Tinkliniai karai ir spalvotosios revoliucijos. Kaip tai daroma

2013, balandžio 10, 18:31 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | | | Sarmatai

Visas straipsnis aprašo įvykių eigą Rusijos ir jos piliečių, vienu iš kurių yra pats straipsnio autorius, akimis. Tad, kai straipsnyje matote įvardį „mes“, reikia turėti galvoje, kad juo įvardijami Rusijos gyventojai, piliečiai, rusai. (sarmatas.lt)

paveikslėlisStartavusios Rytų Europoje dar tebegyvuojant Tarybų Sąjungai, aksominės revoliucijos nuvertė visus socialistinius Europos režimus ir sugriovė Jugoslaviją. Paskui jos sklandžiai persikėlė į potarybinę erdvę. Čia šitie procesai įgavo „spalvas“, tapę „rožių revoliucija“ Gruzijoje, „oranžine“ revoliucija Ukrainoje, o toliau – Kirgizija, Uzbekija, Moldavija. Visa tai verčia susimąstyti apie panašaus scenarijaus realizavimą Rusijoje.

Ką atnešė aksominės revoliucijos šalims, kuriose jos įvyko? Kas slypi už šio reiškinio, keičiančio nepriklausomų potarybinės erdvės valstybių režimus domino principu?

AKSOMINĖS REVOLIUCIJOS KAIP TINKLINIO KARO ELEMENTAS

Aksominė revoliucija – tai politinių režimų nuvertimas, pagrįstas „neprievartinės kovos“ metodais, kuriuos sukūrė Džinas Šarpas dar devintame XX amžiaus dešimtmetyje – tai absoliučiai amerikietiškas produktas, sudėtinė dalis tinklinės technologijos, kuri šiandien politologijoje apibūdinama kaip tinkliniai karai.

Šio reiškinio prasmė – užgrobti teritorijos kontrolę, jeigu įmanoma nenaudojant įprastos ginkluotės. Kitaip sakant, panaudojama „švelni jėga“, soft power. Ją amerikiečių politologas Dž. S. Najus apibūdino kaip „valstybės (sąjungos, koalicijos) sugebėjimą pasiekti pageidaujamų rezultatų tarptautiniuose reikaluose per įtikinėjimą, o ne per slopinimą, įpiršimą ar privertimą, kas būdinga „kietai jėgai“. „Švelni jėga“ veikia, skatindama kitus sekti konkrečiomis elgesio normomis tarptautinėje arenoje, kas ir veda į pageidaujamo rezultato gavimą faktiškai be prievartos.

Amerika naudoja naujausią kariavimo technologiją – taip vadinamą „šeštosios kartos karą“ arba tinklinį karą. Šis technologinis kūrinys, visiškai priklausantis Pentagono kompetencijai, šiandien sėkmingai realizuojamas potarybinėje erdvėje.

Paprastai kai kalba eina apie tinklinius karus, rezultatas pasiekiamas pasitelkus socialinius tinklus, kitaip sakant, su pačios visuomenės pagalba. Visuomenėje išskiriamas segmentas, kuriame suformuojama konkreti visuomenės nuomonė, nukreipta prieš veikiantį režimą. Šio visuomenės segmento, kuris yra tinklo pavidalo – tarpusavyje susiję dalyviai – dėka daromas spaudimas valdžiai, kurio dėka vadovybė priverčiama pasitraukti iš savo pozicijų.

Šitas spaudimas iš apačios, per socialinius tinklus – reiškinys toli gražu ne spontaniškas, bet išprovokuotas, sukurtas technologiškai.

Čionai ir slypi tinklinių technologijų ir aksominių revoliucijų ypatumas. Atseit akivaizdžių pretenzijų valdžiai pretekstu siekiama išprovokuoti patį save indukuojančio protesto bangą, kuris auga geometrine progresija dėka „dalyvavimo psichozės“. Kitaip sakant, tai yra grynai technologinis dalykas, kuris susijęs su amerikiečių polittechnologijomis.

Visos aksominės revoliucijos – tai reiškinys, kurį išprovokavo Amerika, siekianti įvesti geopolitinę kontrolę toms valstybėms ir teritorijoms, kurios anksčiau priklausė Rusijos įtakos sferai.

Vis dar išlikdama branduoline valstybe, didžiulė Rusija kelia pagrįstą nerimą jos oponentams. O tiesioginis įsikišimas į potarybinės erdvės šalių reikalus gali sukelti Rusijos nepasitenkinimą, peraugantį į agresiją. O tai nėra pageidautina. Be to, pagrindinis Amerikos tikslas, ko jinai niekad neslėpė, yra pati Rusija.

