Robertas Kenedis: Kodėl arabai nenori mūsų Sirijoje [1]

2016, kovo 15, 1:01 | kategorija Ideologija | 3 komentarai | peržiūrų 714 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

NEW YORK, UNITED STATES: John Foster Dulles (R), Republican Party Foreign policy expert is greeted by his brother, Allan Dulles, as he arrives 04 October 1948 in New York. J. F. Dulles was US Republican secretary of state (1953-9). When the USA entered WWII, A. Dulles was recruited by Colonel W. J. Donovan for the Office of Strategic Services (OSS), the US wartime espionage agency that antedated the CIA. After the CIA was established in 1951, he served as deputy director and in 1953 he was appointed director by President Eisenhower but fired by President Kennedy after the failure of the Bay of Pigs invasion in Cuba in April 1961. AFP PHOTO ACME NEWSPICTURES (Photo credit should read AFP/AFP/Getty Images)

Johnas Fosteris Dulles (dešinėje), Respublikonų partijos Užsienio politikos ekspertas, sveikina Allan Dulles’ą , atvykusį į Niujorką 1948 spalio 4 | AFP / AFP / Getty Images

JAV prezidento Džono Kenedžio brolio Roberto Kenedžio sūnus Robertas Kenedis jaunesnysis, teisininkas-advokatas, ekologas, rašytojas ir radijo laidų vedėjas 2016 vasario 23 parašė straipsnį „Kodėl arabai nenori mūsų Sirijoje“. Originalas yra šiuo adresu: Robert F. Kennedy, Jr
Robertas Kenedis aktyviai dalyvauja politikoje, yra demokratų partijos narys ir per B.Obamos rinkimų kampaniją dirbo būsimo prezidento komandoje. Kenedžio straipsnio vertimas:

Dalinai dėl to, kad mano tėvą nužudė arabas, aš dėjau daug pastangų kad suprastinčiau JAV politiką Artimuosiuose Rytuose, nes kartais ji prieš mus sukelia kruviną islamo atsaką. Užuot sutelkę dėmesį į Islamo Valstybės augimą ir žiaurumus, dėl kurių Paryžiuje ir San-Bernardine žuvo daug nekaltų žmonių, mes galėtume pažvelgti toliau už patogiai aiškinamų religijos ir ideologijos ribų. Vietoj to mes turėtume išnagrinėti sudėtingesnę istoriją su nafta, o ji dažnai tiesiog pirštu rodo į mūsų kaltę.

Amerikos žmonės mažai žino apie rekordinį JAV smurtinių įsikišimų į Siriją skaičių, tačiau tai labai gerai žino sirai. Amerikos veiksmai sukūrė palankią dirvą smurtiniam islamo džihadizmui ir tai apsunkina mūsų veiksmingą atsaką Islamo Valstybei. Kol Amerikos visuomenė ir politikai nežino apie praeitį, tol JAV veiksmai krizę tik gilins. Šią savaitę valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) paskelbė laikinas paliaubas Sirijoje. Bet kadangi JAV prestižas ir įtakos svertai Sirijoje yra minimalūs ir paliaubos negalioja pagrindinėms kovotojų organizacijoms, t.y. Islamo Valstybei ir al-Nusra Frontui, tai paliaubos nebus tvirtos.

Panašiai kaip prezidento B.Obamos karinė intervencija Libijoje, taip ir dėl praeitą savaitę amerikiečių subombarduotos džihadistų treniruočių stovyklos, Islamo Valstybė tik sustiprės. 2015 gruodžio 8 „New York Times“ savo pirmajame puslapyje rašė, jog Islamo Valstybės vadovai ir strategijos planuotojai stengiasi išprovokuoti amerikiečių karinę intervenciją. Jie iš patirties žino, kad tai į jų gretas pritrauks minias naujokų savanorių ir suvienys visą islamo pasaulį prieš Ameriką.

Norėdami suprasti šį karą mes turime pažvelgti į istoriją iš sirų pusės. Sunitų sukilimas prasidėjo daug anksčiau nei mūsų 2003 metų Irako okupacija. Dabar jis peraugo į Islamo Valstybę. Dar šaltojo karo metais JAV CŽV puoselėjo smurtinį džihadizmo ginklą.

