Romas Cibas. Kalba
2023, 24 kovo, 11:08 | kategorija LPT | atsiliepimų (3) | peržiūrų 177 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai
Kas galėjo pagalvoti, kad toks pavojus valstybinei lietuvių kalbai iškils nepriklausomybės laikotarpiu. Kai senei nebėra okupacinių dalinių, o tas tris raides, kaip kokį „Trojos arklį“ į savo kalbą atsitempė patys Lietuvos seimūnai. Kodėl? Iš durnumo, apkvailinti madingų trans-humanizmo idėjų? Nupirkti lenkų?
Beje, kokių lenkų? Kaip jie Lietuvoje atsirado? Pvz. rusai (sentikiai), atmigravo, kaip pabėgėliai, nuo carinės valdžios persekiojimų po reformų pravoslavų kanonuose. Vėliau, jau tarybiniais laikais, prie jų prisidėjo ir okupantų palikimas.
O lenkai? Jokios jų migracijos į Lietuvą nebuvo. Bet buvo kryžiaus žygiai, buvo nešama nauja religija (lenkų kalba). Ši srovė buvo ne tik religinė, bet tuo pačiu ir kultūrinė.
Kaip carinėje Rusijoje aukštuomenė iš visos tautos išsiskyrė kalbėdama prancūziškai, taip Lietuvoje – lenkiškai. Ypač dvaruose. Kalbėti lenkiškai – prestižo reikalas. Kalbėti lenkiškai – būti ponu. Ilgą laiką pamaldos, mišios bažnyčioje buvo pravedamos tik lenkiškai, nes lietuviškai Dievas nesupranta, jis yra lenkas…
Dabar tai yra humoras, o tada? Pasakymas „co to ja i kamizelka moja“, taip pat panašus į humorą, bet atskleidžia ir esminę tiesą, lenkišką charakterį. Šis pasakymas kalba apie polinkį į puikybę…
Ne visi žmonės tampa alkoholikais, narkomanais, žvejais ar kitos srities fanais. Tam didelę įtaką turi išankstinis polinkis.
Noras, kaip nors pasireikšti, išsiskirti, pranokti kitą, būdingas daugeliui žmonių, bet toli gražu ne vienodu laipsniu. Yra žmonių su ypatingu polinkiu…
Koks nors Juzukas, dirbdamas pono dvare, pramoko lenkiškai, apsivilko prašmatnesnę „kamizelką“ ir tapo pan Juzef. Kalbėti ponų kalba ne tik trumpalaikis prestižas, pasipuikavimas prieš kaimynus. Tai kitas socialinis statusas.
Jo vaikai, anūkai, jau nuo gimimo jaučiasi kitoje tautinėje tapatybėje. Taip vyksta prisitaikymas, asimiliacija (simila – panašus). O pagal dabartinę terminologiją – „pažanga“.
Tada su Lietuvos krikštu buvo pirmoji „pažangos“ banga – ko nepadarė kryžiuočiai ugnimi ir kalaviju, tą pratęsė misionieriai, atnešdami svetimą religiją, kalbą ir naujus papročius.
Rusų aukštuomenė prancūzais netapo, juos nusodino bolševikų revoliucija. Ne mažesnis faktorius ir tautos skaitlingumas. Mėnulis sukasi aplink Žemę, ne priešingai. Maišantis dviem tautom, nutautėja mažoji. Tai elementari fizika…
Tai, kad dalis lietuvių ( per polinkį į puikybę), tapo „lenkais“ yra lengvai suprantama. Jiems ir dabar būdinga į „atsilikusius“ lietuvius žiūrėti iš aukšto, vadinti juos „mužikais“ „klumpačikais“, „chamais“ ar net „svini litvini“.
Tai puikybės aukos, tai mūsų bėda. Ne be reikalo puikybė laikoma didžiausia nuodėme. Labai artimas giminaitis puikybei yra pavydas. O tiksliau juos skiria tik situacija – sėkmės atveju prieš kitą puikuojamasi, nesėkmės, tam kitam – pavydima.
