Vergovė kapitalo tarnyboje [3]

2015, kovo 5, 5:02 | kategorija Istorija | 4 komentarai | peržiūrų 1 026 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Tęsinys, pirma dalis, antra dalis;

paveikslėisImpulsas šuoliui

Taigi, Europos progresas vyko dėka kolonizuotų šalių plėšimų ir vergų darbo išnaudojimo, savo dydžių neturinčio analogų istorijoje. Dviejų, atrodo, priešingų ekonominių formų – kapitalistinės ir vergovinės – egzistavimas nėra paradoksas. Kapitalizmo esmė – maksimalaus pelno siekimas. O kadangi vergovė parodė savo ekonominį efektingumą plantacijų ūkyje ir brangiųjų metalų kasyklose, kapitalo savininkai be jokios sąžinės graužaties ėmėsi ją naudoti.

Čia verta pacituoti istoriką Fernaną Brodelį, manantį, kad vergvaldystė, feodalizmas ir kapitalizmas visiškai neturi vienas kito pakeisti. Jie gali egzistuoti vienos ekonominės sistemos ribose – tai ir įrodo kapitalistinio pasaulio vystymosi eiga. „Būtent Vakarų Europa tartum iš naujo „atrado“ ir eksportavo antikinę vergovę į Naująjį pasaulį, – rašė Brodelis. – Kapitalizmas gimė iš pasaulinės nelygybės; jam vystytis reikia tarptautinės ekonomikos… Jis nebūtų taip įsišaknijęs ribotoje ekonominėje erdvėje, ir visiškai negebėtų vystytis be paslaugios darbininkų pagalbos“.

Ši „paslaugi pagalba“ buvo vergų darbas, kurie dirbo po 20 valandų per parą plantacijose ir mirdavo nuo pragariškų sąlygų per pirmus du-tris metus. Ši „paslaugi pagalba“ buvo tai, kad nereikėjo apmokėti gamybos išlaidų. Anuomet jie tai gerai žinojo (pavyzdžiui, šiuolaikinės ekonominės sistemos pradininkas Adamas Smitas rašė, kad Amerikos atradimas leido prekybos verslui taip išsiplėtoti ir pasiekti tokių aukštumų, kokių jis nebūtų pasiekęs kitomis sąlygomis), tačiau šiandieniniai liberalai apie tai nutyli.

Nebūtų buvę kolonijų užgrobimų ir įžymiojo „Prekybos trikampio“, Londonas niekada nebūtų tapęs turtingiausios pasaulio valstybės centru, o kapitalizmas nebūtų įgavęs to impulso šuoliui. Pavyzdžiui, vien tik 1600 metais iš Brazilijos buvo eksportuota 30 tonų cukraus, kurio pardavimo kaina sudarė 2 milijonus svarų sterlingų. Tai dvigubai daugiau, nei viso Britanijos eksporto vertė!

Be šio „dopingo“ Europa niekada nebūtų sugebėjusi atlikti tokio staigaus šuolio į industrinę epochą, nebūtų įgavusi persvaros prieš konkurentus tarptautinėje ekonomikos sistemoje. Feodalinės Europos virtimo buržuazine išviso galėjo nebūti, jei ne kolonijų resursai ir vergovė. Prie to galime priskirti procesą, vadinamą „kainų revoliucija“. Europoje susikaupęs milžiniškas aukso ir sidabro kiekis XVI amžiaus pabaigoje lėmė prekių kainų šuolį 2,5-4 kartus. Plataus naudojimo prekių pabrangimas privedė prie samdomų darbininkų realių pajamų mažėjimo. Pavyzdžiui Anglijoje, per XVI amžių kainos vidutiniškai pakilo 155 %, o darbo užmokestis tik 30 %.

Tačiau kainų kilimas buvo dangaus mana užgimstančiai buržuazijai. Darbo jėga pigo, o gaminama produkcija priešingai – brango. Kartu su lengvų pinigų įplaukomis atpigo ir kreditai, o tai taip pat buvo paranku buržuazijai. Feodalinei santvarkai buvo suduotas mirtinas smūgis. Krintant pinigų perkamajai galiai, sumažėjo realus valstiečių duoklės dydis – pagrindinis feodalų pajamų šaltinis. Buržuazijai atsivėrė durys pergalingam žygiui per Europą.

O juk be Amerikos, Europos kapitalizmas turėjo ir kitus pelno šaltinius. Pavyzdžiui, Indiją. Čia anglų kolonizatoriai nenaudojo vergų darbo taip, kaip mes tai suprantame, tačiau jų naudojami feodaliniai valstiečių išnaudojimo būdai labai jau priminė vergovę. XVIII amžiaus pradžioje Bengalija, tapusi pirmąja anglų kolonizatorių auka, buvo viena iš labiausiai ekonomiškai išvystytų Indijos sričių. Tačiau kolonizatoriai pakankamai greitai sunaikino jos klestėjimą. Pirmiausia, atėjūnai ėmėsi tiesiogiai grobti šalies turtus.

