Laisvės iliuzija, arba iliuzijos nelaisvėje [4]

2014, balandžio 26, 7:44 | kategorija Ideologija | 3 komentarai | peržiūrų 605 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Giedrius Misevičius

Analizė, grįsta faktais ir sveika nuovoka

Tęsinys,
pirma dalis čia
antra dalis čia
trečia dalis čia

Ar Jūs jaučiatės laisvi ir nepriklausomi? Ar esate nepriklausomi nuo sveikatos apsaugos sistemos?paveikslėlis Ar Jūsų ir Jūsų artimųjų sveikatos būklė leidžia apie ją iš viso negalvoti? Ar esate nepriklausomi nuo farmacijos pramonės ir nežinote nė vieno vaisto pavadinimo, nes Jums jų paprasčiausiai nereikia? Ar esate tokie laisvi, kad galite ant savo šeimos stalo turėti tai, ko Jums reikia, o ne tai, ką galite įpirkti? Ar esate nepriklausomi nuo šilumos kainų ir jų kilimas nedaro jokios įtakos Jūsų gerai savijautai? Ar esate laisvi nuo priklausomybės suvartoti vis daugiau paslaugų per vis trumpesnį laikotarpį? Ar esate nepriklausomi nuo bankų sistemos ir neturite jiems įsipareigojimų? Ar galite dirbti tik tą darbą, kurį mėgstate? Ar savo darbovietėje esate laisvas kalbėti ir elgtis pagal sąžinę ir realizuoti tik tas idėjas, kurios Jums atrodo moralios ir teisingos? Ar esate nepriklausomas nuo savo baimių ir kitų ydų?

Į visus klausimus atsakėte TAIP? Ką gi, sveikinu. Jūs esate tikrai laisvas žmogus. Ir, ko gero, gyvenate Amazonės džiunglėse kartu su vietiniais indėnais.

O kaipgi yra mūsų valstybėje? Ar esame laisvi, kaip visuomenė, kaip Tauta, iškelti savo tikslus, idėjas ir jas realizuoti? Teorija sako, kad Tauta valdo savo Valstybę per išrinktus atstovus arba tiesiogiai – Referendumu.

Remiantis duomenimis, pateiktais praėjusiame skyriuje, sunku patikėti, kad Tauta paskutinius 20 metų turėjo realią galimybę valdyti Valstybę. Kaip reikėtų savęs nekęsti, kad išdarinėtum su savimi tokius dalykus. Ir priešingai – Tautos atstovai valdžioje tai darė ir paskutinius kelis dešimtmečius nuosekliai vedė Valstybę numatyta kryptimi. Tik problema yra ta, kad Tauta nesutinka su šia kryptimi ir balsuoja prieš ją, emigruodama ir žudydamasi.

2013 m. vasarą Lietuvos piliečiai ėmėsi iniciatyvos tiesiogiai įsikišti į Valstybės valdymo procesą siekdami surengti Referendumą Žemės klausimu ir sumažinti užburtą 300 tūkstančių parašų ribą, privalomą Referendumo paskelbimui.

Gal mūsų valdžia įsiklausė į Tautos keliamus reikalavimus, visokeriopai skatino šią iniciatyvą ir palengvino jos realizavimą? Viskas atvirkščiai.

Po pusmečio tylos, renkant ir tikslinant parašus Referendumui organizuoti, mūsų valdžia pratrūko. Užuot vykdę teisėtą Tautos reikalavimą, didžiųjų partijų atstovai kaip niekad darniai pradėjo kampaniją prieš Referendumą. Ir kokių tik versijų neišgirdome. Opozicija ir jai pritariantieji apkaltino iniciatorius bei vykdytojus nebūtais dalykais ir nepagailėjo jiems apibūdinimų. „Piarininkai; nesąmones kalbančios, piktos ir emocingos asmenybės; kvailiai; rusų agentai ir jų valdomi naudingi idiotai; marginalai; anarchistai“ ir panašūs epitetai pasipylė lyg iš gausybės rago. Liberalai mūru stojo prieš Referendumo organizatorius ir juos palaikančiuosius.

Konservatorių „saulė“ atkreipė mūsų visų dėmesį į tai, kad pavojingąjį Referendumą palaiko psichozės apimti asmenys, nusiteikę ypatingai antieuropietiškai. 2014 m. vasario 18 d. televizija ištransliavo premjero A. Butkevičiaus pasisakymą, kad Referendumas visai nereikalingas. Ir, galų gale, bendromis pastangomis pasiekė ir paskelbė, kad Referendumas vyks vasarą (tada, kai didelė dalis gyventojų išvažiuoja atostogauti).

Valdančiųjų partijų vadovai laikosi pagrindinio principo: jeigu jau rinkėjai už mus balsavo, tai viskas, ką mes bepadarytume, yra daroma Tautos vardu. Ir nesikuklina naudotis galimybe realizuoti tas idėjas, kurioms įgyvendinti neturi visuomenės daugumos pritarimo. Tuo atveju, kai šalies gyventojai primygtinai bando pasakyti išrinktiesiems, kuria kryptimi jie privalo dirbti, pastarieji pasirenka propagandinį kelią, turintį tikslą dezorientuoti ir suskaldyti visuomenę.

Valdininkų susirūpinimui transliuoti savo paslaugas siūlė įvairios žiniasklaidos priemonės. Tiesą sakant, valdžios reakcija jau net nebestebino. Nieko kito niekas ir nesitikėjo. Stebino kitas dalykas. Žiniasklaidos išsisluoksniavimas. Nepaisant pačių Referendumą palaikančių žmonių asmeninių iniciatyvų skleisti žinią, keleto spaudos leidinių ir interneto portalų, likusios masinės informavimo priemonės, parašų rinkimo metu visiškai ignoravusios šią temą, juos surinkus – užėmė poziciją transliuoti tik tai, kas diskredituoja Referendumą ir pačią jo idėją.

paveikslėlis

Vertindamas kalbėtojų argumentus, visada remiuosi sena ir patikrinta tiesa: „Tai, ką Jonas kalba apie Petrą, daugiau pasako ne apie Petrą, bet apie Joną.“

Referendumo oponentų argumentai, nors ir neturintys jokio realaus pagrindo, beveik visada būna gerai paruošti. Paruošti kuo labiau suskaldyti visuomenę į tam tikras dalis. Įgyvendinamas laiko patikrintas principas: skaldyk ir valdyk.

