Koncepcija, ideologija ir mes

2010, balandžio 18, 23:16 | kategorija Ideologija | 7 komentarai | peržiūrų 23 397 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

valdžiaĮžanginis straipsnis kažkiek nušviečiantis pavadinime paminėtus terminus, bei jų reikšmę mums visiems.

Pasaulis yra valdomas penkių valdžių-galių. Jos išvardintos žemiau ir apima kaip visą pasaulį, taip ir vieną kurią valstybę, atskirai paėmus.

Specialiai nuo mūsų akiračio yra paslėptos dvi valdžios (kadangi jos juridiškai niekaip neįforminamos, tai apie egzistavimą daugelis mūsų galėjo tik nujausti) – tai konceptuali ir ideologinė.

1. Konceptuali valdžia savo prigimtimi yra autokratinė, ji ignoruoja visas demokratines procedūras. Ji apima pirmus keturis pilnos valdymo funkcijos etapus.

Ką tai reiškia? Reikia pabandyti suvokti, kad visas mūsų gyvenimas, visi reiškiniai, visa Visata yra valdoma vienokia ar kitokia forma. Tai yra Valdymas. Žmogus taip pat valdo ir yra valdomas. Valdymas pasireiškia iš valios. Be valios negali būti valdymo. Valdymo uždavinius sprendžia Protas. Bet koks valdymo procesas priklauso nuo pasirinktos valdymo koncepcijos. Koncepcija – tai veiklos sumanymas, projektas, sudėliotas mintyse, tam tikras planas. Koncepcija irgi yra valdymas. Todėl, kalbant apie visuomenės, valstybių valdymą, kalbame ir apie konceptualią valdžią.

2. Ideologinė valdžia– išaiškina koncepciją miniai suprantamais terminais, t.y. pasiūlo jai priimtiną ideologiją, kuri faktiškai beveik visada nuslepia tikrąjį sumanymą, jei pats sumanymo pagrindas yra grįstas egoistiniais motyvais.
3. Įstatymų leidžiamoji valdžia – koncepcijos(sumanymo-plano-projekto) pagrindu kuria įstatymus.
4. Vykdomoji valdžia – įstatymų pagrindu įgyvendina koncepciją.
5. Kontroliuojančioji valdžia (teismai) – gina koncepciją nuo jai svetimų.

Į konceptualią valdžią negalima patekti už jokius pasaulio pinigus. Ši valdžia nematoma, ji tapatinasi su Dievu. Ten patekti galima tik plečiant savo suvokimo mastą, o per jį – galią.

Konceptualioji valdžia – tai grupė žmonių, kuri išsamios istorinio proceso analizės pagrindu formuoja patvarią ateities koncepciją – šalies, regiono ar viso pasaulio. Šia prasme konceptualioji valdžia yra autokratinė. Į ją nerenkama, į ją kylama, atsižvelgiant į įsisavintą informaciją. Tokia valdžia realiai egzistuoja ir daugelis apie jos buvimą nujaučia, nors įrodyti negali.

Lietuvoje šiuo metu matomos tik trys valdžios, trečia, ketvirta ir penkta. Konceptualios ir ideologinės valdžios nesimato, bet tai visiškai nereiškia, kad jų nėra. Ideologinės valdžios vaidmenį šalyje atlieka spauda, televizija ir kitos masinės informacijos priemonės. Šis vaidmuo nei didelis, nei mažas – jis apima visą žmogaus gyvenimą.

Pažiūrėkime kas rodoma per televiziją – pigūs serialai, kuriuose tačiau, kaip normalus dalykas rodoma išdavystės, apgavystės, narkomanija, alkoholio vartojimas, skatinamas apskritai vartojimas, žadinant žemesnius žmogaus instinktus. Sakau žemesnius, nes jie nėra būtini žmogui išgyventi, jais tik patenkinamas poreikis išsiskirti iš kitų, pvz.:  dėvėti madingesnį rūbą, net jei jis ir netinka, važinėti prabangesniu automobiliu, išsiskirti garsių firmų aprėdais ir t.t. ir pan. Ir štai, šios ideologinės valdžios pastangomis šalyje formuojamas požiūris į valstybę, šeimą, pareigą ir apskritai į gyvenimą. Ji vadinama valdžia, nes įbrukdama mums tam tikrą elgesio bei mąstymo modelį tuo pačiu mus ir valdo – priverčia gyventi pagal primestą požiūrį.

