- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Ar man reikalinga nuosava sodyba?

Ne Donelaičio „Metai“, bet…

paveikslėlisŠį straipsnį rašau kaip atsvarą tam didžiuliam informacijos srautui, pateikiančiam gyvenimą savoje žemėje, savoje sodyboje kaip kone pačią tobuliausią išgyvenimo šioje žemėje įmanomą formą. Rašau, kaip atsvarą, nes matau pateikiamą didelę informacijos dalį ją idealizuojant iš vienos pusės, tačiau nutylint kitus tikrai svarbius dalykus. Kalbama apie ekologiškus augalų auginimo būdus, dvasingą gyvenimą atsiskyrus nuo sistemos, tačiau nutylima, kad įrankiai, kuriais bus dirbama žemė, buvo pagaminti toje pačioje sistemoje nuo kurios norima atsiskirti. Kuriuos ir pirkti kažkaip reikės toje pačioje sistemoje už pačios sistemos pinigus. Kad dėl sveikatos problemų, jei jų kils, irgi teks kreiptis į sistemą. Tad apie atsiskyrimą nuo sistemos vėliau…

Kai kur siūloma apskritai atsisakyti civilizacijos pasiekimų ir žemę dirbti vos ne kaip mūsų protėviai – pasinaudojant arkliu, plūgu ir dalgiu. Ekstremalai siūlo atsisakyti net elektros, aiškindami, kad dvasingumas yra aukščiau visko ir, kad dirbant žemę senosiomis mūsų protėvių technologijomis (rankomis) ji suteiks žmogui viską ko jam gali prireikti ir išaukštins jo dvasią. Tiems siūlau dar kartą pasiskaityti K. Donelaičio „Metus“, kad geriau įsivaizduoti tą dalyką…

O klausant kalbų apie sveiką vegetarišką maistą, užsiaugintą savo darže, savomis rankomis ir valgomą ištisus metus, iš pavydo seilė nutįsta… Kol nepradedi galvoti ir realiai įsivaizduoti viso šio proceso. Kuris iš esmės yra juodas darbas apvainikuojamas derliaus. Kas beje nėra kažkas baisaus tą suprantantiems, tačiau tam nepasiruošusiems tai bus sunkiai pakeliama našta…

Tema pagrindinai skirta tiems, kas prisiklausę reklamos idealizuoja gyvenimą gamtoje, tačiau turi apie tai nedaug praktinių žinių, todėl dauguma jų aiškinamų dalykų, tą suprantantiems žmonėms skamba netoli  fantastikos ribų.

Manau, kad turiu teisę apie tai kalbėti kiek kitaip todėl, kad pats gimiau ir užaugau kaime, o tiksliau, vienkiemyje. Tiesiogiai ne tik mačiau bet ir dirbau kone visus žemės ūkio darbus, kai kuriuos netgi panašiu būdu ar padargais, kaip buvo dirbama prieš 70 ar daugiau metų. Taip pat kaimo reikalus mačiau, o  ir dabar matau bei patyriau ne tik gražiuoju – vasaros laikmečiu, bet ir ištisus metus.
Mačiau ir matau aplinkinių kaimų ir vienkiemių žmonių, kaimynų gyvenimus, jų patirtis. Ir po šiai dienai tebesu glaudžiai susijęs su vienkiemiu, gyvenu ir dirbu pusiau mieste, pusiau kaime, todėl puikiai matau abiejų vietų privalumus ir trūkumus.

Dvi turto rūšys

Kad toliau pavyktų suprasti vieniems kitus, turime susitarti dėl paprasčiausių ir suvokiamų net paskutiniam dvejetukininkui ekonominių sąvokų apie turtą. Taigi, bet koks turtas, norim mes to ar nenorim, patinka mums tai ar ne, tikime tuo ar ne, yra tik dviejų rūšių. Viena turto rūšis yra taip vadinami pasyvai, kita – aktyvai.
Pasyvas – turtas, kuris tam, kad mes juo galėtume naudotis, mėgautis, džiaugtis ir t.t., reikalauja sąnaudų iš mūsų kišenės: laiko, pinigų, darbo ir t.t. Pasyvas taip pat yra toks turtas, kurį šiaip jau naudojame tik sau ir su išimtimis leidžiame juo pasinaudoti kitiems (pvz., draugus pasikviečiame pasikaitinti savo pirtyje).
Aktyvas – tai turtas, kuris yra naudingas kitiems žmonėms ir mes leidžiame kitiems žmonėms juo naudotis už tam tikrą atlygį (tai nereiškia, kad patys negalim juo pasinaudoti sau, savo reikmėms ar savo malonumui), kai gauta materiali nauda padengia visas materialias išlaidas, patirtas aktyvo išlaikymui, priežiūrai, bei dar šiek tiek prideda ir papildomų pajamų.

