Laisvės iliuzija, arba iliuzijos nelaisvėje [2]

2014, balandžio 17, 19:52 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 680 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Giedrius Misevičius

tęsinys, pirma dalis čia

Rusija

Kitas to paties laikotarpio pavyzdys yra Rusijos Imperatorius Nikolajus II, valdęs šalį 1894–1917 m.

Jo valdymo laikotarpis sutapo su greitu pramoniniu-ekonominiu šalies vystymusi. Rusijoje augo miestai, buvo statomi geležinkeliai, kuriamos naujos įmonės. Imperatorius palaikė sprendimus, skatinančius socialinę ir ekonominę modernizaciją. Taip pat ir Stolypino žemės reformą.

paveikslėlis

14-asis Rusijos imperatorius Nikolajus II 1852.05.06-1918.07.17

Valdant Imperatoriui Nikolajui II Rusijoje įvyko didžiausias rusų tautos augimas. Per nepilną ketvirtį amžiaus gyventojų padaugėjo 62 mln. Greitai augo ekonomika. 1885–1913 m. pramonės produkcija išaugo 5 kartus ir aplenkė labiausiai išsivysčiusių valstybių augimo tempus. Rusijos žmonių pajamos išaugo nuo 8 mlrd. rublių 1894 m. iki 22–24 mlrd. rublių 1914 m., t.y. beveik tris kartus. Ypatingai greitais tempais augo darbininkų pajamos pramonėje. 8 kartus išaugo bendros išlaidos švietimui ir kultūrai –jos daugiau nei dvigubai viršijo išlaidas švietimui Prancūzijoje ir 1,5 karto – Anglijoje.

Pagal pagrindinių žemės ūkio kultūrų gamybą Rusija pakilo į pirmąją vietą pasaulyje. Šalis eksportuodavo 2/5 visos pasaulio žemės ūkio produkcijos. Nors darbo našumas, palyginti su pirmaujančiomis pasaulio valstybėmis, dar stipriai atsiliko, bet 1913–1917 m. Rusija užtikrintai pateko į labiausiai išsivysčiusių ir sėkmingų pasaulio šalių penketuką.

Autokratinis šalies valdymo būdas netrukdė ekonominiam Rusijos augimui. 1905 m. spalio 17 d. Manifestu Rusijos gyventojai įgavo asmens teisę į neliečiamumą, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę. Šalyje augo politinės partijos, buvo leidžiami tūkstančiai periodinių leidinių. Išrinktas Parlamentas. Teismai praktiškai buvo atskirti nuo vykdomosios valdžios.

Greitas pramoninio ir žemės ūkio sektorių vystymasis Rusijoje sudarė sąlygas turėti stabilią, auksu grįstą konvertuojamą valiutą. Po 1897–1899 m. atliktos pinigų reformos vietoje popierinių kupiūrų buvo išleistos auksinės monetos. Aukso monetos laisvai cirkuliavo kartu su banknotais. Lygiagretus auksinių ir popierinių pinigų judėjimas pasižymėjo stabilumu. Jį palaikė pastovus aukso atsargų ir banknotų masės balansas. Rublis „spaudė“ Prancūzijos franką ir Vokietijos markę, lenkė JAV dolerį ir pagal kotiruotę ryžtingai artėjo prie svaro sterlingų.

Valdant Nikolajui II tiesioginių mokesčių našta buvo 4 kartus mažesnė nei Prancūzijoje bei Vokietijoje ir 8,5 karto mažesnė nei Anglijoje. Buvo sukurta geriausia tuo metu įstatyminė bazė, apibrėžianti darbo santykius, normuojanti darbo laiką, numatanti kompensacijas įvykus nelaimingiems atsitikimams ir privalomą darbuotojų socialinį draudimą ligų, invalidumo ir senatvės atvejais. Valstybinio aparato išlaidos, padalijus jas kiekvienam gyventojui, sudarė nepilnus 10 rublių per metus – gerokai mažiau nei didžiosiose pasaulio valstybėse.