Galimas pavyzdys kalbant apie spekuliaciją. Tai, kas anksčiau buvo laikoma neteisingu – staiga virsta teisėtu ir priimtinu dalyku. Paimkime pavyzdžiui spekuliacijas biržos akcijomis. Biržos dalyviai nevykdo jokios visuomenei naudingos veiklos, pardavinėja-perka tik įsipareigojimus-akcijas, bet šios koncepcijos(laisvosios rinkos teorijos) dėka, spekuliacija virsta investicija ir tai jau laikoma priimtinu dalyku, nors širdies gilumoje daugelis žmonių jaučia, kad čia kažkas ne taip, kai žmogus nedirbdamas jokio visuomenei naudingo darbo gyvena geriau, nei tas, kuris visuomenei atidavė visą gyvenimą ir senatvėje iš savo pensijos negali net susimokėti už buto paslaugas.

Tai vadinamoji asmeninė laisvė, kai individo interesai pastatomi aukščiau likusios visuomenės interesų, kada skatinama konkurencija visose gyvenimo srityse.

Panagrinėkime, kas iš esmės yra konkurencija. Tai bandymas realizuoti perteklinį žmonių resursų, prekių, paslaugų kiekį, panaudojant tam visus įmanomus būdus. Kaip reklamą, taip ir lobizmą politinių lygmeniu. Kad įdiegti tai į gyvenimą, kuriamas vartotojiškas požiūris, kuris savo ruožtu skatina karjerizmą – „Lipdamas per galvas daugiau pasieksiu – daugiau galėsiu nusipirkti-įsigyti„. Ši sistema neužtikrina laimingesnio gyvenimo žmonėms, perspektyvų šaliai, ar apskritai kažko geresnio, jei stebėtume visą šią sistemą visumoje, nors atskirais atvejais ji gali pasirodyti tikrai patraukli vartojimo prasme. Tačiau ji užtikrina gerą gyvenimą išrinktiesiems.  Kurie iš esmės patys save ir išsirenka.

Konkurencija kaip reiškinys sąlygojama pertekliaus, kurį realizuojant iškreipiamas žmogaus sveikas mąstymas, bei eliminuojamas saikas, kaip sveiko proto išraiška. Nesant pertekliaus konkurencija nėra reikalinga. Įvaizdį formuojanti reklama vienas iš konkurencijos būdų, bandant iškišti brangią prekę, ar paslaugą.

Vien pažiūrėkime į reklamą skirtą moterims „Tu to verta!“. – Net neklausiama, ar jai to reikia, tai laikoma savaime suprantamu dalyku, čia kalba eina tik apie tai, ar ji gali sau tą leisti pinigine išraiška, bet jei ji to verta – reiškia gali. Kad „ji to nori“ pateikiama, kaip savaime suprantamas dalykas, juk negali žmogus nenorėti gero daikto. Nors geras čia apibrėžiamas tik gamintojo įvaizdžiu ir kaina. Kaina tikrai gera būna.

Arba tikro vyro įvaizdis – automobilis „Mercedes Benz“ su šalia stovinčia pusnuoge gražuole. Toks įvaizdis kainuoja, todėl jis intensyviai palaikomas – juk dėl tokio įvaizdžio sumokami milžiniški pinigai.

Nors iš esmės įvaizdžio formavimas-mada yra ne kas kita, kaip gamintojo psichologinė reklama bandant realizuoti savo prekę-paslaugą. Įvaizdis yra įkūnyta gamintojo reklama. Ir kuo „stipresnis“ bei plačiau žinomas prekės ženklas-įvaizdis – tuo didesnė prekės-paslaugos kaina.  Sistema paprasta, bet kažkam tai tampa gyvenimo tikslu, net nesuvokiant, kad tuo įkūnijama jau gamintojo, reklamos kūrėjo ideologija, bet ne savas asmeninis požiūris. Per įvaizdžio formavimą žmonės praranda individualumą – elgiasi, kaip standartiniai vartotojai, ko iš jų tiesą sakant ir laukiama.

