „snaigė“ panaudotas iš kovinio sporto klubo Palahniuk: „Nemanyk, jog tu unikali ir nuostabi snaigė!“. Pridėsime: ir trapi. Snaigių pažeidžiamumas prieš pasibjaurėtiną gyvenimo tikrovę yra toks, jog psichoterapeutai jau dabar gali drąsiai pirkti sau rūmus į kreditą: žvilgtelėjusios į eilinę bjaurią būties grimasą, snaigės į depresiją smunka greičiau, nei jūs nusičiaudote.

Tai būtent snaigės iš tiesų raudojo, su ašaromis, garsiai, pražiojusios burnas – naktimis studentų miesteliuose prieš sudaužytus televizorius, iš kurių joms buvo pranešta stulbinanti, neįtikėtina, neįmanoma naujiena – prezidentu išrinktas Donaldas Trampas (Donald Trump). Seksistas, homofobas ir rasistas.

Šie trys žodžiai – blogiausi snaigių žodyne. Jeigu farmaceutai, gaminantys raminamuosius vaistus ir antidepresantus, nesusimes keturiasdešimt penktojo JAV prezidento ausinei statulai, tai istorijoje tai bus išliks kaip juodo nedėkingumo, blogesnio nei Bruto įvykdytas Cezario nužudymas, pasireiškimas.

Jeigu snaigių tėvai – kairysis socialdemokratinis jaunimas – atrasdavo azartą ir jautė pergalę, išmesdami į istorijos šiukšlyną eilinį purviną moterų nekentimą demonstruojantį multiplikacinį filmą apie Snieguolę ir šovinistus mužikus-nykštukus, – tai snaigės išaugo iš esmės jau įsitikinusios, jog jos nugalėjo.

Kad šis pasaulis puikus, pilnas pakalnučių ir vienaragių, ir jog visi progresyvūs planetos žmonės mąsto vienodai, praktiškai išnaikinę purvinas, karingas imperialistines kiaules ir nugalėję socialinę ir genderinę nelygybę. Apskritai, gyvenkime taikia ir laimingai, nenusiimdami dviračių šalmų, kad galvelei nebūtų skauda, jei netyčia sukluptumėte!

Žinomas britų rašytojas-pedagogas Tomas Benetas (Tom Bennett) 2016 metais rašė The Telegraph: „Ateidami į universitetus jie jau baidosi, susidūrę su tuo, jog pasaulis skiriasi nuo jų įsivaizduojamo, todėl ieško jame apsaugos ir saugumo, o ne kūrybos ir žinių“.

Saugumas atrodo sekančiai: reikia iš visų jėgų sudaryti įspūdį, jog snaigių – dauguma, visos jos mąsto viena kryptimi, todėl ginčytinoms ar nemalonioms nuomonėms ne vieta auditorijoje.

Lektoriams, išpažįstantiems dešiniąsias, konservatyviąsias, militaristines, seksistines ar kolonijines pažiūras (ar leidusiems sau prieš kokius penkerius metus nesėkmingai pajuokauti Twitteryje viena iš šių temų), prieiga į universitetus turi būti uždaryta. Su tokiais dėstytojais turi būti nutraukiamos sutartys, neįtinkantys profesoriai turi būti vejami iš darbo.

Ši politika vadinasi „ no platforming“ – neduoti žodžio tiems, su kuo jūs nesutinkate. Be to, kalba eina ne apie marginalus, šarlatanus ar žmogėdras. Ne. Studentai stato barikadas, nepraleisdami į užsiėmimus gerbiamų mokslo šviesulių, geriausių savo sričių specialistų. Jie nenori suprasti šių žmonių, svarstyti jų pažiūrų, galų gale ginčytis su jais: šie dėstytojai „gali juos nuliūdinti“, o komfortas svarbiau nei žinios.

Tokiu būdu į Niujorko universiteto pastatą nebuvo praleistas, pavyzdžiui, CŽV eksdirektorius David Petraeus – žmogus, turėjęs prieigą prie labiausiai jaudinančių politikos paslapčių!

Evergreen koledžas (Vašingtone) buvo priverstas atleisti (su atsiprašymais ir kompensacija) antropologijos profesorių Bret Winston ir jo žmoną, taip pat dėstytoją. Pats Winstonas, kas būdinga, progresyviai mąstantis demokratas.

