Trumpas sujungimas galvose (tęsinys)

2019, balandžio 19, 9:51 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (3) | peržiūrų 631 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

tęsinys, ankstesnė dalis čia

Lietuvoje, o ir kitose šalyse, kuriama (jau sukurta) situacija su tam tikros technologijos, žinomos pavadinimu „žiurkių karalius“, pagalba. Šios technologijos paskirtis – pagrindinių saitų (ryšių), pamatinių vertybių ir socialinių visuomenės konstrukcijų sunaikinimas.

Sukuriama susiskaldymo atmosferos situacija, kai kiekvienas pats už save ir nėra sąvokos „savas“. Tam pasiekti reikia sunaikinti dorovę. Sulaužytos dorovės rodiklis, – kai savas išduoda savą.

Šios technologijos esmę labai paprasta paaiškinti pasitelkiant kaip pavyzdį žiurkes. Šitų žvėrelių išskirtinis požymis – gyvybingumas. Tokio gyvybingumo pagrindas – socialiniame susitelkime. Žiurkės – socialūs gyvūnai. Jos kartu „tvarko savo reikalus“, viena kitai padeda, kartu ginasi, o jei yra galimybė pasiima su savimi sužeistuosius. Žiurkės jaučia save vientisu organizmu. Jos greitai apsikeičia informacija, greitai praneša apie pavojų, perduoda saugumo įgūdžius. Tokioje elgsenoje nėra asmeninės naudos. Saugumo mechanizmas turi dorovinį pradą.

Vienas iš efektyviausių kovos su žiurkėmis būdų remiasi saugumo sunaikinimu. Kadangi saugumas remiasi dorovės pagrindu, šis būdas naikina dorovę. Visiems palaužti dorovę neįmanoma. Tą galima padaryti pavieniams individams, bet ir tai ne iš karto. Laužo palaipsniui. Sudaromos sąlygos, kuomet racionali logika ima viršų prieš dorovines vertybes. Svarbiausia – priversti padaryti pirmą žingsnį – veiksmą, kuris prieš tai yra visiškas tabu.

Visuomenės griūtis, arba „Žiurkių karalius“ 1 dalis

Kaip matome iš pateikto filmo (kurį tikiuosi jau daugelis matė, bet manau pravartu pasižiūrėti dar ir dar kartą), net žiurkės nenori gyventi pilietinėje visuomenėje, kurioje vyksta kova tarpusavyje, draskanti vientisą organizmą į sudedamąsias dalis. Žiurkės protingesnės už žmogų, nes šiuo atveju vadovaujasi instinktu ir nebijo prarasti sukauptų turtų. Teisingai bijodamos, kad žiurkių elitas gali jas „apkrėsti“, jos palieka, užkratu apsėstą vietą.

Pafantazavus ir padarius prielaidą, kad žiurkių visuomenė nepaliko savo morališkai puolusio gentainio, o liko su juo gyventi toliau, lengva įsivaizduoti, kad jis apkrėstų savo racionalia logika jų tradicinį elitą. Vietoje vieno „žiurkių karaliaus“ atsirastų visa „mutantų“ kasta. Neturinti principų ji lengvai nugalėtų tradicinį elitą. Tada surastų būdą, kaip suteikti naujai tvarkai teisingumo ir teisėtumo statusą. Visai paleidus fantazijos vadžias, logika mus prives prie demokratinės visuomenės sukūrimo. Naujos visuomenės nariai patys rinktų sau tuos, kas maitinsis tos visuomenės sąskaita.

Žiurkes nuo tokios transformacijos gelbsti laisvės nebuvimas, žmogišku supratimu. Galingo intelekto, kaip pas žmogų, nebuvimas. Jos vadovaujasi instinktu. Instinktas lemia pagrindinę visuomenės vertę – ne maistą ir netgi ne vienos žiurkės gyvybę o dorovę (žmogiškuoju supratimu). Tai pamatas, ant kurio statoma bet kuri socialinė konstrukcija. Vardan jos žiurkės palieka užkrato vietą. Išsaugodamos savo visuomenės pamatą, jos išsaugo savo vieningą visuomenę su tradicine vertybių gradacija, taip išlikdamos kaip rūšis.