Požiūris ir pasaulėžiūra – svertai, kuriems spaudžiant priimami vieni ar kiti žemesnių valdžios grandžių sprendimai. Ir tą pasaulėžiūrą formuoja ideologinė valdžia. Žinoma tam pasitelkiama ir menas, kultūra, istorija, religija – mūsų atveju krikščionybė. Ir nesvarbu kas tai – ar įstatymai, ar vykdomieji sprendimai, pvz.: neįtikusio prokuroro pašalinimas. Visai nesvarbus pats veiksmas – svarbu tai, iš kokių paskatų jis vykdomas.

Esmė čia tame, kad esamomis sąlygomis tokie veiksmai neduoda absoliučiai nieko, nes koncepcija išlieka nepakitusi. Ideologija aiškina, kad didžiausias blogis tai komunizmas ir kito kelio išskyrus kapitalizmą ir globalizaciją su visais jos priedais paprasčiausiai nėra. Argi nėra?

Paprastas koncepcijos apibrėžimas:

Koncepcija tai: Požiūrių sistema į bet ką apskritai paėmus.

Kalbant apie žmones – tai atsakymas į paprastą kasdienį klausimą: Žmonės, kaip mes gyvensime tarpusavyje? – Kaip mes gyvensime Lietuvoje, pasaulyje, rajone, šeimoje, kaip elgsimės susitikę gatvėje. Kokie bus mūsų tarpusavio santykiai. Kaip mes matome šalies vystymąsi, kai atsakymai (sumanymas-koncepcija) gali būti tokie:

Mes gyvensime laimingoje šalyje, kur mūsų santykiai bus pagrįsti tarpusavio pagarba, bendru darbo pasidalijimu ir atsakomybe už savo šalį, jos teritoriją ir visuomenę bei šeimą, kaip tos visuomenės jungiamąją grandį. Gamtos apsauga ir jos resursų išsaugojimu mūsų vaikaičiams. Pagarba savo protėvių tradicijoms ir jų pasiaukojančiai kovai už tai, kad šalis buvo išsaugota iki mūsų laikų ir.. ir.. ir..

Arba – mes gyvensime laisvosios rinkos koncepcijos sąlygomis, kai visi mūsų tarpusavio santykiai bus pagrįsti tik kriterijumi – apsimoka-neapsimoka. Yra pelnas – nėra pelno. Kai žmogus vertas tik tiek, kiek jis gali uždirbti materialaus turto savo šeimininkui, o valstybė tiek, kiek ją įvertina visokios tarptautinės agentūros skelbdamos skolinimosi reitingus. Kur šeima – tai praeities atgyvena, o visokie iškrypimai tai nūdienos progresas išlaisvinantis individą nuo bet kokių tradicijų pančių. Atsakomybė tai individo laisvės ribojimas ir turi būti panaikinta net kaip sąvoka, kaip ir to individo tėvo-motinos sąvokos, kad neribotų jo pasirinkimo laisvės sprendžiant jautrius klausimus, jei tektų padėti jiems senatvėje. Tegu jiems padeda valstybė – prie ko čia aš – tai varžo mano laisvę.. ir.. ir.. ir..

Ir visumoje yra tik dvi koncepcijos, dvi požiūrio sistemos:

  1. Altruistinė – nuo Dievo.
  2. Egoistinė – viskas tik sau.

Ištrauka iš biblijos:

„Ir tu valdysi daugelį tautų, bet jos tavęs nevaldys“, „Tu skolinsi kitiems, bet nesiskolinsi pats“

Mes gyvename biblijinėje kultūroje, kuri buvo biblijinės valdymo koncepcijos, paremtos gamybos priemonių, energetinių resursų, kapitalo bei darbo jėgos koncentracija – pasekmė.

Biblijinė koncepcija leidžia skolinti ir gauti už tai palūkanas. Tokiu būdu vyksta kapitalo ir visa ko koncentracija. Tik per paskolas. Ir biblija vadinama dievo žodžiu, nors dabar jau siūloma keisti kai kuriuos biblijos postulatus, kaip neatitinkančius laiko dvasios. Absoliuti tikinčiųjų dauguma skaitydami bibliją nemąsto – ką perskaitę priima kaip dogmą, bei absoliučią tiesą, manydami, kad dievui geriau matyti.