„Nors ir ne kaimyno namas dega, bet vis vien gražu“ – tai jau iš lietuviškos tautosakos. O tai reškia, kad mes vieni kitų verti… Kad ta tautos dalis, pakeitusi savo tautinę tapatybę yra reiškinys dėsningas. Mes tikrai iš vieno „kelmo“. Tik dabar mūsų atskirtis (dėl skirtingų kalbų) dar didesnė. Didesnis ir priešiškumas…
Kito niekinimas, tai Dievo niekinimas, nes Dievas kiekviename žmoguje, jis – visur esantis.
Iki ko galima nusivažiuoti niekinant kitą tautą, žinome iš trečiojo reicho (praeityje) ir matome iš ruso – fašistų veiksmų (dabartyje). Kada žmonės pasimokys??? Ar tai iš viso įmanoma?
Labai ir labai abejoju, nes visų bėdų – priešiškumo tarp atskirų žmonių, įvairių grupių, konfliktų, karų pagrindinė priežastis yra Ego sąmonė…
O kur dar beribis, kaip visata (anot Einšteino) žmogaus kvailumas. Jie (žmonės) stebisi ir išnaudoja beždžionių ribotumą – pagauna jas su ąsočiu, pripylę į jį riešutų. Nes beždžionė, paėmusi pilną saują, jos nebeištraukia… Jai trūksta racijos atsisakyti godumo ir vienu kartu pasitenkinti mažesniu kiekiu.
Bet argi kitaip elgiasi ir žmonės? Ar jie pajėgus atsisakyti nors dalies savojo egoizmo, vardan palankesnio rytojaus? Atsakymas – neigiamas. O tai patvirtinančių pavyzdžių, kur nepasisuksi. Gamtos niokojimas, netgi savojo kūno, sveikatos – per visą virtinę žalingų priklausomybių…
O kiek pražūtingų priklausomybių netiesioginio pobūdžio? Apie ką kalba biblijinis padavimas apie Babelio bokštą?
Apie tai, kad po tvano visi žmonės susikalbėjo viena kalba. Jie net sumanė pasiekti dangų, pastatydami didžiulį bokštą. Tokios žmonių galimybės išgąsdino net pačius dievus. Ir žmonės buvo nubausti… Jie nebegalėjo susikalbėti, nes prašneko įvairiomis kalbomis…
Man tai rezonuoja su knygą „Nešantys Šviesą“, kurioje plejadiečiai teigia, kad anunakai (šumerų dievai) pakeitė žmonių DNR, tam kad žmones būtų lengva valdyti – „skaldyk ir valdyk“. Žmonės ir po šiai dienai nesusikalba…
Kad ir dabartinis karas Ukrainoje, prasidėjo dar 2014 m. Donbase ( rytų Ukrainoje), kur daugumą sudarė rusai, dar nuo sovietų Sąjungos laikų pripratę kalbėti tik rusiškai. O čia ( po maidano) visoje Ukrainoje, kaip valstybinė kalba įvedama – ukrainiečių…
Tai rusiškieji „internacionalistai“ įvertino, kaip fašizmą. Paradoksas – jeigu visi kalba rusiškai, tai yra gerai, tai internacionalizmas. Bet jeigu ukrainietiškai, tai jau blogai, labai blogai. Tai fašizmas…
Nors daugiatautėje Rusijoje valstybinė kalba yra rusų ir tai visiems yra norma, o ne „fašizmas“, bet Donbaso rusams tai ne argumentas. Jie visur nori būti šeimininkais.
Panašus mąstymas, beje, yra ir pas Lietuvos „lenkus“. Juk tikrieji lenkai į savo kalbą, į savo rašybą svetimų raidžių neįsileidžia.
Pasitaiko karų ir pilietinių, kada abi pusės kalba ta pačia kalba. Tokiu atveju pritrūksta kitokio vienijančio faktoriaus, kuris atsvertų tai, kas taip nenumaldomai skiria socialinėje ar kitų vertybių srityje. Bet kalba dažniau yra pirminis faktorius – skiriantis arba vienijantis.
Todėl nieko nuostabaus, kad per visą žmonijos istoriją priskaičiuojama virš 500 bandymų sukurti neutralią tarptautinę kalbą, kuri būtų tuo „bendru vardikliu“ visų tautų lygiateisiam tarpusavio bendravimui. Ir dėka kurios gali mėtų vieną kartą nutraukti tą nesibaigiantį konfliktų ir karų maratoną.