Po pergalės mūšyje prie Plesio (1757 m.), anglai pareikalavo išmokėti jiems 18 milijonų svarų sterlingų kontribuciją. Palyginimui: visos valstybinės Londono išlaidos 1760 metais sudarė 24 milijonus svarų sterlingų. Per sekančius du dešimtmečius Anglija neatlygintinai išvežė iš Indijos prekių ir monetų už 38 milijonus svarų sterlingų. Tuomet anglų Ost Indijos kompanija įgavo teisę rinkti iš valstiečių žemės mokestį, kuris tapo pagrindiniu kolonizatorių pelno šaltiniu. Taip gautos lėšos buvo skiriamos indiškų prekių pirkimui. Neinvestuodama nė vieno skatiko, kompanija gaudavo milžinišką pelną, pardavinėdama Indijos audinius metropolijoje.

Palyginus su prieškolonizaciniu periodu, žemės mokestis išaugo dvigubai. Mokesčio rinkėjai iš valstiečių atimdavo beveik viską, nepalikdami nė grūdelio maistui. Žinomi atvejai, kai valstiečiai būdavo kankinami, aukomis tapdavo net vaikai. Be to, jeigu prieškolonizaciniu laikotarpiu mokesčių sistema buvo lanksti, ir mokestis buvo mažinamas stichinės nelaimės atveju ar smarkiai kritus kainoms, tai valdant anglams jis būdavo išieškomas nežiūrint į jokias nepalankias sąlygas. Tokios politikos rezultatas – baisus badas 1769-1773 metais, kurio metu, įvairiais skaičiavimais, žuvo nuo 7 iki 10 milijonų Bengalijos gyventojų.

Vėliau anglai visiškai priklausomais padarė Indijos audėjus. 1775 metais jiems buvo uždrausta dirbti kokiam nors kitam užsakovui ar rinkai, kol nebus užbaigtas Ost Indijos kompanijos užsakymas. Į audėjų namus buvo siunčiami sargybiniai, kurie stebėjo, kad amatininkas slapčia nepardavinėtų savo produkcijos. Už neatliktą savaitės darbą audėjus įkalindavo be maisto ir vandens. Sistema, labai primenanti vergovę!

Jei XIX amžiaus pradžioje iš Indijos į Angliją dar buvo vežami audiniai, tai pamažu audinių eksportą pakeitė verpalai, tiekiami anglų audimo fabrikams. Tai lėmė Londono muitų politika. Anglų eksportas į Indiją buvo palaikomas, taikant mažesnį muito mokestį (2-3,5 %), o Indijos amatininkų gaminių importas – priešingai, buvo neįmanomas dėl didelių mokesčių (20-30 %).

Nuo 1815 iki 1832 metų eksportuojamų iš Indijos medvilnės gaminių kiekis sumažėjo nuo 1,3 milijonų iki mažiau nei 100 tūkstančių svarų, kai britų produkcijos importas padidėjo 19 kartų. Tai lėmė audinių gamybos mažėjimą ir smarkią Indijos deindustrializaciją. Šalis virto pigios žaliavos šaltiniu ir rinka angliškoms prekėms.

Iš viso, Brodelio paskaičiavimu, XVIII amžiaus viduryje Anglija vien tik iš Indijos kasmet gaudavo pelno už 2 milijonus svarų sterlingų, tuomet, kai visos investicijos Anglijoje buvo vertinamos 6 milijonais svarų sterlingų. Per šimtą metų – nuo 1757 iki 1857 m. – anglai išsiurbė iš šalies turtų, prilyginamų 8,5 milijono kilogramų aukso vertei. Indijos plėšimas pagreitino metropolijos pramoninę revoliuciją ir palengvino Anglijos buržuazijai paversti savo šalį „pasaulinės pramonės dirbtuvėmis“.

Kapitalizmas amerikietiškai

Vergovė didelę reikšmę turėjo ir JAV – didžiausiai paskutinio šimtmečio kapitalistinei valstybei. XVII amžiaus pradžioje, tik įkūrus pirmąsias kolonijas, kolonistai pradėjo indėnų naikinimo karus. 1638 metais atvykėliai beveik visiškai išžudė pekotų gentį. Išlikusių gyvų dalį pardavė vergovei į Bermudų salas, kitą dalį pasiliko sau – tokiam pat vergiškam darbui. Prekyba „gyvomis prekėmis“ tęsėsi iki XVII amžiaus pabaigos. Šiaurės Amerikos kolonistai tiekė vergovei indėnus į Vest Indijos salas, taip užkaldami nemažus pinigus.

