- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Artėjanti globali ekspropriacija

paveikslėlisPo daugeliui žinomų įvykių Kipre 2013 metų pavasarį (indėlininkų lėšų konfiskacija šios valstybės bankuose) tapo akivaizdu, kad mes visi stovime ant kažkokios naujos pasaulio tvarkos slenksčio. Tvarkos, kuri neturi nieko bendro su tais principais, ilgą laiką laikytais „šventomis, civilizuoto pasaulio karvėmis“, tarp kurių yra (buvo) svetimos nuosavybės neliečiamumo principas. Šiandien į jo vietą ateina kitas principas „Grobk prigrobtą“ arba kitas variantas „Ekspropriatorių ekspropriacija“. Apie Rusiją:

1. Nacionaliniai Rusijos turtai: pirmoji ekspropriacijos fazė. Rusija artimiausiu metu gali tapti tokių ekspropriacijų objektu iš pasaulinės finansinės oligarchijos pusės. Kai aš(straipsnio autorius) sakau „Rusija“ tai turiu omenyje Rusijos visuomenę, kuri daugelio gyventojų kartų pastangomis bei intelektu kūrė (ir dabar kuria) nacionalinį šalies turtą. Siaurąja prasme, kaip nacionalinis turtas apibrėžiami esantys Rusijos Federacijos teritorijoje pagrindiniai ekonomikos ir namų ūkių fondai, o taip pat žaliavų ir kitų apyvartinių resursų atsargos. Tas nacionalinis turtas Rusijos statistikos duomenimis vertinamas 4-5 trilijonų dolerių ribose. Platesne prasme į nacionalinio turto sąrašą patenka gamtos resursai, „žmogiškasis kapitalas“(žmonės su jų žiniomis ir profesine kvalifikacija), nematerialūs aktyvai, kaip mokslo techninis įdirbis. Šių komponentų įvertinimas apsunkintas, nes statistika tokių duomenų nerenka ir todėl nevertina. Ekspertų vertinimai parodo, jog nacionalinis turtas plačiąja prasme vertinant pinigine išraiška, daugelį kartų viršija pagrindinių ekonomikos ir namų ūkių fondų vertę. Reikėtų pabrėžti, kad nacionalinis turtas plačiąja prasme įskaičiuoja ir materialius bei finansinius aktyvus, priklausančius fiziniams bei juridiniams asmenims, RF valstybei, esančius už šalies ribų.

Banditiškos 1990 m. privatizacijos, užstatinių aukcionų, įvairių korumpuotų schemų realizacijos rezultatas: didžioji nacionalinio turto dalis, kažkada buvusi valstybinės ekonomikos sektoriaus sritis, atsidūrė vietinių, šalyje išaugintų oligarchų ir korumpuotų valdininkų rankose. Priminsiu, kad pagrindinis privatizacijos smūgis mūsų ekonomikai buvo smogtas lygiai prieš 20 metų. 1993-1997 metų periodu, pagal Rusijos statistikos duomenis, buvo privatizuota 82.721 įmonė, tuo pačiu 1993 metais – 42.924 (52%).

Kai kurie aiškina: neva laikas pamiršti tą neteisingą privatizaciją , jau suėjo senaties terminas, taikos visuomenėje labui reikia pamiršti kas buvo. Tačiau žaizda padaryta visuomenei prieš 20 metų ne tik, kad neužgijo, bet atvirkščiai – viso šio periodo metu buvo ir dabar yra pagrindine daugelio socialinių-ekonominių bėdų priežastimi. Iš dalies dėl to, kad nebuvo įstatymiškai apibrėžto pagrindo aktyvų perėjimui į naujai iškeptų oligarchų rankas (ir pastarųjų savijauta to, kad sėdi ant vogtos nuosavybės) tapo pagrindine priežastimi privačiam kapitalui bėgti iš šalies, formuojant didžiulius finansinius ir materialius aktyvus už RF ribų.

