Velniškai geras Tavo kareivis, Viešpatie

2019, balandžio 23, 11:43 | kategorija LPT | 7 komentarai | peržiūrų 642 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Poetas Rimvydas Stankevičius. Stasio Žumbio nuotr.

Poetas Rimvydas Stankevičius. Stasio Žumbio nuotr.

Danutė ŠEPETYTĖ | respublika.lt

Jei tektų dviem žodžiais apibūdinti poetą Rimvydą STANKEVIČIŲ, sakytume, jis turi visa, ko reikia geram poetui: Dievą, Lietuvą ir talentą. Poetą, buvusį „Respublikos“ žurnalistą panūdome prieš Velykas pakalbinti apie tikėjimą, tačiau skaitytojas netruks jo žodžiuose išgirsti ir talentą, ir Lietuvą.

– Gyvenant arti Šventojo sosto ambasados Vilniuje, gal teko išgyventi išskirtinių akimirkų per popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje?

– Taip, išties, ir mačiau iš arti, ir, kaip mėgstu juokauti, rankomis susimojavom, ir tikrai meldėmės kartu… Prisiminiau, kai dar studentu būdamas ir jokiu būdu nenujausdamas, kad kada nors čia gyvensiu, kitados stovėdamas kone toje pačioje vietoje mojau Jonui Pauliui II-ajam, kuris šiandien – kanonizuotas šventasis altorių šlovėje.

Įspūdžiai jau šiek tiek nugaravę, bet vieną epizodą įsiminiau visam gyvenimui. Popiežius Pranciškus, atbuvęs jau visus vizitus ir aplankęs viską, kas numatyta Lietuvoje, iš čia (t.y. iš nunciatūros) išvažiavo į Latviją ir Estiją. Žinojome, kad į Vilnių jis dar grįš vėlai vakare, tačiau tik pernakvos ir rytą išskris.

Viso popiežiaus vizito metu gatvė, suprantama, buvo užblokuota, o aplinkiniai šaligatviai gulte apgulti žmonių, tačiau visa, kas oficialu, juk buvo jau atlikta, tad iš popiežiaus, nevyniojant žodžių į vatą, jau niekas nieko nelaukė, todėl ir žmonių tą paskutinįjį vakarą buvo likusi vos saujelė – penkios dešimtys, ne daugiau. Graudu ir gera buvo į juos žiūrėti – temsta, šalta, tai pritildamas, tai įsismagindamas nepaliaujamai purškia lietus, o jie – šlapi moja Lietuvos trispalvėmis, gieda šventas giesmes, lietuvių liaudies dainas, retsykiais vis sušunka: „Viva Papa!“ ir nesiskirsto! Žino, kad popiežius laiko jiems neskirs, kad lyjant lietui jis, ko gero, net neišlips pamojuoti ir visa, ką jie pamatys, greičiausiai tebus pro vartus įvažiuojančių automobilių uodegos, ir vis tiek nesiskirsto!.. Tuomet supratau – jie ir nenori nieko pamatyti, jie taip atiduoda savo meilę ir pagarbą, jie taip rodo lietuviškąjį svetingumą; stovi ir dainuoja čia šlapi tik tam, kad popiežius nepasijustų it nupuošta kalėdinė eglutė po Trijų Karalių, kad Lietuvos žmonių dėmesys popiežiui netruktų nė akimirka trumpiau, nei jis viešės mūsų žemėje.