Neapsieita be ginčų. 1957 metais po nesėkmingo CŽV bandymo padaryti Sirijoje perversmą mano dėdė senatorius Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) pritarė arabų teisei savarankiškai tvarkytis savo valstybėse ir paragino Amerikos imperialistus nesikišti į arabų vidaus reikalus. Tai įsiutino prezidentą Eizenhauerį (Eisenhower), abiejų partijų vadovus ir jų politinius sąjungininkus Europoje. Per visą mano gyvenimą, o ypač kelionėse į Artimuosius Rytus, kalbėdami su manimi daugybė arabų su meile mini Kenedžio idealizmą ir Atlanto chartijos pažadus, kad visos buvusios Europos kolonijos po antrojo pasaulinio karo turi teisę būti nepriklausomos. 1941 metais Franklinas D. Ruzveltas (Franklin D. Roosevelt) privertė Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) ir kitus sąjungininkų vadovus pasirašyti Atlanto chartiją kaip prielaidą gauti JAV paramą kovai su fašizmu.

Robertas Kenedis

JAV gynybos sekretorius Robertas Kenedis sako kalbą 1964 metų rugsėjo 2 d. Niujorke | nuotrauka: STAFF/AFP/Getty Images

Bet didžiąja dalimi dėka Aleno Daleso (Allen Dulles) ir CŽV, kurių užsienio politika ir intrigos dažnai siekė priešingų tikslų nei mūsų tauta, idealistinė Atlanto chartijos politika nebuvo vykdoma. 1957 metais mano senelis ambasadorius Džozefas P. Kenedis (Joseph P. Kennedy) posėdžiavo slaptame komitete, kuriam buvo pavesta ištirti ardomąją CŽV veiklą Artimuosiuose Rytuose.

Jis pasirašė „Briuso-Loveto ataskaitą“ (“Bruce-Lovett Report”), kurioje aprašyti CŽV rengti valstybės perversmai Jordanijoje, Sirijoje, Irane, Irake ir Egipte. Apie amerikiečių vaidmenį perversmuose žino visi arabai, bet beveik nieko nežino amerikiečiai tikintys savo vyriausybės pranešimais. Ataskaitoje CŽV kaltinama užsienyje kurstant antiamerikietiškas nuotaikas, kurios dabar išplito daugelyje šalių. Briuso-Loveto ataskaitoje rašoma, kad CŽV veiksmai prieštarauja Amerikos vertybėms ir slapta nuo piliečių žlugdo JAV moralinį autoritetą. Ataskaitoje taip pat rašoma, kad CŽV negalvojo kaip mes turėtume veikti jei kokia nors užsienio valstybė tą patį pradėtų daryti mūsų šalyje.

Tai kruvina istorija, o šiuolaikiniai intervencionalistai tokie kaip Džordžas V. Bušas (George W. Bush), Tedas Kruzas (Ted Cruz) ir Markas Rubijus (Marco Rubio) narciziškai kalba, kad Artimuosiuose Rytuose „mūsų nekenčia dėl mūsų laisvės“. O iš tikrųjų jie mūsų nekenčia todėl, kad mes išdavėme savo laisvės idealus ir veržiamės per jų sienas.

***

Kad suprastų kas čia vyksta, amerikiečiams svarbu pasiaiškinti kai kurias bjaurios ir mažai kam žinomos istorijos smulkesnes detales. XX a. šeštajame dešimtmetyje prezidentas Eizenhaueris ir broliai Dalesai — CŽV direktorius Alenas Dalesas ir valstybės sekretorius Džonas Fosteris Dalesas — atmetė TSRS pasiūlymą į Šaltąjį karą neįtraukti Artimųjų Rytų, t.y. juose palikti neutraliąją zoną — tegu arabai patys valdo Arabiją. Vietoj to jie pradėjo slaptąjį karą prieš arabų nacionalizmą, kurį Alenas Dalesas lygino su komunizmu; ypač tada, kai arabų savivalda ėmė grėsti naftos koncesijoms.

Jie Saudo Arabijos, Jordanijos, Irako ir Libano tironams pumpavo slaptą amerikiečių pagalbą, nes tikėjo, kad šie apsiginklavę konservatyvia džihadistine ideologija yra geriausias priešnuodis nuo marksizmo. 1957 metais rugsėjį Baltuosiuose Rūmuose per susitikimą su CŽV direktoriumi Franku Vizneriu (Frank Wisner) ir Džonu Fosteriu Dalesu Eizenhaueris pasakė: «Mes turime padaryti viską kas tik įmanoma, kad būtų pabrėžtas „šventojo karo“ aspektas».

