- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Andrius Martinkus. MANO KELIAS Į „MARŠĄ“ IR VINGIO PARKĄ

Andrius Martinkus

Kiekvienas iš mūsų savaip ėjome į „Didįjį šeimos gynimo maršą“ ir Vingio parką. Rašančio žmogaus pėdsakai yra jo tekstai. Tekstas, nuo kurio prasidėjo mano ėjimas į šią dieną, parašytas 2009 m. Aišku, ir iki tol rašiau apie Lietuvą. Bet būtent pradedant šiuo tekstu Lietuvos ir lietuvių tautos likimas tampa svarbiausia mano rašinių tema.

2009 m. Lietuvoje buvo švenčiamas jos vardo paminėjimo „Kvedlinburgo analuose“ tūkstantmetis. Ir būtent tais jubiliejiniais metais gimė tekstas, kuriame buvo parašyta, jog Lietuva ir lietuvių tauta išgyvena tikrąja to žodžio prasme tragediją, kurios akivaizdi išraiška yra lietuvių tautos nykimas jos istorinėje tėvynėje. 1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių. O 2009 m. – mažiau nei 3,2 mln.

Tekstas prasidėjo taip:

„Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje […] sąvoka „lietuvis“ dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja.

Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori?

Ar lietuvių tauta dar nori būti? Tūkstantmetis atsigręžia į mus rūstaus hamletiško klausimo pavidalu. Klausimas rūstus, nes atmeta kompromiso galimybę. Albert’as Camus tai labai gerai suprato. „Pagrindinė filosofinė problema – savižudybės problema“, – tvirtino šis prancūzų egzistencialistas. Kad filosofuotum, turi būti, turi gyventi. Bet pačiam gyvenimui reikia pateisinimo.

Kad mąstyčiau apie visa kita, pirmiausia turiu atsakyti sau į klausimą, ar gyvenimas yra vertas to, kad būtų gyvenamas. Jei atsakymas neigiamas, tuomet savižudybė yra vienintelis logiškas ir garbingas sprendimas. Neįprasminta egzistencija nužemina žmogų iki gyvulio.

Jei tikėsime statistika, lietuviai yra viena iš tų pasaulio tautų (o kai kas sako, kad esame absoliutūs lyderiai šioje „gyvenimo filosofijos“ srityje), kurių nariai kur kas dažniau už vidutinį Žemės planetos gyventoją svarsto klausimą „Būti ar nebūti?“, atsako į jį neigiamai, ir pateisindami „drąsios šalies“ įvaizdį ryžtasi vieninteliam logiškam ir garbingam sprendimui.

Skirtingai nei individo, tautos savižudybė – daug ilgesnis procesas. Tautos valia yra ne tik dabar gyvenančių kartų, bet ir daugybės iki mūsų buvusių ir po mūsų būsiančių kartų bei kiekvienos kartos atskiro atstovo, taigi ir kiekvieno iš mūsų, valių visuma.

Todėl kai tauta kuriuo nors savo egzistavimo momentu sako gyvenimui „ne“, – juk negali tauta su Mindaugu, Vytautu, Mažvydu, Daukantu, Kudirka, Basanavičiumi, Maironiu, pokario partizanais ir Kalanta, su Žalgirio mūšiu ir Sąjūdžiu, su Sausio 13-ąja ir dabartinių pradinukų svajonėmis, su visu šiuo „balastu“ tiesiog imti ir nušokti nuo daugiaaukščio stogo, – tas „ne“ pasireiškia kaip nepakankamas norėjimas būti.

Tauta lyg ir norėtų būti, bet nelabai. Tik šiek tiek. Iš tikrųjų ji jau būtų nieko prieš ir numirti, bet iš inercijos dar egzistuoja. Turi statistinis lietuvis 1,3 vaiko. Šiek tiek turi. Turi giminaičių užsienyje. Giminaičiai lietuviais, tiesą sakant, būti jau nebenori, tiksliau – tik labai silpnai nori. Tik šiek tiek.

Rūstų hamletišką klausimą jie sprendžia ne Lietuvos pilietybės naudai. Bet svajoja apie kompromisą ten, kur joks kompromisas neįmanomas. Svajoja ir šantažuoja (ne visi, prašyčiau nieko neįsižeisti). „Nusižudysiu, mirsiu lietuvybei, jei pilietybės neduosite!“ – šaukia. Bet toks šantažistas jau yra beveik miręs.

Istorija negailestinga tiems, kurie tik šiek tiek nori būti. „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Kam ta „dviguba pilietybė“, tos lašelinės, tie vamzdeliai, laideliai ir narkotikai, geriausiu atveju tik šiek tiek pratęsiantys merdėjimą. Tegu mirtis pasiima tai, kas jau jos valdžioje.