Daugelio žmonių liudijimai, dienoraščių užrašai, išlikę Imperatoriaus susirašinėjimai liudija apie žmogų, turintį stiprią dvasią, nuostabių moralinių savybių ir tam tikrų būtinų valdovui bruožų. Nikolajus II pasižymėjo ypatinga savitvarda ir atkaklumu. Apie jo savitvardą galima spręsti ir iš to, kad niekas niekada nematė jo audringai įpykusio, smarkiai džiaugsmingo ar daugiau mažiau įsiaudrinusio.

Vokiečių diplomatas Rex laikė Imperatorių turtingos dvasios, kilnių minčių, apdairiu ir taktišku žmogumi. Diplomatas rašė: „Jo manieros tokios kuklios ir jis taip mažai rodo išorinio ryžto, kad lengva pamanyti jį neturint stiprios valios; bet jį supantys žmonės tvirtina, kad jis turi pakankamai tvirtai išreikštą valią, kurią moka realizuoti gyvenime pačiu ramiausiu būdu“.

Nepalenkiamą Nikolajaus II valią įgyvendinant savo planus pastebėjo daugelis jį pažinojusių žmonių. Iki tol, kol planas nebūdavo galutinai įvykdytas, caras vis sugrįždavo prie jo siekdamas savo tikslo. Istorikas O.O. Oldenburg tuo klausimu rašė: „Valdovo „geležinė ranka“ buvo apvilkta aksomu. Jo valia nebuvo panaši į griaustinio grūmojimą. Ji nepasireikšdavo sprogimais ir audringais kontaktais; veikiau ji buvo panaši į kalnų upokšnio bėgimą link žemumoje plytinčio vandenyno. Savo kelyje jis aplenkia kliūtis, nukrypsta į šalį, bet galų gale su nepalaužiamu pastovumu artėja savo tikslo link“.

Imperatorius buvo giliai tikintis žmogus. Jam teko svarbus vaidmuo Rusijos bažnyčios gyvenime. Nikolajaus II valdymo metais buvo palaiminta daugiau šventųjų nei per visą XIX amžių. Buvo pastatyta daugybė naujų cerkvių. Vienuolynų skaičius išaugo nuo 774 (valdymo pradžioje) iki 1005 (1912 m.). Istorikas S.S. Oldenburg rašė: „Imperatoriaus Nikolajaus II visų pažiūrų pagrindu buvo tikėjimas į Dievą ir jo, kaip caro, tarnystės pareiga. Jis buvo įsitikinęs, kad atsakomybė už Rusijos likimą gula ant jo pečių ir kad jis atsako už tai prieš patį Viešpatį“. Apie save Imperatorius kartą pasakė: „Tai, kad jūs matote mane tokį ramų, taip yra todėl, kad aš tvirtai tikiu, jog Rusijos likimas, mano asmeninis ir mano šeimos likimai – Dievo rankose. Kas beatsitiktų, aš lenkiu galvą prieš jo Valią“.

Kada 1914 m. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, Rusija užtarė mažą slavų tautą. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžia Rusijai buvo sėkminga, bet kiek vėliau pradėjo patirti pralaimėjimą po pralaimėjimo. Nesėkmėmis fronte pasinaudojo revoliucionieriai, pradėję propagandą užnugaryje ir fronte. Vokiečių armija greitai judėjo į Rusijos centrą. Tokiomis aplinkybėmis Nikolajus II perėmė vadovavimą kariuomenei į savo rankas ir persikėlė į Mogiliove buvusį generalinį štabą. Reikėjo nežmoniškų pastangų, kad Imperatorius pakeltų karių dvasią, sustiprintų armiją ir pakeistų situaciją fronte.