Ir ką gi – Pranciškus nebūtų Pranciškus – šį ženklą akimirksniu perskaitė: kortežui liepė sustoti, išėjo pas žmones į lietų, apsaugai dar nė nesuskubus iššokti ir pasirūpinti skėčiu (juk nebuvo numatyta!) ir tuojau pat ėmė gyvai su jais bendrauti. Deja, negaliu pacituoti nieko konkretaus (garsiakalbiu apsauga taip pat nespėjo pasirūpinti), supratau tik, kad jis dėkoja jo sulaukusiems, dėkoja Lietuvai ir prašo visiems drauge su juo sukalbėti „Sveika, Marija“. Kaip tik tuo metu buvo pasirūpinta įgarsinimu – visi meldėmės. Aš ir žmonės su vėliavomis – lietuviškai, popiežius – lotyniškai. Aš – balkone, žmonės ir popiežius – lietuje. Ir Dievas lietuje su visais. Be skėčio.

– Kiekvienas bent šiek tiek susipažinęs su tavo kūryba, manau, suprastų, kad šis poetas yra tikintis. Įdomu, ar tikėjimas nesukuria poetui slenksčių, ar neriboja taip šiandien branginamos saviraiškos laisvės?

– Viename eilėraštyje esu parašęs: „Esu velniškai geras Tavo kareivis, Viešpatie.“ Iš pirmo žvilgsnio – paradoksalu, bet išties akcentuotini čia abu pradai – esu Dievo kareivis, bet geras – velniškai.

Sakoma, kad tie žmonės, kurie linkę save gražinti, yra tiesiog neįgalūs rašyti dienoraštį, – ilgainiui jie ir patys susivokia, kad tai, ką jie rašo, neturi nieko bendro su jų gyvenimu. Manau, lygiai taip yra ir su poezija. Jeigu poezijoje yra temų, kuriomis tu dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali būti nuoširdus, nustok rašęs. Jei turi tabu, rašyti net nepradėk. Nuoširdus poetas turi būti visada, ypač, kai tiesa apie save pačiam sau yra sprangi.

Juk kam gi įdomi ne krauju rašyta, o paprasčiausiai išsigalvota poezija? Ne, tikros poezijos vertė nuo netikros skiriasi lygiai taip pat smarkiai, kaip tikro brilianto nuo netikro. Taigi, jei kada tapsiu bedieviu, taip ir parašysiu: „esu bedievis“, nors po šitiekos pakylėtų pasisakymų apie Dievą ir labai gėda būtų tai pripažinti.

– Kaip tavo religinius jausmus veikia faktai, kad tikėjimas tampa vis mažiau populiarus, kad Europoje daugėja išpuolių prieš Katalikų bažnyčią, kad Bažnyčią persekioja nesiliaujantys sekso skandalai?..

– O dėl tikėjimo, – jis niekada nebuvo populiarus. Net Jėzaus laikais apaštalų atsirado tik dvylika. Iš kurių vienas, beje, prisipažino nepatikėsiąs tol, kol pats neįkišiąs piršto į prisikėlusio Jėzaus žaizdas, kitas iš baimės tris kartus jo išsižadėjo, trečias gi iš godumo išdavė jį mirčiai. Tai bent tikėjimas, ar ne?

Mūsų, sutinku, dar menkesnis, tačiau svarbiausia, kad tebėra. Jau du tūkstančius metų teberusena. Ir ne tik išrinktuosiuose, šventuosiuose, pateptuosiuose, – kiekviename iš mūsų.

Dėl skandalų katalikų dvasininkija pati kalta, todėl dėl jų suduoto smūgio Katalikų bažnyčios populiarumui graudentis neketinu, – aš tikiu ne dvasininkija, o Dievu. Manau, Bažnyčiai šis sukrėtimas – puikiausia galimybė pačiai įsitikinti, kiek ji išties yra gyva, bent sykį save vertinant tokią, kokia šiandien yra – be paveldėto ar įsikalbėto šventumo ir didybės. Sakoma, kad bankrotas suglumusiam bankininkui – laiminga diena, nes tai diena, kai jis tiksliai, be iliuzijų ir įsivaizdavimų pagaliau sužino, kiek turi pinigų. Be to, nuolat apie atgailą mums kalbantiems vyskupams ir kardinolams, – puiki galimybė savo pavyzdžiu parodyti, kas tai yra, ir kaip ta tikroji, apvalančioji atgaila turi atrodyti.