Tačiau apturėjo nelaimę paprieštarauti studentų idėjai surengti „dieną be baltųjų mokytojų“. Studentai norėjo „pabrėžti svarbų mažumų vaidmenį“, o Winstonas neatsargiai pareiškė, jog lygybės ir laisvės principai blogai suderinami su tokia akcija, ir jog odos spalva neturi trukdyti kažkam dirbti ar mokytis.

Po ko jis čia pat gavo rasisto etiketę ir studentai pareikalavo jo atleidimo. O kai koledžo vadovybė atsisakė tai padaryti, Winstoną ėmė tiesiogiai persekioti: jis buvo uždaromas auditorijoje, buvo blokuojamas jo automobilis, statomos barikados prie namų, jam buvo rašomi įžeidžiami ir grasinantys laiškai. Galų gale koledžas pripažino, „jog negali užtikrinti darbuotojo saugumo“, ir profesorius buvo atleistas.

Tačiau vien neįtinkančių amžininkų užtildymu snaigės neapsiriboja. Burnos užkemšamos ir nerimstantiems numirėliams, bandantiems kalbėti iš kapo. Tai, kad iš mokyklų seniai šalinamos nepolitkorektiškos knygos, jau ne naujiena, tačiau pastaraisiais metais mada persimetė ir į universitetus.

Susidūrę su dilema kas geriau – žinoti temą ar išvengti nervų sukrėtimo, snaigės tvirtai renkasi antrą, o dėstytojai tenkina jų norus. Profesoriai dabar dažnai naudoja „įspėjimo apie pavojų taisyklę“. Oksfordo universitete studentams vyksta paskaito stik su įspėjamąja taisykle.

Pavyzdžiui: „Dabar tema bus apie labai nemalonius atvejus su moterų žudymu, rasizmu ir komofobija“. Ir siūlymas studentams, kurie galėtų tą giliai priimti į širdį: palikite auditoriją arba užsidėkite ausines ir klausykitės muzikos“.

Kam pasauliui reikalingi tokie teisininkai ir kaip jie vėliau dirbs teismuose? Šis klausimas šiuo metu nestovi prieš profesūrą, – kur kas svarbiau yra išvengti incidentų ir teismo ieškinių su skandalais dabar.

Vienas iš mėgstamiausių snaigių terminų – „nuvertėjimas“. Jų pojūčių stiprumas ir gilumas jiems svarbiau už bet kokią nuomonę, net eksperto iš šono.

– Oi, kaip aš kenčiu! Man įgėlė uodas!
– Tikrai uodas? Ne lokys? Juos nesunku supainioti…
– Nedrįskite šaipytis iš mano kančių! Nedrįskite nuvertinti mano jausmų!
– Na, patrinkime su alkoholiu.
– Nedrįskite dalinti man patarimų, aš jų neprašiau!
– Jei jums taip labai skauda, kam kentėti, patrinkime.
– Nedrįskite kaltinti aukos! Aš nekaltas dėl to, kad tapau smurto auka! Mano poelgio negalima pasmerkti, aš auka, aš visada teisus!
– Tai ką su jumis tada daryti?
– Suprasti ir užjausti!

Taip, gimusi laukiniame septintajame dešimtmetyje karta, nekalbant jau apie visai senovinius laikus, kartais negali suprasti, kodėl yra taip baisu, kai kavinėje kartais nėra tavo mėgstamo kokteilio.

Ji yra pripažįsta žiauria trauma tą siaubingą faktą, kad snaigė prievarta ir manipuliacijomis esant jai trijų metų amžiaus buvo pratinama prie puoduko, atėmus gimtąsias sauskelnes.

Septyniasdešimtųjų karta, tapusi snaigių tėvais, susidomėję susipažįsta su tuo, kokie jie buvo siaubingi, veidmainiai toksiški ir agresyvūs padarai, kaip sužalojo jų vaikiškus kūnus ir dvasią.

Tomas Benetas yra solidarus su daugeliu socialinių psichologų ir mokytojų: snaigės – tai ne hipnozės spinduliuotuvo sumontuoto ateivių Mėnulyje darbas, o pilnai prognozuojamas naujosios pedagogikos rezultatas. Snaigės pagrinde išaugo tose šalyse, kur kaip tik tuo metu vaikų fizinės bausmės buvo pripažintos kriminaliniu nusikaltimu.

Dar daugiau, mūsų laikais vaikas yra maksimalia apsaugotas nuo bet kokio diskomforto ir pavojaus.