Referendumo šalininkus stengiamasi priskirti kokiai nors grupei, kuriai tuo metu žiniasklaida suteikia ypatingai neigiamą atspalvį. Taip vis kartojami teiginiai, kad ši iniciatyva naudinga Kremliui. Dažniau šis argumentas pateikiamas tuo metu, kai paskleidžiama padidinta neigiamos informacijos dozė apie Rusiją. Sudaromas ryšys: Blogis = Rusija = Referendumo iniciatyva. Tikimasi, kad paprastų žmonių laki vaizduotė užbaigs darbą ir susies pirmą ir paskutinius dėmenis tiesiogiai.

Tuo pačiu tikslu kartu su Referendumo idėja linksniuojama ir A. Paleckio pavardė, kartu paminint, jog tai žmogus, teistas už Sausio 13-ios nusikaltimų neigimą. Minimas ir R. Karbauskis, kaip stambus žemvaldys, kuris staiga pralobs, jeigu Lietuvos gyventojų bus tik paklausta, ar jie nori, kad žemė būtų parduota užsieniečiams. O toliau senas geras lietuviškas pavydas padarys savo darbą. Ir jau pasigirsta nuomonių, kad geriau parduoti žemę užsieniečiui nei lietuvių išnaudotojui.

Profesionaliai buvo parengta dezinformacija, kad Referendumo iniciatoriai siekia išstojimo iš Europos Sąjungos. Tikrai džiugina, kad Lietuva turi tokio aukšto lygio specialistų, gebančių visiškai tuščioje vietoje paruošti laidų, apgalvotų iki smulkmenų, kurios susideda iš įvairių nuogirdų, daugybę kartų paminėto žodelyčio „galimai“, atspindinčių padrikus, vienas su kitu nesusijusius faktus ir formuojančias neigiamą Referendumo įvaizdį. Liūdina tik tai, kad visi šie profesionalūs gebėjimai nukreipiami ne Tėvynės labui, o asmeninės naudos siekimui – taip kenkiama Valstybei. Tai atvejis, kai dalis iškelia savo asmeninius tikslus aukščiau visumos, apie ką šiame straipsnyje jau buvo rašyta.

Tuo pačiu metu plačiai reklamuojamos vertybės, priešingos sėsliam gyvenimo būdui ir nesusijusios su nuosavybe bei žeme. Pasitelkiami įvairūs galimai nepriklausomi ekspertai, kurių pateikiamomis įžvalgomis neleidžia suabejoti, prieš jų pavardes minimi svarūs laipsniai: vyr. specialistas, ekspertas, daktaras ir pan. Šie žinovai plačiai reklamuoja ir klajokliško gyvenimo privalumus: galimybę laisvai keliauti, laisvai pirkti, laisvai vartoti. Gerbiamiems ekspertams kelia susirūpinimą, kad lietuvaičiams priklauso per daug nekilnojamojo turto. Net 80% nekilnojamojo turto savininkų gyvena nekilnojamame turte, kuris jiems ir priklauso, o Vakarų Europoje atvirkščiai – tik 20%. Be abejonės, ir žemės klausimas nėra paliekamas be jų dėmesio. Labai rimtais ir kupinais rūpesčio veidais dėstoma, kaip mums visiems palengvės ir pagerės, kai pagaliau atsikratysime šios akmens amžiaus atgyvenos.

Šioje vietoje derėtų prisiminti Barono Miunhauzeno personažo rusų kino filme „Tas pats Miunhauzenas“ ištartą genialią frazę: „Aš supratau, kur Jūsų bėda. Jūs – per daug rimti. Protinga veido mina dar nėra proto požymis. Visos kvailystės pasaulyje daromos būtent su šia veido išraiška. Šypsokitės. ŠYPSOKITĖS!

O ką gi reiškia plačiai išreklamuota šiuolaikinė „klajoklio“ sąvoka? Išsiaiškinkim. Sprendžiant iš ES Vadovų Tarybos Pirmininko Van Rompuy ir kitų žinovų pasisakymų, tai – asmuo, neturintis savo žemės, savo namų, neidentifikuojantis savęs su kraštu, kuriame gimė ir užaugo, nesiejantis savęs su jokia tauta, Tėvyne laikantis visą platų Pasaulį. Tai – asmuo, reguliariai keičiantis nakvynės vietą, priklausomai nuo to, iš kur buvo gautas paskutinis pasiūlymas parduoti savo paslaugas globalioje rinkoje.

Vis galvojau: „Kur tas apibrėžimas yra girdėtas?“ Ir prisiminiau. Gūdžiais sovietiniais laikais tokie „klajokliai“ būdavo vadinami valkatomis, benamiais arba „bomž‘ais“ (ru. „Бомж“ – Без Определённого Места Жительства– „be aiškios gyvenamosios vietos“). Bet, dėkui Dievui, įvykusi vertybių kaita sustatė viską į savo vietas, ir šiomis dienomis jau tampa tiesiog nepadoru gyventi, mokytis, dirbti ir remti pensininkus toje šalyje, kurioje gimei. Mūsų valdžios pastangomis mus pagaliau pasiekė plačiai išreklamuotos „vakarietiškos“ vertybės. Viena iš jų – teisė rūpintis tik savimi.

Neramina dar vienas faktas. Dažnas, pasisakantis už žemių pardavimą užsieniečiams, taip pat pasisako ir už visą vertybių paketą, kurį mums reikėtų priimti skubos tvarka ir net su visa derama pagarba jas siūlantiems. Į komplekto kainą įeina ir homoseksualių asmenų santuokų įteisinimas, ir juvenalinė justicija, ir skalūnų dujų išgavimas, ir dar daugiau šiuolaikinių atradimų.