Tokia kalba sėkmingai sukurta, tai – Esperanto (espero – viltis). Viltis žmonijai. Šia kalba rašomos knygos, verčiamos iš nacionalinių kalbų, leidžiama periodinė spauda. Vyksta pasauliniai kongresai, regioniniai sąskrydžiai. Bet plataus, masinio paplitimo neturi. Nes laikosi tik ant idėjai pasišventusių entuziastų. Valstybiniu lygmeniu palaikymo neturi.
Jeigu toks palaikymas būtų, žymiai sumažėtų mokinių mokyklose krūvis, kurie dabar užsienio kalbų (pagal programą) mokinasi tris, keturias. Šalia gimtos – nacionalinės kalbos, pakaktų neutralios – tarptautinės.
O ką jau kalbėti apie visus piliečius, kurie vis daugiau keliauja ir nuolatos susiduria su kalbų barjeru. Kalbų daug ir visų tikrai neišmoksi. Tereikia tarptautiniu lygmeniu priimti politinį sprendimą…
Deja tokiam sprendimui žmonija dar niekaip nesubręsta. Net mažosios tautos, kurioms gresia asimiliacija, neranda pakankamai motyvacijos šia idėja susidomėti. O ką jau kalbėti apie didžiąsias, kurios tarptautinės kalbos statuso tikisi savo nacionaliniai kalbai.
Kiekvienas kalbos „antklodę“ tempe ant savęs. Netgi didžiausi Lietuvos patriotai, kurie labiausiai susirūpinę dėl lietuvių kalbos naikinimo, neįžvelgia to, kad neutrali tarptautinė kalba, kaip skydas, apsaugotų mažas tautas nuo surusinimo, sulenkinimo ar suanglinimo.
Juk akivaizdu, kad šis „bendras vardiklis“ neutralizuotu nacionalines ambicijas, kurios linkusios įsisiūbuoti net iki fašizmo. Tai kame gi reikalas, iš kur toksai aklumas?
Man tai panašu į nepajėgumą atsikratyti žalingo įpročio (rūkimo, taurelės), nors žmogus ir norėtų. Tiesiog kūniškumo daugiau, o valios mažiau. Jos nepakanka peržengti įpročiui.
Šis palyginimas ne visai tinkamas, nes gimtoji kalba nėra žalingas įprotis. Bet juk niekas į ją ir nesikėsina. Nacionalinė kalba skirta vidiniam naudojimui, o tarptautinė – išoriniam…
Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.
Leidžiama ...
Spėju, kad tylint galima būtų kur kas geriau susikalbėti bei vieniems kitus suprasti nei bet kuria kalba. Tyloje girdisi esmė. Beje, tyla nekelia pavojaus jokiai kalbai.
Česlovas Černiauskas
Jūs galvojate, kad galvojate?
2023-03-25
Daugelis žmonių galvoja, kad galvoja, o iš tikrųjų už juos galvoja kiti, tie, kurie į galvas įdiegia iš anksto parengtus konstruktus, konceptus, mentalinius modelius, memus etc, o žmonės kaip robotai juos kartoja ir garsina, bet viso to šaltiniai – ne jie, užtai negali suprasti kodėl jų gyvenimas klostosi ne taip, kaip norėtų.
Pasak Bernardo Verberio nedaugelis žmonių supranta kas vyksta aplinkui. Jie kartoja tai, ką pasakojo tėvai, paskiau mokytojai mokykloje, ką matė ir girdėjo per vakarines žinias. Galų gale save įtikina, kad tai jų nuomonė, kurią karštai gina, jei tam prieštaraujama. Bet plačiau pasižvalgę ir gerai pagalvoję jie ir patys galėtų pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o ne toks, kokį jiems nori parodyti kiti.
Kita vertus, ne taip ir paprasta suvokti tikrovę, kurios interpretacijos yra auklėjimo rezultatas. Gyvenimą matome tokį, kokį mus išmokė matyti.