Žmonių visuomenėje intelektas ima viršų prieš instinktą. Bet jis irgi remiasi dorove. Sunaikinus šį pamatą, labai greitai ši vientisa, monolitinė konstrukcija pavirsta į šiukšlių krūvą, pertrinta į pudrą, kitaip tariant, kai smulkiau jau nebeįmanoma. Kai visuomenė subyra į atskirų individų masę, neturinčią jokių bendrų siekių, vertybių, tradicijų ir/ar tikslų. Paverčia į nieką dorovės principus. Paskutiniu visuomenės smulkinimo etapu tampa tai, kai ji pavirsta į niekuo nesusijusius individus. Atsiranda subyrėjusi į atomus visuomenė, žmogiškos dulkės, statybinė medžiaga naujai pasaulinei tvarkai.

Norite pamatyti vaizdą tų procesų, vykstančių dabar pasauliniu mastu? Pasižiūrėkite į stalą už kurio sėdite. Stovi ant jo daiktai iš įvairių medžiagų. Kiekvienas daiktas kaip kiekvienos tautos prototipas. Daiktai unikalūs ir neapjungiami. Kol jie „cieli“, iš jų negalima padaryti kažką naujo – vientiso. O juos visus, ir keramikinę peleninę, ir plastmasę, ir popierių permalus į dulkes ir sumaišius į vientisą masę, kurią vėliau pakišus po presu, spaudžiant, galima sukurti kažką visiškai naujo? Tai gali būti viskas, ko tik pageidausite, bet kokia konfigūracija, kurios charakteristikas net sunku įsivaizduoti.

Žmonių visuomenės naikinimas vyksta pagal „žiurkių karaliaus“ technologiją. Visa sunaikinimo jėga nukreipta į dorovę. Visais būdais išdeginama sąvoka „savas“.

Vartotojiškoji visuomenė kartoja – savų nėra. Visi svetimi, visi – potencialus maistas. Pats optimaliausias maistas tie, kurie randasi šalimais ir laiko tave savo artimu, draugu, savu. Ir neįtaria, kad tu pats iš tikrųjų „žiurkių karalius“. Jis tavimi pasitiki, o tu jį ėdi.

Tokių „žiurkių karalių“ šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis daugiau. Tai patys baisiausi plėšrūnai. Jie vienijasi į grupuotes, atitinkamai žiūrėdami į savo gentainius, kaip į runkelius, šunaują ir t.t.(maistą). Atradę sau „tiesą“, kad savo laimę galima sukurti kitų nelaimių sąskaita, iš pradžių veikė tiesiogiai – „ėdė“ tautiečius atvirai. Po to susivokė, kad pats geriausias variantas – ryti juos prisidengiant gražių ir iškilmingų žodžių šydu.

Iš ekranų pasipylė pompastiškų žodžių ir pažadų srautai apie laisvę ir lygybę. Iš pat pradžių „karaliai“ nė nemanė pildyti savo pažadų. Tai buvo tik būdas prisivilioti „maistą“. Jie skubėjo į pagrindines visuomenės valdymo vietas, kad prisidengiant gražių žodžių šydu, „ėstų“ savus. Su kiekvienais metais jie tapdavo vis stipresniais, vis geriau išsisukinėdami ir tapdami vis labiau pavojingesniais. Pagrindinis nuo jų sklindantis, pavojus – jie savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo savo sveikų visuomenės narių. Jie išmoko taip maskuotis, kad atrodo geriau, nei jų sąžiningi gentainiai. Bet nesiklausant jų žodžių, o stebint jų darbus – nesunku įžvelgti šitų būtybių esmę.

Visa jų proto galia ir valia koncentruojasi siaurame savanaudiškame sektoriuje. Jie pamiršo kaip mąstyti visuomenės ir valstybės kategorijomis. Jie galvoja tik apie save ir savo išperas. Jie ryja savo bičiulius taip pat, kaip ir tas žiurkių valgytojas. Jų daug, jų priviso, jų skaičius vis auga. Jie jau pasiskirstė į smulkius ir stambius, padalindami šalį į medžioklės plotus-rajonus, medžioklės ir maitinimosi vietas.