TINKLINIO KARO PASEKMĖS

Kokios gi tinklinės atakos pasekmės toms valstybėms, kuriose realizuojama ši technologija?

Akivaizdu, kad nieko gero joms aksominės revoliucijos neatneša. Nes realizuojant scenarijų, visuomenė atlieka eikvojamos medžiagos vaidmenį, kitaip sakant, jos interesų visiškai nepaisoma, ji tampa mainų objektu. O patys „revoliucionieriai“ patys pirmieji pradingsta iš politinės arenos, o kartais ir iš gyvenimo. Žmonės, nuoširdžiai patikintys aksominių revoliucijų idealais, neįtardami, jog tai – išprovokuoti idealai, iš esmės tampa tokių revoliucijų kuru, degalais, eikvojama medžiaga. Pati gi visuomenė išmušama iš pusiausvyros, pažeidžiama socialinė sankloda, smunka valdžios autoritetas, auga nepasitenkinimas. Apie normalų ekonomikos funkcionavimą nėra ką ir kalbėti.

Visa tai – idealios sąlygos įpiršti ir įdiegti vakarietiškus socialinius modelius. Į valstybę įžengia Amerika.

Paskui Rusiją, patyrusią aksominę revoliuciją 1991 metais, neišvengė šio likimo ir NVS šalys. Visur, kur buvo realizuoti tokie revoliuciniai scenarijai, šiandien stebime arba dalinį, arba visišką suvereniteto praradimą.

Prie visiškai praradusių nepriklausomybę šalių galima priskirti Gruziją, kurioje „Rožių revoliucija“ sukėlė rimtus procesus, destabilizavusius visuomenę ir privedė prie rimtų teritorinių problemų. Tokių problemų esama visose potarybinėse šalyse, kurios vienu ar kitu laikotarpiu orientavosi į Ameriką.

Jokių laimėjimų iš aksominių revoliucijų nei tų šalių politinės jėgos, nei visuomenės, negauna. Vienintelė jėga, kuri gauna iš to politinių dividendų – tai JAV, kuri tokiu būdu įveda neskausmingą, nekarinę, „švelnią“ savo naujai įgytų teritorijų kontrolę.

Gruzija – svarbiausias geopolitinis placdarmas, skirtas Amerikos įsitvirtinimui Kaukaze. Per Gruziją, kaip per Rusijos Kaukazo sąsmaukos elementą, hipotetiškai gaunamas tiesioginis priėjimas prie Irano, prie tiesioginių strateginių santykių su juo užmezgimo.

Iranas, savo ruožtu, turi tiesioginį išėjimą prie Indijos vandenyno. Rusijos siekis išeiti prie „šiltų jūrų“ ir laikoma pačia didžiausia grėsme Amerikai.

O trumpiausias kelias link „šiltų jūrų“ kaip tik eina iš Rusijos į Iraną per Kaukazą, tiek pietinį, tiek šiaurinį, kuris kol kas dar priklauso tiesioginei strateginei Rusijos kontrolei.

Dėl to Rusija ir tapo taikiniu numeris pirmas amerikiečių tinkliniame kare. Šalis buvo įsviesta į Amerikos imperijos Eurazijos kontinente kūrimo ugnį.

Realizuodama savo geopolitikos uždavinį – nepraleisti Rusijos per Pietų Kaukazą į Iraną, Amerika siekia maksimaliai destabilizuoti šią nedidelę erdvę, kur be Gruzijos yra dar Armėnija ir Azerbaidžanas, arba įvesti ten savo tiesioginę karinę strateginę kontrolę, fiziškai užkirsdama Rusijai kelią link Indijos vandenyno.

Šis uždavinys buvo sprendžiamas įgyvendinant aksominės revoliucijos scenarijų Gruzijoje. Ir buvo išspręstas. Gruzija išlaisvinta iš Rusijos geopolitinės kontrolės, kuri dar buvo išlikusi ten po TSRS žlugimo, valdant Ševardnadzei, ir visiškai perimta amerikiečių kontrolėn. Būtent Gruzijoje buvo įkurtos amerikiečių karinės bazės, ten veikia ir amerikiečių kariniai instruktoriai. Ir šiandien iš principo galima konstatuoti, kad Gruzija pasuko atlantistine vystymosi kryptimi, visiškai praradusi bet kokius nepriklausomybės likučius.