1916 m. „žlugusi“ Rusijos armija atsakė galinga kanonada ir šturmu. Rusijos pasiekimus pastebėjo Anglijos gynybos ministras Vinstonas Čerčilis. Jis rašė: „Mažai yra labiau pritrenkiančių Pirmojo pasaulinio karo epizodų, kaip prisikėlimas, persiginklavimas ir atnaujintos galingos Rusijos pastangos 1916 m. 1916 metų vasarą Rusija, kuri prieš tai 18 mėnesių buvo beveik beginklė, kuri 1915 metais patyrė visą eilę triuškinamų pralaimėjimų, savo pastangomis ir panaudodama sąjungininkų resursus, iš tikro sugebėjo organizuoti, apginkluoti, aprūpinti ir išrikiuoti karo lauke 60 armijos korpusų, vietoje 35, su kuriais pradėjo karą“. Ta proga generolas N.A. Lochvickij pasakė: „Petrui I prireikė 9 metų, kad Narvos pralaimėtojus paverstų Poltavos nugalėtojais. Paskutinis vyriausiasis imperatoriškosios armijos vadas Nikolajus II atliko tą patį darbą per 1,5 metų“.

Bet Imperatoriaus pasiekimus pastebėjo ir jo priešai. S.S. Oldenburg rašė: „Pats sunkiausias ir labiausiai pamirštas Imperatoriaus Nikolajaus II žygdarbis buvo tai, kad jis atvedė Rusiją iki pergalės slenksčio, bet jo priešai neleido jo peržengti“. Revoliucionieriai sąmoningai blokavo duonos tiekimą į Petrogradą. Pasipiktinę miestiečiai išėjo į gatves su lozungais „Šalin karą!“, „Tegyvuoja Respublika!“ ir reikalavo duonos. Prasidėjo duonos ir kitų parduotuvių plėšimas bei niokojimas. Buvo mušami ir žudomi „gorodovyje“ (dabartinis atitikmuo – policininkai). Prasidėjo liaudies maištas.

Imperatorius išleido visą eilę įsakų. Pasiųsti į Petrogradą iš fronto atitrauktus kariuomenės dalinius, laikinai sustabdyti Dūmos ir Valstybės tarybos veiklą. Pagal Nikolajaus II sumanymą valdžia turėjo susikoncentruoti jo bei jo Vyriausybės rankose ir remtis ištikima carui armija. Bet jo įsakymai nebuvo vykdomi. Generolai neatvedė dalinių iki Peterburgo. Sukurstyti maištininkų, Petrogrado atsargos pulkų kariai atsisakė paklusti savo karininkams. Dūma pasipriešino valdovo įsakymui ir suformavo Laikinąją vyriausybę. Sąmokslą palaikė Generalinio štabo generolai ir aukščiausi kariuomenės vadai. Jie kreipėsi į Imperatorių su „primygtiniu pasiūlymu, vardan Rusijos gerovės ir vardan Pergalės, atsisakyti sosto“. Valdovo traukinį priverstinai, vietoje Mogiliovo, nukreipė į Pskovo srities stotį, kuri turėjo labai simbolišką pavadinimą – „Dno“ („Dugnas“, vert. į lietuvių k.). Praktiškai nuo 1917 m. vasario 28 d. Imperatorius buvo sąmokslininkų užblokuotas savo traukinyje.

Kovo 1 d. caras liko vienas, praktiškai areštuotas traukinyje, išduotas ir paliktas pavaldinių, atskirtas nuo šeimos. Savo dienoraštyje jis užrašė: „aplinkui tik išdavystė, melas ir baimė“.

Šalia neatsirado žmonių, ištikimų priesaikai ir savo Imperatoriui. Visi pasirodė besą išdavikai – nuo eilinių kareivių iš Piterio atsargos pulkų iki frontų vyriausiųjų vadų ir artimiausių giminių – didžiųjų kunigaikščių. Niekas jo neparėmė. Visi tik įtikinėjo carą, kad sosto atsisakymas išgelbės Rusiją. Ir valdovas, pastatytas prieš išdavystės faktą, 1917 m. kovo 2 d. išsiuntė Dūmos pirmininkui telegramą: „Nėra tokios aukos, kurios aš negalėčiau paaukoti vardan Rusijos gerovės ir jos išgelbėjimo. Todėl aš pasiruošęs atsisakyti sosto“.

