Vienintelis nugalėtojas – daugybė pralaimėjusių

2014, balandžio 20, 9:59 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 520 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

sarmatas.lt publikuos eilę straipsnių, parinktų internete, Ukrainos įvykių tematika, kurie bus apžvelgiami iš skirtingų požiūrių bei ideologinių taškų, ir, kurie dažniausiai prieštaraus vieni kitų dėstomoms pozicijoms. Jie tikrai prieštaraus, tačiau – tokiu būdu informacija bus pateikiama ne tam, kad skaldyti šioje erdvėje skirtingai interpretuojančias ir priimančias Ukrainos įvykius visuomenės grupes.

Tai bus daroma tuo tikslu, kad mes pagaliau visi suvoktume, jog pasaulis labai margas ir negalima reikalauti (ar net norėti), kad visi jame galvotų būtent taip, kaip kažkam iš mūsų galbūt norisi, ir, jog visi, galvojantys kitaip, nei valdančioji dauguma, kai kurios partijos ar visuomeninės grupės ar mes patys asmeniškai – yra tautos ar Lietuvos priešai, arba Rusijos/Vakarų/Rytų agentai. Tai tik kitaip galvojantys žmonės, galbūt matantys kitokį visuomenės vystymosi kelią. O gal tik turintys kitokių, nei mes patys, žinių apie tuos pačius įvykius.

Laikas Lietuvos piliečiams pradėti viską vertinti nauda ar žala, kurią tam tikras konkrečių subjektų elgesys atneš Lietuvai. Ne Ukrainai, ne NATO, ne ES, o būtent Lietuvai. Mes suvokiame, kad visuomenės skaldymas yra didžiausia žala, nes mūsų žmonės jau net tarpusavyje nebesusišneka, o tam tikros visuomenės dalies įvardijimas “priešais, agentais” ar dar kažkuo panašiu, būtent ir yra tas skaldymas, kuriuo siekiama prastumti šalyje savo tikslus.

Mums nurodo kaip priešus kažkur užsienyje – Rusijoje, tačiau šiandien mes matome, kad po šia priešų „demaskavimo“ priedanga Lietuvoje yra uždraudžiamas vienas referendumas pilnai, o kito data nustumiama nepatogiausiam laikui, o tuo pačiu ruošiamasi perduoti Lietuvos finansinio valdymo svertus į užsienio darinio rankas ECB atsisakant lito.. ir čia apie Tautos atsiklausimą net nešnekama. Jau net kalbėt neverta apie kitus dalykus, kaip sakykime „Justitia Juvenalis“ projektą liečiantį mūsų šeimų ateitį bendrai ir mūsų vaikus konkrečiai. Ir kad viską tą prastumt būtina suskaldyt visuomenę, kad ji negalėtų susivienyti ir pasipriešinti šiems planams. Todėl tam reikalui šiandien pasinaudojama įvykiais užsienyje.

Kaip jau visi žino ir supranta – visuomenės skaldymas į tam tikras grupes (interesų, politinių/ideologinių požiūrių, priklausomybių, lyties skirtumų ir t.t.) yra ne kas kita, kaip vieningo bei darnaus iki tol organizmo pjaustymas į sudedamąsias dalis, kas neabejotinai tam organizmui suteikia tik žalą ir sumažina jo galimybes priešintis žalingam išoriniam poveikiui.

Tad šių straipsnių serija tiesiog bandoma parodyti, jog nepriklausomai nuo mūsų norų pasaulyje gyvuoja bei gyvuos daugybė pozicijų vienu ir tuo pačiu klausimu bei ideologijų savaip interpretuojančių tuos klausimus, ir mums telieka su tuo tik susitaikyti, arba, jei nesutinkame su tam tikra pozicija – argumentuoti, tačiau ne klijuoti priešų ar agentų etiketes oponentams. Išmokime ramiai priimti svetimus teiginius, tuo pačiu ramiai, blaiviai ir pagarbiai mąstyti bei diskutuoti – tada ir patys būsime gerbiami.
redakcija

fotoNATO generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen ir JAV valstybės sekretorius John Kerry: Ukrainos krizės dėka aljansas vėl įgavo prasmę, o Vašingtonui atsirado galimybė sustiprinti savo karinę ir politinę įtaką Europoje.

