- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Istorija, religija, tiesa – visuomenės programavimo įrankiai

paveikslelisPoreikis parašyti šį straipsnį atsirado matant visuotinį nesusikalbėjimą tarp visuomenės grupių ir atskirų jos narių. Pasigilinus į viso to priežastis išlindo įdomūs dalykai… Informacijos gausa internete leidžia kiekvienam pagal poreikius ir suvokimo laipsnį susidaryti savo asmeninį požiūrį-nuomonę bet kuriuo klausimu. Ir štai šiuo metu gimsta viena asmeninė „tiesa“, kurią žmogus gina visomis jam prieinamomis priemonėmis, nes paprasčiausiai ja tiki. Jam tai Tiesa.

O kas čia blogai galima būtų paklausti?

Blogai čia tik tas, kad ši asmeninė „tiesa“, yra tiesa tik pačiam individui. Visi kiti turi savas tiesas ir kai tik kalba prieina iki šių „tiesų“ ribų, iki to atrodo tarpusavyje suprantamai kalbėję ir bendravę žmonės pradeda vienas kito nebesuprasti, arba dar blogiau – matyti savo pašnekovo asmenyje oponentą, kurį iki to, galbūt laikė net savo bendraminčiu.

Kaip tai įvyksta ir kokios to priežastys?

Štai čia ir prasideda visas įdomumas. VSK (Visuomenės Saugumo Koncepcijoje) yra paminėta, kad norint statyti rytdieną reikia žinoti tai, kas vyko vakar, bent jau tam, kad nedaryti tų pačių klaidų ir turėti kažkokios patirties pagrindą. Ir istorinis-chronologinis veiksnys užima svarbią antrą vietą visuomenės vystymosi poveikio priemonių sąraše: https://www.sarmatas.lt/wp-content/uploads/vs11.gif

Iš to seka, kad manipuliuojant mūsų vakar dienos įvykių eiga galima nustatyti tam tikrą norimą visuomenės vystymosi kryptį šiandien, tuo siekiant savų konkrečių tikslų. Kitaip sakant – vykdomas kryptinis nestruktūrinis valdymas, kuris turi tuo didesnį poveikį, kuo mažiau yra pastebimas.

Paimkime pavyzdį:

Sakykime, norime supriešinti visuomenę tautiniu pagrindu tam, kad galėtume stumti globaliai Europai(ne tautinei Lietuvai) palankius įstatymus, kurie šalyje iššauktų mažiausią įmanomą pasipriešinimą. Kaip tą padaryti?

Vienas iš poveikio būdų – susilpninti visuomenės pasitikėjimą pačios visuomenės pagrindu – valstybės moralumu, teisėtumu, dorumu ir t.t. griaunant prieš tai buvusių valdovų autoritetą.

Ir pradedant Mindaugu, kaip Lietuvos valstybės įkūrėju.

Mes visi žinome(arba bent jau manomės žinantys), kad Mindaugas kadaise buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi ir to pagrindu šiandien šalyje turime Mindaugo karūnavimo šventę.
Atrodo viskas tvarkoje, turėjome valdovą – turime jo karūnavimo šventę.

Tačiau tas „tvarkoje“ ilgai netruko – neužilgo atsirado Mindaugą kompromituojantys faktai, kurių iki pat valstybinės karūnavimo šventės paskelbimo niekas nežinojo ir niekam jie nerūpėjo. Ir čia prasidėjo: Mindaugas ir šioks, ir anoks(amoralus), kaip galima švęsti tokio valdovo šventes(atsirado kelios tai  vertinančios grupės, nors iki tol buvo viena vienintelė(buvo valdovas – yra šventė). Ir ta šventė kažkuriai daliai visuomenės tapo ne visai švente…

Tikslas buvo pasiektas ir šiuo atveju visai nesvarbu ar tie pateikti faktai teisingi, ar ne. Čia jų nevertinsime.  Svarbu tai – kokiu metu ir kokiame kontekste jie buvo ištraukti į dienos šviesą ir kokį padarė poveikį visuomenėje. Jų teisingumui patikrinti mes neturime jokių priemonių, tačiau jų poveikį mes matome akivaizdžiai. Kiekvienas turime pažįstamų šiuo klausimu galvojančių kitaip, nei mes patys.