Dėl išpuolių, suprantama, liūdna ir neramu, ypač todėl, kad visi šie plačiai nuskambėję seksualiniai skandalai, pribloškę ir papiktinę pasaulį, virto nepaprastai galingais koziriais rankose tų, kurie nusiteikę smūgiuoti ne iškrypusiems ir ištvirkusiems dvasininkams, o pačiai katalikybei ir tikėjimui Dievu apskritai. Duok Dieve, jei tai tik mano paranoja, bet, manau, jog įžvelgiu nuoseklaus, planingo ir ilgalaikio pasaulio nusakralinimo projekto veiksmus. Kokia jėga tai daro? Nežinau, tik nujaučiu ir nerimauju, kad ta pati jėga formuoja taip pat ir darinio, pavadinimu „ES“, filosofinį-moralinį turinį.

– Skaitant tavo poeziją, susidaro įspūdis, kad kartais tu būni pavojingai arti Dievo…

– Prie žodžio „Dievas“ žodis „pavojingai“ man kažkaip neprilimpa. „Dievas yra meilė“ – sako apaštalas ir evangelistas šv. Jonas. Bet jei norite paklausti, ar nesu pavojingai arti „psichuškės“ arba pavojingai arti „sudavatkėjimo“, tai ne. Na, dėl aistringo užsidegimo lankyti bažnyčias, ypač, kai sekmadienį dėl to reikia anksti keltis, Žaneta (žmona – red.) retsykiais juokais išvadina mane „davatka“, bet jei kalbam apie poeziją – nesu pamokslaujantis, atvertinėjantis ir į bažnyčią kviečiantis poetas. Maironis, „Pulkim ant kelių“ – tai visai kas kita. Mano, kaip poeto, užduotis, ne šaukti dievop, o (drauge su visais tikinčiaisiais, žinoma) ženklinti ir puoselėti pačią erdvę, kurioje Dievas (tad ir tikėjimas juo) mūsų protams taptų įmanomas. Mano užduotis pasakyti, kad sielas mes turime, o tų sielų polėkis turi vertę. Ir vėlgi – norėčiau, kad suprastumėt, jog kalbu visa tai ne vien religijų, konfesijų, doktrinų kontekste – jokiu būdu. Manoji teologija – poetinė. Maždaug: „Jeigu pasaulyje užgimė Mocartas, tai negali būti, kad Dievo nėra.“ Ir su gėlės žiedo stebuklu – tas pat. Ir su dviejų mylinčių širdžių sąskambiu. Ir su Čiurlioniu. Pasakom. Su žmonių taurumu ir žygdarbiais. Ne danguje – greičiau pragare gyvenančių paprastų, vargingų žmogelių šventumu. Visu kuo, kas iš tauraus jausmo, kas be išskaičiavimo.

– Štai ką sako rusų poetas, A.Sokurovo filmų scenaristas Jurijus Arabovas: „Man gyvenimo tikslas – ieškoti Dievo. Žinau, kai tik jį rasiu, mirsiu, bet mirsiu laimingas“… Tai poezija, ir tiek?

– Tai greičiau filosofija nei poezija. Mintis teisinga – jeigu žmogaus gyvenimas yra kelias Dievo link, tai to kelio pabaiga, kaip ir kiekvienas pasibaigęs procesas – tam tikra prasme (nebūtinai fizine) yra mirtis. Šiuo atveju – tai tarsi nuskendimas, ištirpimas Dievuje: tavęs, kaip ieškančios būtybės, nebeliko, radusysis tapo to, ką rado, dalimi.