Dar visai neseniai NATO ateitis rodėsi gana miglota (beje, balandžio 4 d. Šiaurės Atlanto sutarčiai sukako 65 metai). Operacija Afganistane baigta (tiksliau nutraukta, nežiūrint į tai, kad neramumai toje šalyje tęsiasi), bendrų tikslų aljansas neturėjo, o priešo, prieš kurį galima būtų suvienyti jėgas, horizonte nesimatė.

Net Iranas, ilgą laiką laikytas tarptautine grėsme, pagaliau sugebėjo įrodyti savo nuoširdų siekį eiti į kompromisą su Vakarų valstybėmis, todėl naudotis nesantaika su Teheranu vidiniam Šiaurės Atlanto aljanso sustiprinimui Vašingtonas daugiau nebegalėjo.
Be abejo, NATO artimiausiu metu vis dar būtų egzistavęs. Tačiau šalių, įeinančių į šį karinį bloką bendradarbiavimas būtų buvęs vis labiau formalus. Todėl JAV, norint išlaikyti aljanso karinį pasiruošimą, būtų tekusi vis didesnė karinių išlaidų dalis, o paaiškinti savo buvimą Europos žemyne joms būtų buvę vis sunkiau ir sunkiau.

Dabar viskas pasikeitė. Rytų Europos politikai ne tik išreiškia atvirą suinteresuotumą karinio bendradarbiavimo plėtrai ir amerikietiško karinio kontingento didinimui savo šalių teritorijose, bet, nežiūrint į finansinius sunkumus, yra pasiruošę padidinti savo karines išlaidas. Tai reiškia, kad Amerikos karinės technikos gamintojai galės pasipelnyti iš Europos šalių siekio sustiprinti ir atnaujinti savo karines pajėgas.

Svarbiausia – NATO karinio bendradarbiavimo vystymosi reikalingumas dabar niekam abejonių nekelia. Šiaurės Atlanto aljansas vėl vardijamas kaip Vakarų pasaulio saugumo ir laivės gynėjas, kuris vėl įgijo bendrą priešą, žymiai stipresnį už Iraną ar Afganistaną.
Šiuolaikinė Rusija gerokai skiriasi nuo SSSR dėl savo glaudžių ekonominių ryšių su JAV ir ES. Tačiau reali padėtis Amerikos išorinės politikos kūrėjų ypatingai nedomina. Rusija pasmerkta vaidinti išorinės grėsmės Europos šalims vaidmenį, taip prisidėdama prie aljanso vidinio susitelkimo, kuris garantuos JAV tapti vienintelio lyderio Vakaruose statusą.

Tarp kitko, situacija galėjo klostytis ir kitaip, jei ne du paslaptingi įvykiai pakeitę Ukrainos krizės eigą, kurios svarbiausiu rezultatu tapo JAV pozicijų sustiprinimas. Visgi, jei ne du netikėti epizodai, pakeitę įvykių eigą, Amerikos administracija greičiausiai nebūtų išspaudusi naudos iš politinio Janukovičiaus pralaimėjimo ir tikrai jau nebūtų tapusi vieninteliu nugalėtoju.

Pirmiausia, visiškai neaišku, kodėl Viktoras Janukovičius ir jo aplinka pabėgo iš šalies po to, kai vasario 21 dieną, dalyvaujant Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrams prezidentas ir jo priešininkai pasirašė taikos sureguliavimo susitarimą. Priminsime, kad šį Janukovičiaus ir opozicinės koalicijos lyderių susitarimą palaimino JAV valstybinis departamentas, kuris paruošė specialų pranešimą. Jame buvo kalbama, kad Janukovičius privalo įvykdyti šalyje konstitucinę reformą ir likti valdžioje iki pirmalaikių prezidento rinkimų pabaigos.