Žemė, nors ir vadinama gamybos priemone, nors ir būdama žmonių maitintoja, nes tik iš jos gauname viską ko reikia mūsų išgyvenimui (maistas, žaliavos, iškasenos ir t.t.), ji tėra pasyvas ta prasme, kad, kol ji duoda vienokį ar kitokį derlių – jai pačiai reikia išlaidų. Visų pirma, iš anksto jai reikia aukoti laiką, pinigus, darbą, sveikatą, gauti sėklos, statybinių medžiagų, sukurti ir panaudoti įrankius, pastatus, kelius, gal net elektrą, ryšius ir t.t. Ir tik tada, kai į ją daug ir visko tiesiogiai ir netiesiogiai įdedama, tik tada yra vilčių (ne visada), kad iš jos gautas rezultatas, suteikęs naudą kitiems žmonėms, ne tik ją dirbusiems, pavers žemę tikruoju pradžioje minėtu aktyvu.

Tai yra tokios paprastos tiesos apie aktyvą ir pasyvą (o daugelis turtų beje vienu metu yra tiek aktyvais, tiek pasyvais, pvz., mano žemė man yra pasyvas, kai aš jai sukasti perku kastuvą, bet tampa aktyvu, kai aš parduodu išaugintą derlių). Tai yra universalūs dėsniai, netgi nežiūrint į tai, kokioje ekonominėje santvarkoje gyvename. Jie jums gali nepatikti, tačiau nuo to dėsniams nei šilta nei šalta.
Taigi, toliau apie žemę, sodybą ir gyvenimą joje.

Sodybos šildymo reikalai. Arba gražiausias metų laikas gyvenimo gamtoje reklamai

Lietuvoje pats smagiausias gamtos metas būti arčiau gamtos, taigi ir sodyboje, yra maždaug nuo balandžio vidurio iki spalio vidurio, rečiau iki lapkričio pradžios. Geriausiu atveju, viso šeši mėnesiai iš dvylikos. Iš jų balandis ir rugsėjis/spalis yra tie mėnesiai, kada, kad ir ne ištisai, lauke yra švelniai pasakius vėsoka ir sodybos troboje tenka atidaryti šildymo sezoną. Tegul ir ne kasdien, bet tenka. Nebent yra noras grįžus iš lauko po darbų ar tiesiog šiaip pasimėgavus gamta (per rudenišką lietų pavyzdžiui) kęsti vėsumą ir drėgmę.

Realiai tik tris mėnesius galima visai apsieiti be krosnies paslaugų, nors, pabjurus orams keletą dienų iš eilės net birželį pasikurti pečių tampa ne nuodėmė. Ir būtent šiuo, pačiu gražiausiu, bet ir pačiu trumpiausiu laiku darytos nuotraukos ar vaizdo įrašai, ar kita medžiaga apie smagų, džiaugsmingą ir prasmingą gyvenimą sodyboje labai dažnai pateikiami kaip vilioklis keliauti į gamtą ir ten pasilikti…

Apie likusį laiką nuo spalio iki balandžio neturiu ką ir sakyti. Vienkiemyje Lietuvoje tai reiškia labai paprastą dalyką – savo sodyboje turi dirbti savo trobos pečkuriu. Tegul ir ne kiekvieną dieną. Taigi, gyvenant sodyboje tenka nuolat (apie šešis mėnesius per metus) pečkuriauti, o kitą pusmetį visai nekūrenti galima tikėtis tik apie tris mėnesius.

Taigi, jei ketinate keltis gyventi į savo sodybą vienkiemyje visam laikui, turėsite išspręsti namelio kuriame gyvensite šildymo bei apsirūpinimo kuru reikalus kone devyniems mėnesiams per metus. Kaip tą darysite – Jūsų reikalas. Bet jei esate už ekologiją, tai kaip galite drįsti galvoti apie geoterminės šilumos siurblius, vėjo bei saulės energetiką bei dėl visa ko prisijungimą prie elektros tinklų, nes šiai įrangai pagaminti sunaudojama daugeliu atvejų daugiau žaliavų ir daugiau užteršiama gamta nei tiesiog sukūrentas išvirtęs sausuolis.

Ir taip – šildymas. Jei žadate kūrenti malkomis – kur jas imsite, jei neturite savo miško? Gerai, jei kaimynas leido savame miške vėjovartas tvarkytis ir kūrentis. O jei neleido? Arba pinigų paprašė? O jei ir leido, ar kokį įrankį pjovimui ir kapojimui davė? Nedavė? O tai iš kur gausit, jei nenorite turėti jokių reikalų su sistema, kuri už įrankius reikalauja pinigų? Dantimis graužiant medžius tik bebrus mačiau.

Beje, įrankių malkoms pasiruošti klausimas kils net ir turint savo miško. Nes malkos pačios nenori parkeliauti į trobą. Kiek prašiau, nepavyko prisikalbinti. Taigi, reikės ir kažkokios priemonės (karučiu ar priekaba vadinami) joms parsivežti. Jei neturite savo, teks skolintis, ir jei pasiseks – už ačiū. Arba galite mėginti kasdien iš miško po kelis glėbelius parsinešti rankomis, ant kupros. Tik įdomu, kaip seksis suvaikščioti malkų, jei miškas už kilometro, kito, trečio… Tik po keleto metų tokių treniruočių nesiskųskite nugaros skausmais ir greičiausiai stuburo problemomis. Nors jos, jei malkų ruošimu užsiimsite vien naudodami kirvį, nugarytė turėtų kiek greičiau duoti apie save žinoti. Motorinio pjūklo ir tuo labiau traktoriaus su priekaba nedrįstu siūlyti.

