Centrinių bankų auksas: tylios ekspropriacijos istorija

2015, 24 balandžio, 1:01 | kategorija Metodologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 699 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisPastaruoju metu viena iš pagrindinių pasaulio masinės informacijos priemonių temų – aukso tema. Susidomėjimą geltonuoju metalu skatina pranešimai apie Vokietijos bei kitų valstybių planus repatrijuoti savo aukso atsargas iš JAV ir Didžiosios Britanijos, kur jis įvairiu metu buvo išvežtas. Kilo audringos diskusijos dėl to, kaip patikimai centriniai bankai ir finansų ministerijos užsiima patikėtų jiems aukso rezervų apsauga. Įtariama, jog aukso ten yra mažiau, nei skelbiama oficialiai. Šiame straipsnyje mes spėjame, jog ekonomiškai išsivysčiusių valstybių centrinių bankų saugyklose aukso beveik nebėra…

1. Aukso išpardavimas arba Viršutinė ledkalnio dalis

Centriniai bankai keturis dešimtmečius vadavosi nuo savo aukso atsargų. Buvo praktikuojamos dvi tokio „vadavimosi“ formos: a) atviri metalo pardavimai; b) slaptos operacijos.

Paprasčiausias ir akivaizdus dalykas – atviras geltonojo metalo išpardavimas; oficialiuose visų šalių ir tarptautinių organizacijų rezervuose 1975 metais jo priskaičiuota 36,7 tūkstančiai tonų (1). Šie išpardavimai – viršutinė, matoma ledkalnio dalis. Jie prasidėjo iš karto po to, kai, iš pradžių de facto, o vėliau ir de jure buvo likviduotas auksinio dolerio standartas (70-ieji XX amžiaus metai). Visus aukso pardavimus iš oficialių atsargų galima suskirstyti į tris kategorijas:

1. Ankstyvieji pardavimai antroje 70-ųjų pusėje, iki 80-ųjų praeito amžiaus metų. Tai buvo aukcionai, organizuojami JAV iždinės ir Tarptautinio valiutų fondo.

2. Centrinių bankų pardavimai pagal taip vadinamus Vašingtono aukso susitarimus, pradėjusius veikti 1999 metų rudenį.

3. Pavieniai atskirų centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų pardavimai skirtingais metai.

70-aisiais JAV pardavė 530 tonų, TVF – 732 tonas, iš viso – 1 262 tonų. 1980-aisiais finansinės pasaulio vyriausybės beveik neatlikinėjo nei geltonojo metalo pardavimų, nei pirkimų, jo rezervai buvo „įšaldyti“. 1990-aisiais gryno aukso pardavimų kiekis iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių oficialių rezervų sudarė 2,9 tūkstančiai tonų (2). 2000 metų pabaigoje pasaulio oficialių rezervų buvo 3,6 tūkst. tonų mažiau, nei 1975 metais (3).

Nuo naujojo amžiaus pradžios pardavimai buvo vykdomi išskirtinai tik Vašingtono susitarimų rėmuose. 1999 rugsėjį Vašingtone buvo pasirašyta sutartis tarp 17 centrinių bankų, tame tarpe ECB, dėl aukso pardavimų penkeriems metams. Vėliau ji gavo pavadinimą „Pirmasis Vašingtono aukso susitarimas“. Oficialiai buvo pareikšta, jog šis susitarimas skirtas tam, kad prilaikytų centrinių bankų geltonojo metalo išpardavimą ir nesugriautų aukso rinkos. O iš tikro tikslas buvo priešingas – įpareigoti centrinius bankus pardavinėti metalą iš savo atsargų, kad palaikytų žemas aukso kainas. Buvo nustatytos „paskyros“ atskiroms šalims, per penkerius metus buvo planuojama išmesti į rinką 2 tūkstančius tonų metalo. 2004 metų rugsėjį sutartis buvo perpildyta ir nustatytos naujos normos atskiriems dalyviams, ji ėmė vadintis „Antruoju Vašingtono aukso susitarimu“.