Tačiau Viktoras Fiodorovičius Janukovičius nesiėmė valstybės reformų ir nelaukė, kol bus išrinktas įpėdinis, su kuriuo, beje, būtų galėjęs susitarti dėl jam naudingų sąlygų bei ekonominių ir politinių garantijų mainais į administracinį palaikymą. Vietoje to, buvęs prezidentas ir jo artimiausi žmonės netikėtai paliko šalį. Kaip paaiškėjo vėliau, V. Janukovičius teisino savo veiksmus baime dėl savo gyvybės: jį lyg ir bandė nužudyti, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti kenkėjų kėslų.

Žinoma, Viktoras Janukovičius nesiruošė mirti su ginklu rankose kaip Salvadoras Aljende, kovodamas už savo politinius idealus. Ciniška ir korumpuota Ukrainos valdžia neturėjo idėjų, kurias reiktų ginti. Bet juk iš žmogaus, vadovaujančio valstybei, visada tikimasi racionalaus elgesio. Palikęs šalį po taikos sureguliavimo susitarimo pasirašymo, pripažinto JAV ir ES, Janukovičius pasielgė neadekvačiai.
Kyla klausimas – nejau nebuvo galima bent jau pabandyti perkelti valdžios organus į Donecką ar Charkovą, tuo pačiu kreipiantis į Europos bei Amerikos diplomatus su prašymu paveikti opozicijos lyderius ir priversti juos vykdyti savo įsipareigojimus.

Jei Janukovičius nesitikėjo, kad priešininkai vykdys savo įsipareigojimus, tada neaišku, kam jis tą susitarimą pasirašė ir kodėl nesiryžo įvesti ypatingosios padėties. Tokiu atveju jo kaltinimai naujai šalies valdžiai būtų labiau logiški – ji taip ir liktų pagrįsta gatvės maištautojais, neturinčiais teisės valdyti šalies.

Tačiau, pasirašęs su jais susitarimą, numatantį abipuses nuolaidas, Janukovičius pripažino juos teisėtais politinio proceso dalyviais. Ir skundai, kad opozicijos lyderiai nesąžiningai vykdo savo įsipareigojimus negali pateisinti teisėtos valdžios, ką tik pasirašiusios su priešininkais sutartį, bėgimo.

Tiesa, buvusio prezidento veiksmus galima paaiškinti prisiminus vieną 2004 metų atsitikimą, įvykusį per rinkiminę kampaniją. Rugsėjį, Janukovičiui Ivano–Frankovske, kur jis ruošėsi pasirodyti studentų mitinge, išlipant iš autobuso į jį pataikė mestas vištos kiaušinis. Šis įvykis, greičiausiai, nebūtų turėjęs jokių pasekmių, jei ne paties Viktoro Fiodorovičiaus reakcija. Jis neteko sąmonės ir krito į apsauginių glėbį, kurie nunešė jį atgal į autobusą. Sunkaus alpulio ištiktą kandidatą nuvežė į vietos ligoninę.

Jau po kelių dienų paaiškėjo, kad šiam įvykiui buvo gerai pasiruošęs pagrindinio Janukovičiaus varžovo – Viktoro Juščenkos štabas. Netrukus po keisto premjero kritimo Ivano–Frankovske, informacijos erdvę užpildė juokeliai, anekdotai, karikatūros, vaizdo klipai ir animaciniai filmukai, kuriuose visaip buvo išjuokiamas Viktoro Fiodorovičiaus elgesys, priskiriamas jo įgimtam bailumui. Kaip toks jautrus žmogus galėjo valdyti (beje, su asmenine nauda) labiausiai kriminogeninį šalies regioną, suprasti sunku.