Esama tokio pasakojimo apie šv. Bonaventūrą. Nutiko taip, kad Bonaventūra, sunkiai sirgdamas, patyrė klinikinę mirtį. Jo siela, apleidusi kūną, pakilo ir ėmė belsti į Dangaus Vartus. Pasigirdo Dievo balsas: „Kas ten?“ Bonaventūros siela, giliai nustebusi ir sutrikusi, kad jos čia nepažįsta, sako: „Taigi čia aš, Tavo tarnas Bonaventūra, didis pranciškonas, teologas ir filosofas, pagarbiai vadinamas Bažnyčios Mokytoju ir Angeliškuoju Daktaru“. „Nežinau, nežinau“, – sako Dievo balsas. – Matai, Bonaventūra, čia, kur tu veržiesi, jau užimta. Čia Aš Esu ir tau nėra čia vietos.“

Bonaventūra iš klinikinės mirties kaži kaip išsikapstė, išsveiko ir dar ilgai gyveno. Bet visą likusį gyvenimą jo širdį ėdė nerimas – Bonaventūra nepaliovė meldęsis, prašęs išminties ir svarstęs: kodėl aš, arkivyskupas ir kardinolas, jau ir gyvas būdamas pasaulyje laikomas šventu, nebuvau įleistas į Dangų?..

Bonaventūra išminčiumi laikomas ne veltui, likusio gyvenimo jam pakako rasti teisingą atsakymą. Išmušus tikrajai mirties valandai, Bonaventūros siela ir vėl, palikusi kūną, beldėsi į Dangaus Vartus, ir vėl pasigirdo Dievo klausimas: „Kas ten?“ Tik šį kartą siela atsakė: „Čia Tu, Viešpatie.“

Ir vartai atsivėrė.

Viskas būtų labai gražu, bet kodėl tas jūsų cituojamas žmogus toks įsitikinęs, jog būtinai spės iki mirties Dievą atrasti? Bėda juk ta, kad mirti – vienaip ar kitaip – vis tiek reikės, o mirtis nušvitimo anaiptol negarantuoja. Būtent šito, tiesą sakant, ir yra labiausiai baugu.

– Kadaise, kai dar dirbai „Respublikoje“, kalbėjomės apie tavo pradėtą kelionę po Lietuvos bažnyčias. Kaip sekasi toje kelionėje? Kokioje bažnyčioje ketini melstis per Velykas?

– Per Velykas lankysiu ne bažnyčias, o artimuosius. Kadangi reikia sulakstyti ir į Šilutę, ir į Elektrėnus, nelabai daugiau kur ir besuspėsime. Tačiau nesakau „deja“, – juk lankyti mamas, gimtuosius namus – ne mažiau šventa.

Na, o idėja buvo ir tebėra tokia pati – aplankyti ir pasimelsti visose lig vienos Lietuvos katalikų bažnyčiose. Pamenu tą mudviejų pokalbį. Buvo 2014-ieji, buvau ką tik pabaigęs didįjį pasiruošimo bažnyčių lankymui darbą: suskaičiavęs visas Lietuvos bažnyčias, susirašęs jas ant lapų pagal vyskupijas, pagal rajonus, pagal amžių, skambinėjęs klebonams, pasižymėjęs kada kurioje vyksta mišios (mat su kaimų bažnytėlėmis yra taip, kad likus pusvalandžiui iki mišių – jos dar užrakintos, o praėjus penkiolikai minučių po mišių – jos jau užrakintos)… Buvau ką tik supratęs, jog mūsų, atrodytų, mažytėje Lietuvoje esama beveik aštuonių šimtų bažnyčių, tad stulbau ir svaigau nuo tokio savo atradimo… Anuomet sakiau ir dabar pakartosiu: kokia didelė yra Lietuva, kai matuoji ją ne pinigais, ne tankais, o bažnyčiomis! Argi tai ne pats gražiausias matavimo vienetas?

Be to, kai sužinai, pavyzdžiui, kad Lietuvoje esama septynių katedrų, kad esama keturių bažnyčių, projektuotų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, ar kad tebeturime per penkias dešimtis bažnyčių iš XIV-XVII amžių, kaip gali neužsimanyti visas jas aplankyti?

