Rėdos ratas

2010, balandžio 4, 5:08 | kategorija Kelias | 1 atsiliepimas | peržiūrų 2 264 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Simbolinė papročių prasmė

Senieji papročiai ir apeigos dažniausiai yra simboliniai. Simboliai yra vaizdinio mąstymo arba pasąmonės kalba. Mūsų protėviai simbolius suvokdavo žymiai geriau nei mes. Simbolis yra pažinimas palyginant, panašumo būdu. Geras vaizdinio, simbolinio mąstymo pavyzdys yra mįslės, patarlės, priežodžiai, pasakos. Šiuolaikinis žmogus, galima sakyti, pamiršo priežodžius ir mįsles, nes jiems sukurti reikia vaizdinio-simbolinio mąstymo. Kai kurių patarlių šiuolaikinis žmogus net nebesuvokia. Vaikai mįsles vis dar mėgsta, jie geriau supranta ir senuosius papročius. Vaikų mąstymas yra panašesnis į pirmykštį mąstymą, nes kiekvienas žmogus augdamas praeina visas žmonijos sąmonės vystymosi pakopas.

Simbolis visada yra daugiaprasmis. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo ženklo, kurio prasmė yra tik viena ir visada aiški. Pvz., pagal seną paprotį parduodant žemę įteikiamas velėnos gabalas. Velėna šiuo atveju yra parduodamos žemės ženklas, bet ne simbolis. Ženklas apie žymimą daiktą pasako viską, o simbolis visada reiškia, kad parinktas vaizdinys (simbolis) išreiškia tik sąlyginai žinomą reiškinį ar dalyką. Kitaip sakant, simbolio atveju visada turime reikalą su didesne ar mažesne nežinomybe, nes jis yra daugiaprasmis. Ir atvirkščiai: tą patį dalyką gali simbolizuoti iš pirmo žvilgsnio gana skirtingos apeigos.

Simbolis yra gyvas ženklas. Ženklas yra kažkas jau negyva. O tai, kas gyva, visad auga, vystosi ir pateikia netikėtumų. Simbolis yra gyvybingas tik tada, kai jis yra nėščias savo prasme. Tai reiškia, kad simbolis yra paslaptis, ir iš jo galime sužinoti tai, ko nežinome. Simbolis tą nežinomą prasmę gimdo mumyse. Kitaip sakant, simbolis veikia žmogų psichologiškai ir dvasiškai. Kai tik mes sužinome, kas slypi už simbolio, šis miršta, t. y. simbolis tampa ženklu.

Virsmas — senųjų švenčių pagrindas

Visose didžiosiose kalendorinėse šventėse iškamša, kupolės puokštė ar kas nors kita būdavo sunaikinama. Ir toji iškamša nebeatgimdavo buvusiu pavidalu; o tai reiškia, kad įvyko perkeičiantis virsmas, kuris nuolat pasikartoja gamtoje. Virsmas arba pasikeitimas žmoguje išoriškai sunkiai pastebimas, o gamtoje jis matomas aiškiau. Augalija po metinių švenčių — virsmo tampa visai kitokia, pvz., grūdas virsta želmeniu ir todėl akivaizdu, kad nėra prasmės prikeldinti sunaikintąją iškamšą. Ji mirė ir pamažu atsiranda kažkas nauja. Aišku, kalendorinėse šventėse yra ir paprastesnių, buitiškesnių dalykų (vaišės, linksmybės, derlumo ir vaisingumo skatinimas), tačiau svarbiausias lieka būties tėkmės suvokimas — virsmas, kuris dažniausiai lieka neišreikštas. Mūsų uždavinys yra pajausti ir išlaisvinti esmę iš jau nebegyvybingų senų formų.