Smulkios „žiurkės“, veikiančios kriminaliniame sektoriuje, motyvavo – va, guli visai nusigėręs, kišenėje pinigai. Vis tiek kas nors paims. Jei taip, kodėl ne aš? Ir ėmė patyliukais. Po to ėmė pas ne visai girtą. Pasiteisinimas buvo kitoks: jis vis tiek pragers, o man reikalingi pinigai teisingiems reikalams. Po to atėjo mintis: jei pinigų ir taip visiems neužtenka, visi blogai gyvena, tai lai išgyvena stipriausias. Toliau nusižiūrėdavo auką, užtvodavo per galvą ir apiplėšdavo. Nesant dorovės, prieš tokią logiką nepaprieštarausi.

Versle logika pirmiausia atvedė prie minties, kad žmogų galima atleisti, išmesti į gatvę. Minties eiga aiški: jeigu neišmesiu, bankrutuosiu, ir jis vis tiek atsidurs gatvėje. Ir aš su juo kartu. Jei jis ir taip ten atsidurs, tai jau geriau be manęs. Ir atleisdavo.

Antras etapas: tegu dirba, bet algos galima ir nemokėti. Nes kitaip bankrutuosiu ir visi atsidurs gatvėje. O taip išsaugosiu įmonę. Ir prasidėjo sąmoningas algų nemokėjimas.

Trečias etapas: pavyzdžiui, verslininkas sąmoningai pradėjo gaminti kenksmingą sveikatai produkciją. Jeigu pradėsiu galvoti apie man svetimų žmonių likimus, – bankrutuosiu. Tegul patys savimi pasirūpina. Jam gentainiai buvo tik šilta, gyva mėsa, kuri pati jam eina į burną.

Analogiškai samprotavo politikai. Pirmas lūžis sąmonėje, lavono rijimas, – pažadėti tai, ko neįmanoma vykdyti. Logika: jei nežadėsi auksinių kalnų, tavęs neišrinks. Išrinks kitą, blogesnį už tave, kuris žada tą, ką net ištarti gėda. Bet kuriuo atveju visuomenė bus apgauta, bet vienu atveju tu atsidursi kvailių gretose, o antru atveju – išrinktųjų tarpe – tad tegu geriau mano atžvilgiu bus antrasis variantas.

Antro etapo dorovės laužymo analogas, dar gyvo, bet jau leisgyvio gentainio ėdimas, tai vietų pardavimas savo partijoje. Logika irgi aiški, rinkimams reikalingi pinigai. Jei vaidinsi „humanistą“, pinigus pasiims konkurentai. Galų gale tuos pinigus vis tiek kažkas paims, ir tokiu atveju būsi išrinktas ne tu. Tai, jeigu tai neišvengiama – tai geriau paimsiu aš, nei kas nors kitas.

Trečias etapas, suėsti savo gyvą ir sveiką gentainį, – visuomenei kenkiančių įstatymų lobizmas. Logika ta pati. Jei tu atsisakysi tiesiogiai apiplėšti visuomenę, tai ją apiplėš kiti.

Žmogėdriškas įstatymas vis tiek bus prastumtas, o jei taip, – koks skirtumas, kas tą įstatymą prastums? Tai tegul geriau tai įvyksta per mane.

Nūdienos viešąjį politinį sektorių atstovauja paskutinės stadijos „žiurkų“ šutvė. Jiems nėra nieko švento, nieko asmeniško, tik biznis. Ir šitas procesas negali sustoti. Jis bus tobulinamas, pasitelkus racionalią logiką.

Valstybės tarnautojams palaipsniui, irgi su racionalios logikos pagalba, „išoperavo“ dorovę. Anksčiau daugelis gėdijosi, kai jiems siūlydavo kyšius. Dorovinis nusiteikimas, kad tai yra žema, anksčiau dar veikdavo. Paskui kyšius pavadino kitais žodžiais, kad refleksas į žodį „kyšis“ nebeveiktų ir procesas pasistūmėjo į priekį. Kyšių dabar niekas neėmė. Dabar „užnešė“, „įdėjo į vokelį“, „pasidalino“…

Dabar jie pasidarė nebe vagys, o gerbiami visuomenės nariai, naudojantys „galimybių langą“. Kas baisiausia – pagal nutylėjimą ir iš po skverno visuomenės akyse visa tai buvo legalizuota. Žmogus pradėjo pardavinėti savo sąžinę. Visuomenė jam patikėjo viešų pinigų iždą, o jis už kyšius dalino tuos pinigus grobuonims. Padori moteris atmestų pasiūlymą už pinigus prekiauti savo kūnu. Vartotojiškos visuomenės valstybės klerkai, pardavinėjantys visuomenės gerovę, nusileido žemiau už savo kūnų prekiaujančią moterį. Ta bent savu prekiauja, tie gi svetimu. Apskritai tai vadinosi „verslo požiūriu į gyvenimą“.