Taigi, jau penkti metai, kai ši kelionė tęsiasi. Šiandien jau esame aplankę truputėlį daugiau nei tris šimtus bažnyčių. Sakau „esame“, nes visada keliaujame dviese su žmona – aš rašau sau tokį bažnyčių lankymo dienoraštį, Žaneta – pafotografuoja, pafilmuoja… Užbėgdamas klausimui už akių, skubu patikinti, kad neketiname rašyti knygos ar kaip kitaip savųjų kelionių patirčių publikuoti, – dienoraštis ir nuotraukos mums reikalingi tiesiog kaip atminties kodas, juk kai apsilankai keliuose šimtuose bažnyčių, atmintyje jos ima pintis, lietis tarpusavyje… Altoriuose Jėzus, Švenčiausioji Mergelė Marija, tie patys šventieji: šv.Antanas, šv.Pranciškus, šv.Teresė, apaštalai… Kur visa tai mačiau?.. Kur visa tai patyriau?.. Sukasi viskas tarsi kokia karuselė ir ima svirti rankos: „Kam gi tau, Rimvydai, keliauti, jei vis tiek paskui tu nieko neatsimeni?“ Tačiau užtenka pamatyti kokį mažmožį nuotraukoje: boružę, ropojančią maldaknygės puslapiu, šluotą, atremtą į bažnyčios duris, ar saulės šviesą, plūstančią kamuoliais tamsion bažnyčion pro vitražuotus langus, ir ūmai atgimsta atminty visos autentiškos patirtys, autentiškas kiekvienos bažnyčios pojūtis, kurio jau su jokiu kitu nesupainiosi, grįžta kvapai, garsai, spalvos, nuotaikos…

O juk esama ne vien religinio turinio patirčių, – ne mažiau svarbus čia yra ir Lietuvos pažinimo, pabuvimo su ja veidas į veidą, pasirokavimo, patylėjimo drauge aspektas. Juk didesnioji dalis Lietuvos bažnyčių – kaimeliuose, kapinių laukymėse, miškuose ir miškeliuose, į kuriuos ne tik niekada lig tol nebuvau užklydęs, bet netgi neįtariau egzistuojant: Apytalaukis, Miroslavas, Vytautava, Rozalimas, Maskauka, Norviliškės, Balingradas, Šlienava, Karkažiškė, Viršužilis… Kaip kitaip galėjau visa tai pamatyti? Kada ir kokiu reikalu dar būčiau čia atvažiavęs? Ko gero, būtų ir likę be manęs čia žydėti sodai, malkų dūmų ir šlapios žolės kvapų prisodrintame ore mano neišgirsti čia klegėtų paukščiai, mokyklų kiemuose ant linksmai nutviekstų plytelių mergaitės žaistų „klases“, kažkur pro atvirą pirkios langą kvepėtų kepamais svogūnais, kažkur: „davė laumužės gyvenimą…“ plyšautų radijas, tvartuose purtytų galvas ir prunkštų arkliai, o aš taip ir būčiau likęs stovėti už ribos, viso to nepamatęs, nesupratęs, nepamilęs…

Nepaprastai malonu šitaip traukti Lietuvą iš nežinojimo miglos, it kokią taupyklę pildyti šį žodį turiniu, justi kaip tolydžio jis tampa vis mažiau ir mažiau abstraktus.

– Ką galvoji, kai toli nuo didmiesčių kokioje nors bažnytėlėje nerandi nė gyvos dvasios. Ką galvoji apie Lietuvą, vienas pasimeldęs ištuštėjusiame bažnytkaimyje?