Visa ši informacija paslaugiai pateikiama žiniasklaidos įvairiomis formomis ir priemonėmis. Ir turbūt mažai yra žmonių, kurie galėtų skųstis, jog negauna pačių „šviežiausių“ naujienų toje vietoje, kur gyvena. Gyvename informacinėje visuomenėje. Skamba gražiai. Tik yra viena bėda. Su giliu liūdesiu ir širdgėla turiu pranešti, kad masinės informavimo priemonės jau seniai naudojamos ne tam, kad informuotų, o tam, kad formuotų. Formuotų mūsų nuomonę. Būtent todėl šiais laikais kaip niekad svarbu išsiugdyti vidinį gebėjimą atskirti pelus nuo grūdų.

6 tarpinė išvada

Lietuva turi tikslą, apie kurį buvo kalbėta ankstesniajame skyriuje ir tvirtai laikosi pa(si?)rinkto kelio.

Esame lyg savotiškame tunelyje. Ir visos Tautos pasirinkimo laisvės yra neribojamos lygiai tiek, kiek jos atitinka ir neprieštarauja pasirinktam pagrindiniam kursui. Į bet kokį bandymą pasukti kita linkme žaibiškai sureaguoja signalinė sistema ir įsijungia kursą koreguojantys veiksniai – valdžios vyrų pagrūmojimai, nuo Tautos nepriklausomos žiniasklaidos ištransliuojama propaganda, įvairių galimai nepriklausomų žinovų ir šiaip visiškai laisvų nuo bet kokios atsakomybės asmenų pasisakymai.

Bendras išsakomos kritikos tikslas – „sumaišyti su žemėmis“ netikėtai iškilusią iniciatyvą, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra labai nepatogi valdantiesiems. Iniciatyvos autoriai gauna padidintą „purvo vonių“ dozę, po kurių ilgam turėtų praeiti noras reikštis panašiais būdais. O svarbiausia – ir kitiems laisvamaniams „atmušamas“ noras pretenduoti į Valstybės kūrimo ir valdymo procesą.

VII. Iliuzijos nelaisvėje

Atrodo, rasta išeitis. Viskas paprasta. Išrenkame naują valdžią ir problema išspręsta. Ir pradedame gyventi kaip inkstai taukuose.

Bet juk nuolat renkame ir naują Seimą, ir naują Prezidentą, ir Europos Parlamento narius, o situacija nuo to, kaip rodo skaičiai, negerėja. Tai kur tada šuo pakastas? Juk visuose vadovėliuose parašyta, kad pagrindinis demokratijos požymis yra laisvi rinkimai. O demokratinė valstybė tiesiog iš principo skursti negali. Ar ne?

Bet Lietuva skursta. Nors sprok iš pasiutimo. Viską padarėme, kaip parašyta laimės pasiekimo instrukcijoje. Kartojam žingsnius: nepriklausomybė, demokratija, užsienio investicijos, ES, NATO, po to parduoti žemę, įsivesti EUR ir juvenalinę justiciją. O rezultatas – skurdas, emigracija, augančios skolos.

Tiems, kas pradėjo skaityti straipsnį nuo šitos vietos ir yra įsitikinęs, kad mes klestime, siūlau sugrįžti šiek tiek atgal ir pasiskaityti V skyrių „Aukštyn kojom“. Jeigu tai Jūsų neįtikino ir Jums bei Jūsų artimiesiems vis tiek gyvenimas šypsosi visais 32 dantimis…, ką gi, džiaugiuosi. Jūs esate puikus kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Tikriausiai neatsisakysite pasidalinti savo sėkmės paslaptimi su visa Tauta ir padėsite jai tapti klestinčia?

Tai ką gi mes praleidome? Kažkokią svarbią detalę, be kurios – gerovės ir laimės būti negali. Ir tai yra tokia natūrali, paprasta ir akivaizdi tiesa, kad mes jos net nepastebime.

Jei kada nors, laimę vaikydamiesi, ją rasite, tai, panašiai kaip senė, ieškanti savo akinių, pastebėsite, kad ji visą laiką buvo jums ant nosies.
Henris Vileris Šo (1818–1885); amerikiečių rašytojas, satyrikas

Nepastebime to, kas yra tikra. Bet mielai, it galvas pametę, bėgame paskui iliuzines vertybes.paveikslėlis Susidaro įspūdis, kad viešai mums pateikiami vieni tikslai, o iš tikrųjų siekiama visiškai kitų. Tada visuomenė tampa panaši į asilą iš pasakėčios, kuris, bėgdamas paskui sultingą morką, daro kažkam kitam naudingą darbą. Ir įdomiausia, kad tos morkos asilas niekada ir nepasiveja. Kabanti prieš nosį, ji dirgina jusles ir mobilizuoja visą asilo dėmesį į vieną tikslą. Taip stipriai mobilizuoja, kad vargšelis net nepastebi, kaip yra išnaudojamas.

Tokių iliuzinių – didesnių ir mažesnių – tikslų yra daugybė. Juk visi kažko siekia, pradedant nuo atskiro žmogaus ir baigiant visa Valstybe ar jų Sąjunga. Tik klausimas, ar siekiame to, ko iš tikro norime ir ko mums reikia, ar vaikomės miražo.

Sakote, Jūs tiesiog norite „susitvarkyti“ gyvenimą ir ramiai pagyventi sau. Vienas išmintingas žmogus prieš 2000 metų yra pasakęs:
„Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“
Seneka (Lucius Annaeus Seneca; 4 m. iki m.e. – 65 mūsų e.m.); romėnų filosofas

Ar pastebėjote, kaip ši sentencija atitinka vieną iš pagrindinių gyvosios gamtos gyvavimo principų „Dalis tarnauja visumai“, apie kurį buvo rašyta II-oje dalyje. Ir niekas šios tiesos iki šiol nepaneigė. Galbūt nesuprato, galbūt neįsiklausė, bet nepaneigė. Kodėl? Gal todėl, kad gyvoji gamta veikia pagal tam tikrus dėsnius. Ir joje egzistuoja tam tikri įstatymai. Ir šie įstatymai, dėsniai bei taisyklės yra užrašytos. Užrašytos dešimtyje Dievo įsakymų, aprašytos tautosakoje, mokslo žmonės įžvelgė jas gamtoje vykstančiuose procesuose, išminčiai suformulavo trumpus ir taiklius posakius, atspindinčius esmę vienu ar kitu klausimu.

