- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Marius Kundrotas: O vis dėlto Lietuva – lietuviams

Varpo laikraštis1902 m. iš Vinco Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams. „Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių demokratų partijos“. „Bet išgavimu politiškos laisvės Lietuvių demokratų partijos reikalavimai nepasibaigia. Tardami „Lietuva – lietuviams“ mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių“ (Varpas, 1902, Nr. 12, p. 2).

Šiandien, sakydami „Lietuva – lietuviams“, turime galvoje tris dalykus:

  1. Laisva Lietuva, nepriklausanti jokioms užsienio valstybėms ar viršvalstybiniams dariniams. Žinoma, reikia skirti viršvalstybinius darinius nuo tarpvalstybinių, kuriuose valstybės išsaugo savo suverenias galias.
  2. Lietuviška Lietuva, kurioje lietuvių tauta sudaro valstybės pagrindą. Istorinės tautinės mažumos yra gerbiamos, išimties tvarka atskiriems užsieniečiams gali būti suteikiamas prieglobstis ar pilietybė, tačiau masinė svetimšalių invazija reikštų grėsmę vietinei visuomenei.
  3. Demokratinė Lietuva, kurioje lietuvių tauta su kitais valstybės piliečiais turi aukščiausią valdžią. Svarbiausi valstybės reikalai sprendžiami tautos ir piliečių valia, o politinės institucijos – tik jų įrankiai.

Aišku, visokie kluoniai, kurių specializacija – „seksualinės mažumos“, gali šių principų nesuprasti, gali nežinoti jų kilmės anei prasmės. Dar mažiau stebina, jei kokia nors paviršutiniška žurnalistė neskiria šūkių „Lietuva – tik lietuviams“, „Lietuva – ir lietuviams“, „Lietuva – pirmiausiai lietuviams“. Tačiau gerokai stebina, kai vienam iš atgimimo vadų šį atgimimą įkvėpę tautiniai idealai šiandien – tik atraugos. Norisi Leonido Donskio žodžiais sušukti: kas gi su mumis atsitiko? Nejaugi anuomet kovota už tai, kad Lietuva atitektų zulusams? O gal už Briuselio diktatūrą? Gėjų paradus? Lietuvos išpardavimą?

Ačiū Dievui, kad yra ir kitaip mąstančių atgimimo šauklių. Šiandien auga jaunoji karta, perimanti jų estafetę.

Lietuva – pirmiausiai lietuvių žemė ir kartu – vienintelė jų žemė. Ne Airija, ne Norvegija, bet Lietuva. Šūkį „Lietuva – lietuviams“ galima skaityti ir atvirkščiai: „lietuviai – Lietuvai“.

Nepriklausomybės dienos eitynėse dalyvavo ir mišrios kilmės, ir net kitų tautybių žmonės. Jų tai nežeidė. Manęs irgi nežeistų, jei koks Emanuelis Zingeris pasakytų: „Lietuva – litvakams“. Jei „litvakas“ reikštų Lietuvos pilietį su bent poros kartų istorija ir jei nebūtų žodelio „tik“. Šiaip ar taip, kiekvienas Lietuvos pilietis yra jos dalininkas, tačiau lietuvis, gyvenantis bet kuriame etniniame Lietuvos krašte, yra jos pirminis ir pagrindinis šeimininkas.

Įdomus paradoksas: tautinių idealų kritikai dažnai pabrėžia, jog lietuviu gali būti net papuasas, apsigyvenęs Lietuvoje, tačiau kartu piktinasi šūkiu „Lietuva – lietuviams“. Jei „lietuvis“ išties reiškia Lietuvos pilietį, prieš kokius gi piliečius tai gali būti nukreipta? Gal prieš Europos arba pasaulio piliečius, kurie iš tiesų yra niekieno piliečiai? Gal šis šūkis užgauna tuos, kurie norėtų, jog lietuviai Lietuvoje neturėtų jokių teisių?

Kosmopolitai, kalbėdami apie suverenias valstybes, dėsningai pasitelkia Albanijos arba Šiaurės Korėjos kozirius. Lyg nebūtų Šveicarijos ar Japonijos pavyzdžių. Sąmoningai klastojama suvereniteto reikšmė: kas gi norėtų gyventi Albanijoje arba Šiaurės Korėjoje? Dar daugiau: Lietuvos atveju suvereniteto galimybė apskritai paneigiama, tarsi būtų tik dvi alternatyvos – arba Maskvos, arba Briuselio diktatas. Daroma viskas, jog lietuviai prarastų tikėjimą Lietuva.

Desperatiškas kosmopolitų melas aiškiai motyvuotas gresiančio kracho nuojauta. Artėja 2013-ieji, kai užsisuks Europos fondų kraneliai, kai vis daugiau žmonių supras, jog Europos Sąjunga – jokia panacėja, jog daugiau turėsime duoti, nei gauti. Užtai stengiamasi kuo daugiau žmonių apdoroti dar iki to. Patriotams iškyla uždavinys atsilaikyti nors trejetą metų. Ne tiek jau ir daug. Uždavinys – įmanomas.

Dabar, persekiojant libertarinei inkvizicijai, belieka sušukti kaip Galilėjui: o vis dėlto Lietuva – lietuviams!

Lietuvių Tautinio Centro pirmininkas

Marius Kundrotas