Pagaliau, 2009 metų rugsėjį atsirado „Trečiasis Vašingtono aukso susitarimas“. Daugiausia pagal šias sutartis aukso pardavė Šveicarija (1300 tonų). Toliau seka Prancūzija, Didžioji Britanija, Nyderlandai. Kitos šalys – Ispanija, Portugalija. Vidutinis metinis centrinių bankų pardavimų kiekis 2001-2009 metais sudarė 385 tonų. Tačiau 2009 metais, finansinės krizės apogėjuje, centrinių bankų politikoje įvyko lūžis: iš pardavėjų jie virto geltonojo metalo pirkėjais. Šį lūžį bandė niveliuoti Tarptautinis valiutų fondas, kuris nuo 2009 metų rugsėjo iki 2010 metų gruodžio iš savo atsargų pardavė 403 tonas geltonojo metalo.

Iš viso, per keturiasdešimt metų po aukso standarto kracho, iš oficialių atsargų buvo parduota apie 6,5 tūkstančių tonų aukso (grynas pardavimas), tai oficialias atsargas sumažino 18 procentų (4). Oficialiais duomenimis, šiuo metu šios atsargos šiek tiek viršija 30 tūkstančių tonų.

2. Aukso išpardavimas – irgi apiplėšimas

Detali centrinių bankų aukso pardavimo operacijų analizė parodė, kad sandėriai vyko tais momentais, kai jie naudingiausi buvo ne pardavėjui, o pirkėjams. Pateiksime tik du pavyzdžius.

Per 1999-2002 metus, kai pasaulinė aukso rinka buvo pačiame žemiausiame taške, lyginant su ankstesniu dvidešimtmečiu, Anglijos Bankas 17-oje aukcionų pardavė daugiau nei pusę šalies oficialių aukso atsargų, arba beveik 400 tonas geltonojo metalo. Sprendimą parduoti priėmė tuometinis finansų ministras Gordonas Braunas (Gordon Brown). Pardavimų pradžioje atsargas sudarė 715 tonų aukso, po jų – šiek tiek daugiau nei 300 tonų. Pinigai už parduotą auksą buvo konvertuoti į JAV dolerius, eurus ir jenas. 2010 metais ši istorija pradėta tirti. Tyrimo metu (2010 metų pavasaris) aukso kaina buvo keturis kartus didesnė, nei tuomet, kai jis buvo išparduodamas (1 250 dolerių už Trojos unciją prieš 256-296 dolerius). Gaunasi, jog tuo metu skaičiuojamas nuostolis iš aukso pardavimų sudarė maždaug 7 milijardus svarų sterlingų. Verta paminėti, jog tuo metu, 1999-2001 metais JAV finansų ministru buvo Laris Samersas (Larry Summers), kuris palaikė glaudžius ryšius su Gordonu Braunu ir darė jam spaudimą priimant sprendimus dėl aukso pardavimų (5).

Kitas pavyzdys – Šveicarija. 1999 metais oficialios Šveicarijos aukso atsargos sudarė 2 590 tonas – šalis buvo antroje vietoje po JAV pagal aukso atsargas. Per 2000-2005 metus Šveicarijos nacionalinis bankas iš viso pardavė 1300 tonas aukso. Vidutinė to meto kaina buvo 350 dolerių už trojos unciją (250-450 dolerių diapozone). 2012 metų rudenį aukso kaina pasaulinė rinkoje priartėjo prie 1800 dolerių padalos – daugiau nei penkis kartus viršijo tą vidutinę kainą, kuri buvo 2000-2005 metais. Nesunkiai suskaičiuosime, jog nuostoliai už tokią operaciją praeitų metų pabaigoje sudarė 60 milijardų dolerių. Tai kelis kartus daugiau, nei nuostoliai, kuriuos patyrė Anglijos auksą parduodamas Gordonas Braunas.

Šie pavyzdžiai aiškiai parodo, jog aukso pardavimai buvo reikalingi ne finansinėms valdžioms ir ne Didžiosios Britanijos bei Šveicarijos piliečiams, o pirkėjams, kurie nusprendė savęs neviešinti.