Savo tūkstantmetį lietuvių tauta pasitinka nenorėdama būti. Bet ar tas jos nenorėjimas yra neteisėtas, ar jis yra smerktinas? Juk jei gyvenimas nėra vertas to, kad būtų gyvenamas, daug garbingiau yra nebegyventi ir užleisti vietą tam, kas teigia gyvenimą turint prasmę. Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji turėtų būti, nes būti autentiškai, būti savimi yra sunku.

Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti vardan ko ji privalo aukotis, antraip vietoj pasiaukojančio tarnavimo, kurio vaisius – savita ir gyvybinga kultūra, tauta rinksis saugų ir niekam neįpareigojantį kitų sukurtų dvasinių ir medžiaginių vertybių vartojimą, kuris reiškia rezignaciją ir lėtą savižudybę.

O kodėl turi būti lietuvių tauta? Koks yra jos buvimo šiame pasaulyje tikslas? Kokia yra jos idėja, jos raison d’être? Juk nereikia būti lietuviu, kad „gyventum kaip Švedijoje“, kad „pakartotum Airijos stebuklą“, kad žavėtumeisi Suomija, kuri sukūrė „Nokia“. Visa tai galima puikiausiai daryti ir nebūnant lietuviu.

Esant tokiai dvasinei orientacijai ir tokiems „idealams“, lietuviškumas yra, atleiskite, kaip šuniui penkta koja. Šuniui penkta koja nereikalinga. Bet gal ir lietuvių tauta jau nebereikalinga? Tai ne šventvagiškas klausimas. Mano manymu, daug arčiau šventvagystės yra tie, kurie fariziejiškai samprotauja: „Dar niekada per tūkstantmetę savo istoriją Lietuva nebuvo tokia saugi, kokia yra šiandien.“

Aš neklausiu: „Gal lietuvių tauta nereikalinga?“ Nėra nereikalingų tautų. Kaip ir viskas istorijoje, kiekvienos tautos kelias nuo gimimo iki mirties yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo (arba nebendradarbiavimo) rezultatas. Mano klausimas yra: „Gal jau nebe?“ Toks klausimas yra visiškai teisėtas.

Viskas istorijoje turi savo pradžią ir pabaigą. Žmonijos istorija yra milžiniškas ne tik tautų, bet ir civilizacijų kapinynas. Nėra amžinų tautų. Lietuvių tauta – ne išimtis. Tūkstantmečio jubiliejus yra puiki proga klausti: „Ar nėra taip, kad lietuvių tauta jau įvykdė savo istorinę misiją? Ar nėra taip, kad didžiausios Lietuvos valstybingumo pergalės, didžiausi laimėjimai jau praeityje? Ar nėra taip, kad Lietuvos idėja jau ištarta?“

Pavojinga duoti vienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus. Aš nežinau, ar lietuvių tauta sugebės dar kartą prisikelti. Kad tai padaryti sugeba, ji įrodė XIX a. Mokslininkai, skubėję užrašyti šios „nykstančios“ tautos kalbos, „panašios į sanskritą“, žodžius, per anksti laidojo mūsų tautą. Tuomet būti norėjome. Norėjome dėl savo kalbos. O kodėl mums būti šiandien?“

Savo esė užbaigiau taip:

„Senosios LDK idėja užgimė Rytų ir Vakarų sankirtoje. Be kita ko, Lietuvos išlikimas priklauso ir nuo to, kokia samprata nugalės jos sąmonėje – Šalkauskio ar „Europos provincijos“, „Europos pakraščio“, „Vakarų paribio“. Kaip parodė LDK istorija, pastarosios sampratos Lietuvai yra mirtinos. Pareiga priešintis „Vakarų“ agresijai išlieka. Išlieka pareiga priešintis „mirties kultūros“ invazijai, pareiga pastoti kelią „kryžiaus žygiui“ prieš Dievo sukurtą žmogaus prigimtį. Tai daro Romos Bažnyčia. Priešinimasis „Vakarams“ šiandien reiškia kovą už krikščionybę. O gal Lietuva stos šiuolaikinių „mirties kultūros kryžeivių“ pusėn?