Sistema už juos reikalauja pinigų, (o iš kur pas jus pinigai gyvenant vien sodyboje?) be to neekologiška ir neromantiška. Tas tikrai taip. Žiemos tyla miške ir mano ausiai daug mielesnė ir romantiškesnė nei variklių griausmas. Tik bėda ta, kad ilgiau kaip porą trejetą valandų mėgaujantis ta tyla, net ir tinkamai apsirengus, kai temperatūra žemiau minus dešimties, rizikuojama gerokai pašalti ar net ką nors nušalti. Kojų ir rankų pirštai bei skuostai ir ausys čia kandidatai numeris vienas.

Bet tai ką aš čia apie tą šildymą. Vienkiemio geroji dvasia turėtų šildyti iš vidaus žmogaus sielą o niekingas mirtingas kūnas gal jau kaip nors. Pakalbėkim geriau apie dvasingesnį reikalą – vandenį.

Vanduo

Jei vienkiemyje nebus vandens šaltinio – pasakokit man nepasakoję, tiesiog neišgyvensit bent pakenčiamai nė dienos. Iš kur jo imsit? Yra šulinys? Puiku. Tarkim, jis tvarkingas, vandeningas, švarus. Semsit rankomis? Ar kibiru? Iš kur kibiras, virvė ar grandinė kibirui? Na, ir kaip į namą parsinešit? Taip kasdien (pabrėžiu, kad čia jau žiemą vasarą visus metus) ir nešiositės po keletą kibirų į trobą tai prausimuisi, tai maistui ruošti, tai skalbimui (turbūt irgi rankomis…), kaip proseneliai darė prieš šimtą ir daugiau metų? Nepamirškite, kad tądien jau parsinešėte tris glėbius malkų iš netoliese, už pusantro kilometro esančio miško, kurias prieš tai dar ir nusikirtote bei sukapojote. Vandens gręžinio, elektros tinklų blogio, hidroforo, vandentiekio vamzdžių tikrai nedrįstu siūlyti. Neekologiška, neromantiška, miesto požymis, be to, kainuoja, genda, vėl kainuoja.

O kur prausitės? Juk dušas ar vonia – tai ne sodybos gyventojui. Pirtelę turite vienkiemyje? Ir dar senovinę dūminę? Tikrai pasisekė, tikrai puiki mano mėgstama vieta. Nežiūrint į tai, kad kartą vos neapsinuodijau smalkėmis. Kadangi šiuolaikinė pirtelė yra gana nepigus malonumas, be to reikia metalinio pečiaus, kurio pačiam greičiausiai nepavyks pasidaryti vien todėl, kad vargu ar savoje sodyboje turėsit pakankamai geležies rūdos bei malkų jai išlydyti, todėl apsistosime prie senovinės dūminės.

Kažin kiek iš jūsų žinote, kad geram senos dūminės pirtelės iškūrenimui reikia tiek malkų, kad jų pakaktų dvi-keturias dienas kūrenti šiuolaikinį 70-80 kv. m apšiltintą namuką ir kartu dar pasiruošti pakankamai karšto vandens 2-4 asmenų poreikiams? Tiesa, malkas dar reikia parsinešti iš netoliese esančio miško. Kaip ir atsitempti vandens. Keturiems asmenims pakankamai apsiprausti dūminėje reikia apie 100 litrų karšto ir panašiai tiek pat šalto vandens. Viso du šimtai. Dviem kibirais per dešimt suvaikščiojimų nuo šulinio iki pirties sunešite, anokia čia problema. Ir taip kas savaitę ar dvi, žiūrint, kas kiek laiko norėsite praustis. Beje, viduramžių Europoje prausimasis nebuvo madingu dalyku…

Valgyti ar nevalgyti?

Mėginu prieiti prie dar nedvasingesnio reikalo – maisto. Keista, kad užvakar tikrai pavalgiau, netgi visai sveikuoliškai ir kartu sočiai, bet nepersivalgiau, o šiandien vis tiek norisi – toks jausmas, kad užvakar visai nevalgiau… Taigi, ką valgyti nuolat gyvenant vienkiemyje Lietuvoje, kur kiaulpienės ir dilgėlės (auga visur, tinka salotoms) auga tik nuo gegužės iki spalio? Šiltesniuoju metų laiku kažkaip prasisukti net neturint savo daržo teoriškai įmanoma – tai žolytė, tai uogelė.

Klausimas, kaip suktis kitą pusmetį, kai už lango lyja arba sninga, arba šlapdriba, dargana (dažniausiai pasitaikantis variantas), o jei gražus oras, tai taip vėsu, jog grožėtis juo mieliau težiūrint per langą nei kasdien valkiojantis po sušalusius laukus.

O kas kartojama kasdien – jau nebe romantika, todėl nereikia sekti pasakų apie šeimynines naktis po 40 metų bendros lovos, kad jos tokios pačios jaudinančios ir slėpiningos kaip keliolika pirmųjų… Tiesa, menkas nukrypimas. O koks jūsų sodybos plotas? Mano nuomone, jei mažiau nei 20 hektarų, pasivaikščioti tikrai neturite kur. Gal jums ir kitaip atrodo, bet man patinka erdviai bastytis.