3. 1990-ieji – slaptos aukso išgavimo iš centrinių bankų rūsių operacijos

1990-aisiais, daugelio ekspertų manymu, centriniai bankai ėmėsi aktyviai naudoti aukso atsargas lizingui (kreditinių operacijų rūšis). Operacijos su auksu vyko slaptai nuo publikos, tame tarpe įstatymų leidėjai ir vyriausybės. Vienas pagrindinių tokių slaptų operacijų tikslų buvo sumažinti geltonojo metalo, vis dar išlaikančio savo, kaip JAV dolerio konkurento pozicijas, kainą. Finansinei oligarchijai (FRS „spausdinimo mašinos“ savininkams) tuo metu buvo reikalingas stiprus doleris, kad galėtų jo pagalba vykdyti aktyvų visame pasaulyje supirkimą (čia – visa finansinės ir ekonominės „globalizacijos“ esmė). Išaiškinti slaptas pasaulio finansinės oligarchijos, savo interesams palenkusios daugelio pasaulio valstybių centrinius bankus, užmačias ėmėsi daugelis ekspertų. Buvo netgi sukurta organizacija GATA (Gold Anti-Trust Action), kurios tikslas – slaptų „aukso kartelio“ operacijų išaiškinimas.

GATA manymu, jis skirtas geltonojo metalo kainų mažinimui naudojant centrinių bankų ir iždinių resursus. Į kartelio sudėtį įėjo Niujorko Federalinis rezervų bankas, Anglijos bankas, Voltstryto bankai (pirmiausia tai investicinis bankas Goldman Sachs), kiti bankai bei finansinės kompanijos, taip pat ir Europos. Atskirų operacijų atlikimui prisijungdavo ir kitų šalių centriniai bankai (pavyzdžiui Bundesbank, Šveicarijos nacionalinis bankas), kompanijos, išgaunančios auksą. Net tokia autoritetinga organizacija, glaudžiai susijusi su aukso išgavimu, kaip Gold Fields Mineral Services (GFMS), pripažino, jog XXI amžiaus pradžioje už centrinių bankų ribų buvo apie 5 tūkstančius tonų geltonojo metalo, kuris buvo įskaičiuotas į CB balansą. Žinomas vakarų aukso ekspertas Džeimas Turkas (James Turk), naudodamasis Didžiosios Britanijos ir JAV pinigų bei muitų statistiką, daro išvadą, jog vien tik šiose dviejose valstybėse slaptas aukso nutekėjimas iš oficialių rezervų per 1991-2002 metus sudarė 7 287 tonas.

Dar įspūdingiau atrodo žinomo aukso srities eksperto Frenko Venerozo (Frank Veneroso) vertinimai. Jis 1998 metais publikavo žymiąją ataskaitą apie aukso rinką pavadinimu „Kasmetinė aukso knyga – 1998“. Joje Venerozo teigia, jog centrinių bankų aukso pardavimai dirbtinai mažino bendrą aukso paklausos kiekį 1 600 tonomis per metus (esant 4 000 tonų kasmetinei pasiūlai). Iš 33 000 tonų, kurias oficialiai tuo metu turėjo centriniai bankai, Venerozo skaičiavimais, fizinis auksas tesudarė tik 18 000 tonas. Už CB ribų apyvartoje buvo apie 15 000 tonų metalo, perduotų išorinėms organizacijoms lizingo, kreditų sandorių ir svopo operacijų būdu. Iš esmės, Venerozo išvados neprieštarauja Džeimso Turko išvadoms. Jos tik platesnės, kadangi aprėpia ne tik dviejų šalių aukso pardavimus, tačiau daugelio stambiųjų centrinių bankų.