Beje, įtartinai greitai, jau po keleto dienų po Janukovičiaus alpulio internete pasirodė žaidimas, kuriame žaidėjui reikėjo pataikyti iš kiaušinio į vorą, vaizduojamą su tuometinio premjero, tai yra V.F.J., galva. Žinoma, galime manyti, kad žaidimo kūrėjai dirbo kaip reta operatyviai, bet greičiausiai jo gamyba buvo numatyta iš anksto. O tai reiškia, kad akcijos Ivano–Frankovske organizatoriai aiškiai tikėjosi tokio vyriausybės vadovo išgąsčio.

Vėlesni gandai skelbė, kad Janukovičiui sąmoningai grasino susidorojimu. Gali būti, kad jis jaučia nepagrįstą baimę sąmokslui (90–ųjų Donecke įsivaryti panašų kompleksą buvo labai lengva). O tai, žaidžiant jo paranoiškais charakterio bruožais, duoda galimybę krizės metu, kai patologinė baimė tampa neįveikiama, valdyti jo veiksmus.

Visiškai pagrįstai galime manyti, kad Janukovičiui buvo grasinama ir valdžios bei opozicinės koalicijos susirėmimo, prasidėjusio šių metų sausį, metu. Apie tai byloja Janukovičiaus kreipimasis į Maidano aktyvistus, kuriuos prezidentas ne kartą kvietė sudėti ginklus. Tą patį jis kalbėjo ir Rostove, kur sakė, kad opozicija, subūrusi ginkluotas gaujas, nenori jų nuginkluoti.

Jei manysime, kad Janukovičių iš tikrųjų norėta įbauginti galimu susidorojimu, tai paaiškės, kodėl jis pabėgo, kai panašaus scenarijaus galimybė tapo ypač reali. Šiandien sunku pasakyti, kas tuo metu galėjo būti tuo suinteresuotas. Tačiau galime neabejoti, kad labiausiai dėl Janukovičiaus pabėgimo nukentėjo Vokietija.

Jei buvęs prezidentas būtų likęs savo poste iki pirmalaikių rinkimų, t.y. iki teisėtos valdžios, suformuotos iš opozicijos, atsiradimo, tai Vokietijos vadovybė būtų pademonstravusi sugebėjimą sureguliuoti sudėtingas konfliktines politines situacijas savo naudai. Dar gi, jei Janukovičius būtų likęs vadovauti valstybei, o Regionų partija būtų iškėlusi savo stiprų kandidatą, tai pirmalaikius rinkimus greičiausiai būtų laimėjęs Vitalijus Kličko, Ukrainos rinkėjams atrodęs kaip populiariausias sugriuvusio režimo priešininkas.

Akivaizdu, kad UDAR (Ukrainos demokratinis aljansas už reformas, Smūgis – vert. pastaba) lyderis būtų patogesnis Vokietijos vyriausybės, kuri visiškai neslėpė, kad ruošiasi remti jį, partneris. Juolab, kad rinkimai 2015 metais – pakankamai laiko Kličko parengimui politinio ringo kovoms. Politiko įvaizdis – laiko klausimas, kurio dabar nei Kličko, nei jo kuratoriai neturi.

Dabar, kai Janukovičiaus režimas nebeegzistuoja, drąsaus ir ryžtingo, kurio įvaizdį sudarė Kličko, valdžios priešininko daugiau nebereikia. Dabartinė situacija reikalauja visiškai kitokių savybių, visų pirma ekonomikos valdymo patirties, kurios UDAR lyderis neturi. Todėl Vitalijui Vladimirovičiui iškilo elektoralinio reitingo kritimo grėsmė, ir nežinodamas kaip su ja kovoti, jis atsisakė dalyvauti rinkimų kampanijoje ir faktiškai pasitraukė iš pirmaujančių Ukrainos politikos gretų. Taigi, Vokietija neteko savo vienintelio kandidato.