Ideologijų gali būti kiek tik nori daug, tai vadinama pliuralizmu. Dievas vienas, o religijų aiškinančių dievo esmę keletas. Nors visos religijos kilo iš vienos šaknies – tikėjimo.

Ir štai, pasėjus tarp tautų mintį, kad tik jų religija (ideologija) yra teisinga, galima nupjauti nemažą derlių, koks ir buvo nupjautas, diegiant krikščionybę pasaulyje. Nemažai šviesių protų krito nelygioje kovoje su krikščionybe, daug tikėjimų buvo išdeginta ugnimi. Lietuvoje iki krikščionybės buvo tik tikėjimas, kuris neneigė nieko – šalia jo sėkmingai gyvavo daug kitų tikėjimų-ideologijų.

To meto visuomenėje gyvavo tarpusavio darna, kuri užtikrino vieną pagrindinių kertinių visuomenės gyvavimo principų, t.y. žmonių priklausymą bendruomenei, kurioje jie jautėsi esantys Tauta. Ir ši Tauta gynė savo gyvenimo būdą, savo visuomeninę sanklodą, ir gynė sėkmingai – visi žinome apie protėvių kovas su kryžiuočiais.

Įsigalėjus krikščionybei Tauta tapo minia, kuri retkarčiais bendro priešo akivaizdoje prisimena savo šaknis – atgyja genetinė atmintis, tautinis išdidumas. Deja neilgam, nes biblijinė koncepcija teigia, jog „visa valdžia iš dievo“, arba „gyvensime tik anapus, čia tik ašarų pakalnė, kurią turime praeiti“. T.y. kentėk ir būsi išganytas.

Krikščionybė, tai religija skirta sėkmingai išlaikyti visuomenę po valdančiųjų padu. Tik todėl ji taip greitai įsigalėjo pasaulyje, nes valdovams ji buvo labai tinkama, kaip viena iš valdymo priemonių. Valdovai sako – kalti bankai, krizė, blogi prokurorai, VSD, ar FNT vadovai. Va juos pakeisime ir turėtų viskas susitvarkyti. Kiek jau buvo pakeista ir kas pasikeitė? Kol nebus pakeista pati valdymo koncepcija – nesikeis niekas.

Valdovams sėkmingai antrina masinės informacijos priemonės, kurios šiuo triukšmu didina savo reitingus. Kurios organizuoja labdaros akcijas nuskriaustam našlaičiui, ar sergančiam vaikui, pamiršdamos visus kitus vaikus, esančius panašioje padėtyje. Viskas organizuojama taip, lyg tas vaikas būtų vienintelis šalyje, kuriam reikalinga pagalba, o organizuojanti akciją tele-laida vienintelė, kuri juo rūpinasi. Ir tinkamai pateikus bendrą foną tampama geradariais, labdariais.

Įdomu dar ir tai, kad dauguma pirmųjų ponių(sakysim prezidentų žmonų) visada rūpinasi labdara, vietoj to, kad per savo įtakingą vyrą pasirūpintų tuo, kad tiems, kuriems ta labdara dalinama, visai nereikėtų jokios labdaros. Kad būtų išleistas atitinkamas įstatymas, kuris jais pasirūpintų. Bet tada nebeliktų tokios garbingos etiketės, kaip labdaringa pirmoji ponia. Viską už ją atliktų įstatymas – jokios garbės ir reikšmingumo. Visa tai tik etiketės, skirtos apgauti visuomenei, pateikti kažkokį poelgį, ar veiką, kaip kilnų darbą. Apie kurį plačiai ištrimituoja žiniasklaida. Nebūtina būti geru, pakanka to, kad tave tokiu laiko. Ir viskas tuo pasakyta.

Kai labdaros akcijas organizuoja didieji prekybos centrai, tai lygiai tokia pati reklama. Vėlgi etiketės, po kuriomis nieko nėra. Nieko išskyrus pelno poreikį. Dėl kurio ir organizuojamos visos šios akcijos.