Prezidento žodžius užrašė jo kadrų skyriaus sekretorius generolas Andrius J. Gudpasteris (Andrew J. Goodpaster).
CŽV į Sirijos įvykius aktyviai kištis pradėjo 1949 metais — praėjus vos metams po savo įsteigimo. Sirijos patriotai paskelbė karą nacistinei Vokietijai, išvijo Prancūzijos Viši vyriausybės kolonijinę kariuomenę ir pradėjo kurti demokratiją pagal JAV modelį. Tačiau 1949 metų kovą demokratiškai išrinktas prezidentas Šukris al-Kuvatlis (Shukri-al-Quwatli) nepatvirtino amerikiečių suprojektuoto naftotiekio iš Saudo Arabijos į Sirijos ir Libano uostus. CŽV istorikas Timas Veineris (Tim Weiner) knygoje „Pelenų palikimas“ pasakoja, kad už tai al-Kuvatlį JAV nutarė nubausti; CŽV suorganizavo valstybės perversmą ir diktatoriumi paskyrė už sukčiavimą teistą Husnį al-Zaimą. Al-Zaimas vos spėjo paleisti parlamentą ir patvirtinti JAV naftotiekio projektą; po keturių mėnesių valdymo jį nuvertė jo paties tautiečiai.

Dar po kelių perversmų Sirijos žmonės 1955 metais vėl pradėjo kurti demokratiją ir į parlamentą išrinko „Tautinę partiją“, o jos vadą al-Kuvatlį — prezidentu. Al-Kuvatlis šaltajame kare buvo neutralus, bet Amerikos spaudžiamas perėjo į sovietų pusę. Dėl tokios al-Kuvatlio laikysenos CŽV direktorius Dalesas ėmė rengti perversmą ir į Damaską nusiuntė perversmų meistrus Kimą Ruzveltą (Kim Roosevelt) ir Rokį Stouną (Rocky Stone).

Dviem metais anksčiau Ruzveltas ir Stounas suorganizavo valstybės perversmą Irane; nuvertė demokratiškai išrinktą premjerą Mohamedą Mosadyką, kuris bandė išsiderėti geresnes sąlygas su „Anglo-Iranian Oil Company“ (dabar British Petroleum), nes sutartis buvo labai nenaudinga Iranui. Mosadykas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas vadovas per visą 4000 metų Irano istoriją. Jis buvo visame islamo pasaulyje populiarus kovotojas už demokratiją. Irano žvalgybai susekus, kad Jungtinės Karalystės diplomatai Irane rengia valstybės perversmą, Mosadykas išvijo visus britų diplomatus. Tačiau padarė lemtingą klaidą nepaklausęs savo patarėjų maldavimų išvyti amerikiečius; žvalgybininkai teisingai įtarė, kad į britų rengiamą sąmokslą įsipainioję ir amerikiečiai.

Mosadykas idealizavo JAV kaip demokratijos pavyzdį ir manė, kad demokratai negali būti veidmainiai. Nepaisydamas Daleso gundymų, Haris Trumenas (Harry Truman) uždraudė CŽV dalyvauti britų rengiamame perversme. 1953 metų sausy prezidentu tapęs Eizenhaueris tuoj pat Dalesui leido imtis organizuoti perversmą kodiniu pavadinimu „Ajax“. Nuvertę Mosadyką Ruzveltas ir Stounas į sostą pasodino Šachą Rėzą Pahlavį, kuris palaikė JAV naftos kompanijas. Tačiau po dviejų dešimtmečių CŽV remiamo žiauraus valdymo šachą nuvertė 1979 revoliucija, kuri jau 35 metus komplikuoja mūsų užsienio politiką.

Mohamed Mossadegh

Nuotraukoje 1951-53 metų Irano Ministras pirmininkas Mohammed Mossadegh | STRINGER/AFP/Getty Images)

Nuotraukoje 1951-53 metų Irano premjeras Mohamadas Mosadykas.

1951 metais laikraštis „Time“ jį išrinko metų žmogumi. 1953 metais jį nuvertė JAV suorganizuotas perversmas.

Džonas Pradosas (John Prados) veikale „Slaptieji CŽV karai“ (The Secret Wars of the CIA) rašo: „Po sėkmingo perversmo Irane (operacija „Ajax“) 1957 metais Stounas atvyko į Damaską su 3-mis milijonais dolerių skirtų papirkimams ir ėmė kurstyti islamo kovotojus ir karininkus nuversti demokratiškai išrinktą
al-Kuvatlį.