Juk apie kitus Lietuvos valdovus mes irgi turime kažkokių galbūt negražių „duomenų“, tačiau jie niekam nerūpi, nes neskaitant istorijos, šiandienos valstybės gyvenime tie buvę valdovai neužima jokios vietos.

Ir taip, apie Lietuvos valdovą Mindaugą šiandien turime kelias tiesas, kurios sėkmingai atlieka savo vaidmenį – priešina visuomenę. Ir kas tas tiesas skleidžia, ir beje, kokiu tikslu?
Pasidomėkime tuo kiekvienas sau patys, nors, kad tikslas nėra Lietuvos visuomenės suvienijimas – tai visiškai aišku.

Ir tai tik vienintelis pateiktas istorinio-chronologinio ginklo veikimo pavyzdys, parodantis, kaip manipuliuojant istoriniais (ne)faktais galima sėti visuomenėje skaldymosi nuotaikas. Juk dabar mes jau žinome, kad net žemaičiai kalba apie kažkokį autonominį Žemaitijos kraštą ar atskirą žemaičio pilietybę. Ir tai dėka tų istorinių „tiesų“ ir „faktų“. Ir tai irgi faktas. Tik jau šių dienų.

Iš tikro nei mes visi, nei tie, kas skelbia visus neva tikrus istorinius duomenis nieko tiksliai nežino. Jie naudojasi kažkieno paliktais ir per amžius dešimtis kartų perrašytais užrašais, kuriuos dar ir interpretuoja savaip, kaip suprato patys. Tai apie kokią istorinę tiesą čia galima kalbėti?

Apskritai paėmus istorija nėra mokslas – ją galima pavadinti delikačiu, parsiduodančios mergaitės vardu(įvardinimu), kuri interpretuojama kaskart savaip, priklausomai nuo to, kas ją dėsto.

Apie religines sroves galima pasakyti tą patį, jos tiesiogiai reikalauja tik tikėjimo, nepateikdamos jokių įrodymų ar nuorodų. Taip ir sakoma – tikėjimo dogmos. Teko kartą diskutuojant laiškais skaityti net tokį pasiūlymą – „tereikia patikėti ir viskas taps aišku“.

Tačiau, kaip ir istorija, religinės srovės tėra smegenų plovimo, programavimo ir visuomenės valdymo įrankis.

Ir niekas daugiau.

Kai kalbu apie religines sroves, tai į jų tarpą įeina ir tokie senovės kultūrų rašytiniai paminklai, kaip Indijos Vedos, kurias šiandien bandoma pristatyti, kaip sektiną gyvenimo būdo-pasaulėžiūros pavyzdį, kai iš tiesų jos yra religinis-mitinis-filosofinis rašytinės kultūros paminklas Indijos istorijoje.

Į kitas kalbas yra išversta ir išspausdinta tik Rigveda. Pilnai išversta į vokiečių ir rusų kalbas, bei iš dalies į prancūzų. Į rusų kalbą vertė T. J. Jakovlevna, senovės indų kalbos, vedų ir sanskrito specialistė, ir šis darbas jai užėmė 35 metus.. Tai 1028 himnai… Visa kita neišversta, nors „specialistų“ ir „centrų“ vediniais klausimais turime nors grėbliu grėbk. Tačiau vertimas tai juodas darbas, kurio vaisiais gali pasinaudoti kiti, todėl jie bevelija tai palikti pasišventėliams, o patys užsiima tik interpretacijomis…

Lietuvoje šiuo metu internete galime surasti nemažai „Vedų kultūros centrų“, kurie siūlo įvairius mokymus norintiems gyventi kitaip: efektyvius būdus, kaip gyventi ir siekti aukštesnių moralės, etikos bei kultūros vertybių, žengti fizinio ir dvasinio tobulėjimo keliu.