Namai kuriuose gyvena vaikais įrengiami panašiai kaip guminės kameros mažiems bepročiams. Susirgus vaikas baveik iškart gauna nuskausminamuosius. Bet kokie sportiniai užsiėmimai vyksta maksimaliai švelniai su būtinomis apsaugomis ir medapžiūromis.

Vaiko interesai yra vyraujantys: jis karalius, dievas ir valdovas šeimoje. Jam nuolat aiškinama, jog jis pats gražiausias, mylimiausias ir yra vertas visa ko geriausio. „Besąlygiška meilė“ – tai šiuolaikinės tėvų pedagogikos alfa ir omega.

Vaiko aplinkoje nėra jokios prievartos ar smurto – net ir „baisios“ karikatūros yra uždraustos, o daugelis tėvų atsisako savo vaikams net skaityti klasiką, jei ten rašoma, kad bus nušautas kiškutis arba karaliui nukirsta galva.

Pirmenybė atiduodama šiuolaikinei vaikiškai literatūrai, kurioje supykęs ant šeimininkės dantų šepetėlis vos nenukrito nuo stalo – ir tai labiausia įtempta situacija iš galimų įvykių.

„Niekada nemaniau, kad kada nors tą pasakysiu, – sako Tomas Benetas, – tačiau vaikai pernelyg apsaugoti. Jie gyvena absoliučiai saugioje aplinkoje ir, patekę į koledžą, reikalauja tokios pat apsaugos, prie kurios buvo įpratę nuo vaikų darželio laikų“.

O gal tai yra gerai? Gal ir teisinga?

Pirmoji neperta, geraširdė karta pakeis Žemės veidą, smurtas nuskęs Letoje, gyvenimo tėkmė pasuks nauja vaga ir įstatymais… Na, ris visi antidepresantus, bet antidepresantai geriau nei „Peršingai“

Tiesa, planetoje yra ir kitos kultūros, kur sąlygų snaigėms kol kas dar nėra. Bet, galbūt, bendras papročių sušvelnėjimas pasieks ir tuos, sakykime, po kokių dvidešimties metų? Deja, tenka pripažinti, kad snaigės tik žodžiais nusistačiusios prieš smurtą.

Taip, tikėtina, jog jos negins merginos ją užpuolus chuliganui, o protingai bevelys paskambinti į policiją. Tačiau atvykusiai policijai jie suteiks nemalonių akimirkų griežtai smerkdami žiaurų chuliganų sulaikymą ir jų nubaudimą.

Snaigės neatsisako prievartos, tiesiog jos deleguoja ją valdžiai. Jie laisvai būna grubūs, kaip yra įsitikinę savo saugumu. Jie sugeba pasireikšti, kaip mes jau pastebėjome Evergreeno koledžo profesoriaus atveju, pjudymu ir patyčiomis. Prievarta, kuri užtikrina jų saugumą – tai puiki, teisinga prievarta.

Tiesiog tuo turi užsiimti kažkas specialiai tam apmokytas, o jiems leiskite sėdėti su savo dviračių šalmais vaikiškose sėdynėse. Jau kas, kas, bet laisvė nėra prioritetu snaigių akyse: vaikai, kuriuos iki 14 metų vedžiojo už rankutės į mokyklą ir niekada nepalikdavo vienų, – prie jos nepratę. Dar daugiau, – jie jos bijosi, ypač kai laisve naudojasi tie, su kurių nuomone snaigės nesutinka

Blogiausia, ką sau dabar gali laiesti politikas, rašytojas, gydytojas – tai ištarti kažką, kas iššauks snaigėms baimę. Pavyzdžiui, užstoti Holivudo prodiuserį, gundžiusį aktores ar pasakyti, kad pasyvus rūkymas niekam nekenkia, o feminizmas – pakankamai kvailas dalykas, – tai yra stoti prieš kairiųjų ideologiją, kuri Europoje ir Amerikos universitetuose dominavo daugiau nei pusę amžiaus, ir kuri tapo snaigių katekizmu.

Kai snaigės išsigąsta, jos susivienija ir negailėdamos energijos užkuria audrą savo baimės kaltininkui, – teisminiai ieškiniai, demaskuojantys straipsniai, tonos laiškų su įžeidinėjimais, kompanijos, neišspyrusios piktadario boikotavimas.

Šiandien snaigės, greičiausiai, viena iš galingiausių, mobiliausių ir svarbiausių diasporų pirmojo pasaulio šalyse – bendruomenė, kurios negalima ignoruoti. ­

infa.lt