Tai ne caras atsisakė sosto. Tai Rusija atsisakė savo caro.

Po sosto atsisakymo įvykiai pradėjo klostytis priešingai, nei kalbėjo opozicionieriai: prasidėjo tautos, davusios laisvę žemiausioms aistroms, moralinis degradavimas; Rusija nenumaldomai judėjo į pražūtį. Jokios naudos iš sosto atsisakymo šalis negavo. Imperatorius buvo tas dvasinis pagrindas ir jėga, kuri palaikė ir vedė tautą; kai to pagrindo neliko – neliko nieko, kas saugojo tautą nuo dvasinės pražūties.

Nikolajus II su savo artimaisiais buvo areštuotas ir laikomas Carskoje Selo. Jiems teko kęsti sargybinių ir kitų „naujų“ žmonių pažeminimus bei įžeidinėjimus. Liepos 31 d. Imperatorius su šeima buvo iškeldinti iš savo rūmų ir išsiųsti į Sibirą.

1918 m. liepos 17 d. naktį Imperatorius Nikolajus II ir visa jo šeima buvo sušaudyti Jekaterinburge, inžinieriaus Ipatjevo namuose.
Visa Romanovų šeima XX a. pabaigoje paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.

Ketvirtoji tarpinė išvada:

Nuo aprašytų istorinių įvykių prabėgo 100 metų. O toks įspūdis, kad tai vyksta dabar. Išskyrus kai kurias naujas, bet neesmines mokslinės-techninės revoliucijos dekoracijas, daugiau niekas nepasikeitė. Ir šiais laikais turime galimybę stebėti: šalia sąžinės, garbės, herojiškumo, pasišventimo, ištikimybės klesti melas, apgaulė, išdavystė, bailumas.

Šie istoriniai įvykiai liudija apie dvi valstybes, kurioms vadovavo neeilinės asmenybės. Neeilinės žvelgiant ne tik iš tų asmenybių gyvenamojo laikotarpio perspektyvos, bet ir iš viso šimtmečio. Vedamos valdovų, kurie moralės ir dvasinius principus kėlė aukščiau sausos įstatymo raidės, šios dvi valstybės išgyveno neregėtą pakilimą.

Tiesa, Rusijos tauta 1917 m. pasirinko išdavystės kelią. Bet už tai jie skaudžiai sumokėjo. Po 1917 m. revoliucijos kelis metus vykęs pilietinis karas pareikalavo 800 tūkstančių raudonarmiečių ir baltagvardiečių gyvybių. Ir dar 10 milijonų eilinių Rusijos piliečių. Lyg to būtų maža, šalis 7 dešimtmečius kūrė utopinę realybę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

V. Aukštyn kojom

Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas Bendžaminas Dizraelis (1837 m. gruodžio 21 d. – 1901 m. balandžio 19 d.), tris dešimtmečius dirbęs Vyriausybėje, du kartus ėjęs premjero pareigas, yra pasakęs: „Sėkmės paslaptis – tai tikslo pastovumas“. Sunku ginčytis su tokią patirtį turinčiu žmogumi.

Turbūt visi sutiksite, kad norint pasiekti numatytą tikslą, visų pirma reikia tą tikslą turėti ir po to nuosekliai jo siekti. Tai labai gerai iliustruoja sportininkų pavyzdys. Iškeliamas tikslas, pavyzdžiui, dalyvauti artimiausiose Olimpinėse žaidynėse. Kaip žinome, norint dalyvauti Olimpiadoje reikia pasiekti tam tikrų aukštų sportinių rezultatų. Tuo tikslu pradžioje įvertinami esami sportininko pasiekimai, sudaromas kelerių metų pasiruošimo planas bei numatoma, kokiais terminais bus pasiekti kontroliniai tarpiniai ir galutinis rezultatai. Įvertinus pasiektus tarpinius rezultatus, galima koreguoti treniruočių procesą ir visą pasiruošimo eigą. Ir galų gale, numatytu laiku pasiekiama aukščiausia sportininko fizinė forma ir pasiruošimo lygis.