Įdomiausia, kad Indijoje, kur saugomos Vedos(anot jų garbintojų – išminties ir dvasinis lobynas), iki šiol yra išlikusi vergiška visuomenės sanklodos varnų(kastų) sistema, kuri iš esmės net blogesnė už tiesioginę vergiją, nes yra paveldima. Iš vergijos dar galima išsipirkti. Tačiau, kai turi vergo sąmonę, apie išsipirkimą net mintis nekyla. Ir saugo Vedas brahmanai, Indijos dvasininkų(aukščiausia kasta), palaikančių tą kastų sistemą, luomas.

Manoma, kad šudrų(žemiausia kasta) luomas susidarė iš karo belaisvių ir vergų, arijams atsikėlus į Indiją. Vedos tai paveldimai kastų(vergijos) sistemai neprieštarauja, nes yra visos tos sistemos dalis.(vad. varnų sistema (varnašramadharma), t.y. visuomenės pasidalijimas į keturis pagrindinius luomus (dvasininkų, administratorių bei karių, verslininkų ir darbininkų,- povediniu laikotarpiu šie luomai suskilo į daugybę smulkių profesinių grupių,- vad. kastų)

Turiu prisipažinti – dar visai neseniai pats maniau, kad Vedos tai vien išminties ir žinių skrynia(vėliau supratau klydęs), tačiau tą patį galima pasakyti ir apie Bibliją, kurioje tikrai daug gerų dalykų, jei atmestume patį pagrindinį – ji skirta valdyti nuolankią visuomenę, kurią pati ir padaro nuolankia.

Ir Biblija ir Vedos formuoja konkretų visuomenės mąstymo modelį, kurį galima valdyti programuojant jo reakcijas į tą ar kitą valdžios veiką ar šiaip įvykį, ir atitinkamai į tas reakcijas planuojant savo veiksmus. Nors išoriškai žiūrint abi skirtos sukurti geresnei visuomenei. Tačiau šiame straipsnyje jų nevertinsime – ne toks jo tikslas. Kiekvienas gali pagal savo sąmoningumo lygį įvertinti kiek gera ar bloga yra egzistuojanti kastų sistema, ypač tuo atveju, jei įsivaizduos žemiausiame šudrų sluoksnyje save patį ir savo šeimą.

Kiek tos visuomenės tapo geresnėmis galime matyti iš to, kad vienoje egzistuoja paveldima kastų sistema, o kitoje demokratija, kaip santvarka gimusi vergovinėje senovės Graikijoje ir iš esmės netoli nuo jos nuėjusi, nes realiai piliečiai patys nesprendžia šalies valdymo klausimų.

Tad, kiekviena nauja religinė srovė, kiekvienas naujas istorijos teiginys, kiekviena nauja ideologija susirenka savo pasekėjų(aukų) būrį, atimdama jų dalį iš prieš tai buvusių, tuo padidindama visuomenės grupių skaičių ir automatiškai sumažindama galimybę joms susišnekėti tarpusavyje.

Juk bandoma pateikti, kaip svarbiausią dalyką, kaip aksiomą, kad pasaulyje egzistuoja tik viena vienintelė tiesa ir, kad siūloma kryptis ir yra būtent ta TIESA.

paveikslėlisManyčiau, kad iš tikro tų tiesų yra daugybė ir visos jos teisingos žiūrint iš jas pateikiančiojo taško, jei jis pats jomis tiki. Galų gale žodis TIESA ir jo sąvoka yra sugalvoti žmonių.

Pažiūrėkime į raudoną paveikslėlį, kurio stačią figūrą galima apžvelgti iš įvairių pusių ir įvairiu kampu. Plokščios figūros parodo, kaip ji yra matoma iš skirtingų pusių.

Kiekvienas matantysis matys tą pačią figūrą, bet vis kitoje pozicijoje, kitokiame apšvietime, kitu kampu ir kas svarbiausia – jie visi matys ją skirtingai(kvadratinę, trikampę, iš viršaus apvalią)…..

Ir kiekvienas sakys, kad jis teisus. Ir iš tiesų visi bus teisūs. Ir jiems tai bus TIESA, nes jie ją MATO. Tik mažai kas supras, kad kalba iš esmės apie tą pačių figūrą. O juk kalbant apie gyvenimo tiesas susikalbėti gerokai sunkiau.