Tačiau didžiausią smūgį Vokietijos pozicijoms sudavė ne Kličko pasitraukimas, o akivaizdus Berlyno nesugebėjimas išspręsti politinės krizės, kuri ir kilo labiausiai dėl to, kad Vokietija stengėsi įtraukti Ukrainą į savo įtakos zoną tuo pačiu stengdamasi per daug neišlaidauti. Jei Merkel būtų garantavusi V. Janukovičiui, kad po asociacijos su ES sudarymo suteiks Ukrainai finansinę paramą, tai 2013 metų lapkritį jis greičiausiai būtų sutartį pasirašęs.

Jei po Janukovičiaus atsisakymo pasirašyti asociacijos sutartį Berlynas nebūtų priešinęsis didėjančiai Maskvos įtakai Ukrainos ekonomikai ir politikai, priešprieša tarp valdžios ir opozicinės koalicijos nebūtų taip suaštrėjusi.

Juk paskutiniais metais Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) nuolat siekė didinti savo įtaką rytų Europos šalyse, ir reikia pastebėti, kad JAV tam nepritarė. Atsisakęs savo įtakos sferų Ukrainoje, Berlynas būtų pralaimėjęs geopolitinėje kovoje ir leistų sustiprėti Lenkijos pozicijai, kuri kai kuriais klausimais yra tiesioginė Vokietijos konkurentė.

Stengdamasi išsaugoti savo geopolitines pozicijas, Vokietija sudarė sąlygas Ukrainos vidaus politikos konfliktui, manydama, kad galės išpešti naudos jos sureguliavimo metu. Ir šis žaidimas Berlynui praktiškai pavyko, tačiau Janukovičiaus pabėgimas sumaišė visas kortas. Paaiškėjo, kad VFR vadovybė negali garantuoti valstybei, kurią tikisi paversti savo satelitu, nei socialinio stabilumo, nei teritorinio vientisumo. Dar gi, kaip paaiškėjo, Rytų Europa neturi patikimo draugo ir gynėjo, išskyrus JAV. Todėl proamerikietiška orientacija – vienintelis protingas Rytų Europos šalių pasirinkimas.

Angelos Merkel garbei reikia pasakyti, kad ji greitai susitaikė su netikėtu geopolitiniu pralaimėjimu ir nesiėmė konkuruoti su JAV. Taip būtų tik padidėjusios pralaimėjimo pasekmės, atsiradusios Ukrainos krizei pereinant į šalies susiskaldymą. Po Ukrainos įvykių Vokietija priversta atsisakyti nuosavo geopolitinio žaidimo Rytų Europoje ir grįžti po JAV egida, kadangi tik susitaikiusi su Amerikos dominavimu Europos kontinente, Berlynas gali išsaugoti savo politines investicijas. JAV, kaip įtakingiausio išorinės politikos orientyro Rytų (o gal ir Šiaurės) Europai, sugrįžimas, matyt ir tapo svarbiausia Ukrainos krizės pasekme.

Dar viena svarbi pasekmė – strateginio konflikto tarp Rusijos ir ES provokavimas, kurį sukėlė Krymo prijungimas prie RF.
Šiuo atveju mes taip pat susiduriame su mįslingu atsitikimu, kuris susietas su staigiu referendumo klausimo formuluotės pakeitimu ir jo surengimo data.

Akivaizdu, kad, jei Rusija nebūtų norėjusi kažkokiu būdu „kompensuoti“ Janukovičiaus bėgimo ir jo režimo žlugimo, ji būtų susidūrusi su katastrofišku savo įtakos posovietinėje erdvėje mažėjimu. Tai savaime būtų privedę prie sunkių vidaus politikos pasekmių.
Ukrainos tapimas federacija, esminis autonominių Krymo teisių padidinimas ir politinio mechanizmo, gebančio blokuoti Ukrainos stojimą į NATO sukūrimas būtų pakankamas atlygis už provakarietiškos centrinės valdžios sudarymą. Reikia pastebėti, kad Janukovičiaus komanda, nežiūrint į tai, kad noriai bendradarbiavo su Rusijos vadovybe (ypač prasidėjus politinei krizei), nesiveržė į politinę bei ekonominę sąjungą su Rusija.