O kai į Naująjį pasaulį imta gabenti vergus iš Afrikos, atvykėliai prisijungė prie šio pelningo verslo. 1637 metais pirmasis amerikiečių vergų laivas, romantiškai pavadintas „Aistra“ (Desire – vert. pastaba), išplaukė iš Marblhedo uosto. Gana greitai būsimieji jankiai tapo verti europiečių konkurentų vardo. Per XVIII amžių amerikiečiai per Atlantą pergabeno 194 tūkstančius vergų. Netgi pati mažiausia pagal plotą kolonija (ir būsimoji JAV valstija) Rod Ailandas 1770 metais turėjo 150 laivų, kurie nuolat kursuodavo tarp Afrikos ir Amerikos.

Iki Nepriklausomybės karo Šiaurės Amerikos kolonijos pasakiškai turtėjo pagal jau minėtą „Prekybos trikampio“ schemą. Vergų laivai gabeno romą, kurį prie Afrikos krantų iškeisdavo į vergus. Vergus parduodavo Karibų salose, iš ten vežė į Masačiusetsą cukranendrių sirupą, kur jį išvalydavo, ir užbaigdami šį ratą, paversdavo romu. „Prekybos trikampis“ amerikietiškai lėmė laivų statybos ir cukraus gamybos pakilimą Naujojoje Anglijoje – būsimų Jungtinių Valstijų širdyje, taip pat paveikė ir ankstyvą manufaktūrinės gamybos atsiradimą.

Be to, laivai, pastatyti šiaurinių kolonijų laivų gamyklose į Karibų jūros regioną gabeno žuvis, grūdus, galvijus ir medieną. Jei nebūto tos suderintos schemos, kažin ar Šiaurės Amerikos kolonijos būtų sugebėjusios išsilaisvinti iš anglų ir tapti išsivysčiusia kapitalistine valstybe! Įdomus pavyzdys: patrankas generolui Džordžui Vašingtonui Nepriklausomybės karo metu liejo pramonininkai broliai Braunai iš Providenso, kurie pralobo iš vergų prekybos.

Tačiau be pačios prekybos, Šiaurės Amerikos kolonijos ir pačios išnaudojo vergus darbui. XVIII amžiuje čia atsirado milžiniškos tabako ir medvilnės plantacijos. Vergų sąlygos Šiaurės Amerikos kolonijose buvo ne ką geresnės, nei Ispanijos ir Portugalijos valdose. 1705 metų Virdžinijos kodeksas numatė vergo užkapojimą mirtinai už bandymą pabėgti. Merilende 1723 metais buvo priimtas įstatymas, numatantis juodaodžio ausų nupjovimą už tai, kad pakėlė ranką prieš baltaodį.

Įdomu tai, kad liberalizmo koncepcijos pradininkas ir „pilietinės visuomenės“ sąvokos autorius Džonas Lokas, pavedus anglų aristokratams, 1667 metais sudarė konstituciją Karolinos kolonijai. Joje Lokas nemažai vietos skiria vergovei, kurios reikalingumu jis neabejojo. Vergais, kaip teigiama jo konstitucijoje, gali būti ir negrai, ir baltieji. Vertėtų tai atminti šiuolaikiniams liberalams!

Kaip ir Europos kapitalistinių valstybių atveju, vergovė lėmė kapitalo sukaupimą Jungtinių Valstijų pramonės vystymui. Kai kurie istorikai vieną iš Nepriklausomybės karo, lėmusio JAV atsiradimą priežasčių, nurodo būtent kolonistų siekį perimti į savo rankas vergų prekybą. Šis verslas buvo Anglijos karaliaus monopolija, ir Šiaurės Amerikos pirkliai bei kontrabandininkai siekė teisės užsiiminėti pelninga vergų prekyba.

Punktas, pasmerkiantis vergovę, taip ir nepakliuvo į Nepriklausomybės deklaraciją. Vergovės klausimas buvo pripažintas vidiniu kiekvienos valstijos reikalu. Dėl to vergvaldystė JAV ne tik išliko, bet ir dar labiau išplito. Tik per 20 metų – nuo 1790 iki 1810 m. – vergų skaičius JAV išaugo nuo 700 tūkstančių iki 1, 2 milijono, o medvilnės gamyba padidėjo nuo 1,5 milijono iki 101 milijono svarų. 1850 metais šalyje buvo 3,2 milijono vergų, tačiau netgi po vergovės panaikinimo šie žmonės tarnavo stambiojo kapitalo interesams.