4. Buhalteriniai centrinių bankų triukai

Jei Vakarų centriniai bankai savo fizinius rezervus iš tikro suteikia lizingui, jie neprivalo pateikti informacijos apie konkrečius aukso kiekius, paliekančius jų saugyklas. Pasak dokumento apie statistinius Euro sistemos aukso rezervų duomenų apskaitą, patalpinto Europos centrinio banko (ECB) tinklapyje, esamos rekomendacijos nereikalauja, jog centriniai bankai atskirtų auksą, kuris yra jų seifuose ir auksą, kurį jie perdavė trečiai šaliai lizingo ar svopo operacijų metu. Dokumente sakoma, jog „grįžtamosios aukso operacijos niekaip nepaveikia aukso atsargų kiekio, nepriklausomai nuo operacijos rūšies (t. y. aukso svopai, REPO sandoriai, depozitai ir paskolos), vykdomos pagal TVF direktyvų rekomendacijas“ (6). Tokiu būdu, pagal esančias direktyvų rekomendacijas dėl apskaitos, centriniams bankas leidžiama ir toliau prie savo balanso priskaičiuoti auksą, netgi jei jį visą iki paskutinės dulkelės iškeitė į ką nors ar atidavė lizingui. Tai galima matyti iš to, kaip vakarietiškieji centriniai bankai vadina savo aukso atsargas.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vyriausybė savo atsargas vadina „Auksas (įskaitant ir auksą, esantį svopuose ir paskolose)“. Tai tikslus apibrėžimas, naudojamas oficialiuose pranešimuose. Tas pats vyksta ir JAV finansų ministerijoje bei ECB, kurie savo aukso rezervus įvardija kaip „Auksas, įskaitant ir aukso depozitus“, „Auksas kartu su auksu svopuose“, „Auksas, įskaitant aukso depozitus ir auksą, esantį svopuose“. Nedaugelis centrinių bankų savo ataskaitose patikslina, kokia konkreti oficialių aukso atsargų dalis dalis yra saugoma kaip fizinis auksas, ir kokia dalis yra atiduota paskoloms, svopams ir taip toliau. Kažin, ar prie centrinio banko autoriteto stiprinimo prisideda tai, jog jo vadovybė pripažįsta, kad banko auksas yra atiduotas skolon tarpininkams – bankams-dileriams, kurie tą auksą ima ir parduoda, pvz., Kinijai. Tačiau skaičiai vis dėlto verčia manyti, kad būtent tai ir vyksta iš tikrųjų. Greičiausiai, centrinių bankų auksas pražuvo ir bankai-dileriai, pardavę jį, neturi jokių galimybių jį sugrąžinti.

(1) Įskaitant išsivysčiusių šalių oficialius rezervus – 28,1 tūkst. tonų, besivystančių šalių – 3,6 tūkst. tonų, tarptautinių organizacijų (Tarptautinis valiutų fondas, Tarptautinių atsiskaitimų bankas Bazelyje) – 5 tūkst. tonų.

(2) S. M. Borisovas. Auksas šiuolaikiniame pasaulyje. – M.: Nauka, 2006, 86 p.

(3) Iš viso oficialūs rezervai sudarė 33 tūkst. tonų, tame tarpe ekonomiškai išsivysčiusių šalių – 24 tūkst. tonų, besivystančių šalių (čia ir buvusios socialistinės valstybės) – 4,8 tūkst. tonų, tarptautinių organizacijų (Tarptautinis valiutų fondas, Tarptautinių atsiskaitymų bankas Bazelyje, Europos centrinis bankas) – 4,1 tūkst. tonų.

(4) „Išaugusi aukso monetarinė reikšmė stiprina jo planavimo perspektyvą“//2011 m. liepos 7 d.//“ElitTreider.ru“

(5) Būdamas finansų ministru, Samersas tuo pat metu buvo ir Valiutų stabilizavimo fondo vadovu (Exchange Stabilization Fund) – pagrindinio JAV vyriausybės mechanizmo, naudojamo rinkos aprūpinimui auksu. Mažai tikėtina, jog Braunas, parduodamas aukso atsargas, veikė vienas. Ekspertai tvirtina, jog Vašingtonas JAV oficialių atsargų sąskaita aukso rinką aprūpindavo per svopus ir lizingo sandorius, kurie niekada nebuvo užregistruoti kaip savininko pasikeitimas. Šių operacijų tikslas – kainos mažinimas pasaulinėje aukso rinkoje.

(6) http://www.snb.ch/en/mmr/reference/annrep_2011_komplett/source

(7) Smulkiau apie centrinių bankų aukso apskaitos paslaptis ž.: V. J. Katasonov. Auksas Rusijos ekonomikoje ir politikoje. – M.: Ankil, 2009, 57-63 p.

parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top