– Liūdniausia, žinoma, dėl tuščių Lietuvos bažnyčių. Ir visai ne todėl, kad savi marškiniai arčiau kūno, o todėl, kad Lietuvos bažnyčių, ypač kaimų bažnytėlių, tuštėjimas su jokiais pasauliniais skandalais ir išpuoliais nesusijęs – bažnyčių tuštėjimas reiškia tik tai, kad tuštėja, traukiasi, miršta Lietuva. Nežinau, gal šitai reiškia, kad ji virsta globalia, bet kai važiuoji pro kaimus, kurių visos ar beveik visos pirkios – kryžmai užkaltomis durimis ir langais, kažkodėl pagalvoji ne apie virtualią viso pasaulio lietuvių vienybę, o nejučia prisimeni I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimą“: maras, maras, maras…

– Sakydamas „Žmogus gyvena tol, kol įstengia žengti vandens paviršiumi“ turi galvoje Šv.Raštą?

– Be abejo, tai aliuzija į Evangelijas, į epizodą apie tai, kaip šv.Petras, pamatęs Jėzų, žengiantį vandeniu, užsimano pamėginti ir pats. Jėzaus padrąsintas jis išlipa iš valties ir išties kelis žingsnius žengia vandens paviršiumi, bet vos nukreipia žvilgsnį nuo Jėzaus, akimirksniu suvokia, kad žengti vandeniu neįmanoma, o vos apie tai pagalvojęs – ima skęsti. Tik aš šiuo bibliniu siužetu pasinaudojau kaip metafora, turėdamas omenyje ne vien religinį kontekstą.

Turėjau omenyje, kad fiziologinių organizmo funkcijų gyvybingumo palaikymas – dar ne gyvenimas. Kad darbas, televizorius ir šlepetės prie lovos – dar ne gyvenimas, o daugiametis vaikščiojimas į prekybos centrą, į tualetą ir balsuoti – taip pat ne gyvenimas. Kad gyvename išties tik tol, kol tikim, kad meilė – amžina, kad pasaulis – nepažinus, kad stebuklų ir angelų – pasitaiko, kad vėjas – ne oro srovių judėjimas, Mėnulis ne Žemės palydovas, kad Mocartas – genijus, kad žmogaus gyvenimas turi kryptį ir prasmę, kad mūsų gyslose aidi protėvių balsai, kad kriauklėse gyvena jūros ošimas, kad priesaikos – šventos, kad gėris nugali blogį, kad kiekvienas turim nematomus sparnus, slaptų talentų, jėgą kurti, jėgą mylėti, jėgą savimi keisti pasaulį.

Deja, šiandien matome – tarsi koks tikėjimo Dievu ir savimi pristigęs šv.Petras, po vandeniu grimzta visa epocha, visa žmonija. Pasaulyje pastaruosius dešimtmečius karaliaujantis liberalizmas priėjo liepto galą – įtikinęs žmonijos protą, kad Dievas yra fikcija, siela (ir jos amžinumas) yra fikcija, tauta yra fikcija, šeima yra fikcija, lytis yra fikcija, staiga ėmė ir suprato, jog šitiek metų vietoje Dievo pačių jų garbinta „laisvoji valia“ – taip pat yra fikcija, kad žmonės troškimų nepasirenka – juos jiems padiktuoja biocheminiai algoritmai. Taigi, civilizacija praranda kryptį, praranda motyvą, ir netgi savivoką. Juk jeigu visi manosios savivokos pamatai, pasirodo, tebuvo fikcijos, tai ką tuomet reiškia žodis „aš“? Nieko?

Labai pavojingoje, sakyčiau, vietoje sustota. O baisiausia, kad toks atsakymas labai daug ką tenkintų. Ir omeny turiu ne tik bukus, viskam abejinugus prekybos centrų ir televizorių zombius, bet taip pat ir labai protingus, tačiau nieko gero mums (t.y. masėms) nelinkinčius žmones, teturinčius vieną tikslą – pavergti, valdyti. Juk vos jūsų „aš“ ima nieko nereikšti, akimirksniu atsiranda norinčių naudotis jumis, kaip nuosavu plastelinu. Genijum būti nereikia, kad numatytumei, kas bus toliau – ogi Dievo titulas bus (jau yra) perleistas technologijoms, Silicio slėniui – tikrajam XXI amžiaus valdovui.