Tam tikrame etape prieita iki to, kad pradėjo reikalauti viešai pripažinti: neva, administraciniame sektoriuje atsirado rinka su savo taisyklėmis ir įkainiais. Jeigu taip, tai kodėl to neįteisinus? Kitaip tariant, buvo paskelbtas pasiūlymas įteisinti iždo vagystę ir korupciją, o prie to paties ir prostituciją. Tipo, juk visi jau žino, kad tai egzistuoja!

Tuomet visų trijų ydų legalizavimas buvo atmestas, tačiau irimo procesas vyksta, viskas keičiasi … Praktika rodo: atsiradęs reiškinys, kuris jau įsišaknijęs visuomenėje ir jam negalima nieko priešpastatyti, vieną gražią dieną bus įteisintas. Artimoje perspektyvoje, jei niekas netrukdo vykstantiems procesams, mes pamatysime tai, ko šiandieną negalime net įsivaizduoti. Viskas bus parduodama ir perkama.

Ko negalima bus parduoti, tas išnyks. Pavyzdžiui, sąžinė, todėl kad pardavimo metu ji išgaruoja. Pirmasis valstybės tarnautojų dorovės sunaikinimo etapas – siūlydavo kyšį padėkos pavidalu už legalų, pavyzdžiui, greičiau atlikta darbą. Po to siūlė sulapnoti „pusiau gyvą“.

Taip buvo daroma įgyvendinant dviprasmiškus užsakymus. Pavyzdžiui, „pramušti“ per biudžetą kokią nors socialinę įstaigą, o iš skirtos sumos pasilikti sau „procentėlį“. Logika ta pati – atsisakysi tu, sutiks kitas. O čia ir pats pinigų užsidirbsi, ir vaikams nauda. Trečias etapas – „gyvų ir sveikų ėdimas“. Prisidengus kilniais ketinimais pavogti, pavyzdžiui, ligonių pinigus.

Schema, kaip taisyklė, labai padori, niekas nepapriekaištaus. Bet žinantys žmonės viską suprato. Ir vėl ta pati logika – jei ne tu paimsi, paims kitas. Nieko gero tu nepadarysi, biudžetą vis tiek „prichvatizuos“, o tu liksi kvailio vietoje. „Žiurkių karaliai“ praėję visus tris išbandymus, paleisti į visuomenę. Jie suvokia savo tautą tik kaip maistą. Šitas maistas jiems patiko ir jau patys rodo iniciatyvą.

Apetitai auga, technologijos tobulinamos, „žiurkės“ susimeta į grupes, tarp kurių prasideda konkurencija. Kad būtų labiau suprantama, šitų grupuočių nariai nelaiko savo bendrininkų savais. Savų ten iš principo negali būti. Tai partneriai, padedantys vienas kitam ėsti savo gentainius. Kai tik partneris silpsta, jį tučtuojau suėda buvę partneriai. Ne, netgi ne buvę. Ėdamas ir ėdantysis ir toliau lieka partneriais. Pradžioje kultivuojama net nauja moralė, tipo, nėra už ką ant manęs pykti, pats kaltas, kad atsipalaidavai, aš tik tuo pasinaudojau. Nieko asmeniško, tai tik biznis! Naujos sąlygos sukuria naują logiką.