Ir kiekvienas žmogus, turintis širdį, intuityviai gali atskirti ir pajausti, kur yra tiesa, o kur tik jos apgailėtina parodija. Be abejonės, šis pojūtis nėra toks griausmingas, kaip mūsų žiniasklaidos priemonės. Ir jis tampa juntamas tik tada, kai mūsų protus nustoja šturmuoti nepertraukiama informacijos lavina iš aplinkos, o mes patys nustojame lėkti paskui eilinę kažkieno sukurtą iliuziją.

Matyt, atėjo metas „nupūsti dulkes“ nuo senojo patarlių rinkinio ir pradėti jį studijuoti. Studijuoti ir įgyvendinti jame užrašytas tiesas:

„Kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“;
„Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“;
„Kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo“;
„Maišą druskos suvalgysi, tada žmogų pažinsi“;
„Pinigai laimės neatstoja“;
„Ne vien duona žmogus gyvas“.

Ką mums sako paskutinės dvi patarlės? Ar tik ne tai, kad žmogus negali būti gyvas vien duona kasdienine. Jam reikalingas ir dvasinis penas. Žmogus – ne mašina ir jam neužtenka tik pripilti kuro, pakeisti tepalus ir laikas nuo laiko atlikti techninę priežiūrą. Žmogui reikia turėti galimybę kurti ir gėrėtis kitų kūryba. Kurti galima įvairiai. Galima piešti, muzikuoti, šokti, drožinėti, austi, siuvinėti, rašyti eilėraščius, romanus… Galima kurti save – fiziškai, morališkai ir dvasiškai tvirtą asmenybę.

Galima kurti rojų aplink save! Ir tam nereikia turėti daug pinigų, kad pasistatytumėte aukso rūmus. Kas iš tų rūmų, jeigu juose jūs būsite vieni. Tame pačiame būste gyvenantis, kaip dabar madinga sakyti – partneris, ar dažnai besilankantys verslo bendrasavininkiai, neužtikrina, kad nesate vienišas. Pradėkite nuo tarpusavio santykių kūrimo. Ir tai padarę, staiga pastebėsite, kad tų aukso rūmų Jums lyg ir nebereikia. Iš tikro – kam jie, jeigu ir taip esate laimingi.

Septintoji tarpinė išvada:

Reikia pripažinti, kad dalis Lietuvos visuomenės „pametė“ tikruosius orientyrus ir nusekė paskui iliuziją. Ir ja sekdami tapo įrankiais tų, kurie sukūrė šį miražą, siekdami savo giliai asmeninių, egoistinių tikslų.

VIII. Apibendrinimai

Tai ką gi mums pavyko išsiaiškinti?
Visų pirma tai, jog visa gyvoji gamta yra vientisas kūnas, kuriame egzistuoja be galo subtilūs ryšiai tarp atskirų jos dalių. Kitaip tariant, niekas nevyksta be priežasties. Tik mes ne visada gebame ar norime suprasti tikrąsias įvykių priežastis. Ir net drugelio sparnų plazdėjimas yra ne toks jau mažareikšmis veiksmas, nesukeliantis pasekmių, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. O ką jau bekalbėti apie žemių, kuriose gyvena Tauta, pardavimą prašalaičiams.

Po to pastebėjome, kad tarp atskirų gyvosios gamtos dalių egzistuoja ryšiai, grįsti altruistiniais principais. Tai pasakytina ir apie žmogaus organizmo, kuriame vykstantys procesai remiasi dėsniu: „Dalis tarnauja visumai“, darbą. Konstatavome, kad atskirų organizmo dalių interesų iškėlimas aukščiau viso kūno poreikių veda kūną į ligos patalą arba mirtį. Taip pat atkreipėme dėmesį, jog sveikame organizme atsiradus parazitinės veiklos požymių, įsijungia apsauginė reakcija, kuri parazitą sunaikina.

Nagrinėjome du istorinius pavyzdžius, kurie padėjo atskleisti tam tikrus dėsningumus. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Japoniją valdė Imperatorius Meidzi, kurio paraginta Tauta iškėlė moralines vertybes aukščiau įstatymo ir tai sudarė vientisą gynybinę liniją nuo demoralizuojančios nutautėjimo įtakos. Kaip liudija istoriniai faktai – per neregėtai trumpą laikotarpį Japonijai pavyko pereiti iš viduramžių į šiuolaikinės visuomenės santvarką ir šalis išgyveno didžiulį ekonominį pakilimą.

Analogišką situaciją matome ir to paties laikmečio Rusijoje. Šalį valdo Imperatorius Nikolajus II – dvasinga, morali, ištikima savo šaliai ir Tautai asmenybė. Rezultatas – neregėtas ekonominės gerovės ir gyventojų prieaugio didėjimas. Tiesa, sukurstyta revoliucionierių, Tauta išduoda savo carą ir už tai brangiai sumoka. Rusijos ūkis griūna tiesiog akyse, gilėja socialinis, tautinis, nacionalinis ir idėjinis susiskaldymas, kurio apogėjumi tampa pilietinis karas, nusinešęs 10 mln. gyvybių. Ir dar 7 dešimtmečius visa šalis skina šios išdavystės vaisius.

Ir palyginimui imame Lietuvos – laisvos, nepriklausomos, demokratinės, teisinės (taip transliuoja mums TV) valstybės pavyzdį. Šalyje turime kaip niekad daug diplomuotų teisininkų. Nuolatos didėja bylų skaičius teismuose. Gal jaučiamės gyvenantys šalyje, kurioje viešpatauja teisingumas? Tada keistai atrodo nenormaliai didelė emigracija ir savižudybių skaičius. Iš tikro, kodėl reikėtų palikti savo šalį ir šį pasaulį, jeigu Valstybėje viskas vyksta teisėtai ir teisingai. O gal šie du žodžiai nėra sinonimai? Ir kas tada daro šias sąvokas skirtingomis?