Lietuva vis dar neatrado savęs. Galima iki pamėlynavimo lietuviams pamokslauti apie „drąsią šalį“, o ukrainiečiams ir gruzinams – apie NATO pranašumus, tačiau statistika rodo, kad tai nedaro lietuviams didelio įspūdžio. Biologinis lietuvių tautos nykimas liudija ją nežinant savo buvimo šiame pasaulyje prasmės. Ji dar turi laiko tą prasmę atrasti. Bet laikas ribotas, ir sulig kiekvienais metais jo lieka vis mažiau.“1

Bet tam, kad visavertiškai įprasminti savo gyvenimą, reikia būti dvasiškai laisvam. Deja, su komunistinio režimo žlugimu lietuvių tauta netapo laisva. Neatgavo tikros nepriklausomybės ir Lietuvos valstybė. Šito suvokimas ateina 2012-2013 m. – kai Lietuvos gyventojų skaičius nukrito žemiau psichologiškai svarbios 3 mln. ribos – rašytuose tekstuose. Juose konkrečiai įvardijamas ir Lietuvą pavergęs bei ją naikinantis blogis.

„Tai, iš ko mes „išsivadavome“, ir tai, kur dabar esame, tėra du sekuliariosios evangelijos variantai, du socialinės inžinerijos projektai, kurių konkurencija sudarė didžiąją XX amžiaus politinio ir ideologinio turinio dalį. Tai, kad šios konkurencijos būta išties nuožmios, neturėtų užgožti šių dviejų projektų gelminės giminystės – jų įnirtingų peštynių „šeiminio pobūdžio“ – įžvalgos.

Nors sekuliariosios evangelijos idėjinės ištakos yra daug senesnės už Apšvietos epochą, jos ideologine kvintesencija tapo šią epochą apvainikavusios Prancūzijos revoliucijos šūkis. Krikščionybės skelbiama Geroji Naujiena buvo žinia apie laisvę, bet tai buvo „Dievo vaikų garbės laisvė“ (Rom 8, 21). Krikščionybė skelbė esminę visų žmonių lygybę, kai „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“, tačiau iš karto nurodė, kas yra tos lygybės pagrindas: „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28)

Bet revoliucijos „laisvėje, lygybėje, brolybėje“ vietos Dievui ir Kristui numatyta nebuvo. Šioje revoliucinėje triadoje paskutinis idealas, kuris yra mažiausiai abstraktus ir įgyvendinimo požiūriu gyviausios krikščioniškos dvasios reikalaujantis, – turint omenyje antikrikščionišką revoliucijos patosą, – apskritai atrodo kaip grynas nesusipratimas, kraujyje ir kančiose virsdavęs ir virstantis savo priešingybe visur, kur buvo bandoma ir tebebandoma įgyvendinti pirmus du.

Būdami daug abstraktesni, laisvės ir lygybės idealai leidžiasi lengviau nuo krikščionybės atsiejami, sekuliarių fanatikų uzurpuojami ir pripildomi ne tik nekrikščioniško, bet tiesiog satanistinio turinio. Tai, iš ko mes „išsivadavome“, buvo globalus antikrikščioniškas lygybės idealo įgyvendinimo projektas. Tai, kur mes esame dabar, yra globalus antikrikščioniškas laisvės idealo įgyvendinimo projektas. […]

Abu projektai yra iš esmės nukreipti prieš Dievą ir prieš Jo paveikslą žmoguje, todėl vienodai blogi ir atmestini. Abu projektai yra „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurto žmogaus perdirbimo projektai. Abu projektai yra išsityčiojimas iš žmonių brolybės idėjos. Kaip aname projekte buvo „lygūs ir lygesni“, taip dabar yra „laisvi ir laisvesni“. „Laisvojo pasaulio“ žmogiška masė yra valdoma diegiant teisingą mąstymą, tokį, kokio reikia laisvojo pasaulio viešpačiams, mažai kastai pačių laisviausių individų, disponuojančių nežabota laisve judėti, vartoti ir bombarduoti. […]

Aktoriaus, vaidinusio JAV prezidento vaidmenį kadaise pasakyta metafora, skirta anuometinei SSRS apibūdinti, šiandien puikiai tinka tai pasaulio tvarkai, kurios priešakyje eina jo paties šalis, ir tam žmogaus projektui, kuris Vakaruose vis labiau išstumia „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurto žmogaus sampratą.

„Laisvasis pasaulis“, kuriame „laisvė“ reiškia laisvę nuo Dievo, yra pati tikriausia „Blogio imperija“. Ar tai reiškia, kad kova su senąja „Blogio imperija“ buvo beprasmė? Aišku, ne. Krikščionis yra pašauktas kovoti su visomis blogio formomis. Tai tik reiškia, kad kova nesibaigė, ir prasideda naujas, gal lemtingas mūšis už lietuvių tautos išlikimą ir žmogiškąjį orumą.