Gerai, jei greta esančių sklypų savininkai nepyksta ir leidžia jums kasdien eiti tiesiog šiaip sau per jų žemes arba šalia yra valstybinis kelių šimtų hektarų miškas. O kaip, jei taip nėra? Teturėdami tik kelis ha arba dar mažiau, anksčiau ar vėliau turėtumėt erdvės trūkumo jausmą patirti. Taigi, tas klausimas, kokia erdve (sau ar ne sau priklausančia) iš tiesų galite laisvai naudotis savo romantiškiems pasivaikščiojimams su laiku pasidaro svarbus…

Grįžkime prie maisto. Ką kramtyt tą vėsesnįjį metų pusmetį Lietuvoje, nuolat gyvenant savo sodyboje? O ką aš žinau. Galima per vasarą pasiruošti šieno (tik tam reikės bent dalgio ir grėblio), dar lieka žievė ir samanos (su sąlyga, kad yra miško). Laikyti kokius nors gyvuliukus nesiūlau, nes naudoti gyvūnus savo reikmėms yra žiauru, be to, sakoma, kad mėsos ir pieno produktai bei kiaušiniai yra nuodas žmogui. Na, bet, kadangi čia ne tema apie sveiką mitybą, tai palikim ją. Be to gyvuliukams (jei visgi juos laikysite) reikės pastogės bei pašaro ir vandens, reikės tvarkyti tokį daiktą, kuris vadinamas mėšlu.

Beje, tikrai nelaikykit kiauliukų. Jų mėšlo dvokas tikrai nevimdo, garantuoju, bet yra toks specifinis, kad pakanka keletą minučių prie nekreikto gardo pabūti su švariais drabužiais, kad vėliau, jei nenorėsite, kad aplinkiniai šalia jūsų įtartinai raukytų nosis, turėsite drabužius skalbti, o patys – išsimaudyti. Ar prisinešėt vandens ir malkų į pirtį?

Maitinsitės medumi? Sveikinu. Čia daug ir ilgai turėtume apie ką pasikalbėti. „Bitininkų“, dėl įgūdžių stokos nemokančių tvarkytis su savo keliomis bičių šeimomis, kitąsyk tampančiomis pavojingų bičių ligų šaltiniais, jei iki tol bitutės tiesiog nežūva nuo teisingų priežiūros darbų trūkumo, tikrai pakanka. Patikėkit, pigiau nusipirkti tuos keletą kilogramų medaus iš pažįstamo patikimo bitininko (vėl sistemos pinigai) nei pačiam tinkamai prižiūrėti du tris avilius. Jei neketinate iš tiesų rimtai užsiimti bičių priežiūra, prašau, nekankinkit bičių.

Ką dar valgyti žiemą vienkiemio gyventojams? Na tikrai nežinau. Jei neturite rūsio, kuriame galėtumėte laikyti per vasarą darže išsiaugintas gėrybes ir/ar konservuotų jų produktų (gerai jau, tegul tai ir nesveika, bet imamės konservavimo darbų, tiesa, kur malkos, krosnis ir vanduo konservams ruošti?), jei neturit nei jokio gyvūnėlio tvarte, nei vietos jo pašarams nei sąlygų tą gyvuliuką pasiskersti nei tuo labiau išmėsinėti, išrūkyti ar užšaldyti, ką gi, nežinau, apie ką tada galima kalbėti. Ach taip, pamiršau, grūdinės kultūros. Auginsite rugį, avižą su kviečiu ir miežiu, malsit rankinėmis girnomis, kepsit papločius ir vargo nematysit. Ką gi. Vėl kuo nuoširdžiausiai linkiu sėkmės.

Tik nebedrįstu jau klaust, o kuo įdirbsit žemę tiems grūdams pasėti, iš kur gausite pačių grūdų, kaip nuimsite, sudorosite ir kur nuo pelių saugosite derlių Galite rizikuoti žemę įdirbt kastuvu. Tik, kaip vėliau eisite po keleto tokių darbų dienų, vandens parsinešti – nežinau, nesiimu spėti. Taigi, jūsų skrandis – jūs ir žinokitės, kuo jį bent retkarčiais metuose nudžiuginti, jei jau ketinate gyventi sodyboje ir apie likusį pasaulį nieko nebežinoti.

Mada sodyboje

Dar viena nepadori tema, apie kurią reiktų pakalbėti. Drabužiai ir apavas. Tikriausiai ketinate patys auginti linus (medvilnei mūsų kraštuose per šalta) ir juos pagal visą tą technologiją, apie kurią seni žmonės dar galėtų ir gyvai papasakoti, apdoroti, kad galų gale nusiausti drobės, iš kurios jau galėtumėte vėlgi patys pasisiūti reikalingų drabužių. Apie plotą, kiek reikia auginti linų, kad aprūpinti drabužiais bent šiltesniajam pusmečiui keleto asmenų šeimą, aš nedrįstu spėti – nežinau. Tik manau, kad poros hektarų bus mažoka. Audimo stakles, beje, irgi reikėtų turėti…