Dirbdamas su „Musulmonų brolija“ ir milijonais dolerių Rokis Stounas sumanė nužudyti Sirijos žvalgybos viršininką generolą Stafą, komunistų partijos vadovą ir daryti provokacijas prieš Libaną ir Jordaniją, o kaltais dėl to paskelbti „Sirijos basistų partiją“. Timas Veineris knygoje „Pelenų palikimas“ rašo apie CŽV planą destabilizuoti Sirijos vyriausybę ir sukurti dingstį į Siriją įsiveržti Irako ir Jordanijos kariuomenėms. Irako ir Jordanijos vyriausybes tuomet jau kontroliavo JAV. Remdamasis išslaptintais CŽV dokumentais „The Guardian“ rašo, kad Kimas Ruzveltas prognozavo, jog CŽV į valdžią atvesta naujoji marionetinė vyriausybė turės imtis represijų.

Bet nežiūrint pinigų siūlymo CŽV nepavyko papirkti Sirijos kariškių. Karininkai apie CŽV siūlymus pranešė valdžioje esančiai Basistų partijai. Sirijos kariuomenė įsiveržė į JAV ambasadą ir suėmė Stouną. Per tardymą Stounas viešai prisipažino dalyvavęs Irano perversme ir apie CŽV mėginimą nuversti Sirijos vyriausybę. Sirai išvijo Stouną ir dar du JAV diplomatus — tai pirmieji JAV diplomatai išvyti iš arabų valstybių. Prezidentas Eizenhaueris Stouno prisipažinimą pavadino prasimanymu ir šmeižtu ir JAV spauda tai ištransliavo visiems amerikiečiams, kuriems patiko demokratinis Mosadyko idealizmas. Sirijoje buvo suimti visi Amerikai simpatizuojantys politikai, o sąmoksle dalyvavę karininkai nužudyti.

JAV grasindama karu į Viduržemio jūrą nusiuntė šeštąjį laivyną ir taip pat JAV vertė Turkiją pradėti karą prieš sirus. Turkija Sirijos pasienyje sutelkė 50000 karių, bet pulti neišdrįso tik dėl vieningos Arabų Valstybių Lygos pozicijos; dėl tokių JAV veiksmų visi arabai buvo įtūžę. Net ir po diplomatų išvijimo CŽV slaptai tęsė pastangas nuversti demokratiškai išrinktą „Baath“ partijos vyriausybę. CŽV kartu su britų MI6 subūrė „Laisvos Sirijos Komitetą“ ir ėmė ginkluoti „Musulmonų Broliją“, kurios tikslas buvo žudyti Sirijos vyriausybės pareigūnus padėjusius atskleisti JAV rengiamą perversmą. Apie Anglijos ir Amerikos naują planą rašo Metju Džonsas (Mattew Jones) veikale „Geresnis planas“. CŽV veiksmai Siriją dar labiau suartino su Rusija ir Egiptu, su kuriais sudarė ilgalaikę sąjungą.

Po antrojo bandymo padaryti Sirijoje perversmą antiamerikietiškos riaušės sukrėtė visus Artimuosius Rytus — nuo Libano iki Alžyro. Tarp atgarsių buvo ir 1958 metų liepos 14-ji, kuomet antiamerikietiškai nusiteikę karininkai Irake nuvertė JAV statytinį karalių Nurį al-Sajidą (Nuri al-Said). Perversmo vadovai paskelbė slaptus dokumentus liudijančius, kad karalius gaudavo didelį atlyginimą iš CŽV. Pasipiktinusi Amerikos išdavyste naujoji Irako vyriausybė nusigręžė nuo Vakarų ir pasikvietė Sovietų diplomatus ir ekonomikos patarėjus.

Nušalintas nuo Irako ir Sirijos reikalų Kimas Ruzveltas perėjo dirbto į naftos pramonę Artimuosiuose Rytuose ir padarė didelę karjerą CŽV-oje. Anot Veinerio Ruzveltas CŽV skyriaus viršininku Vietoj Džeimso Kričfildo (James Critchfield) tapo po nesėkmingo pasikėsinimo nužudyti Irako prezidentą naudojant užnuodytą nosinę. Po penkių metų pagaliau CŽV pavyko nuversti Irako prezidentą tam darbui suagitavus Baath partiją. Iš irakiečių pusės perversmui vadovavo vienas Baath vadovų CŽV agentas žudikas Sadamas Huseinas.

Kartu su Sadamu Huseinu į valdžią atėjęs Baath partijos sekretorius Alis Salechas Sadis (Ali Saleh Sa’adi) vėliau kalbėjo: „Mes į valdžią atvažiavome CŽV traukiniu“. Žurnalistas ir rašytojas Saidas Aburišas (Said Aburish) pasakojo, kad Sadamas ir jo bendrai gavo iš CŽV žmonių sąrašą, kuriuos, siekiant užtikrinti sėkmę, jie privalo tuoj pat nužudyti. Timas Veineris rašo, kad vėliau Kričfildas prisipažino, jog „Sadamą Huseiną sukūrė CŽV“. Prezidento Reigano valdymo metais, per Irako ir Irano karą CŽV Huseinui davė milijardus dolerių, apmokino Irako specialiąsias pajėgas, tiekė ginklus ir žvalgybinę medžiagą. CŽV žinojo, kad Huseinas kare naudoja nuodingas garstyčių dujas, nervus paralyžiuojančias dujas, biologinius ginklus — įskaitant juodligę — ir visas minėtas medžiagas Huseinas gavo iš JAV vyriausybės.