O kaip yra mūsų valstybėje? Kažkodėl viešojoje erdvėje neįvardijami, kokių aiškių ir konkrečių tikslų siekia Lietuva. Aptakios formuluotės, tokios kaip integruosimės, skatinsime, plėsime, didinsime, aiškumo nesuteikia ir į klausimą – o ko vis dėlto mes tuo integravimusi, skatinimu, plėtimu ir didinimu siekiame – neatsako.

Strategija „Lietuva 2030“

Gal miglą prasklaidys Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“? Tai du dešimtmečius apimantis šalies raidos dokumentas. Šiame dokumente nurodoma, kad mūsų šalis yra Skandinavijos valstybių, seniai tapusių išmintingo gerovės valstybės kūrimo pavyzdžiu, kaimynė ir sieks tikslingai perimti šių valstybių patirtį. Taip pat nurodoma, kad Lietuva iki 2030 m. turėtų „siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi“.

Pradžioje lyg ir aišku: „turime siekti tapti integralia („integralus“ – sudarantis visumą, vientisas – aut. pastaba) dalimi“. Tai reiškia, kad iki 2030 metų turime tapti neatskiriama tam tikro vientiso darinio dalimi. Kyla abejonių, kaip galima vienu metu būti ir ko nors dalimi, ir tuo pačiu metu išlikti „laisvai ir nepriklausomai“? Bet judėkime toliau.

Nurodoma, kad dar turime tapti „sėkminga“ dalimi. Jau tampa nevisai aišku, ką tiksliai reiškia šis terminas. Gal tai, kad mums kartkartėmis turėtų sektis? Šiek tiek panašu į avantiūrą, bet drąsu. Taipogi numatomas politinis ir ekonominis mūsų valstybės konsolidavimas („konsolidavimas“ – susivienijimas bendrai veiklai – aut. pastaba) į Šiaurės ir Baltijos valstybių regioną. „Susivienijimas bendrai veiklai“ – skamba įkvepiančiai ir didingai.

Tik ir vėl neaišku: ką susivieniję veiksime ir ką kursime? Taip, taip, jau girdžiu kaip šaukiate: kursime gerovę!!! Tik ir vėl kyla klausimas: kam tą gerovę kursime? Lietuviams? Ar mūsų kaimynams skandinavams? Hmmm…
Kilnu. Ir nereikia prunkšti. Tikrai kilnu. Patys turime 20% skurstančių gyventojų, valstybės ir savivaldybių skolos tik auga (tarp jų – ir tiems patiems skandinavų bankams), o mes atiduodame jiems didžiausias pajamas generuojančias įmones ir ištisus ekonomikos sektorius, kad taip prisidėtume prie gerovės kūrimo jų šalyse. Tikrai niekas mūsų neapkaltins tolerancijos stoka šiaurinių kaimynių atžvilgiu.

Toliau skaitome suformuluotą viziją – Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi. „Nacionalinis tapatumas“ skamba patraukliai. Tik vėl šioks toks neaiškumas – jeigu lietuvių emigracija ir padidintas mirtingumas tęsis dabartiniais tempais, kuri tauta bus dominuojanti Lietuvoje 2030 m. ir kurios tautos nacionalinį tapatumą su Lietuva toleruosime?

Skaitant strategijos tekstą akis vis užkliūva už dažnai kartojamų teiginių: „atvirumas kitokiam požiūriui“, „kiekvieno piliečio naujovėms atvira visuomenė“, „visuomenė, kurios nariai nebijo pokyčių“, „ateities Lietuvos piliečiai… jausis laisvai tik tada, kai nebijos naujovių“, „turime būti šiuolaikiška ir atvira dabarčiai visuomene“. Trumpiau tariant, turime atsiverti visiškai: ir ekonomiškai, ir kultūriškai, ir pilietiškai, ir dar visaip kaip. Tik ir vėl graužia abejonė. Visiškai pilnai atsivėrus „kiekvieno piliečio naujovėms“, be abejonės, turėsime ne tik gerų, bet ir blogų patirčių, darančių mūsų gyvenimą savo šalyje dar labiau komplikuotą. Na, bet už tai galės džiaugtis „adrenalino fanatikai“, kuriems aštrių pojūčių netrūks iki pat 2030 m.