Rėdos ratas

Gyvendami gamtos ritmu senųjų Lietuvos girių gyventojai jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų mentalinės sąmonės, tačiau visumos jausmą praradęs žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingas ir sąmoningas kūrybinių galių pasireiškimas. Jie, pasak J. Gebserio, turėjo maginę ar mitinę sąmonę, kurią būtų galima pavadinti dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių (svetimšalių ar mitologų pramanytų) garbinimas, bet natūralus, pusiau suvoktas, o gal ir sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakylančiomis ir atgimstančiomis Visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.

Natūralu, kad protėvių, kurie gyveno augalo pasaulyje — giriose ir buvo prisitaikę prie gamtos ritmo, kalendorinių švenčių ciklas sutapo su regimąja išraiška — augalo vegetaciniu ciklu.

Galėtume klausti, kodėl centrinė lietuvių šventė Rasa švenčiama birželio pabaigoje, ilgiausią vasaros naktį. Dažniausiai šios šventės šventimo laikas siejamas su vasarovydžio naktimi. Tačiau yra kita, gilesnė ir sunkiau pastebima priežastis. Rasa švenčiama rasojant rugiams arba kai augmenija pasiekia didžiausio suvešėjimo tašką — kupą arba brandą. Tuomet gamta kupina didžiausios gyvybinės galios. Augalas subrendęs tiek, kad gali pradėti naują gyvybę. Branda — tai didžiulės įtampos atsirasti, rasties metas. Tą šventę “šventino minavonei įkūrimo arba sutvėrimo šios pasaulės ir visos šeimynos” (S. Daukantas).

Brandos motyvas įrašytas ir vieno iš pagrindinių šventės ženklų — Kupolės — pavadinime. Jis tapo netgi Rasos šventės sinonimu — Kupolė, Kupolinės (nuo ‘kupti’, ‘kupėti’, t.y. vešliai augti; ‘kupa’ — pats vešlumas). Bet aukščiausias brandos taškas — kupa tuo pačiu yra ir slenkstis iš gyvėjimo į apmirimą. Išoriškai tai sunkiai pastebima, tačiau įvyksta esminis lūžis: kupoje apvaisintos augmenijos gyvėjimo kreivė palinksta myriop.

Perkopusi dangaus skliaute aukščiausią tašką saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Vis labiau įsigalioja esmės virsmo formulė nokti—nykti. Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirties motyvu dvelkiančios ILGĖS. Gamta išgyvena kritinį laikotarpį — virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltų žiemos sapnų rimtį. Įsigalioja formos virsmo dėsningumas mirti — rimti. Ilgės yra vartai į marõs pasaulį, kur paliegę, pasiligoję būties šešėliai ilgisi būtosios saulės šviesos, ilgisi gajõs, gaivesio.

Perėjusi į maros sritį, gyvybės kreivė vis dar leidžiasi žemyn iki žiemos saulėgrąžos, kuri yra priešprieša aukščiausiam gyvybės suklestėjimui – kupai. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką (žr. brėž.). Tai Kalėdos didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros pergalės valanda. Tačiau Kalėdos ir vilties pradžia. Įvyksta lūžis, peržengiamas slenkstis (kūsti—kusti) iš liesėjimo į gyvėjimą — atkutimą. Palyginkime Kalėdų išvakarių pavadinimus: kūčios, kūčia (dzūkiškai) ir kūtys, kūtų vakaras (žemaitiškai). Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis — aukštyn, į šviesą, į viltį.

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, o gyvybės kreivė pamažu pradeda kilti aukštyn. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Pakrypsta rogių vėžė patižusiame sniege, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, kalasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai metas, kai švenčiamos atbudimo, atsigavimo ir gimimo šventės Užgavėnės ir Velykos. Pradeda veikti formos virsmo formulė gimti—migti.

Pirmuosius pavasario daigelius pakeis smaragdinė pavasario žaluma, kuri vis aukščiau saulei kopiant dangaus skliautu, kaups gyvybines galias naujam gyvybės pradėjimui. Gyvybės ratas sukasi toliau.