Kol kas, deja, tenka konstatuoti, kad akyse vykstantis Lietuvos nykimas rodo, jog kovoti sekasi prasčiau nei anoje „Blogio imperijoje“. Nebėra laiko samprotauti apie sovietmečio „traumas“. Ne jos yra pagrindinė Lietuvos problemų priežastis. Pagrindinė priežastis yra ta, kad komunistinį naujo žmogaus sukūrimo projektą pakeitė antikrikščioniška laisvės samprata pagrįstas naujo žmogaus sukūrimo projektas.

Šiame projekte yra dvi žmogiškumo naikinimo strategijos – ekonominė ir moralinė. Visai neatsitiktinai abi jos ypač suaktyvėjo žlugus komunistiniam projektui. Satanistinė laisvė tarytum nenorėjo atidengti savo tikrojo veido, kad galėtų gundyti komunizmo pavergtuosius.

Ekonominis žmogiškumo naikinimas, kurio ideologinė kaukė yra laisvosios rinkos fundamentalizmas, pasireiškia tuo, kad niekada anksčiau žmonijos istorijoje Homo sapiens rūšyje nebuvo tokios dangaus keršto šaukiančios turtinės nelygybės, kai didžiąją pasaulio turto dalį užvaldžiusi niekingai maža kasta globaliu mastu steigia tokį tarpžmogiškų santykių būvį, kuriam aprašyti jau dabar galima vartoti žodį „vergija“, o gal net – kai kas taip jau daro – „genocidas“.

Moralinė žmogiškumo naikinimo strategija pasireiškia išsivadavimu iš Dievo ir kova prieš „tradiciją“, kurios istoriniais precedentais laikytini nebent komunistinis ir nacionalsocialistinis naujo žmogaus tipo sukūrimo projektai.“2

Lietuvą naikinantis blogis turi vardą. Tai – neoliberalizmas.

„Vienas iš neoliberalizmo apibrėžimų skamba taip: „Teorija, pagal kurią rinkos mainai yra etinių normų sistemos pagrindas, pakankamas reguliuoti visiems žmonių veiksmams“. Kitais žodžiais tariant, moralu yra tai, kas turi paklausą rinkoje. Skirtingai nuo klasikinio liberalizmo (kuriame rinkos mainai galioja būtent ekonominių santykių sferoje), neoliberalizmo idealas yra totalus pasaulio ir žmogaus būties – taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, jo „sielos“, – ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. (Dėl to neoliberalizmas kartais vadinamas „rinkos fundamentalizmu“.)

Neoliberalioje utopijoje – o neoliberalizmas, kaip ir komunizmas, yra utopija – pasaulis, žmogaus būtis ir žmonių santykiai yra totaliai surinkinti. Akivaizdu, kad paklusimas šventai rinkos valdžiai suponuoja visų kitų lojalumų eroziją. („Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – baisūs ir iš tiesų šventi žodžiai, leidžiantys suprasti „Vakarų civilizacijos“ atkritimą nuo Dievo, kuris, be viso kito, yra ir pasekmė to fakto, kad „Vakarai“ jau daugiau kaip du šimtus metų su pagreičiu virsta būtent pinigų civilizacija.)

Tobulame neoliberalios (kaip ir marksistinės-komunistinės) utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą – tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybės, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai… Žmonių tarpusavio santykiai turi būti trumpalaikiai ir pašventinti rinkos tarpininkavimo.

Kuo daugiau kartų susituok (prieš tai susimokėjęs už sutartį, kurioje numatyta, kaip skyrybų atveju bus padalytas turtas) ir išsiskirk – ir kuo daugiau leisk uždirbti teisininkams. Nuolat keiskis. Iš pradžių pakeisk išvaizdą – ir leisk uždirbti plastikos chirurgams. Paskui pakeisk lytį – ir leisk uždirbti tokią paslaugą tau suteikusiems.

Čia matome neoliberalizmo ir 1968-ųjų kairiojo judėjimo sąjungą. Juk atsivėrė įvairių „tapatybių“ rinka. Kadangi moralu yra tai, kas turi rinkos vertę, dabar galima imti pinigus iš „ES fondų“ ir rašyti apie tai, kad yra ne dvi, o kelios arba net keliolika lyčių. O kodėl gi ne, jei už tai gerai mokama? Paklausite apie sąžinę? Bet sąžinė neoliberalioje utopijoje yra viso labo prekė šalia kitų rinkoje cirkuliuojančių objektų.