Kodėl tą rašau? – Ogi todėl, kad tai ir yra koncepcijos pateikimas visuomenei. Koncepcijos, kuri netiesiogiai aiškina, kad skurdas tai normalu – visi negali būti turtingi. Kad žmonės turintys milijardus sąskaitose ir N hektarų žemės – pilnai priimtinas dalykas, jie yra verslūs, todėl daug pasiekė. Kad jie pažeidinėjo įstatymus ir vogė, kol susikrovė šį turtą – nieko nereiškia, nes juk jų nepagavo, o pagal esamą koncepciją, kol nepagavo – tol ne vagis, nors visiems aplink akivaizdu, kad vogė, aišku iš kur vogė ir kiek vogė.

Bet kadangi valdžioje sėdėjo savi žmonės, tai ir į teismą paduoti nebuvo kam. Reiškia švarus, kaip krištolas, prieš dievą ir visuomenę, nors visuomenė žino aiškiai – vagis, kokių reta. Praeina keli metai, tokio verslininko reikalai sukasi, pinigai legalizuoti, jis nebevagia ir štai, jis jau iškelia savo kandidatūrą į seimą. Ir toliau dar įdomiau, pagal kažkokios partijos sąrašus į jį ir patenka. Arba dar geriau – susikuria savo partiją.

Viskas vyksta būtent taip, nes koncepcija, kurios pagrindu kuriami įstatymai tai leidžia ir maža to – skatina. Egoistinė nemorali koncepcija, kurios pagrindinis postulatas skamba maždaug taip: „Jei aš gyvensiu gerai, tai man nerūpi, kaip gyvens kiti“. Nors ir tvanas, svarbu man gerai. Taškas. Daugiau pasakyti nėra ką, o ir nereikia, nes su tokia koncepcija jau atvažiavome ten, kur esame. Ši koncepcija nurodo aiškiai – visi negali būti laimėtojais, laimėtojai tai mažuma, kuri laimi ne tiek dėl savo kompetencijos, ar dėl to, kad yra geriausi, o vien todėl, kad turi juos palaikantį gerą užnugarį. Nėra svarbu būti geru specialistu, svarbu yra turėti gerų draugų.

Šios koncepcijos pagrindu sukurti įstatymai gina jų leidėjus nuo atsakomybės – jų negalima atšaukti, negalima nuteisti, nes yra sukurtas įstatymas suteikiantis teisinę neliečiamybę seimo nariui, net jei jis yra nusikaltėlis. Įstatymas net numato, kad išrinktas parlamentaras gauna laisvą mandatą, kas reiškia, kad išrinktas rinkėjų jis nėra jiems niekuo įsipareigojęs. Nėra įsipareigojęs niekam, tik savo sąžinei. Ir tik seimas, kuris nėra joks teismas, nustato, ar kaltas parlamentaras, ar ne. Seimas sprendžia, ar atiduoti jį teismui, ar palikti toliau „dirbti“ seime. Nors visi įstatymai skelbia, kad žmogus laikomas kaltu tik tada, kai jo kaltę pripažįsta teismas. Teismas, o ne seimas.

Bet juk seimas aukščiau įstatymų, jis pats juos leidžia, įtakoja teisėjų paskyrimus ir atleidimus, todėl gali jaustis nebaudžiamas. Dabar trumpam įsivaizduokime, kad teisėjai ne skiriami, o renkami tiesioginiuose rinkimuose ir tampa tikrai nepriklausomais. Kas manote būtų tada? Kiek būtu nuteista už Viljamso aferą, už Alitos privatizavimą, už LEO LT aferą, už milijardą IAE uždarymui skirtų lėšų? – Teisingai, daug, todėl jie pasirūpino savo apsauga, kad to neatsitiktų.

Ir kol minia nesupranta, kad iš jos elementariai tyčiojamasi – ji minia ir lieka. Bet, kai supranta, kad melas politiko lūpose visai ne diplomatija, o tik paprastas melas, kai supranta pagaliau, kad ją paprasčiausiai mulkina ir kad nafta nepabrango, o jai tik uždėjo didesnį akcizą, nei reikalauja net ES, kai minia supranta, kad viskas, ką ji girdėjo iki šiol visai ne diplomatija, o tik ciniškas dabar ir prieš tai buvusių valdančiųjų melas, skirtas tam, kad ši valdanti mažuma gyventų geriau, nei visa likusi visuomenė – tada, ir tik tada, minia tampa Tauta.