Reiganas ir jo CŽV direktorius Bilas Keisis (Bill Casey) Sadamą Huseiną laikė puikiu JAV naftos pramonės draugu ir tvirta užtvara nuo Irano revoliucijos. Jų pasiuntinys 1983 metais lankydamasis Bagdade Sadamui dovanojo auksinius kaubojaus pentinus ir įteikė JAV siūlomų cheminių, biologinių ir įprastinių ginklų sąrašą. Tuo pačiu metu kovojančiam prieš Iraką Iranui CŽV tiekė tūkstančius prieštankinių ir priešlėktuvinių raketų; šis dvigubas JAV žaidimas iškilo viešumon per vadinamą Irano-Kontrų (Iran-Contra) skandalą. Vėliau džihadistai iš CŽV gautus ginklus atsuko prieš JAV.

Net dabar, kai amerikiečiai stebi dar vieną smurtinį JAV kišimąsi į Artimuosius Rytus, dauguma amerikiečių nežino, kad dabartinį karą didele dalimi sukėlė ankstesni CŽV veiksmai. Artimųjų Rytų sostinėse, mečetėse ir religinėse mokyklose virš su JAV pagalba sunaikintos demokratijos griuvėsių aidi dešimtmečiais vykdytų CŽV machinacijų atgarsiai.

Eilė Sirijos ir Irano diktatorių, įskaitant ir Bašarą Asadą, savo autoritarinį valdymą, griežtą represinę politiką ir sąjungos su Rusiją siekimą pateisina CŽV vykdytų kruvinų perversmų prevencijos būtinybe. Sirijos ir Irano gyventojai gerai žino perversmų istorijas ir atitinkamai vertina JAV kišimąsi į jų reikalus.

Tuo tarpu mūsų spauda kaip papūgos kartoja, kad mūsų parama Sirijos sukilėliams yra grynai humanitarinė, o arabai mūsų veiksmus vertina kaip dar vieną bandymą užgrobti naftos ir dujų telkinius ir vamzdynus, t.y. mato geopolitinį karą. Mums, prieš giliau lendant į karo gaisrą, būtų naudinga apsvarstyti gausią medžiagą liudijančią kaip tik šį požiūrį.

Jų manymu mūsų karas prieš Bašarą Asadą prasidėjo ne nuo taikių demonstracijų 2011 metais. Jis prasidėjo kai 2000-siais Kataras pasiūlė 10 milijardų dolerių nutiesti dujotiekį iš Kataro į Europą per Saudo Arabiją, Jordaniją, Siriją ir Turkiją. Kataras kartu su Iranu dalinasi didžiausią pasaulyje Pietų Parso dujų telkinį.

JAV sankcijos iki neseniai pasirašytos „Irano branduolinės programos sutarties“ draudė Iranui pardavinėti dujas užsieniui. Tuo tarpu Kataro dujos Europą gali pasiekti tik suskystintos ir tik laivais, kas ženkliai padidina jų kainą. Per dujotiekį Kataro dujos galėtų pasiekti Europą, o Turkija už tranzitą uždirbtų daug pinigų. Dujotiekis Persų įlankos arabų karalystėms suteiktų monopolį Europos rinkose. Katare yra dvi didžiulės JAV karinės bazės ir kartu JAV karinės vadavietės Artimuosiuose Rytuose būstinė. Kataras yra artimiausias JAV sąjungininkas arabų pasaulyje.

(bus daugiau)

vertė: Pranas Valickas

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. konkurencijos nėra says:

    Štai kokie pūkuoti ir didžiai dermokratiški

  2. Mindaugas says:

    Atkreipkite dėmesį. Nuotraukoje du didžiausi visų laikų imperialistai, pilkieji kardinolai, užbrėžę JAV vidaus ir užsienio politiką daugeliui metų į priekį. Tikrieji progresyvios žmonijos priešai. Ech, kokie, savo laiku, buvo tiesūs TSRS politologai…

  3. Dalia says:

    Ačiū, Sarmatai, už įdomų straipsnį.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top