Partnerystė susiveda į silpnojo sudorojimą, nesvarbu kuo jis buvo, nors ir artimas brolis. „Žiurkės“ liko partneriais iki gyvos galvos. Jeigu susilpnėjusiam partneriui, kuriuo nusprendė pasmaguriauti sėbrai, gerokai sukandžiotam pavyksta pasprukti, jis pradėdavo tempti į dienos šviesą „žiurkių karalius“, viešindamas jų darbelius. Taip tikėdamasis grįžti į šiltą vietelę. Kai kam tas pavykdavo ir jį vėl priimdavo į „gaują“, lyg niekur nieko. Tik pagalvokite, kas čia tokio, norėjo mane suėsti, o aš nepasidaviau. Dabar kartu sėdime ir sukam galvą, ką tokį suėsti, ir viens į kitą žvalgomės, ar kartais nenusilpo partneris, gal laikas jau juo pasisotinti? Atbaidantis veiksnys – partnerio jėga ir jo toks pat pasiryžimas suėsti tave.

Mūsų aprašytas reginys – tai tik blankus šiuolaikinės „moralės“ atspindys. Kol žmonės priima už gryną pinigą šiuolaikinius žodžius apie laisvę, laimę ir lygybę, kol „dirba“ kaip elektoratas, vaikšto į rinkimus ir dalyvauja „spalvotose“ revoliucijose, – jie, patys to nesuvokdami, kuria sistemą, veisiančią „žiurkių karalius“. Šiuolaikiniai žmonės ėda vieni kitus. Tiesiogiai ar pasitelkdami apgaulę, čia antrinė technologija. Svarbiausia, kad tai akivaizdus kanibalizmas. Taip, tie, kurie viršuje, tiesiogiai krauju nesusitepę. Tai žemesniame „žiurkių“ lygmenyje vyksta tiesioginis gentainių apiplėšimas, atviras susidorojimas. Baisiausia, kad mes prie to priprantame ir dar bandome pateisinti, kad viskas liktų be pokyčių. Mes pokyčių bijome labiau, nei būti „suėsti“.

Viršutinis lygmuo kanibalizme tarpininkauja, bet kanibalizmas lieka kanibalizmu. Ir tokiais mastais, kad žemesniesiems belieka tik pasvajoti. Pinigai, gauti straipsnyje minėtais būdais, – jų esmė – svetimas sielvartas, kančios, mirtis. Jei „žiurkių“ kailis blizga nuo riebalų, vadinasi – kažkas neteko gyvybės. Taip tik atrodo, jog silpnesnieji turėjo atsisveikinti tik su pinigine. Ne, šie procesai priveda prie fizinės silpnesnių visuomenės narių mirties. Tuo įsitikinti nėra sunku, pasigilinus į mirštamumo ir gimstamumo dinamikos ypatumus.

Lietuva miršta su „žiurkių karalių“ valdžios pagalba. Negalima žmonių, su asmeniniais sielvartais ir problemomis kaltinti tuo, kad jie negali pažaboti korupcijos, paleistuvavimo ir principų stokos. Labai jau ilga gausis priežasties-pasekos grandinė. Intuityviai mes, normalūs, suvokiame, kad mus kvailina, bet kur ir kaip… Todėl tam reikalingos asmenybės ( https://www.sarmatas.lt/11/visuomene-informacinis-karas-jo-suzeistieji-ir-invalidai/ ), kad stiprūs apsaugotų silpnesniuosius. O visų svarbiausia, pats laikas atsiriboti nuo užkratu apsėstos teritorijos.

Parengė: Remigijus Sinkevičius

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 3

  1. konkurencijos nėra says:

    O kas yra ta Dora?

  2. Vytas says:

    Tiesiai į dešimtuką. Prieš tai sarmatai.lt skelbtame straipsnyje buvo kalbama apie Europos Reikalų komiteto sprendimą pritarti informacijos spaudos cenzūrai. Tai toks sprendimas valdžiai („žiurkių karaliams“) padeda mulkinti silpnesnius, ( tiek materialiai, tiek moraliai). Teisinga informacija ne visiems, tik išrinktiesiems. – toks cezūros tikslas. O straipsnio tikras atspindys realiame gyvenime – dešimt metų prezidentės „kova“ su korupcija, leidžiusi plėšti ir alinti Lietuvą bei jos žmones.

  3. Algirdas says:

    Na, yra sukurta technologija kur nėra sąvokos svetimas. Tiksliau, ji nesukurta, o visada buvo tik daug kas ją pamiršę. Aš esu tu, tu esi aš ir visi esame savi, tuo būdu vieni kitų negalime nuskriausti nes taip elgdamiesi nuskriaustume patys save.
    Puikus straipsnis Remigijau.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top