O kaip žiemą? Šaltajam laikui ir seniau, ir dabar žmonės naudoja vilną. Tik iš kur jos gausit, jei patys neauginsit tam reikalui avių? O avims reikia ganytis. Vieno kito hektaro neužteks, o kur dar pašaras žiemai. O kiek reikalų su nukirptos vilnos paruošimu (karšimą vyresni dar tikrai prisimins), kad iš jos būtų galima verpti siūlus ir numegzti kojines, kepures ar pirštines – daug nekalbėsiu, nes ir pats jau mažai ką beprisimenu – buvau dar labai mažas, kai pas mus nustojo auginti avis.
Na, jei neketinate auginti nei linų, nei avių, belieka arba parduotuvės, įskaitant dėvėtų rūbų, tačiau joms reikės pinigų, arba labdara…

Avalynę irgi galima arba nusipirkti, arba pasidaryti. Gera, tinkama kojai avalynė tikrai nepigi, tačiau kaip jau spėjau įsitikinti, mat turėjau reikalų su nugara, ji tikrai verta tų pinigų. Jei manote kitaip, jūsų valia, pirkite neaiškios kilmės pigienas, nuo kurių skaudės kojas ir nugarą, arba gaminkitės patys. Tik gamybai vėlgi, reikia odos, o tam vėl reikia auginti kokį raguotį ar kriuksį, kurį po to reikia papjauti ir su jo oda vargti, reikia kokios nors medžiagos padams, siūlų, vinių ir t.t. Aišku, galima nusipinti vyžas arba išsiskobti klumpes. Kaip protėviai darė. Tik aš šiems reikalams nepasirašysiu, atleiskite. Per purvą geriau brisiu su guminiais batais, o žiemą per šalčius – su šiltom kojinėm ir tikrai kokybiškais kariškais batais.

Laikas darbams sodyboje

Taigi, šildymąsi ir vandenį aptarėm, maistą, drabužius, apavą irgi trumpai paminėjome. Supraskite, kad gyvenant kaime bei rūpinantis savo kasdiene buitimi tai yra kasdieniai smulkūs klausimėliai, kurių beveik nepastebi, kai su jais daugiau mažiau viskas tvarkoje, kai viskuo esi apsirūpinęs ar bent turi šaltinius iš kur viso to gali gauti, kai ko nors pristingi. Bet, kai tik ko nors ims trūkti, kaime tai bus kaip aštrus akmenėlis bate – nuolat ir skaudžiai trukdys kasdienei buities reikalų tėkmei.

Apie tai, kiek reikia laiko įvairiausiems darbams savo sodyboje vandens, malkų, daržovių ir vaisių, grūdų išsiauginimo klausimais, galų gale paukštienos ar dar kitos mėsytės tiems, kas ne vegetarai, penėjimo, dėl įvairių buitinių rakandų darymosi ar remonto, apie laiko sąnaudas, tas, kas nieko panašaus nėra čiupinėjęs, tegali tik miglotai įsivaizduoti. Laiko tai tikrai praryja labai daug, ir kitąsyk tikrai nebeužtenka jo nei gamta pasigrožėti, nei pamedituoti, nei užsiimti dar kažkuo dvasiškai panašiu.

Ir čia dar vienas svarbus dalykas – sodyboje darbus reikia daryti tada, kada reikia, kai tam ateina palankus metas, kai gamta duoda tą dieną ar tą valandą palankaus tinkamo oro. Ir čia, kad ir labai norisi tokiu metu padrybsoti kur prie balos, stebint debesėlius danguje, deja, negali rinktis, nes jei praleisi tiems ar kitiems darbams tinkamą metą – turėsi sunkumų vėliau. Na, trumpas paprastas pavyzdys – paankstinsi ar pavėlinsi pasėti kokią daržovę. Ir jau jos derliaus tokio gausaus nenuimsi, o jei iš viso bus ką nuiminėti, tai tada tas derliaus nuėmimas kirsis su kitais būtinais darbais ir t.t. Kaime, gamtoje gyvenantys žmonės taikosi prie gamtos, jie puikiai supranta, kad pasirinkimo nėra, kad gamta jų norų ar pageidavimų neklausia ir į juos neatsižvelgia. Gyvenimo savo sodyboje pagrindas – mokėjimas prisitaikyti prie gamtos.

Galiu papasakoti dar vieną pavyzdį apie taikymąsi prie gamtos: – išpjauti malkoms karklus, augančius pelkėje, bene palankiausias metas yra vasaris. Nes per sausį, jei buvo šaltas, įšalas pakankamai sukausto pelkę, ko nebūna gruodį, tada nėra baisu po ją vaikščioti ir baimintis, kad įsmuksi.

Dar kitas pavyzdys – tai tarkim kad ir obuolių derlius nuo trijų rudeninių veislių obelų. Kai didžioji dalis obuolių baigia nokti, tenka arba juos palikti pūti (tai dienai prisivalgyt gali kiek nori, bet už visą žiemą neatsivalgysi…), arba imtis ir per keletą dienų juos vienaip ar kitaip sutvarkyti: džiovinti, spausti ir konservuoti sultis, virti marmeladą ar kompotus, ar tiesiog tinkamai sudėti žiemai, kad nesudergtų ir neapgraužtų pelės, kad neperšaltų. Ir tokių pavyzdžių kasdieniuose sodybos reikaluose – begalės. Arba darai tai ką reikia daryti iškart, kai reikia, arba lieki be gamtos dovanų.