Manyčiau, atsakymas peršasi pats savaime. Įstatymai tėra tik forma, kuri turi būti užpildyta moraliniu turiniu. Įstatymus kuriantys, priimantys, vykdantys ir jų besilaikantys asmenys turėtų laikyti moralę ir dorovę aukščiausia vertybe ir sutinkamai su jomis, realizuoti savo teises. Ir žvelgiant iš šios pozicijos, tampa aiškesnė situacija Japonijoje XIX a. pabaigoje, kai pirminiame Konstitucijos projekte net nebuvo įrašyta pareiga laikytis įstatymų. Nuo gilios senovės Japonijoje valdžia buvo įtvirtinama per asmens kontrolę iš kolektyvo pusės. Anksčiau tas kolektyvas buvo šeima ar kaimas. Meidzi valdymo laikotarpiu tuo kolektyvu tapo visi šalies gyventojai, kurie laikėsi tų pačių tradicinių vertybių. Ir tai darė juos tikrais japonais

Štai ko pasigendu šiandieninėje Lietuvoje. Vieningos vertybių, kurios lietuvius daro tikrais lietuviais, skalės. Atsisakydami savo tradicijų, papročių, nacionalinio pinigo,  parduodami savo žemes užsieniečiams, mes prarandame tai, kas mus jungia ir vienija. Mes tampame kaip tas medis su pakirstomis šaknimis, kurį nulauš pirmas stipresnis permainų vėjas. Įvairūs pasiūlymai tapti išmania tauta, kuri yra visiškai atvira visoms vakarų pasaulio naujovėms, kviečia mus tapti panašiais į laisvo elgesio moterį, gerai skaičiuojančią ir nekeliančią didesnių reikalavimų savo trumpalaikiams partneriams.

Tikslas aiškus. Tapti vieninga Tauta, besivienijančia tų pačių tradicinių, moralinių ir dorovinių vertybių pagrindu. Ne veltui ant tarpukario lietuviškų pinigų puikavosi užrašas „Tautos Jėga Vienybėje“. Ir savižudžių tuomet buvo 4 kartus mažiau nei dabar.

Beliko išspręsti vienintelį klausimą: kaip tai padaryti? Kaip priversti žmones tokiais tapti? Čia ir yra įdomiausia dalis. Priversti neįmanoma. Bet kokia prievarta jau pati savaime yra nemorali. Kiekvienas turi nuspręsti pats.

Negalima nuspręsti už kitą žmogų arba priversti jį daryti tai, kas naudinga kažkam kitam. Tiksliau pasakius, galima tai padaryti, bet tam reikės pritaikyti prievartą. Reikės jėga priversti kažką dirbti ar vykdyti įsakymus. Nesvarbu, ar tai bus šiurkšti fizinė, ar kažkieno parašyto įstatymo jėga.

Bet pabandykite savo kūne priversti širdį kvėpuoti, o plaučius pumpuoti kraują. Jums nepavyks. O juk visa žmonijos istorija susideda iš momentų, kai kažkas kažką bandė priversti daryti tai, kas jam naudinga. Iš čia ir kyla karai, iš čia kyla ir visos neteisingumo apraiškos pasaulyje. Bet kokios neteisybės pagrindas visada yra kažkieno noras padaryti taip, kaip kažkam reikia.

Ir čia atsiranda takoskyra. Ar renkamės gyvenimą iliuzijoje, aukščiausia palaima laikydami galimybę įsigyti du jums nereikalingus daiktus už vieno kainą, iškeldami savo asmeninius interesus aukščiau visos Valstybės. Naiviai tikėdamiesi, kad viskas yra gerai ir kaip nors savaime susitvarkys. Nesusitvarkys.

Ką ten bešnekėtų Van Rompuy, kad nacionalinės vertybės „negali užtikrinti atsako į dabartinius uždavinius“, vis tiek jis nieko negali pasiūlyti, kaip išspręsti augančias problemas ir priešpriešą. Tikėjimas, kad besikaupiančias ekonomikos, skolų augimo, socialinio sektoriaus problemas galima išspręsti vien tik ekonominėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis priemonėmis, yra iliuzija. Šios priemonės negali išspręsti nė vienos globalios problemos. Sunku patikėti? Gal todėl, kad labiau tikite iliuzija?

paveikslasIr jeigu Jums klestintys ištvirkavimai ir puikybė atrodo nekalti žaidimai, pasiskaitykite Bibliją, kaip baigėsi Sodomai ir Gomorai. Paskaitykite apie kitas civilizacijas, kurių žlugimą lydėjo dvasinė krizė. Ir veikiausiai, ne tiek lydėjo, kiek buvo jų žlugimo priežastis. Netikite?

Suprantu. Iliuzija atrodo tokia tikroviška. Gal todėl, kad labai norime ja tikėti? Ji vilioja spalvingomis dekoracijomis ir tenkina visus mūsų ego įgeidžius. Sunku atsispirti. Ką gi. Galbūt dar kažkiek laiko turime ja pasimėgauti. Tik vėlyvas nubudimas gali būti labiau skausmingas. Bet kokiu atveju, spręsti reikės mums patiems.

Apibendrinanti išvada

Atliktos analizės metu pavyko nustatyti, kad gerovė nepriklauso nuo vienokių ar kitokių demokratijos atributų: parlamento, laisvų rinkimų ir pan. turėjimo ar neturėjimo šalyje. Nepriklauso nuo priimamų įstatymų kiekio per laiko vienetą. Taip pat gerovė nepriklauso nuo buvimo ar nebuvimo kokioje nors sąjungoje ir dalyvavimo globalioje ekonomikoje. Visos šios aplinkybės yra antraeilės ir neturi lemiamos įtakos visų žmonių gyvenimo kokybės gerėjimui.

Esminę reikšmę turi tik valstybės mastu priimamų sprendimų motyvai. Jeigu kiekvieno sprendimo motyvas yra padėti sunkiau gyvenantiems, nugalėti skurdą; jeigu visa veikla grindžiama tarpusavio bendradarbiavimu ir pagalba; jeigu puoselėjama pagarba tėvams, mokytojams ir vyresniems; jeigu gerbiamas tautinis paveldas ir įsiklausoma į senolių išmintį. Ir tokius „jeigu“ galite pratęsti iki begalybės… Ir svarbiausia – jeigu visuomenė gyvena darnoje su ją supančia gamta ir pagal jos dėsnius, tik tada bus gerovė ir klestėjimas. Tai tiesiogiai priklauso nuo to, kiek valstybė ir joje gyvenanti visuomenė savo veiklą grindžia moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis.