Juk tereikia įvardinti aiškų, bendrą priešą ir atgimsta genetinė atmintis, prisimenami protėvių priesakai, prisimenama, kad Lietuvos žemė visos Tautos nuosavybė, o ne saujelės tų, kurie pasijuto visagaliais, manydami, kad tokiais liks visą laiką. Manydami, kad gali ta žeme disponuoti, kaip savo nuosava ir pamiršdami, kad nieko nėra labiau apgaulingo, nei tariama minios ramybė.

Kai Minia taps Tauta, o dabartinėmis sąlygomis patys valdantieji stengiasi, kad tai įvyktų kuo greičiau – Tauta pamatys viską be jokių dūmų uždangų ir aiškiai įvardins savo priešą, kurį tiesiog nušluos.

Tas priešas – sistema, sukurta vadovaujantis ydinga nemoralia koncepcija. Sistema, kuri šiuo metu nušluoja pasisakančius prieš ją, kuri įvardija savo ideologinius priešininkus, kaip rusų agentus, kaip homofobus, kaip KGB agentus ir dar.. ir dar.. ir dar..

Ir, kai įvyks minios į Tautą virsmas – visi šie baubai nebeteks savo prasmės – jie bus priimami tuo, kuo iš tiesų ir yra – melu ir propaganda, skirtais, siekiant išlaikyti savas privilegijas.

Sarmatai

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 7

  1. Antanas says:

    Puikus straipsnis.Jus omeny tutrejote V.Uspaskich.Visas akcijas as vertinu ,kaip apgrauzta kaula,manyk ,kaip mes rupinames tavo gerove,bet neuzmirstame ir savo pelno.

  2. Henrikas says:

    Puiki Visuomenės saugumo konsepcijos apžvalga. Ačiu straipsnio autoriui. Lietuvių kalbą LABAI trūksta tokių straipsnių.
    Daugiau rusų kalba apie tai galima rasti čia

    http://www.pravdu.ru/

  3. Rytas says:

    „atgimsta genetinė atmintis, prisimenami protėvių priesakai, prisimenama, kad Lietuvos žemė visos Tautos nuosavybė, o ne saujelės tų, kurie pasijuto visagaliais, manydami, kad tokiais liks visą laiką. Manydami, kad gali ta žeme disponuoti, kaip savo nuosava ir pamiršdami, kad nieko nėra labiau apgaulingo, nei tariama minios ramybė.“

  4. zoot says:

    Prieš liaudį nepapūsi.

  5. Kšištof says:

    Jei kas žino, duokite prašau nuoroda, kur Biblijoje yra ištrauka, kuri parašyta šiame straipsnyje. Ačiū.

  6. arvydas says:

    Kšištof:
    Įst 15. Šabo metai
    1 „Kas septinti metai[i1] švęsi skolų atleidimą. 2 Šitokia yra atleidimo esmė: kiekvienas skolintojas atleis, ką jis buvo paskolinęs savo artimui, – nebereikalaus skolos iš savo artimo ar giminaičio, nes buvo paskelbtas VIEŠPATIES atleidimas. 3 Iš svetimtaučio gali jos reikalauti, bet turi atleisti visa, ką tavo giminaitis yra tau skolingas.
    4 Elgetų tarp jūsų neturi būti, nes VIEŠPATS tikrai laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti kaip nuosavybę, 5 jei tik paklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visą įsakymą, kurį tau skelbiu šiandien. 6 Kai VIEŠPATS bus tave palaiminęs, kaip jis pažadėjo, tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys.

  7. Pijus says:

    Tiesiog labai gerai parasytas straipsnis. Kompetetingai ir taikliai, bei pateikiant pavyzdzius is siandieninio gyvenimo. Saunu! Tiesiog sirdis dziaugiasi, kad Lietuva, turedama tokiu zmoniu, tikrai nezus.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top