Vasario 27 dieną Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausioji Taryba balsavo už referendumo rengimą gegužės 25 dieną, kuriame būtų iškeltas klausimas „Ar jūs už valstybinę Krymo Autonominės Respublikos nepriklausomybę, paremtą sutartimis ir susitarimais, Ukrainos sudėtyje? (taip arba ne)“. Jei autonomijos rinkėjai palaikytų Krymo parlamento pasiūlymą, respublika būtų grįžusi prie 1992 metų Krymo Konstitucijos. Kaip žinoma, ji skelbė suverenią Krymo respubliką, kuri sutarčių pagrindu yra Ukrainos sudėtyje.

Jei Krymas būtų vėl tapęs, pakartosim, nepriklausoma valstybe, kuri, remiantis sutartimis, būtų Ukrainos sudėtyje, tai Rusija būtų galėjusi įgyvendinti savo interesus Kryme, faktiškai įtraukdama jį į savo įtakos zoną ir suteikusi sau galimybę neribotam laikui dislokuoti RF Juodosios jūros laivyną pusiasalio teritorijoje. Be to, Krymo referendumas, kurio tokiu atveju niekas negalėtų užginčyti, sudarytų prielaidas kovoms dėl autonominių respublikų sudarymo kituose pietryčių Ukrainos regionuose.

Taigi, po Janukovičiaus bėgimo, Maskva, pasinaudojusi Vokietijos pralaimėjimu bei Vašingtono rimtų motyvų kovai už Ukrainą neturėjimu, būtų galėjusi pasiekti svarbią strateginę pergalę. Tada jėgų paskirstymas posovietinėje erdvėje ir Rytų Europoje būtų pasikeitęs Rusijos naudai, o Maskvos santykiai su Briuseliu, Berlynu ir Vašingtonu nebūtų nukentėję.

Tačiau vietoj to, Rusijos vadovybė dėl neaiškių priežasčių atliko akivaizdžiai klaidingus ėjimus, privedusius Rusiją prie gilios geopolitinės bedugnės krašto.

Pirma – buvo pakeista referendumo data. Iš pradžių į kovo 30-ąją, po to į 16 dieną. Referendumo rengimas kartu su prezidento rinkimais sudarė sąlygas jo teisėtumui, ir Vakarų valstybės nebūtų prieštaravusios tokiam scenarijui. Perkėlimas į kovo vidurį nepaliko laiko nei agitacijai, nei normalių balsavimo organizavimo sąlygų sudarymui, todėl sudarė rimtas prielaidas Amerikos bei Europos vadovams nepripažinti plebiscito rezultatų.

Antra – buvo pakeistas referendumo klausimas. Dabar jis skambėjo taip: „Ar jūs už Krymo prijungimą prie Rusijos Federacijos su federacijos subjekto teisėmis?“ arba „Ar jūs už 1992 metų Krymo Respublikos Konstitucijos atstatymą ir Krymo Ukrainos sudėtyje statusą?“. Analogiškai buvo suformuluotas klausimas ir Sevastopolio mieste. Kokiu tikslu Rusijos vadovybei reikėjo sudaryti sąlygas konfliktui su Vakarų valstybėmis, kurios buvo priverstos prieštarauti Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimui, kai visas problemas buvo galima išspręsti ir be šito – lieka visiškai neaišku.

Trečia – Krymo ir Rusijos struktūros net nebandė imituoti agitacinės kampanijos. Jei Kryme būtų atvirai veikusios jėgos, pasisakančios už Krymo Autonominės Respublikos išsaugojimą Ukrainos sudėtyje, galimybių pripažinti referendumą šiek tiek padaugėtų. Svarbiausia, kad tokiu atveju Rusijos vadovybė turėtų įtikinamą argumentą, kad jos tikslas buvo ne Krymo aneksija, o jo gyventojų valios realizacija.