Imanuelis Kantas aiškina, kad nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. O žmogus pats kaltas dėl to, jei nesavarankiškumo priežastis yra ne proto stoka, bet stoka pasiryžimo bei drąsos naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. Sapere aude! Turėk drąsos pats naudotis savo protu!
Tai kodėl nesinaudojame? Ogi todėl, kad šiuolaikinis žmogus, ypač jaunimas, pasiduoda ideologijai daug lengviau nei sovietiniais laikais. Bet ne tik šiuolaikinis jaunimas, o ir humanitarų terpės intelektualai. Tai rodo ne tiek sąmonės silpnumą ar konjunktūrinį mąstymą, kiek masinės komunikacijos priemonių, kurioms neatsispiria net labiausiai išsilavinę žmonės, visagalybę.
Manipuliacija yra viešpatavimo būdas, kuriuo siekiama dvasiškai paveikti žmones per elgesio programavimą. Šis slapta daromas poveikis nukreipiamas į žmogaus psichinę struktūrą turint tikslą pakeisti žmonių nuomonę, paskatas ir tikslus valdžiai reikalinga linkme.
Pasak komunikacijų specialisto Z. Freire nepraregėjusiai tautai nereikia jokių manipuliacijų, jai reikalinga tik totalinė priespauda. Kol pavergtieji jaučiasi užkamuoti tikrovės, nėra reikalo jais manipuliuoti.
Mąstytojai apie masių valdymą
Prancūzijos politiko ir diplomato Moriso Paleologo (Georges Maurice Paleologue) dienoraštyje skaitome jo pasakytą mintį, kad demokratija nebūtinai turi būti iš esmės liberali. Nepažeisdama demokratijos principų, ji gali naudotis visomis politinės, religinės ir socialinės priespaudos rūšimis. Tačiau demokratijos sąlygomis despotizmas tampa neapčiuopiamas, nes pasklinda po įvairias institucijas; jis neįsikūnija kokiame nors viename asmenyje, jo visur pilna ir tuo pačiu niekur nėra; dėl to jis kaip erdvę užpildantis garas — nematomas, bet dusinantis; jis tarytum susilieja su nacionaliniu klimatu. Jis mus erzina, nuo jo kenčiame, juo skundžiamės, bet nėra ką užsipulti. Paprastai žmonės pripranta prie šio blogio ir paklūsta jam. Juk neįmanoma neapkęsti to, ko nematai.
JAV sociologas Polis Lazersfeldas (Paul Felix Lazarsfeld) ir Robertas Mertonas (Merton Robert King) viešpatavimą apibūdina taip: „Tie, kurie kontroliuoja visuomenėje vyraujančias pažiūras ir įsitikinimus, mažiau naudoja fizinę prievartą ir daugiau — masinę įtaigą. Bauginimą ir prievartą pakeitė televizija, radijas ir reklama.“
Šios problemos iš akių neišleido ir Frydrichas Nyčė (Nietzsche Friedrich): „Kas labiausiai reikalauja pačių nuodugniausių, pačių atkakliausių įrodymų, — tai akivaizdumas. Daugeliui trūksta akių, idant jį pamatytų.“
Įsiklausykime į dar vieną Nyčės mintį apie tai, kad nepriklausomybė yra atsižadėjimo, kurį valdžios trokštantysis galiausiai pasirenka, forma: jis ilgai ieškojo, ką galėtų valdyti, ir nieko nerado — tik save patį.
Taigi, pirmiausia turime sureguliuoti mąstymą. Suprantama, kad šis procesas nelengvas. Jo sudėtingumą patvirtina ir Davidas Kekičas, kuris yra pasakęs, kad „mąstymo procesas, tai pats svarbiausias ir sunkiausias dalykas, pasireiškiantis ne tik versle, bet ir gyvenime. Imperijų kūrėjai ilgas valandas mąsto… kol kiti linksminasi vakarėliuose. Jeigu jūs sąmoningai nenorite dėti pastangų, reikalingų mąstymo procesui patobulinti…, vadinasi, patekote į tinginystės vergiją ir negalite kontroliuoti savo gyvenimo.“
Masinės sąmonės formavimas
Tačiau mąstymo procesui tobulinti trukdo sparčiai laužomas masinio lavinimo — pradinio, vidurinio ir aukštojo — procesas, išskiriant elitinio lavinimo segmentą, skirtą viršūnėms, o vidutinį lygį nuleidžiant visiems kitiems.