Neoliberalizmas įsisavino antikrikščioniškus ir antitradicinius „naujosios kairės“ aspektus, kartu atmesdamas „senojoje kairėje“ buvusią iš krikščionybės paveldėtą valią socialiniam teisingumui. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratams daug svarbiau už progresinius mokesčius yra… jėgų su liberalais suvienijimas „tradicinės“ šeimos griovimo fronte.

Kaip ir marksizmo, neoliberalizmo utopija yra neįgyvendinama, nes prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Žmogus nėra sukurtas Mamonai, nėra sukurtas rinkai, bet Dievui ir kitam žmogui. Tačiau kaip ir marksizmo, globali neoliberalizmo utopija, apnikusi žmonijos kūną – nepaprastai sudėtingą ir turtingą civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų audinį, tarsi vėžys ima tą audinį ardyti, sukeldama visos žmonijos kančias.

Mažytė tos žmonijos dalelė yra ir Lietuva.

Lietuva tik formaliai yra nacionalinė, o iš tikrųjų – neoliberali valstybė. Pagrindinė neoliberalios valstybės paskirtis yra ne nacijos interesų gynimas, jos kultūros puoselėjimas, o globalios neoliberalios tvarkos (neoliberalizmo praktikos) palaikymas jos sienų apibrėžtoje teritorijoje ir neoliberalizmo ideologijos (teorijos) diegimas į jos piliečių sąmonę. […]

Reikia atkreipti dėmesį, kad agresyvi neoliberalizmo ideologija („laukinis kapitalizmas“) Lietuvą ir kitas pokomunistines šalis užpuolė visiškai nepasiruošusias (pvz., tikėjusias pasakomis apie „švedišką socializmą“ ir greitai pasibaigsiantį „pereinamąjį laikotarpį“, kuris iš tikrųjų gali pasibaigti ir tokios tautos, kaip lietuvių tauta, išnykimu), o politiniai tų šalių „elitai“ labai dažnai buvo linkę sudaryti su šia ideologija savo tautų interesams prieštaraujančias sąjungas.

Todėl turime socialinio neteisingumo pokomunistinėje erdvėje įsikūnijimą – Rusijos oligarchiją. Ir ne ką socialiai teisingesnę išsivaikščiojančią, oligarchiškai valdomą Lietuvos valstybę. Beje, oligarchizacijos tendencija yra būdinga visam neoliberalios epochos pasauliui. „The poor get poorer, the rich get richer“ – neturtingieji tampa dar skurdesni, o turtingieji dar turtingesni. Tokia yra sociologinė neoliberalizmo išraiška.

Kaip ir komunistai buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse, neoliberalai yra sukūrę ištisą sąvokų sistemą, kurią kasdien per masinės informacijos priemones diegia į piliečių sąmones, taip formuodami lojalius neoliberalaus režimo tarnus. Sveika visuomenės dalis dar palyginti nesunkiai demaskuoja neoliberalią propagandą, kai ši trimituoja apie visokias „teises“ visokiems, sveikos visuomenės dalies požiūriu, iškrypimams ir anomalijoms.

Klastingesnei neoliberalaus žodyno daliai priklauso tokios sąvokos kaip, tarkime, „investicinis klimatas“, „fiskalinė drausmė“, „laisvas kapitalo judėjimas“, „struktūrinės reformos“, „žmogiškieji ištekliai“. Kas vyksta pasaulyje, kuriame beatodairiškai konkuruojama dėl „investicinio klimato“ pagerinimo, laikomasi „fiskalinės drausmės“ (visada oligarchų naudai), vykdomos „struktūrinės reformos“ (visada neturtingųjų sąskaita) ir užtikrinamas „laisvas kapitalo judėjimas“?

Pasaulyje, kuriame neoliberalios oligarchinės valstybės užtikrina „laisvą kapitalo judėjimą“ – t.y. realizuoja oligarchų laisvę varinėti po pasaulį pinigų srautus, suprask, investuoti pasaulio vietose, kuriose palankus „investicinis klimatas“, – yra išjudinami „žmogiškieji ištekliai“, kurie šimtmečiais buvo laikomi atskirų civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų žmonėmis.

Tokiame pasaulyje bankrutuoja ir dykviete virsta Detroitas, šalia prabanga tviskančios Maskvos žmonės gyvena XX a. pradžios sąlygomis, prie Lampedūzos skęsta pabėgėliai, degraduoja valstybės ir nyksta tautos. Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta yra viena iš jų.

Didžiausia neoliberalizmo keliama grėsmė yra sąmonės inžinierių nuolat kuriama iliuzija, kad viskas, kas vyksta, yra natūralus procesas. Kai šeimos institucijos griovėjai kalba apie tai, kad „pasaulis keičiasi“, jie kuria iliuziją, kad ši kaita yra tokia pat natūrali kaip saulės patekėjimas ryte ir nusileidimas vakare. Bet pasaulis ne tiesiog keičiasi, o yra keičiamas neoliberalizmo.