Klaidos, kurias padarė Rusijos vadovybė, atvedė prie strateginių nesutarimų tarp Rusijos ir ES, kuri negali susitaikyti su Ukrainos teritorijos aneksija. Esmė, žinoma, ne užuojautoje Ukrainai iš ES pusės (ji taip ir liko retorikos lygyje), o griežtų teisių, nustatytų 1991 metais, kuriomis remiantis karinės jėgos panaudojimas Europoje galimas tik pirmaujančių Europos valstybių susitarimu, pažeidime. Verta pažymėti, kad Bosnijos ir Kosovo krizės metu JAV laikėsi šio principo ir veikė sutartinai.

Akivaizdu, kad Rusijos ir ES konflikte daugiausia laimi JAV, kurios įgyja galimybę ne tik sustiprinti savo karinę ir politinę įtaką Europoje bei suteikti jai antirusišką charakterį, tačiau ir išspręsti savo ekonomines problemas.

Be abejo, amerikietiškų dujų tiekimo ES projektų įgyvendinimui prireiks nemažai laiko. Tačiau svarbiausiu Vašingtono diplomatijos laimėjimu laikytina tai, kad tokie sprendimai priimti, todėl brangiai kainuojanti infrastruktūra, reikalinga suskystintų dujų importui iš JAV, bus diegiama iš europietiškų pinigų.

Be to, ekonominių kontaktų tarp Rusijos ir ES ribojimas sudarys sąlygas į Europos rinką grąžinti Irano naftą, išlaikant jos dabartinę aukštą kainą. JAV ir Saudo Arabijai, strateginiam JAV sąjungininkui, svarbu, kad naftos kaina ypatingai nekristų.
JAV nesiruošia daryti spaudimo Rusijai ar stengtis sugriauti Rusijos ekonomiką. Vašingtono tikslas – sumažinti Rusijos ir ES sąveiką, atkirsti Rusijos ekonomines struktūras nuo finansinio ir technologinio Europos palaikymo. Rusija ir ES, Ukrainos krizės metu pridariusios strateginių klaidų, patyrė rimtą nesėkmę, kuri gali joms brangiai atsieiti.

Tačiau pralaimėjusiųjų sąrašas neapsiriboja vien Rusija ir Europa. Aplinkybių dėka į jį pakliūna ir Turkija, ir buvusios Sovietinės respublikos, ir netgi Kinija – joms ne pačiu geriausiu būdu atsilieps Rusijos ekonomikos smukimas.

Reikia pabrėžti, kad Vidurinės Azijos šalims buvo svarbu palaikyti draugiškus santykius su Rusija, nes tai padėjo išlaikyti politinę nepriklausomybę, nesiveliant į konfliktą su Vakarais. Dabar Rusiją šioje srityje gali pakeisti Kinija. Tačiau neaišku, ar KLR sugebės išspausti iš to kokios nors realios naudos, kadangi niekas negali pasakyti, kaip vystysis įvykiai posovietinėje erdvėje po Ukrainos krizės. Tai labai priklauso nuo to, kokius tikslus užsibrėžia Amerikos administracija.

Pavojingiausia tai, kad kol kas niekas nežino, kaip savo šiandienine sėkme pasinaudos vienintelis nugalėtojas.

http://2000.net.ua/ („Еженедельник 2000“, Ukraina)

Vertė: Darius Dimbelis

Susijusios temos:

„Foreign Policy“: Putino nugalėti nepavyks – jis jau laimėjo

Padėkite man suprasti – aš visiškai pasimetęs!

Atviras vokiečių laiškas V. Putinui

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Stebetojas says:

    Ačiū Jums, ko gero, vienintelis kritiškas tinklapis Lietuvoj.
    Rekomenduoju angliškai skaitantiems:
    http://dailyanarchist.com/2014/04/10/putins-libertarians/

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top