Reikia pabrėžti, kad visuomeninė sąmonė iš dalies kontroliuojama internalizacijos būdu per profesinių bendruomenių tvirtinamas (arba netvirtinamas) kadencijas (tenure). Egzistuoja tam tikra mokslinė (intelektualinė) dienotvarkė, nustatanti ką galima svarstyti, o ko — negalima, didžiąja dalimi lemianti atsakymus ir duodanti griežtą ideologinį įvertinimą. Viena iš tokių institucijų — Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Paprastai kalbant, tas, kuris atsisako mąstyti šabloniško mąstymo kategorijomis, tampa pavojingas valstybės valdžiai.
Vargu ar kas nors paneigtų faktą, kad toli gražu ne visko, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvos padangėje, priežastys ir motyvai guli paviršiuje — atvirkščiai, jie kruopščiai slepiami; toli gražu ne visi tikslai atvirai deklaruojami, ir tai yra natūralu. Mes puikiai žinome, kad didžioji politika daroma slaptai, reali valdžia, tai slapta valdžia, o „didžiųjų finansų“ funkcionavimo zona — išvis paslaptis. Suabejoti slaptų istorijos mechanizmų realia analize bando trumparegiai, profanai arba, atvirkščiai, tie, kurie per daug gerai išmano slaptų jėgų struktūras, stengiasi nukreipti nuo jų dėmesį, mėtyti pėdas, tokiu būdu išjuokdami rimtas paieškas, tapatindami jas su konspirologija. Tiesa per šias pastangas neretai jie ir „išsiduria“, dažniausiai dėl įvairių reiškinių vertinimo dvigubų standartų.
Paprastai konspirologija suprantama kaip žinių sritis, kurioje istorija, ypač staigūs jos posūkiai, aiškinami ne pagal istorijos dėsnius, o pagal slaptos kovos peripetijas, sąmokslus ir tam tikrų nematomų jėgų — ordinų, masonų ložių, specialiųjų tarnybų, uždarų tarptautinių organizacijų ir kt. — pagal pasirinkimą, kontrsąmokslus.
Konspirologija kaip mokslinė programa, be viso kito, visada valdančiųjų paslapčių atskleidimas, to, kaip realiai funkcionuoja valdžia, kaip skirstomi resursai ir cirkuliuoja informacija. Kadangi tikroji valdžia — paprastai slapta valdžia (žr., landsbergizmas) arba akivaizdžios valdžios slapta veikla, slapta dimensija, tai jos analizė pagal apibrėžtį turi konspirologinį aspektą.
Remiantis garsaus filosofo ir istoriko A. Fursovo mintimis galima teigti, kad visų pirma yra asmenys, grupės ir struktūros, darančios didesnę įtaką dalykų esmei ir gyvenimui negu kiti asmenys, grupės ir struktūros, o kartais didesnę negu dauguma šių paskutinių; antra, šie dar galingesni asmenys, grupės ir struktūros savo įtaką ir valdžią įgyvendina slaptu būdu, matomų įvykių užkulisiuose; trečia, minėti asmenys, grupės ir struktūros tarpsta ne chaotiškai, o organizuotai.
Labai gaila, kad šiuolaikiniai socialiniai mokslai neturi nei nuoseklios terminijos, nei galimybės, o dažnai ir noro, užsiimti socialinių procesų slaptais mechanizmais, tuo, ko nėra paviršiuje, šešėline tikrovės puse. Šiuo požiūriu socialiniai mokslai yra blėstantys, pusiniai: daugiausia jie užsiima reiškiniais, o ne esminiais dalykais, funkcijomis, o ne substancija, tokiu būdu praleisdami svarbiausius dalykus.