Įvykdyti spalvotąsias revoliucijas buvo mėginta ir Armėnijoje bei Azerbaidžane. Palapinių miestelis, susidūrimai su policija, aukos tarp protestuojančių – visa tai pergyveno armėnų sostinė 2008 metų kovą po ten įvykusių rinkimų. O Azerbaidžano valdžia įsitikinusi, kad opozicijos veiksmai 2011 kovą ir, galbūt planuojami mėginimai veikti prieš konstitucinę tvarką yra organizuojami iš užsienio.

Kaip pagrindinė šių procesų aktorė įvardijama tame tarpe ir Gruzija, tapusi Amerikos ekspansijos Kaukaze placdarmu.

Kai dėl Ukrainos, tai čia uždavinys buvo daugmaž panašus. Ukraina Rusijai yra savotiškas tiltas į Europą. Kaip rašo Z. Bžezinskis, be Ukrainos Rusija nustoja buvusi Eurazijos galybe ir tampa Azijos valstybe.

Be to, Ukraina yra svarbiausias elementas „sanitariniame kordone“, kuris atkerta Rusiją nuo ES šalių ir neleidžia jai užmegzti pilnavertės strateginės partnerystės su Europa.

Kelyje į šią partnerystę, visų pirma su Vokietija, ir sukuriamas sanitarinis kordonas, kuris driekiasi nuo šaltų šiaurės jūrų, per Baltijos šalis, per Ukrainą, Moldaviją žemyn iki Gruzijos. Kol kas jis aplenkia Baltarusiją, kuri vis dar išlieka paskutine „skyle“ tame sanitariniame kordone, o jos funkcijas aktyviai vykdo Lenkija.

Juostą, atkertančią Rusiją nuo Europos, amerikiečiai sukūrė tam, kad išspręstų svarbiausius strateginius geopolitinius uždavinius – būtent nuosekliai organizuodami aksomines revoliucijas tose šalyse tinklinio karo prieš Rusiją rėmuose.

Viktoro Janukovičiaus atėjimas į valdžią Ukrainoje – pozityvus įvykis, kuris iš pradžių suteikė vilties Rusijos politiniam elitui. Tačiau su tuo susijusios pozityvios tendencijos rusų-ukrainiečių santykiuose turi būti paremtos Rusijos valdžios, kad būtų pradėtas aktyvesnis rusų dalyvavimas ginant savo interesus Ukrainoje, kuri penkis metus buvo mums prarasta. Reikėjo eiti toliau į vakarus, plėtojant strateginę iniciatyvą Ukrainoje – megzti strateginius santykius su Europos sąjunga.

Tokią pat galimybę turėjome 2008 rugpjūtį Gruzijoje – reikėjo pradėti dalyvauti jos vidaus politikoje, skatinti Saakašvilio pasitraukimą iš valdžios ir judėti tolyn į Pietų Kaukazą ir Iraną. Tačiau momentas buvo praleistas.

UZBEKIJA IR KIRGIZIJA – JAV PRALAIMĖJIMAS AR MANEVRAS?

Uzbekija ir Kirgizija buvo ir tebėra svarbiausiais taškais amerikiečių karinės okupacinės operacijos Afganistane rėmimui. Suprantama, kad nežiūrint į dabartinę retoriką apie amerikiečių kariuomenės išvedimą iš tos šalies, Amerika niekad neatsisakys tikslo įvesti visišką savo kontrolę regione. Ir tuo tikslu ji toliau destabilizuos ten situaciją, mėgindama paimti savo kontrolėn situaciją Uzbekijoje ir Kirgizijoje.

Paprastai po tokių ne iki galo įgyvendintų mėginimų įvykdyti aksominį perversmą, kokius mes stebėjome uzbekų Andižane, ar po šiek tiek miglotos situacijos su revoliucijų kaskada Kirgizijoje, seka griežtesni scenarijai, kitaip sakant, poveikio priemonės sustiprinamos. Aksominis scenarijus pakeičiamas kietesniu – susidūrimais su policija, pirmosiomis aukomis, pogromais, o toliau paprastai pradedama įsiūbuoti situacija pagal etninį principą, kadangi tai pati sunkiausia situacijos pavertimo nekontroliuojama stadija.

Visa tai lydi lygiagrečiai kuriami gausūs socialinio nestabilumo židiniai, ekonominių problemų pliūpsniai, socialinės situacijos išklibinimas, staigus vidaus politikos paaštrėjimas. Tikslas – priversti tų šalių vadovybę sutikti, kad situacijos kontrolę valdžia prarado.