Galų gale visai nesvarbu, kaip tai įvyks, tačiau kas jau kas, o mes juk jau gyvenome tikrovėje, kurioje „aš“ nieko nereiškia, jau buvome skiedromis, tiesiog sau byrančiomis bekertant mišką. Kas jau kas, o mes tikrai žinome, kad ten, kur šiandien pasišuoliuodami einame, laimės rasime nedaug. Nesuprantu tik, kodėl Briuselyje apie tai nepasakome? Kažkaip nepatogu? Ko gero, tai pats lietuviškiausias argumentas per amžius.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 7

  1. Vytas says:

    Palinkėsiu R.Stankevičiui ne lengvo, bet vaisingo ir sėkmingo poeto gyvenimo. Ir Toliau nešk gėrį žmonėms, Rimvydai.

  2. Ec says:

    Mano nuomone dievas ir bažnyčia yra skirtingi dalykai, tiksliau, priešingi. Man neliūdna dėl tuščių Lietuvos bažnyčių, liūdna dėl griūnančių. Bažnyčios man – tai gražūs pastatai, kažkieno kūrybos vaisius su savo istorija, bet be dievo. Dievas yra kiekviename mūsų, tik reikia išmokti jį išgirsti ir tam tokių tarpininkų kaip bažnyčia nereikia. Asmeniškai aš krikščionių tikėjimą (su visais popiežiais ir kryžiais) laikau priešišku mūsų žemei, jis buvo atneštas čia per kraują kardu ugnimi ir apgaule. Aš nesmerkiu žmonių vaikštančių į bažnyčias, man jų gaila, jie vargšai negalintys išgirsti dievo, todėl eina klausyti kunigo, dar pinigėlį jam už kalbas sumokėti – iš dievo juk sotus nebūsi 🙂

  3. Ec says:

    Dar, bet kokia gera kūryba yra dievui naudingas darbas. Poetui – sėkmės!

  4. Dalia says:

    Nuo pagoniškų aiškinimų kas yra, neva, Velykos (ten ir Vatikano ranka buvo įkišta) prie Vatikano tarno……. ir dar paskui tikimasi ar norima lietuvių tautai gerovės, teisingumo….tokia mase labai lengva manipuliuoti. Ec…..

  5. socialistas says:

    dievo nėra.

  6. Ec says:

    Socialiste, aš anksčiau maniau taip pat. Esmė tame, ką mes laikome dievu. Jei tai kažkoks dėdulė sėdintis kosmose ar nematoma dvasia visus stebinti- tuomet, aišku, kad nėra 🙂
    Tarybiniais laikais vaikų darželyje auklėtoja vaikams sako – dievo nėra! Išveda visą grupę į lauką ir sako – na vaikučiai, parodykim visi špygas į dangų, matom, – nieko neatsitiko, reiškia dievo nėra!
    Žiūri auklėtoja, Petriukas špygos į dangų nerodo, ir klausia – Petriuk, kodėl tu špygos nerodai?
    Petriukas atsako – jei dievo ten nėra, kokia prasmė špygą rodyti tam kurio nėra? O jei jis yra, aš nenoriu su juo reikalų gadinti 🙂

  7. FE says:

    Tik pataisymas, kad kosmoso nėra, arba nėra tokio, kokį mes jį įsivaizduojam…

    O ir pritarčiau, kas krikščionybė yra priešiška mums religija, lietuviams užtenka būti gamtoje (savotiškoje nirvanoje, vėlgi svetimos reglligijos peršamai;) ir nelieka vietos ieškoti laimės, prasmės, dievo kažkur.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top