Ir priešingai. Šalis, kurioje vyrauja grynai vartotojiškas požiūris į aplinką, asmeninės naudos siekimas, įgeidžių tenkinimas bet kokia kaina, kur moralė ir dorovė teliko tuščiais žodžiais, yra pasmerkta išnykti.

Turbūt kyla pagrįstas klausimas: o kaip tada visiems „įskiepyti“ dorovės idėją, jeigu negalima to daryti prievarta. Tam galėtų pasitarnauti 100-ios beždžionės efektas. Pradėkite šiuos principus taikyti savo gyvenime patys. Ir kai tam tikra visuomenės dalis, viršijanti kritinę masę, pradės taikyti naujo elgesio modelį, tuo „užsikrės“ ir likusioji dalis. Kilnūs, nesavanaudiški, sąžiningi poelgiai visada ras atsaką žmonių širdyse ir vers elgtis taip pat. Juk tai taip natūralu ir paprasta.

Turėtume suvokti, kad pasirinkimas ne toks jau ir didelis. Arba pasiliekame gyventi iliuzijoje su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, arba grįžtame prie patikrintų laiko tradicinių vertybių, kurios vienintelės gali užtikrinti tolimesnę raidą.

IX. Rekomendacijos

Rekomenduojami veiksmai priklauso nuo to, kokį tikslą jūs renkatės. Tiksliau padėtį galėtų apibūdinti dviejų personažų dialogas iš Lewis Carroll pasakos „Alisa stebuklų šalyje“:

Alisa – Ar galėtumėte pasakyti, kuriuo keliu man iš čia eiti?
Katinas – Tai priklauso nuo to, kur tu nori patekti.
Alisa – O man vis tiek, kur… svarbu, kad kur nors patekčiau.
Katinas – Tuomet nesvarbu, kuriuo keliu eiti, kur nors vis tiek pateksi.

Taigi, jeigu Jus tenkina pasirinktas Lietuvos kursas į susinaikinimą arba Jums vis tiek, kur eiti, tada nieko nereikia daryti. Nieko nekeičiame. Nekreipiame dėmesio į „žiaurią“ statistiką ir augančią Valstybės skolą. Manykime, kad skolos – būtina klestinčios visuomenės sąlyga. Parduokime Lietuvos žemes, miškus, vandenis. Įsiveskime EUR. Užmirškime savo tautybę ir kalbą. Išsivažinėkime, kas sau. Na, ir tada turėtume kažkaip, kažką, kažkur pasiekti. Vis tiek taip nebus, kad niekaip nebus. Kažkaip juk vis tiek bus? Net jeigu tai bus ir labai blogai. Ar ne?

Bet jeigu Jūsų netenkina nei esama situacija, nei numatoma perspektyva… Tada viso labo reikės įvykdyti Revoliuciją. Revoliuciją savo sąmonėje. Reikėtų peržiūrėti prioritetus, kuriais vadovaujatės. Peržiūrėti dalykus, kuriems teikiate pirmenybę.

Bendrai paėmus, reikėtų burtis į bendruomenes, kurios jungtųsi tų pačių moralinių, dorovinių, dvasinių ir tautinių vertybių pagrindu. Tokios bendruomenės turėtų gyventi ne mieste, turėti savo žemės, kuri jas maitintų ir išlaikytų. Reikėtų iki minimumo sumažinti priklausomybę nuo globalios sistemos produktų, tarp jų – ir nuo energetinių išteklių. Tik tai gali užtikrinti skurdo likvidavimą.

Labai svarbūs būtų šių bendruomenės narių tarpusavio santykiai, kurie turėtų būti grįsti ne konkurencija, o savitarpio pagalba ir bendradarbiavimu. Toks modelis padėtų užtikrinti ir pagyvenusių bei pasiligojusių žmonių priežiūrą bei pakankamai aukštą pragyvenimo lygį. Taip pat išspręstų užimtumo problemą, turint galvoje, kad artimiausioje ateityje 47% darbo vietų gali būti prarastos dėl kompiuterizacijos, kaip mums teigia Oksfordo universitete atlikti tyrimai.

Asmeniškai, kiekvienas galėtų pradėti nuo savo dienotvarkės pertvarkymo. paveikslėlis

Ar yra Jūsų dienotvarkėje pakankamai laiko daryti tai, ką Jūs mėgstate, kas daro Jus geresnius visomis prasmėmis? Ir čia kalba ne apie siauros specialybės žinias, o apie savęs, kaip dvasinės asmenybės, kūrimą. Ar yra Jūsų dienotvarkėje pakankamai laiko atlikti ką nors gero, gražaus, nuoširdaus ir visiškai materialiai nenaudingo?

Susirūpinkite savo mityba. Atsisakykite nesveikų ir žalingų maisto produktų (jeigu juos iš viso galima pavadinti maistu). Įtraukite į savo dienos meniu daugiau laukinių augalų. Nevartokite alkoholio, tabako. Apie narkotikus net nekalbu. Tai tiesiog dar vienas savižudybės būdas.

Nustokite vartoti masinės kultūros produktus. Nežiūrėkite televizoriaus, ypač kai transliuojamos žinios. Verčiau įsijunkite muziką, geriau – klasikinę. Negarsiai ir neįkyriai. Užuot ėję į kino teatrą nueikite tiesiog į teatrą. Judėkite, sportuokite. Skaitykite tikras knygas, ne elektronines. Ir ne apie ekonomiką. Geriau, kad būtų ne šiuolaikinių autorių. Ir t.t…

Įvykdysite Revoliuciją savo sąmonėje, pasikeis ir visas Jus supantis pasaulis. Ir valdžioje pradės atsirasti naujo mąstymo žmonių. O kol mieliau rinksimės iliuzinius tikslus, į valdžią užsispyrusiai ir toliau rinksime tik iliuzionistus.