Einšteinas mėgo sakyti, kad pasaulis — sąvoka ne kiekybinė, o kokybinė. Pasaulyje esanti nedidelė, bet gerai organizuota grupė, kurios rankose sutelktos kolosalios priemonės (turtas, finansai), valdžia ir žinių bei šių struktūrų kontrolė, taip pat ir masinės komunikacijos priemonių, sveria daugiau negu didelė žmonių masė arba net visa šalis — užtenka paskaityti Džono Perkinso (John Perkins) „Ekonomikos smogiko išpažintį“.
Žvelgiant iš pasaulėjautos pozicijų galima teigti, kad jums pateikiama informacija, kurioje ką nors praleidus, ką nors pridėjus taip nudailinama, kad jos daromas įspūdis smarkiai pralenkia tikrovę.
Masės žmogus
Pasaulis atsidūrė masių formavimo gniaužtuose, tai pavojingas kolektyvinės hipnozės tipas, kuris liudija vienatvę, laisvai plūduriuojantį nerimą ir baimę, užleisdamas vietą cenzūrai, privatumo praradimui ir paaukotai laisvei. Visa tai skatina savitas, kryptingas krizės naratyvas, draudžiantis disidentų pažiūras ir besiremiantis destruktyviu grupiniu mąstymu.
Esminiai masės žmogaus bruožai yra atsisakymas mąstyti, pačiam apsispręsti ir prisiimti atsakomybę. Pasak dar vieno filosofo Michaelo Oakeshotto, masės žmogus linksta viską užkrauti valdžiai, kuri turi ne tik nustatyti visiems vienodas žaidimo taisykles, bet ir apibrėžti, kas yra geras gyvenimas, kaip visi turėtų galvoti ir nuo kokios linijos nenukrypti. Filosofo teigimu, modernaus individo raidos istorija yra emancipacijos istorija kovojant už teisę pačiam save apibrėžti, o ne būti apibrėžtam išorinių sąlygų.
Visa tai ganėtinai trivialu ir vargu ar kas nors dėl to imtų ginčytis. Tačiau aiškinantis apie tam tikrus istorinius reiškinius arba politinius įvykius, nurodančius socialinius netolygumus, netolygumai ne šiaip užmirštami arba ignoruojami — juos stengiamasi ignoruoti; galiausiai dėl to ar kito įvykio analizės ar aiškinimo apsiribojama fasadu, tuo ką galima pačiupinėti, tuo kas lengvai
M. Fuko žodžiais tariant „leidžia būti perskaitomu“.
Kritinis mąstymas
Įvertinus pirmiau išsakytas mintis, belieka įjungti kritinį mąstymą. Kai tik pradėsite kritiškai vertinti informaciją, jūsų gebėjimas mąstyti staigiai ūgtelės, nes informaciją vartosite ne pasyviai, o perdirbsite ją ir tokiu būdu suformuosite savo nuomonę.
Nevertėtų šioje vietoje sumenkinti ir intuicijos. A. Einšteinas yra pasakęs, kad intuicija — dievo dovana, o protas — jo nuolankusis tarnas. Tačiau intuicija ne kas kita, kaip buvusi intelektinė patirtis. Profesorė T. Černigovskaja teigia tikinti intuicija ir įkvėpimu… Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinios ribotos, o vaizduotė aprėpia visą pasaulį, stimuliuoja pažangą, gimdo evoliuciją. Trumpiau sakant, tai mokslinių tyrimų realusis faktorius.
Svarbiausia, ką šiandien galime ir turime padaryti, tai surasti savąją grupę, saugoti vieni kitus ir būtinai atlikti ką nors dvasiškai svarbaus sau patiems. Jeigu tai ne darbas, vadinasi savanorystė arba hobis, kaip keistai visa tai neskambėtų…
Taigi, nematomas valdantysis elitas įsakinėja svarbiausiems hierarchiniams institutams ir šiuolaikinės visuomenės organizacijoms. Jis vadovauja stambiausioms korporacijoms, jis valdo valstybės valdžios mechanizmą ir pretenduoja į jos prerogatyvą. Jis nurodo kryptį karinės žinybos veiklai. Socialinėje sistemoje jis užima strategines vadavietes, kuriose sutelktos veiksmingiausios priemonės, suteikiančios valdžią, turtus ir visuomeninę padėtį, kuria jis naudojasi.
gerbiu Jus