Skaitykime toliau. Sutinkame dar vieną nerimą keliančią formuluotę: „Visuomenė turi pripažinti socialinę atskirtį patiriančių asmenų teises, padėti jiems išsaugoti orumą ir būti visaverčiais visuomenės nariais… padėti kovoti su stereotipais ir stigmatizacija („stigmatizacija“ – neigiamų savybių priskyrimas asmenims ar jų grupėms – aut. pastaba), išsaugoti ir stiprinti… lygias galimybes visiems“. Gal paskutiniu metu pasidariau įtarus, bet apie kokius asmenis, patiriančius socialinę atskirtį, čia kalbama? Ir su kokiais stereotipais mes turime kovoti? Gal su stereotipu, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters? Bet tai tik mano prielaida, gal strategijos autoriai visai ką kita turi omeny. Tačiau nesuprantu ir jau klasika tapusio burtažodžio „lygios galimybės visiems“. Nors užmuškite – išties nesuprantu, kaip sveikame organizme gali būti lygios blužnis ir skrandis. Ką čia reikia lyginti? Ar žmogus, turintis talentų muzikos srityje, privalo kovoti dėl lygių teisių maišyti skiedinį statybose?

Ir visiška dezorientacija ištinka paskaičius: „Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius – kaip į svetimus… Svarbu suvokti, kad esame viena tauta. Visuomenė turi būti solidari ne tik su išvykusiaisiais ar atvykusiaisiais, bet ir… su skirtingomis visuomenės grupėmis, skirtingomis kultūromis“. Ar tuo norima pasakyti, kad brolis, išvykęs į Airiją, turi būti toks pat brangus kaip ir kinas, atidaręs restoraną gretimoje gatvelėje? Tik vieno nesuprantu: ar brolis turi tapti mažiau artimas, ar kinas turi tapti kaip brolis? Reiks kada kokio protingo žmogaus paklausti.

Deja, nieko nerandame apie tikėjimo skatinimą. Keliose vietose sutinkame užuominas apie tautiškumą ir moralę, bet čia pat eina mintis: „Turime iš naujo (išskirta aut.) persvarstyti savo tautinį tapatumą, suvokti kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“.

Nežinau kaip jums, bet mano galvoje, perskaičius strategiją, susiformavo toks Lietuvos tikslas 2030 m. – tapti vientiso darinio, tam tikros „pilkos masės“, dalimi, priskiriama Skandinavijos regiono Lietuvos padaliniui, kuriame gyvena sumani visuomenė, neidentifikuojanti savęs su Lietuva ir kadaise joje gyvenusia lietuvių tauta. Be skrupulų priimanti visus ekonominius, kultūrinius ir visuomeninius Skandinavijos šalių pasiekimus. Netikinti. Sudaryta iš narių, perdėm susirūpinusių savo asmenybėmis ir turinčiomis labai „blankų“ supratimą apie moralę ir dorovę.

Sakote, perdedu? Ir su Skandinavijos šalimis mes jungsimės bendražmogiškų vertybių pagrindu? O nukopijavę jų ekonominės veiklos modelį tapsime klestinčia šalimi, kuri gerbia ir rūpinasi kiekvienu savo piliečiu ir nepalieka jo vieno bėdoje? Ir Lietuva taps jaukiais namais lietuvių tautai ir kitoms tautoms, kurios istoriškai neatsiejamos su šiuo kraštu bei rūpinasi ir puoselėja savo Tėvynę?