Ten, kur egzistuoja būtinos sąlygos, o būtent – pakankamai išsivystę nevyriausybinių struktūrų tinklai arba pakankamai išsivystę socialiniai interneto tinklai – tarp švelnaus perversmo stadijos ir kieto scenarijaus gali būti realizuojamas socket-puppet revolution scenarijus. Jo esmė yra ta, kad spectarnybų darbuotojai, sukūrę sau didelį paskyrų socialiniuose tinkluose skaičių, surengia gyvas diskusijas, prie kurių prisijungia kiti vartotojai. Bendravimo rezultate susitariama dėl flešmobų rengimo.

Tokio scenarijaus tikslas – sklandesnis perėjimas nuo neprievartinių gatvės akcijų prie socialinės isterijos internete bei žiniasklaidoje kurstymo, sukuriant depresyvų valdžios atžvilgiu foną ir palaipsniui aštrinant situaciją, išliejant nepasitenkinimą, šįkart jau griežtesnėmis gatvės protestų formomis.

Rezultatas bet kuriuo atveju bus – valstybės teritorijos paėmimas Amerikos kontrolėn.

Po aksominės revoliucijos, jeigu ji nenusiseka ar pusiau pasiseka, seka mėginimai panaudoti griežtesnius scenarijus, kurie, priklausomai nuo skubumo, gali pasibaigti karinėmis operacijomis, kaip Irake ar Libijoje.

Nepavykusi desuverenizacija(suvereniteto atėmimas) Uzbekijoje ar šiek tiek miglota situacija Kirgizijoje – tai tik etapai, laikini manevrai, po kurių seks kietesni scenarijai, o jų finalas bet kuriuo atveju bus tas pats.

PAVOJAUS SUVOKIMAS – ŽINGSNIS Į ADEKVATŲ ATKIRTĮ

Priešinimasis grobikiškiems Amerikos veiksmams įmanomas tik tuo atveju, jeigu mūsų šalies vadovybė apmąstys šias strategijas būtent kaip tegu ir tinklinio, bet visgi karo strategijas ir sukurs adekvačią atsakomąją strategiją, turinčią tą patį technologinį lygį, kuriuo vedamas karas prieš Rusiją.

Rusija atsilieka ne įprastos ginkluotės technologijomis, bet daug rimtesniame, paradigmų lygmenyje.

Kol mes ruošiamės praeitam karui, priešas jau pradėjo ir varo aktyvų puolimą. Tai – tinklinis, mentalinis, nematomas karas. Neįmanoma sukurti adekvataus atsakymo nesuprantant, kad prieš mus kariaujamas būtent karas, nors ir nenaudojant įprastų, mums tokių įprastų ginklų. Tinklinis karas kariaujamas subtilesniame lygmenyje, naudojant informacines technologijas, diplomatinius tinklus, nevyriausybines organizacijas, pajungiant žurnalistus, masinės informacijos priemones, blogerius ir panašiai.

Tai daugiasluoksnė strategija, kurios rezultatu tampa visiškai konkreti karinė pergalė, pasireiškianti teritorijų atplėšimu.

Šito nesuvokimas iš anksto pasmerks Rusiją pralaimėjimui. Mes (rusai) visada būsime pastatomi priešais faktą, kad eilinė teritorija, valstybė, respublika bus išplėšta iš mūsų įtakos sferos.

Ir nežiūrint į amerikiečių įtikinėjimus, kad NVS erdvė išlieka Rusijos geopolitinių interesų sferoje, faktiškai mes stebime spartų savo įtakos praradimą ten, kur dar visai neseniai stovėjo mūsų karinės bazės, gyveno mūsų žmonės, kalbantys mūsų kalba, o rusiška kultūra formavo didžiosios Rusijos vieningos strateginės erdvės tautų naujas kartas.

Šiandien amerikiečių įtakos ribos vis labiau ir labiau skverbiasi į kontinento gilumą. Geopolitinis priešas jau ne palei slenkstį, jis – jau mūsų (rusų) namuose.

šaltinis: file-rf.ru

išvertė: versijos.com

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. douktris says:

    po perestrojkes sajudzio, liberastai tvirtai pereme vadzias Svyturio saly, todel kaip ir nebuvo preteksto oranzinems revoliucijoms.
    tik Paksas su borisovu jiems pamaise kortas.
    na, bet cia uzteko keliu zvakutininku su tualetiniu popierium. net nebuvo y ka ziuret.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top