“Dvejopai saulė teka: / Teka kalne, teka slėny, / Dvejopas mano amželis / Su šia viena sielužėle” (latvių tautosaka).

Kalendorinių švenčių forma ir esmė

Gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo lūžio, kaitos (kritiniai) taškai sudaro senųjų lietuvių švenčių pagrindą ir sąrangą. Tačiau švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogiškosios būties įvykių išgyvenimas metafizinėje plotmėje. Atitinkamus kritinius gyvenimo tarpsnius išgyvena ir žmogus. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai — virsmai: gimimas-krikštynos, vestuvės ir mirtis-lydėtuvės. Latvių ketureilis apie šias dienas sako taip:

“Visos mano dienos aiškios, / Trys dienužės man neaiškios: / Gimstamoji, mirštamoji /Ir už vyro leidžiamoji.”

Ruošimasis šiems svarbiems žmogaus gyvenimo įvykiams, apeiginis jų išgyvenimas sudarė esminį senųjų švenčių turinį ir suteikdavo joms sakralumą. Kitaip sakant, švenčių centre buvo ne gamtos galios ar buitiniai žmogaus rūpesčiai (derlumas, vaisingumas ir pan.), bet amžinosios sakraliosios žmogaus būties užduotys. Antraip šventės nebūtų buvusios šventos.

Šventinė nuotaika kuriama išėjimu iš kasdieninės buities, nusiskaistinimu. Įprastinio gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir apeigomis. Išeinant iš kasdieninės buitinės – ūkinės (profaninės) laiko tėkmės į šventą (sakralią) šventės erdvę žengiama pro vartus. Tačiau tai tėra simbolinė išraiška to nuskaistėjimo, kuris turėtų vykti žmogaus sieloje. Senojo Lietuvos kaimo žmonės didžiąsias šventes pasitikdavo kurdami Romuvą savo širdyse: švenčių išvakarėse būdavo prašoma artimųjų bei kaimynų atleidimo. Tik palikus visas kasdieninio gyvenimo nuoskaudas, nuskaistėjusia širdimi tampame vertais įžengti pro vartus į sakralią šventės erdvę, į tą aplinką ir nuotaiką, kuri sklinda iš šventės dalyvių širdžių.

Lietuvių šventėse žiūrovų nebūdavo. Jų neturėtų būti ir šiandien. Žiūrovai dalyvauja ten, kur daug formos: apeigų, ritualų. Jeigu šventėje reiškiasi gyvybingoji esmė, žiūrovai tampa šventės dalyviais.

Kiekvienas šventės dalyvis yra tarsi mikropasaulis, kuriame telpa ir vyksta šventės misterija, pakylėjanti žmogų prie amžinųjų būties dalykų, atstatanti ryšį su Aukščiausiuoju bei kasdieninės skubos suardytą vidinę darną. Blėstant visumos ir šventumo nuojautai, į pirmą vietą iškyla profaninis — derlumo, vaisingumo lygmuo, labiausiai etnografų ištyrinėtas ir išryškintas. Nusakralėjusioje ir esmę praradusioje šventėje šventumą pakeičia pramoginiai dalykai. Irsta šventės darna ir tvarka. Šventė tampa tuščiu laiko užpildymu, smagiu laiko praleidimu ar net orgija.

Profanine prasme šventė yra kasdienybės pertrauka, įprastinės veiklos nutraukimas. Tuomet nuolatinėje dienų tėkmėje atsiranda tuštuma — ‘porožnest’, ‘prazdnost’, davusi pagrindą rusiškam šventės pavadinimui ‘prazdnik’. Atsiradusi tuštuma (prazdnost) užpildoma. Nuo “užpildo” kokybės priklauso šventės šventumas ir jos poveikis žmogui.

Aleksandras Žarskus

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. audrone says:

    labai dziaugiuosi tokiais straipsniais.jie papildo musu zinias ir privercia visada sugrizti prie savo saknu.tebunie darna

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top