Apibendrinkime. Kolonijų užkariavimai ir vergvaldystė leido Vakarams tapti hegemonine civilizacija, o kapitalizmui – gauti reikalingų resursų vystymuisi. Kaip rašė Marksas, „turtai, įgyti už Europos ribų plėšikaujant, žudant ir pavergiant vietinius gyventojus, plaukė į metropoliją ir tuoj pat virto kapitalu“. Antroje XIX amžiaus pusėje vergovė formaliai buvo panaikinta, bet faktiškai vis dar tebenešė pelną kapitalistinėms valstybėms. Pavyzdžiui, kai XIX amžiaus pabaigoje atsirado automobilių pramonė ir smarkiai išaugo kaučiuko poreikis, išgaunant jį Brazilijoje dirbo darbininkai, turėdami vergo statusą.

Net jei samdomas darbas ne visada įgaudavo tokias žiaurias formas, kapitalisto ir darbininko santykių esmė liko tokia pati – iš žmonių gauti kiek įmanoma daugiau naudos.

Šimtai milijonų Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos gyventojų šiandien dirba už grašius, sudarydami prabangias gyvenimo sąlygas nedideliam būreliui „išrinktųjų“. Be šio pasidalinimo, kurį galime vadinti „švelnia vergove“, niekada nebūtų atsitikę taip, kad 85 turtingiausių žmonių turtas lygus kartu sudėjus 3,5 milijardo vargingiausių planetos gyventojų turtui.

Tačiau ta „švelni vergovė“ greitai gali tapti tikra. Kapitalistinė sistema aktyviai veržiasi link globalios vergovės atkūrimo. Tai rodo ir „socialios valstybės“, socialistinių ideologų spaudimo dėka atsiradusios Vakaruose, kūrimo pabaiga, ir vis labiau plintantis socialinis rasizmas, paremtas atviromis fašistinėmis idėjomis, ir išpuoselėtos žmonių sekimo sistemos. Būtina sustabdyti pasaulio kritimą į kapitalistinės vergovės bedugnę – dabar dar pavojingesnę, kadangi jai tarnaus visos šiuolaikinės civilizacijos technologijų ir manipuliacijų mašinos. Turime skubėti. Laikmatis jau paleistas.

Pabaiga

Parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. kur gi - kaip atrodo JAV Demokratija says:

    PvWEdyfQKKA

    Nuorodos be komentaro yra trinamos

  2. Mindaugas says:

    Ar žinote, kokomis savybėmis pasižymi imperializmas? Štai tokios imperializmos savybės:
    1. Didėjantis militarizmas.
    2. Šalies „vienybės“ akcentavimas ir tendencija minimalizuoti politinius skirtumus tos „vienybės“ labui;
    3. Vidinių socialinių problemų vengimas. Tai tyčia naudojama valdančiųjų klasių su tikslu nukreipti socialinę ir politinę energiją iš vidaus į išorę. Grupės, kurios neturėjo jokio suinteresuotumo imperializmu, bet siekusios konsoliduoti savo galią, tapo suinteresuotos imperializmu. Palyginkite šias savybes su Lietuva. Sutapimai akivaizdūs. Taigi, tampa aišku, kad kapitalizmas ir imperializmas yra neatskiriamai susiję, juk kapitalizmas ieško vietos į kurią perkelti savo vidinę įtampą ir prieštaravimus. Tai reiškia globalinius užkariavimus siekiant pigių išteklių, rinkų ir darbo jėgos, kurią būtų galima išnaudoti precedentų neturėjusiu būdu. Visa tai naudinga negausiam visuomenės sluoksniui ir reikalauja valstybės apsaugos. Šiuo procesu valstybė įgija neproporcingą įtaką gamybos procesui. Per priverstinį kompanijų susitelkimą buvusioji anarchinė gamyba didžiąja dalimi išnyksta. Monopolistinis kapitalizmas virsta valstybiniu kapitalizmu. Valstybė ir monopolijos užvaldo gamybos procesą ir maksimalizuoja pelną per besivystančiojo pasaulio išnaudojimą; vienas šito pavyzdys galėtų būti ir pigios darbo jėgos įvežimas iš tokių šalių. Visiems turi būti aišku , kad šis imperializmo pasireiškimas, vis dar kankinantis mus šiandien, yra didžiausia grėsmė žmonijai, kuri privalo būti nugalėta. Imperializmas – tai ne kas kita kaip pūvantis kapitalizmas!

  3. perskaičius says:

    šį ar panašų straipsnį, neįsivaizduojama kaip toliau galima būtų šlovinti “pažangiuosius“ vakarus- tai būtų pats tikriausias NUSIKALTIMAS.

  4. Anyzius says:

    Gal propagandos užliūliuoti mulkiai truputį praregės, paskaitę straipsnį. Bent ką iš čia pateikto įvertins logiškai, nors truputį. Juk JAV pilietinis karas ir susikūrimas mums pateikiamas kaip vergų išlaisvinimo siekiamybė. Nors kitiems akivaizdu, kaip ir dabarties situacija – suvaryt visus į vergiją, priversti prasiskolinti.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top