Kai kalbama apie „globalią Lietuvą“, kuriama iliuzija, kad „globalizacija“, prie kurios turinti prisitaikyti (išsivaikščiodama po pasaulį) Lietuva, yra tokia pat natūrali kaip Nemuno vandens tekėjimas. Bet ši globalizacija yra ne tiesiog globalizacija (kai kas sako, kad globalizacija prasidėjo tada, kai žmogus iš savo tėvynės Afrikos pradėjo kitų žemynų kolonizavimą), o neoliberali globalizacija.

Kai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas kalba apie tai, kad į ištuštėjusią Lietuvą reikia įsivežti darbo jėgos iš užsienio, susidaro iliuzija, kad Lietuvos „sodybų tuštėjimo metas“ yra toks pat natūralus procesas kaip medžių lapų kritimas rudenį. Bet, skirtingai nuo augusios pirmosios Lietuvos Respublikos – tikrąja žodžio prasme nacionalinės valstybės, – nykstanti antroji Lietuvos Respublika yra ne nacionalinė, o neoliberali valstybė, savo piliečiams diegianti neoliberalią pasaulėžiūrą (kurioje vietos „tėvynei“ nėra numatyta), aptarnaujanti „laisvą kapitalo judėjimą“ ir atvira biomasės („žmogiškųjų išteklių“) srautams.

Savaime suprantama, kapitalas juda ne pats savaime. Jis turi savo judintojus. Tie judintojai – konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys. Juos įvardijančius neoliberali propaganda paprastai apšaukia „sąmokslo teorijų“ kūrėjais. Tobulame neoliberalios utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą – tapti vis labiau nereikšmingos.

Turi išnykti ir žmogus – bent jau toks, apie kurį parašyta, kad buvo sukurtas „kaip vyras ir moteris“ (Pr 1, 27). Jau dabar vadinamieji „transhumanistai“ (t.y. „peržengę žmogiškumą“) svarsto apie tai, koks turėtų būti santykis tarp naujos rūšies žmoniškumą jau praaugusių būtybių ir tų, kurie vis dar liks tik „žmonėmis“.

Tačiau neoliberali utopija yra būtent utopija, o visos utopijos yra pasmerktos žlugti. Deja, utopijų įgyvendinimas reikalauja didelių aukų. Po 50 metų komunistinio eksperimento Lietuva jau daugiau kaip 20 metų patiria kito ideologinio eksperimento prievartą. Ši prievarta tapo dar nuožmesnė pastarąjį dešimtmetį ES sparčiai transformuojantis į viršnacionalinį neoimperinį darinį. Mažos tautos daug labiau negu didelės yra kandidatės tapti neoliberalios utopijos aukomis.“3

Ar galima būti neoliberalios valstybės patriotu?

Ne, negalima. „Negalima būti patriotu valstybės, kuri yra ne „tautos namai“, o nutautintos ir savo „tapatybėse“ pasiklydusios, paskui pinigų srautus judančios biomasės „pereinamasis kiemas“. Ir tai ne šio teksto autoriaus svaičiojimai. Tai neoliberalios tikrovės faktas, regimas visuose tuose Lietuvą palikusiuose jos piliečiuose, kurie sako, jog nemyli arba net nekenčia savo tėvynės, niekada į ją nebesugrįš ir padarys viską, kad tik jų vaikai greičiau pamirštų Lietuvos vardą.

Aišku, tokie asmenys negali būti ir juos priėmusių šalių patriotais. Tai – neo­liberalizmo aukos, mankurtai, tikrąja prasme „žmogiškieji ištekliai“. Jeigu neoliberalizmui nėra alternatyvos, mylėti neoliberalią valstybę galima tik per nesusipratimą. Mylėti neoliberalią valstybę galima tik klaidingai manant, kad ji yra nacionalinė valstybė.

Tokių žmonių nesusipratimu naudojasi kai kurie neoliberalios oligarchijos politikai. Klasikinis pavyzdys – Lietuvos konservatoriai (TS-LKD), išnaudojantys patriotinius Lietuvos žmonių jausmus. Tačiau jei neoliberalizmas nėra neatšaukiama žmonijos lemtis, jei įmanoma jo alternatyva, galima mylėti neoliberalizmo – kaip prieš tai komunizmo – pavergtą tėvynę ir siekti savo valstybės išvadavimo.