Tai gal tada taip reikėjo ir įrašyti toje Strategijoje? Kad nekiltų dviprasmiškų abejonių. Juk ką gali žinoti, kaip Strategiją interpretuos asmuo, kuriam bus pavesta ją įgyvendinti. Galų gale, juk strateginiai tikslai turi įkvėpti kiekvieną, kuris juos skaito, ir pakylėti sąmonę į tą lygmenį, kuriame nėra prieštaravimų tarp visumos dalių.

Na, gerai, panagrinėkime ką nors labiau apčiuopiamo. Užeikime iš kitos pusės ir pabandykime įvertinti tarpinius Lietuvos rezultatus kelyje į sėkmę.

Tiems, kas mėgsta skaičius

2014 m. sausio pirmomis dienomis televizijos laidoje „Nuoga tiesa“ sveikatos apsaugos ministras V. P. Andriukaitis pažėrė statistinių duomenų iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro parengtos ataskaitos „Socialiniai veiksniai, lemiantys sveikatos netolygumus Europos regione“.

Pasirodo, kad:

–vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje:viena mažiausių ES.
– socialinė nelygybė Lietuvoje:didžiausia ES.
– vaikų skurdas ir mirtingumas: vienas didžiausių ES.
– savižudybių rodiklis: didžiausias ES.
– Lietuvos gyventojų mirtingumas:vienas didžiausių ES.
– pagal NETO migraciją Lietuva:absoliuti ES rekordininkė.
– per dešimt metų (2004–2014) emigravo 444 425 Lietuvos gyventojai (Statistikos departamento duomenys).

Be to,
– valstybės skola 2004–2014 metais išaugo: nuo 12,16 mlrd. iki 60,06 mlrd. Lt.
– valstybės skolos valdymo išlaidos 2004–2014 metais išaugo: nuo 0,66 mlrd. iki 2,3 mlrd. Lt.
– savivaldybių skolos pasiekė 3,5 mlrd. Lt.

paveikslėlisNa štai. Dabar galime įvertinti, ką pasiekėme per paskutinį dešimtmetį, ir tuo pasirėmę numatyti tolimesnę judėjimo kryptį.

Taigi „vaizdelis“ atrodo taip.

Socialinių veiksnių situaciją Lietuvoje stabilizavome ir įsitvirtinome ES valstybių sąrašo dugne. Stabiliai užtikriname LR piliečių teisę į skurdą. VšĮ „DEMOS kritinės minties institutas“ analitikas Tomas Tomilinas, pristatydamas šio instituto tyrimą „Skurdas ir gerovė Lietuvoje“, tvirtina, jog Lietuva pagal skurdą yra 5-oje vietoje ES po Bulgarijos, Rumunijos, Ispanijos ir Graikijos. Taip pat nurodė, jog „Lietuvoje labai paplitęs stereotipas, jog, „jei dirbsi – neskursi“, tačiau skurdas mūsų šalyje sisteminis.

Daug skirtingų tyrimų rodo, kad Lietuvoje badauja Kauno miesto dydžio gyventojų skaičius – per 12 mėnesių 350 tūkst. Lietuvos gyventojų trūksta pinigų maistui. Ir tai tikrai nėra socialinės rizikos šeimos, o dažniausiai – dirbančios moterys, vienos auginančios vaikus“. Statistikos departamentas informuoja, jog negavę socialinių pašalpų, žemiau skurdo rizikos lygio 2011 m. būtų atsidūrę 30,2% Lietuvos piliečių, 2012 m. – 28,4%.

paveikslėlis

Liūdnai atrodo ir savižudybių skaičiaus tendencijų grafikas. Šioje pozicijoje esame lyderiai Europoje. Atkreipiu dėmesį į keistą dėsningumą: savižudybių skaičius staiga pradėjo didėti nuo 1990 m., t.y. po to, kai atkovojome Nepriklausomybę. Iki 1992 m. mūsų šalis nebuvo pirmaujanti Europos Sąjungoje šiuo atžvilgiu. Ir tik 2007 bei 2010 metais beveik pavyko sugrįžti į 1990 m. lygį.