Analizės pabaiga.

redagavo:  Ramutė Bingelienė

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. Joris says:

    Šaunu ir Taiklu!
    O štai kas dėl rekomendacijos… Tai principe čia tas pats, kas buvo pradėta daryti Ukrainoje. Ten žmonės ėmė burtis į bendruomenes ir iš savo (gerai pažystamų tarpo) ėmė rinkti atstovus, atstovaujančius jų interesus ir besirūpinančius bendruomenės reikalais. Kitaip sakant, pradėjo formuoti savo valdžią (senosios bendruomeninės – kopos – teisės pagrindu, kuri kaikuriuose Ukrainos regionuose išsilaikė net iki 18 amžiaus). Tuo pačiu kuriamas bendruomenių registras, kurio dėka ne tik siekiama suvienyti visų slaviškų tautų bendruomenes, bet ir kuriamas pagrindas naujai tarpbendruomeninei ekonomikai, nepriklausomai nuo parazitinės bankų sistemos. Paprastai sakant, politinė-rinkiminė-partinė-bankinė-parazitinė sistema paliekama už borto ir sukuriama nuosava „žaidimų aikštelė“ su savomis taisyklėmis. – Juk svetimoje žaidimų aikštelėje ir pagal svetimas žaidimo taisykles niekada niekas nieko nelaimės, išskyrus tuos, kurie tas taisykles kuria! Toliau bendruomenės vienijasi ir bendradarbiauja, keičiasi savo ūkiuose pagaminamais produktais ir t. t. ir pan. Diegiamos tech. naujovės, pavz. laisvos energijos generatoriai, geriamojo vandens struktūrizatoriai ir pan., (tokių įrenginių jau esama ir jie realiai veikia) bet svarbiausia ne kapitalistiniu pagrindu, kur siekiama gauti tik pelną ir visus apmokestinti mokesčiais, bet bendruomenės nauda. Toliau, kaip manau patys lengvai suprasite, atsijungiama nuo valstybinių elektros linijų… Ir valdžia netenka prievartinių ekonominių-mokestinių svertų kontroliuoti visuomenę (šiuo atveju, tegul ir nedidelę žmonių bendruomenę). Tarpusavyje bendradarbiaudamos tokios bendruomenės būtiniausiais produktais apsirūpina pačios (ekologiškos bulvytės, morkytės…). Tačiau, kad visa ši sistema pradėtų veikti, reikalinga, kad susivienytų 2-3 šimtai milijonų žmonių, priklausančių bendruomenėms ir turinčių savo savivaldą, pagrystą tais pačiais bendruomeninės teisės principais (galima sakyti kad sukuriama nauja valstybė visai kitokiu pagrindu, beje socialiai teisingesniu). Kaip suprantate, tinginiams, dūsautojams ir parazitams automatiškai neliktų vietos. Įdomiausia tai, kad visas šis procesas jau pajudėjo ir esama realių realaus darbo rezultatų. Iš šiandieninės situacijos Ukrainoje akivaizdu, kad šitie procesai kai kam labai nepatiko. O ypatingai anglosaksams (pažiūrėkite, kas labiausiai šiaušiasi). Kad sustabdyti šį procesą – bendruomenių kūrimąsi ir vienijimąsi (valstybėje, netgi palyginti tokioje ramioje šalyje kaip Lietuva, vienybės tarp žmonių nėra, galima sakyti kad nėra ir vieningų bendruomenių, vienijančių tame pačiame žemės plotelyje gyvenančius žmones – o būtent tokiu būdu visuomenė kontroliuojama ir nukreipiama valdžią užgrobusių parazitų interesų pusėn), dėl tokio menkučio prerteksto, kad tuometinė vyriausybė nusprendė ATIDĖTI sutarties su ES pasirašymą, dėl joje esamų visiškai nenaudingų sąlygų, UKRAINOJE BUVO ĮVYKDYTAS GINKLUOTAS PERVERSMAS. Įdomiausia, kad tam tikra „euromaidaną“ ir barikadas aikštėje organizavusių žmonių dalis taip ir liko aikštėje, nepaisant to, kad „pasiekė norimą tikslą“! Kaip gi čia taip? Kažkoks nesusipratimas? Visai, ne. Tiesiog paprastų žmonių iniciatyvą gyventi geriau perėmė išorinė jėga (vis tų anglosaksų ausys kyšo), kuri panašiam momentui iš anksto ruošėsi, sukėlė KONTROLIUOJAMĄ CHAOSĄ (kažkokių paslaptingų snaiperių šaudymas į visas puses, amerikietišką snaiperį gabenantis dūmos deputatas) ir Ginklu Perėmė VAldžią. Tauta ir paprasti žmonės vėl, kaip paprastai ir kaip visada, liko prie suskilusios geldos. MAža to, kol vyko „euromaidanas“, kažkas „ištuštino“ šalies iždą. Ir dar.. teisėsaugą palaikančia institucija tapo pati blogiausia visuomenės dalis, kurios ne tik prie valdžios, bet nei prie teisėsaugos ar ginklo net iš tolo negalima prileisti. Visa kita, manau, dauguma žmonių jau žino. GAl tik nežino, kodėl kai kuriuose regionuose kilo toks nepasitenkinimas „naujaja“ valdžia. O gi kol vyko euromaidanas, kaikuriuose regionuose žmonės jau ištisus mėnesius gyveno negaudami pensijų, pašalpų ir atlyginimų. Šiek tiek laikėsi tik nuo valdžios nepriklausomos privačios įmonės. Negana to, kad žmonės jau sėdėjo pusbadžiu o jų atsargos seko, tai jiems dar ėmė drausti kalba, kuria nuo seno kalbėjo. Matydami tokį bardaką, kuriame padėtis tik blogėja, žmonės ėmėsi iniciatyvos. Taip sakant, jei savi muša, tai gal kaimynas priglaus? Aišku, kiekvienam Ukrainos regione padėtis skiriasi tiek kalbiniu, tiek ekonominiu ar kokiu kitokiu pagrindu. Kiekvienas regionas ėmė ieškoti savos išeities iš situacijos…. Bet apie apie tikrąsias šio konflikto priežastis nekalba nei viena žiniasklaida. O rusai (kaip visada nuo senų laikų viskuo ir visada kalti rusai, nors eilinis rusas kaltas tiek pat, kiek eilinis lietuvis, kad Lietuva spjaudo Rusijai į veidą, nors 3-dalis ekonomikos susijęs būtent su ja) čia dėti tik tiek, kad priešiškas karinis blokas priartėjo prie pat Rusijos sienų ir jai nėra kitos išeities, kaip ginti savo interesus, kurie prieštarauja „tarptautinei teisei“, bet štai nato kariniams daliniams leidžia artėti prie jiems nepriklausančios valstybės sienų. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau NATO SU GINKLU PASIBELS Į RUSIJOS DURIS. Ir tik kvailiai to nesupranta. PArazitizmu grindžiamas bankinis kapitalizmas tiek viską sugriovė ir išeikvojo didžiausiose „didžiausios demokratijos“ valstybėse, kad visos jos tapo priklausomos nuo išorinių energetinių šaltinių, o Rusija, su kuria vis niekaip nepavyksta susidoroti, atsidūrė kaip tik tokių šalių priešakyje. Su mažesnėmis šalimis anglosaksai jau susitvarkė ir, kaip mėgsta švaistytis tokiu terminu, jas ANEKSAVO. PAskutinių dešimtmečių konflitai ir ankstesnės po sovietinės erdvės valstybių išdrąskymas – nepaneigiamas pavyzdys. Bet Įdomiausia, kad DAUGUMA TOKIŲ VALSTYBIŲ BUVO ANEKSUOTOS BE AKIVAIZDAUS KARINIO PERVERSMO. Bet apie šitai šiukštu negalima net puse lūpų užsiminti. Vargšė Lietuvėlė, neprisimenanti savo šaknų, iš kurios pavogė ir iškraipė jos istoriją! Ar keista, kad tauta gvena sau, o valdžia sau? Tai gi čia ne mūsų valdžia! Ar gi sunku šitai suprasti? Kiekviena realaus gyvenimo akimirka šitai rėkia už kiekvieno gatvės kampo, kiekvienoje valdiškoje įstaigoje ir netgi tv ekranuose. Tik mes šito kažkaip nematome ar neturime drąsos pripažinti. Blogiausia, kad nemąstome. Ir tik saujelė žmonių žmonių mėgina visus likusius ištempti iš kapo duobės. Liūdna…