Gamtoje neegzistuoja Tiesos, kaip ir Teisingumo sąvokos.

Jei tigrui atrodo labai teisinga suėsti antilopę – tai tai pačiai antilopei šis atvejis yra didžiausia neteisybė – juk ji dar galėjo tiek laiko gyventi! Tad tiesą kiekvienas turi savo… ir nėra jokios vienintelės ar absoliučios tiesos.

Gamtoje egzistuoja Įvairovė, Išlikimas ir Tikrovė. Ir ta Tikrovė dažnai neturi nieko bendro nei su Tiesa, kaip ją supranta žmonės, nei su teisingumu, kaip jį supranta skriaudžiamieji. Tad ta teisybė-teisingumas tarp žmonių bus tik toks, kokį mes sugebėsime išsikovoti-išsireikalauti patys.

Žinoma, tuo atveju, jei nesibarsime tarpusavyje bandydami apibrėžti Tiesos – Teisybės sąvokas ir reikšmes.

Tad ką tikrovėje matome iš visų tų religinių-filosofinių srovių? – Nieko – visos jos yra įsivaizduojami dalykai, kurie gali būti, bet gali ir nebūti. Arba-arba. Tačiau visuomenėje dėl tų įsivaizduojamų dalykų laužomos ietys, o tikrovėje tuo tarpu bandoma parduoti Lietuva – per žemės užsieniečiams pardavimą, per naujos IAE statybą, per bankų bankrotus, kai sakoma, kad viską apmokės Lietuvos indėlių draudimas, piliečių pinigų neprireiks, tačiau nepasakoma iš kokių pinigų tas pats Lietuvos indėlių draudimas gaus lėšas apmokėti tokioms sumoms.

Pasirodo indėlių draudimo fondui vyriausybė skirs 3,3 mlrd. LT paskolą. Suprantama iš mūsų visų pinigų, kurių neprireiks. 15min.lt/naujiena/pinigai/Snoro-istorija/3,3 mlrd

Tai prireiks ar neprireiks Lietuvos piliečių pinigų gražinant bankrutuojančio banko skolas? Ir ar kam nors tai rūpi? Visuomenėje nėra poreikio spręsti šiuos klausimus, kur kas svarbiau įrodyti, kad Vedos tai mūsų protėvių(arijų) paveldas, kažkaip patekęs į Indiją.

Tuos „protėvius(arijus) bando savintis visi kas tik netingi – ir vokiečiai, ir rusai, ir lietuviai…Lyg tai, kas buvo mūsų protėviai prieš N tūkstančių metų, ką nors keistų mūsų šiandienos gyvenime.

Arba, kad karalius Mindaugas buvo toks ar anoks, ir kad karūnavimo metinės netinkama Lietuvai šventė.

Arba, kad Tiesa yra tik viena, ir štai ši siūloma kryptis ir yra ta tiesa.

Visa tai tik smegenų plovimo ir programavimo priemonės, skirtos padaryti mus prognozuojamais zombiais ir lengvai valdoma žmonių minia. Ne veltui šios ideologinės ir religinės kryptys yra skirtos ne asmenybėms, o masėms.

Masėms manančioms ir tikinčioms, kad jos tai jau aukštesnės asmenybės, tačiau savarankiškai nesugebančioms suvokti, kad visos jų mintys kyla būtent iš to šaltinio, kurį jos gina iš visų jėgų. Iš vieno centro, kuris iš jų to ir tikisi.

Tačiau mes galime išmokti pakančiai žiūrėti į galvojančius kitaip ir turinčius kitokį, nei mūsų požiūrį. Sugyvenimo vardan. Vienybė nereiškia vienodumo ar vienodo mąstymo.

Ir, jei nematysime vienas kitame priešo tik todėl, kad galvojame kitaip vienu ar kitu klausimu – galime sutarti.

Sėkmės mums visiems šiame susitaikymo su savimi kelyje.

Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti ir išminties, kad suprasti skirtumą tarp šių dviejų dalykų.

Arvydas Daunys