Einant šiuo keliu būtina atsikratyti iliuzijų. Kaip ir komunizmo atveju, neoliberalizmo griūtis bus globali. Ir tai nebus neskausmingas procesas. Kaip ir komunizmo atveju, neoliberalizmo griūtis gali sukelti savo Jugoslavijas. Ši griūtis neišvengiamai reikš ES (tokiu pavidalu, prie kurio ji, regis, sparčiai artėja – neoimperinės kapitalo ir moralinės degradacijos sąjungos) pabaigą.

Neoliberalizmo nusiaubta Lietuva bus mažesnė negu buvo komunizmo žlugimo metu. Ji bus senesnė. Bet svarbiausia – ji neturės tos milžiniškos idealizmo energijos, kurią taip ciniškai išnaudojo neoliberalios Lietuvos oligarchija. O reikės būti šalia Vokietijos, Lenkijos, Rusijos… „4

Taip, Rusija. Kaipgi be rusofobijos. O Lietuvoje 2017 m. – jau tik 2,8 mln. gyventojų.

„Politinė rusofobija yra neoliberalios Lietuvos valstybės pilietinė dorybė. Jos turėjimas yra dalyvavimo Lietuvos didžiojoje viešojoje erdvėje būtina (nors ne visada pakankama) sąlyga. Bet kokia rimta neoliberalios Lietuvos valstybės arba Europos Sąjungos trūkumų kritika yra toleruojama tik tol, kol kritikas viešai išpažįsta ištikimybę šiai dorybei.

Priešingu atveju jis priskiriamas „penktajai kolonai“ arba vadinamas „naudingu idiotu“. Tačiau būtent todėl, kad politinė rusofobija yra tokia svarbi neoliberaliai Lietuvos oligarchijai, galima daryti prielaidą, kad tarp jos ir Lietuvos nykimo egzistuoja koreliacija, atitinkanti koreliaciją tarp žmonių srautų, plūstančių iš šalių, kurių bombardavimą entuziastingai palaikė Lietuvos valdžia, ir žmonių srauto, plūstančio iš Lietuvos.“5

2021 metai. Lietuvoje – mažiau nei 2,8 mln. gyventojų.

„Trisdešimt metų tęsiasi lietuvių tautos nykimas jos istorinėje tėvynėje. Šis nykimas vyksta kvazivalstybiniame darinyje – Lietuvos Respublikoje (LR). Lietuvių tauta yra sparčiausiai nykstanti pasaulio tauta iš savo „valstybes“ turinčių tautų. 1991–2021 m. Lietuva susitraukė nuo 3,7 iki 2,8 mln. gyventojų. Jeigu lietuvių tauta neturėtų savo „valstybės“, tuomet jos nykimo problema glūdėtų daugiau moralinėje plotmėje.

Bet lietuvių tauta turi savo „valstybę“. Todėl lietuvių tautos nykimo problema yra ne vien moralinė, bet ir giliausia prasme teorinė problema – politinės filosofijos problema. Jai spręsti turėtų būti pajungti šviesiausi lietuvių tautos protai. Bet taip nėra. Bent jau LR režimą aptarnaujančiojoje viešojoje erdvėje.

Kodėl? Kodėl nyksta lietuvių tauta savo „valstybėje“ – LR?

Taip yra todėl, kad strateginiai LR režimo tikslai visiškai nesutampa su lietuvių tautos gyvybiniais interesais. Strateginiai neoliberalistinio LR režimo tikslai yra šie.
Pirma. LR teritorijoje užtikrinti globalistinio neoliberalistinio „laisvo asmenų, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo“ režimo funkcionavimą. Kitais žodžiais tariant, gaminti „pasaulio piliečius“ – „vartotojus“ ir „darbo jėgą“, „žmogiškuosius išteklius“ be tėvynės ir istorinės atminties.

Antra. Kenkti Rusijai.

Pirmasis tikslas yra antinacionalinis apskritai ir visur pasaulyje. Nes visame pasaulyje „pasaulio piliečių“ gamyba yra antinacionalinė veikla. Antrasis tikslas yra antinacionalinis būtent lietuvių tautos gyvybinių interesų atžvilgiu. Nes Lietuva ir Rusija yra ne visur, o ten, kur jos buvo prieš tūkstantį metų. Žmonijos rašto kultūroje – mažiausiai nuo 1009 m. „Kvedlinburgo analų“.