Reikalingo žemės ploto sodybai dydis, būtini daiktai ir rakandai

Malkinio miško reikėtų turėti bent vieną du hektarus, dar bent keletą hektarų – pievų šienavimui ir ganymui, priklausomai nuo to, jei auginsite ir kiek auginsite gyvulėlių, na ir bent pusės ar viso hektaro prie namų sodui, uogynams, daržui, koks hektaras, kitas, trečias grūdams sau ir gyvulėliams auginti, kas vėlgi priklauso nuo reikalingų apimčių. Taigi, visai nemenkas gabaliukas susidaro, jei norima bent kiek verstis savoje žemėje. Ką veikti ir kaip verstis vos keliuose hektaruose – nežinau.

Apie visus ūkio padargus žemei dirbti, kitiems ūkio reikalams ir buičiai, nedrįstu vėlgi net kalbėti. Kaip ir apie malkas ir jų kiekį, kurį tikriausiai eisit rankomis susikirst, reikalingą tų pačių linų džiovinimui po jų mirkymo kūdrose (kurios ir vadinamos linmarkomis, ir tokią esu matęs ne vieną, tik jau seniausiai nebenaudojamą).

Dar daug visko reikia sodyboje. Ir ne todėl, kad ten gyvenantys žmonės yra užkietėję materialistai, o todėl, kad buities darbai vienkiemyje iš tiesų yra sunkūs, niekada nesibaigiantys ir monotoniški. Todėl yra sveika ir suprantama juos stengtis pasilengvinti. Man elektrinio grąžto nereikia, man tereikia išgręžti skyles kad prikniedyčiau atšokusią puodo, kuriame verdu maistą, rankeną. Ir taip beveik su visais daiktais, šimtais jų, esančiais ūkyje. Jų pačių man nereikia anei vieno. Tik to iš jų tereikia, kaip jie padeda man išspręsti vieną ar kitą sodybos rūpestį, apie kuriuos tikri miesto žmonės net nenutuokia.

Išlaikymo ypatumai

Materija turi tokią savybę, kad ji pasiduoda entropijai, t.y. irsta, nyksta, lūžta, genda, todėl ją reikia nuolat atnaujinti, kad būtų tinkama naudoti… Sodyboje šis procesas deja taip pat veikia. Nors gyventi sodyboje šiaip smagu, tik iš ko pasiremontuoti vėtros nuplėštą stogą, pairusį pamatą, papuvusį sienos kampą, išdužusį lango stiklą ar prakiurusį vandentiekio vamzdį, jei stengiesi atsiskirti nuo pasaulio ir išgyventi vien tik savo jėgomis? Į ką kreiptis pagalbos susirgus, o jei priimsim nerealią sąlygą, kad gyvenant sodyboje iš principo jau gyvenama sveikai ir susirgti neįmanoma, net dantys niekada neges, tai kaip bus traumos atveju? Aišku, jei turite kokią ypatingą garantiją iš aukščiau, kad tikrai niekada ir niekur nepaslysite, neužkliūsite, nepargriūsite, tada sveikinu. Medikai ir jų paslaugos jums visiškai nereikalingi.

Dar viena linksma dalis – tai privažiavimas prie sodybos. Aišku, jei neketinate turėti reikalų su išoriniu pasauliu, tai visiškai vienodai, koks keliukas veda iki sodybos, kiek kilometrų tęsiasi gruntinis privažiavimas, kuris tebūna išvažiuojamas vasarą ir tai tik tada kai sausa. Na, bet jei kartais ketinate viduržiemyje ar vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį išsiruošti iš savo tvirtovės, tai kaip tą padarysite iki juosmens užpustytu ar iki kelių pažliugusiu „keliu“, sunkiai išbrendamu net pėsčiomis?

Dar liko tikrai ne vienas ir ne du dalykai, susiję su gyvenimu kaime, vienkiemyje. Viską tikrai sudėtinga aprėpti vos keletu pastraipų, kaip kad rašoma čia.
Kad ir tokie dalykai, kaip politinė santvarka valstybėje, įstatymai bei jų užkrautos prievolės kažką turinčiam žmogui. Užtenka to, kad vieną dieną, kam nors valdžioje pakiltų noras pakeisti mokesčių įstatymus, ir savo sodybos, savo vienkiemio našta gali tapti nepakeliama. O jei teko laimė sodybą įsigyti kokiose nors saugomose teritorijose – be valdžios leidimo iš negali įkalti vinies, jei neturi užtarėjų.

Gyvenimas kaime – aukštesnis dvasingumo ir sąmonės lygmuo?

Dar dėl gyvenimo kaime, gamtoje, vienkiemyje, kad tai esą yra kažkuo dvasingumo ir sąmonės lygmens atžvilgiu aukštesnė dimensija nei visos kitos neįvardytos šioje kategorijoje. Ar, todėl kad ten aplink vien tik gerai nusiteikę, dvasingi ir kultūringi žmonės, gebantys bendrauti įvairiomis temomis, suprantantys pasaulio sandarą, reikalus ir procesus, ir jokių kitokių nėra, ir kad reikia kuo greičiau ten apsigyventi, kad ir pats išaugtum ir pasiektum naują aukštą sąmonės ir dvasingumo lygį. Mano manymu, tai nesąmonė. Teisybė, daug šviesių žmonių kilo iš kaimo, daug paskui nuveikusių įvairiose srityse, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.