  2. Inga says:

    Mano nuomone, tokie straipsniai kaip šis (ir visas šis jūsų puslapis) tik didina visuomenės nihilizmą Lietuvoje ir veda į dar didesnį skurdą nei tas, apie kurį čia rašote.
    Jūs ne tai, kad nekaltai neišmanote istorijos ir painiojatės faktuose. Jūs sąmoningai keliate dumblą, kad jūsų pasiskaitęs žmogelis dar mažiau matytų ir suprastų. Su jumis net konstruktyviai diskutuoti būtų neįmanoma, nes viską veliate tiesiai per aplinkui. Ir net neabejoju, kad už šitą dumblo kėlimą gaunat solidžius pinigus iš Latvių gatvės Vilniuje, kur aukštom sienom apsitvėrus stovi CCCP ambasada. O ta jūsų komentarų peržiūra – tai atvira cenzūra. Bijote, kad nepradėtų rašyti šiam puslapiui nelojalūs žmonės. Eikit Putinui užpakalio bučiuot į Rusiją ir iš ten negrįžkit. Vis tiek Lietuvoj gyvenimo nėra, čia tik žudosi arba emigruoja. Net grįšiu pažiūrėti, ar mano komentarą paliksite ar priskirsite prie reklamos platintojų. Aš asmeniškai manau, kad iš išskaičiavimo tokį kometarą jums apsimokėtų palikti – kad pademonstruotumėt, jog ne viską išvalot ir esat atviri įvairioms nuomonėms.

  3. ridikelis says:

    Vis galvojau: „Kur tas apibrėžimas yra girdėtas?“ Ir prisiminiau. Gūdžiais sovietiniais laikais tokie „klajokliai“ būdavo vadinami valkatomis, benamiais arba „bomž‘ais“ (ru. „Бомж“ – Без Определённого Места Жительства– „be aiškios gyvenamosios vietos“).

    Mūsų protėviai tokius vadino „svieto perėjūnais“. Atsisakę savo protėvių tradicijų, susisukę nuo tautos papročių,tačiau nieko blogo „lyg ir “ nedarantys. Niekas rimtai į tokius nežiūrėjo ir jų nuomonės neklausė. O ir ko klausyti žmogystos, kuri savo gyvenimu rodo, kad nieko suskurti nesugeba, tik eina ten, kur „šilta“ užpakaliui. Kai galvoje tuščia, jos vietą užima „svarbus“ užpakalis.

    Žmogumi negimstama, Žmogumi tampama. Kasdien triūsiant sau ir savo šeimos labui. Nes tas, kuris nekuria labo (o sukauptas labas tampa lobiu), negali būti doras. „Ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą“ – mes šiandien nebesusimąstome apie tai, ieškodami gražių paežerių ar pamiškių. O juk prasmė tame, kad mes patys turime sukurti grožį. O ieškoti reikia ne gražių vietų, o gerų, „sėslų“, kuriančių, nuoširdžių kaimynų – su jais gyvenimą gyvename, o ne šašlykinėmis ar civilizacijos pasiekimais.

    Labas nėra turtas. Turtas – tai ką turi. Labas – tai, kuo gyveni: savo patogumui savo rankomis sukurti dalykai – trobesiai, padargai, įrankiai, manta. Kuriuos kurdamas įdedi dalį širdies, ir tas labas tampa dvasingu, gyvu. Ir tarnauja, atlieka savo funkciją tol, kol greta yra gyvi, kuriantys Žmonės. Kai tik Žmonės ima tinginiauti, veltėdžiauti, labas tampa turtu ir pamažu sunyksta, sudūlėja.

    O didžiausias lobis visais laikais mūsų protėviams buvo tikėjimas – t.y. žinios. Tikėjimą saugojo žyniai – žinantys žmonės, žinojimą turintys žmonės. Todėl, kuomet svetimšaliai ėmė plėšikauti mūsų kraštuose, jie ėmė ieškoti lobių, paslėptų šventyklose, koplyčiose, tačiau ką gali įgyti svieto perėjūnas, kuomet jis neturi „organo“ toms vertybėms suvokti. Galvos kiauros kaip rėčiai, ir vertybėms kaupti, o juo labiau saugoti – netinkamos. 

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top