O kur 1009 m. buvo dabartinis globalistinio neoliberalistinio režimo siuzerenas – JAV? Jo nebuvo niekur. O Lietuva ir Rusija – buvo. Ten, kur yra ir šiandien. Lietuva buvo yra ir bus tarp Rytų ir Vakarų. Stasio Šalkauskio teksto „Dviejų pasaulių takoskyroje“ pagrindinė mintis yra paprasta, geniali ir pranašiška. […]

Štai ši mintis: „
Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga. Ir priešingai, iš pradžių dėl vienų Rytų, o paskui dėl Vakarų viešpatavimo jos gyvenime radosi vis didesnis griaunamųjų veiksnių skaičius, tad galų gale tai pražudė valstybę.“*

Šie žodžiai buvo parašyti 1917 m. – dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę. Jie ypač pranašiškai skamba dabar, kai neoliberalistinis LR režimas yra pavertęs Lietuvos valstybę kenkimo Rytų kaimynams įrankiu. Kas nors pasakys: „Na, ir kokia gi visų šių tezių prasmė? Juk tai – viso labo eilinis šauksmas tyruose.“ Bet prasmė yra.

Asmeninis pasipriešinimas blogiui ir absurdui visada yra prasmingas. Disidentų visada buvo, yra ir bus mažuma. Dauguma susitaiko ir prisitaiko prie režimo. Komunistinio, nacistinio, liberalistinio. Dauguma tiesiog gyvena. Negalima jų už tai smerkti. Bet mano sąžinė smerktų mane, jei aš neklausčiau, kodėl lietuvių tauta taip nyksta savo „valstybėje“.“6

Į revoliucinę prievartą prieš prigimtį ir tradiciją sveikoji Lietuvos visuomenės dalis atsakė „Didžiuoju šeimos gynimo maršu 2021″. Jo himnu tapo Romo Dambrausko sukurta daina „Kelkis, Lietuva!“

„Jos gimimas liudija tai, kad Lietuvoje pagaliau gimsta tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į Lietuvos politinę tikrovę žvelgia taip, kaip žvelgėme tada, kai dainavome „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“, „Laisvę“ …

„Kelkis, Lietuva!“ liudija tai, kad Lietuvoje stiprėja tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į politinę krašto administraciją žvelgia kaip į režimą. „Nors gal rankos dar surištos, veržia „režimai“ per riešus … “ Dainos autoriaus vietoje aš pasirinkčiau vienaskaitą – „režimas“. Bet ne tai svarbiausia.

Politiškai ir istoriškai – bent jau mano akimis žiūrint – svarbiausia yra tai, kad šioje dainoje teisingai įvardintas laikas, per kurį antitautinis režimas naikino ir tebenaikina Lietuvą. „Gal po trisdešimt metų mums prireikė visgi tiesos.“ Taip – trisdešimt metų. Trisdešimt „tamsos“ ir „melo“, prisidengusių „laisve“, metų. Trisdešimt neoliberalizmo metų.“7

Aš esu kontrrevoliucionierius.8

Todėl stojau Maršo pusėn ir atvykau į globalistinės revoliucijos apimtą Vilnių. Kadaise Vandėja sukilo prieš revoliucinį Paryžių. Prancūzijos revoliucijos metu Vandėjoje „žmonės pirmą kartą istorijoje stojo į kovą su okultine-satanistine valdžia“. Maršas ir mitingas Vingio parke yra lietuviškoji Vandėja. „Šiandien Vandėja yra visur, kur veiksmais, žodžiais ar maldomis priešinamasi tam, kuris kadaise, prisidengęs „laisvės, lygybės, brolybės“ šūkiu, išlaisvino sukčius, iškrypimą ir beprotystę.“9

1 „Istoriosofinis etiudas jubiliejaus tema (1009-2009), Šiaurės Atėnai, 2009, Nr. 22-24 (944-946)
2 „Requiem mano Rugsėjo 11-ajai“, Šiaurės Atėnai, 2012, Nr. 22 (1088)
3 „Neoliberali Lietuvos valstybė“, Respublika, 2013, gruodžio 20 d, 28 d.
4 „Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 2 (3456)
5 „Politinės rusofobijos erškėčiai“, Šiaurės Atėnai, 2017, Nr. 15 (1271)
6 https://infa.lt/56323/andrius-martinkus-lietuviu-tauta-ir-lietuvos-respublika/
7 https://infa.lt/59726/apie-daina-kelkis-lietuva/
8 http://andriusmartinkus.lt/krikscioniska-istorijos-interpretacija–i-/mano-kontrrevoliucinis-credo-25/lt/
9 „Vandėja“, Šiaurės Atėnai, 2013, Nr. 25 (1139)
*S.Šalkauskis, Raštai, T.IV, Vilnius, Mintis, 1995, p. 170

Straipsnio autorius, Andrius Martinkus – filosofijos mokslų daktaras.