Tačiau kažkodėl nenorima pastebėti, kad visi tie žmonės iš kaimo įspūdingų aukštumų pasiekė miestuose, kur įgijo platesnį išsilavinimą – tai yra ten, kur žymiai didesnė koncentracija kitų, svetimų žmonių, taip pat ten jau prieš tai buvo pasiektas tam tikras, pakankamai aukštas vienos ar kitos srities lygis. Tie žmonės iš kaimo įgavo savo patirtį, laimėjimus, patirties ir žinių iš kitų žmonių dėka, dėka sudėtingesnių ir platesnių ryšių, nei kad būtų turėję, jei būtų likę savo gimtuose sodžiuose.

Galų gale net ir seniau kaimuose vietiniai šviesuoliai ar šiaip protingesni žmonės, pas kuriuos būdavo einama patarimo, praktiškai visada buvo tie, kurie arba per karus, ar dėl kitų dalykų buvo vienaip ar kitaip pamatę pasaulio daugiau, nei kad jų kaimynai, visą gyvenimą praleidę toje pačioje sodyboje ir toliau artimiausio miestelio turgaus ir bažnyčios nebuvę.

Kas tuo netikite, puikiai galite ir šiandien įsitikinti bendraudami su kaimo žmonėmis. Tie, kurie yra mažai kur buvę ir beveik nieko toliau savo kiemo nematę, deja, bet daugeliu atvejų yra gana siauro mąstymo, dažnai aklai užsispyrę ar įtikėję kokiomis abejotinomis vietinės reikšmės tiesomis bei pletkais, žiūrintys ir tikintys viskuo ką skleidžia TV. Gal tame nieko blogo, bet ir tikėtis, kad tokie žmonės esą yra ypatingai dvasingi, visados yra altruistiškai nusiteikę padėti, pasidalinti, kad turi kažkokios ypatingos išminties, kad niekada nepavydės, nepakeiks, neapkalbės, mano galva yra tiesiog naivu.

Ir čia reikėtų suprasti – kalbu ne apie kokius į bambalinį alų įnikusius. Ir neniekinu tų žmonių, jei kas taip galėjo pagalvoti – su tokiais tiesiog bandau sutarti tose ribose, kiek susisiekia reikalai, o artimiau bendrauti stengiuosi su tikrai šviesesniais žmonėmis, kur jie bebūtų, kaime ar mieste, nes tiek ten, tiek ten jų tikrai yra. Žmonių visur yra visokių, todėl išankstinių pernelyg teigiamų ar neigiamų iliuzijų kraustantis į sodybą geriau turėti kuo mažiau.

Keliamės į sodybą! Ar dar ne?..

Ar visa tai surašęs kaip nors mėginu atkalbėti nuo noro keltis į vienkiemius, į kaimą, į sodybas, gąsdinu ir bauginu? Anaiptol. Tik sveikinu žmones, pasiryžusius tokiam žingsniui. Ir tai, ką išvardinau, tie tarsi baisumai, patys savaime nėra nei trūkumai, nei privalumai. Dar kartą grįžkite į straipsnio pradžią ir paskaitykite apie aktyvus ir pasyvus.

Ar dabar aiškiau, kad tuščias žemės sklypas, o ir nupirkta, netgi nereikalaujanti stambaus remonto sodyba, yra ne kas kita, kaip pasyvas, kuris iš jūsų kišenės išsiurbs turimus ir sutaupytus pinigus įsigyjant, o paskui joje tvarkantis, gyvenant, išlaikant, rūpinantis ir t.t.? Ir ne tik pinigus siurbs, bet ir laiką, darbą, sveikatą. Reikės krūvos daiktų, apie kuriuos gal net nežinojot, kad tokie yra.

Ir jei ateis toks metas, kai galbūt iš tikro užsimanysite pakeisti aplinką, kur nors išvažiuoti, kad ir po Lietuvą, bet nebus nei noro, nei galimybių. Ir bus tarsi įpareigojimas – na kaipgi galiu važiuoti kažkur prie ežero, jei turiu SAVO sodybą ir joje pilną balą varlių, kaip aš juos galiu keisti į kažkokį ežerą? Ir tada susimąstysite, ar tie keli nuostabūs saulėlydžiai ir keli lakštingalų koncertai tikrai verti to, kad likusius metus artumėte visomis prasmėmis, kai pasigrožėti saulėlydžiu ir pasiklausyti lakštingalų galite ir taip.