paveikslėlis

Ne mažiau klausimų kyla žvelgiant į kitą grafiką, kuriame pavaizduotas savižudybių dažnis Lietuvoje 1930–1940 ir 1986–2008 metais. Kas nutiko Tautai, mums visiems, kad savižudžių skaičius, palyginti su prieškariniu laikotarpiu, padidėjo 4 kartus? Juk, kaip teigia žiniasklaida, gyvename demokratinėje, teisinėje, laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Na, ko daugiau norėti?.. O žmonės vis tiek žudosi.

Peršasi išvada: yra kažkokia priežastinė dedamoji, kurios iki šiol niekas nepastebėjo ir nebandė vertinti. O gal ir pastebėjo? Nežinau. Tik viešojoje erdvėje aiškių atsakymų tuo klausimu girdėti neteko.

Bet, kaip taikliai pastebėjo humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus, yra ir kitas, šiek tiek švelnesnis tautos savižudybės būdas – emigracija. Kas gi darosi su Lietuva, jeigu lietuvaičiai masiškai išvyksta iš savo šalies, iš namų? Išvyksta į ten, kur visą gyvenimą – geriausiu atveju – bus tik svečiai. Per 10 metų išvyko 444 tūkst. Ir daugiausia išvyksta jaunyvo ir darbingo amžiaus žmonės.

paveikslėlis

Vienas pažįstamas, grįžęs į Lietuvą iš Norvegijos prieš Naujus 2014 metus, papasakojo šiurpų „vaizdelį“. Vilniuje iš lėktuvo išlipo ir oro uosto link patraukė vien vyriškiai 20–40 metų amžiaus, kalbantys lietuviškai. „Tautos žiedas“, dirbantis, besimokantis, kuriantis, mokantis mokesčius kažkur ten, Europoje.

Ne mažiau iškalbingai apie tautos sunykimą byloja ir čia pateikiami grafikai, kuriuose vaizduojamos gimstamumo, mirštamumo, natūralaus gyventojų prieaugio ir santuokų bei ištuokų tendencijos 1980–2010 m. laikotarpiu. Ir vėl atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad ir gimstamumas staiga pradėjo mažėti, o mirštamumas didėti, ir natūralus gyventojų prieaugis kristi bei santuokų skaičius mažėti būtent nuo 1990 m.

paveikslėlis

Taigi tokios štai tokelės. Beveik trečdalis tautos skursta ir negali prasimaitinti iš gaunamo darbo užmokesčio. Apie 15% visų Lietuvos gyventojų emigravo vien per pastaruosius 10 metų. Savižudybių skaičiumi esame lyderiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pagal skirtumą tarp mažas ir dideles pajamas gaunančių žmonių esame pirmi Europoje. Per pastaruosius 20 metų gimstamumas sumažėjo 1,5 karto, o mirštamumas padidėjo 1,3 karto. Natūralus gyventojų prieaugis iš teigiamo tapo neigiamas. Santuokų skaičius sumažėjo 1,5 karto. Be to, dar turime 5 kartus išaugusią valstybės skolą per pastaruosius 10 metų.

Gal aš ko nors nežinau? Gal mūsų šalyje vyksta karas? Karas prieš Lietuvą ir joje gyvenančiuosius? Migracijos srautai pasaulyje sudaro 3 proc. Lietuvos rodiklis šią normą viršija penkis šešis kartus, 2012 m. sakė Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė. „3 % yra normalus judėjimas, tačiau, kada emigracija viršija 3 %, bet kuri valstybė privalo susirūpinti. Lietuva pagal šiuos skaičius siekia 16–17 %, t. y. mes 5–6 kartus viršijame srautus“.

trečia dalishttps://www.sarmatas.lt/04/laisves-iliuzija-arba-iliuzijos-nelaisveje-3/

redagavo:  Ramutė Bingelienė

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top