Lenkiu link to, kad panašūs žingsniai, kaip radikalus gyvenamosios vietos ir paties gyvenimo būdo keitimas turi būti labai gerai pasvertas, apmąstytas, aptartas su įvairiais tokioje aplinkoje, kurioje ketinate gyventi, jau gyvenančiais žmonėmis, paklausyta jų nuomonių, susipažinta su jų patirtimi. Aš čia jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip vaikai bei su jų augimu iki pilnametystės susijusiais rūpesčiais dėl mokyklų (kaip iki jų nusigauti?), noro bendrauti ne tik su tėvais, bet ir savo bendraamžiais, čia vėl atskira tema…

Kad gyvenimas kaime, sodyboje, gamtoje netaptų našta

Na, o, kad sodyba, gyvenimas joje netaptų skurdus ir varginantis (o jis tikrai toks taps, jums stengiantis kuo mažiau turėti reikalų su taip vadinama sistema), tėra vienas vienintelis kelias (ir vėlgi, galite ginčytis ir nesutikti, tik prieš tai pateikite ilgalaikį pasiteisinusį ir bent pakenčiamai pagrįstą istorinį ir ne vieną pavyzdį) nežiūrint to, kokia yra ekonominė santvarka. Tas kelias tai yra kažko – kažkokios, reikalingos kitiems naudos, prekių ar paslaugų pavidalu gamyba. Ne sau, ne savo sodybai, o būtent už jos ribų gyvenantiems svetimiems žmonėms. Ir jei nėra noro gaminti kažko, kas būtų reikalinga kitiems už vienkiemio ribų, bet yra noras kažko iš kitų gauti, tai toks mąstymas, tokie norai yra pasmerkti žlugti ir jokia politinė – ekonominė santvarka nieko čia nepadarys. O jei nieko nėra pagaminama, tai jokia valdžia jokiais nurodymais jokio gerbūvio nesukurs ir neišdalins visiems to norintiems.

Toks kelias – juodo darbo – tai tiesioginis savo sodybos pavertimas aktyvu, tai yra kažkuo, nešančiu naudą ne tik jums, bet ir kitiems, už kurią kiti jums atsilygina, aprūpina jums reikalingais dalykais. Jei to nenorite daryti – ką gi, su jumis kartu grįžti į viduramžius ir natūrinį ūkį, kuriame absoliučiai viską turėčiau kasdien ir visą likusį gyvenimą gamintis pats, aš neturiu jokio noro.

Nors daug kas čia kaip tik įžvelgia visokiausias blogybes, esą visas blogis prasidėjo, kai žmonės kaime ėmė auginti ne tik sau, bet ir pardavimui. Aš tai laikau kliedesiais, nes šiandien eilinis kaimo žmogelis, tas, nepatingėjęs iš šulinio atsivesti vandentiekį, įsirengti tualetą, vonią, o troboje dar ir centrinį šildymą įsivesti, o gal net ir savadarbį saulės kolektorių pasistatyti – gyvena daug geriau patogumų bei higienos prasme, nei viduramžiais didieji turtuoliai. Kaip sakiau, į senovės ar bent jau Donelaičio „Metų“ ar Žemaitės „Petro Kurmelio“ laikus, aš asmeniškai, nors esu kilęs iš kaimo ir ten realiai gyvenęs, ir iš dalies tebegyvenantis dabar – ačiū, bet nenoriu.

Yra dar ir kita tokio kelio atmaina – esamoje sistemoje tiek užgyventi kažko, kad paskui mainant ir keičiantis su kitais, jums visko užtektų gyvenant sodyboje. Arba būti tarp dviejų polių. Turėti kažkokią darbinę, nešančią kitiems naudą ir dėl to visai pakenčiamai apmokamą veiklą už sodybos ribų, ir iš gaunamų pajamų dengti savo gyvenimą sodyboje. Rinktis jums.

Ir dar. Viskas, ką laikote savo nuosavybe, viskas, kas teisiškai vienaip ar kitaip jums priklauso, taip pat ir sodyba bei viskas, kas joje yra, visa tai pririša, pavergia. Nes tai visų pirma yra pasyvai, o antra, žmogui kažkodėl norisi TURĖTI SAVO. Ir kuo daugiau, tai tuo atseit geriau jausiesi. Tikrai to nebus, dar niekas nuo daugybės dalykų turėjimo laimingesnis netapo.

Mano nuomone, kažkiek džiaugsmo galima patirti iš to, kaip ir kiek gali pasinaudoti savo turima materialia nuosavybe (prisiminkit, kiek vargti turit vien rankomis ruošdami ir pasinešdami malkas krosniai ir kaip gerai paskui sušilti prie jos, čia panašiai kaip atimk iš žmogaus ką nors ir paskui jam grąžink, pasijus laimingas…), bet daugiau laimės galima patirti tik iš to, kiek iš tikro esi naudingas ir reikalingas kitiems žmonėms savo darbais, savo žiniomis, patirtimi, palengvindamas gyvenimą kitiems, tada ir tau pačiam jis bus lengvesnis, nes galėsi sulaukti pagalbos iš dalies kitų, kuriems buvai naudingas.

O su nuosavybe… Jos atžvilgiu manau reikia, kaip filme „Laimingi žmonės“ pasakyta – jaustis ne savininku, o šeimininku.

Kai nesvarbu, priklauso tau kažkas ar nepriklauso, tačiau tu elgiesi , kaip šeimininkas, tausodamas, rūpindamasis, tačiau neprisirišęs ir bet kada pasiruošęs palikti, nes, nors šiame pasaulyje esame tik svečiai, nieko čia neatsinešę ir nieko iš čia negalintys išsinešti, tačiau kažin ar galime elgtis pagal posakį „kaip radom taip paliksim“, esu tikras, kad kur begyventume – mieste ar kaime, turime palikti geriau, švariau, tvarkingiau, tobuliau, turtingiau nei radome. Kad nebūtų gėda prieš būsimas kartas.

Mindaugas Vilkis