Jau niekam ne paslaptis, kad Rusijos oligarchai tėra „tranzitinės figūros“, „valdytojai“, bet tikrai ne galutiniai savininkai ir šio turto beneficiarai. Istorija su oligarchu M. Chodorkovskiu praėjusiame dešimtmetyje pirmą kartą ryškiai nušvietė šią mūsų (Rusijos) ekonomikos ir politinio gyvenimo pusę. Tyrimas pradėtas 2003 metų pabaigoje naftos kompanijos Jukos atžvilgiu parodė, kad jos valdymas vyko ofšorinių firmų grandinėlės principu. Beje, tai nedaug ką tada nustebino, nes ofšorinės schemos tapo rusiško verslo kasdienybe. Sensacija tapo kitkas. Visi galvojo kad galutiniu JUKOS beneficiaru yra Chodorkovskis. Tačiau juo pasirodė esąs… Jakobas Rotšildas.

2. Antros ekspropriacijų fazės paruošimas.. Dabar pasaulio užkulisiai ruošia galutinę globalios operacijos fazę, vadinamą „Nacionalinio Rusijos turto ekspropriacija“, kurios esmė – Rusijos ekonomikos aktyvų perdavimas, iš „valdytojų“ ir statytinių, tiesiogiai į pasaulinės finansinės oligarchijos rankas. Idėjinis- psichologinis šios operacijos fazės pasiruošimas yra JAV organizuota globali kampanija, skirta kovai su tarptautiniu terorizmu, kampanija, kuri prasidėjo po žinomų 2001 m. rugsėjo 11 provokacinių įvykių Niujorke. Ji buvo papildyta plataus masto kampanijomis, kaip kova su korupcija, su vengimu mokėti mokesčius, „purvinų“ pinigų plovimu, organizuotu nusikalstamumu ir t.t. .

Tačiau po šiais efektingais ir tauriais lozungais, skelbiančiais siekį įvesti pasaulyje tvarką ir „apginti nacionalinius JAV interesus“, slepiasi pasaulio oligarchijos kova už planetos kontrolę. Po kovos už visuomenės saugumą priedanga, pagreitintais tempais kuriami mechanizmai galutinei nuosavybės ekspropriacijai(nusavinimui), suverenių valstybių demontažui, pasaulinės vyriausybės sukūrimui, totalitarinės struktūros formavimas globaliu mastu („pasaulinės koncentracijos stovyklos“).

Visa apimanti nuosavybės ekspropriacija ir jos koncentracija nedidelės pasaulio elito grupės („auksinio milijono) rankose – būtina sąlyga realizuojant visą, naujos pasaulio tvarkos(NPT) kūrimo procesą. Tam, valdantieji Vakarų sluoksniai nuosekliai realizuoja sekančius tikslus:

1. Bankų paslapties demontažas;
2.ofšorinių zonų likvidacija;
3. supaprastintų procedūrų įvedimas – piliečių bei kompanijų turto „užšaldymas“ (areštas) ir konfiskavimas, „auksinio milijardo“ šalių valdžios iniciatyva;
4. grynųjų piniginių lėšų apyvartoje sumažinimas ir palaipsnis fizinių asmenų pervedimas į 100-procentinį atsiskaitymą negrynosiomis lėšomis (bankiniu pavedimu-kortelėmis);
5. mokesčių ir finansinių žinybų veikla, kuriant savo agentų ir informatorių tinklą bankuose ir kompanijose;
6.finansinių žinybų ir centrinių bankų sujungimas su spectarnybomis;
7. Eksteritorinių įstatymų JAV, susijusių su mokesčių vengimu patvirtinimas ir visų valstybių, bankų ir kompanijų pasaulyje pavertimas JAV mokesčių tarnybos agentais;
8. bankų kapitalo centralizacijos procesų skatinimas, mažinant bankų skaičių, tuo pačiu plečiant jų filialų ir skyrių tinklą;
9. papildomų funkcijų įgaliojimų centriniams bankams priskyrimas (išsaugant jų „nepriklausomumo“ nuo valstybės instituto statusą);
10. apsikeitimo finansine informacija apie fizinius ir juridinius asmenis (asmeniniai duomenys, duomenys apie sąskaitas ir transakcijas) tinklo, tarptautinių susitarimų pagrindu sukūrimas, tarp mokesčių žinybų, finansinių žvalgybų, finansų ministerijų;
11. paruošimas ir realizacija operacijos, skirtos milžiniškos grynųjų ir negrynųjų pinigų masės (pirmiausia JAV dolerių) „sterilizacijai, kurie šiandien sukasi visame pasaulyje (greičiausiai tokia operacija bus realizuota, kaip „pinigų reforma“, pakeičiant šiandienį pinigą kitu)..

3. Apie finansinį-bankinį „stogą“. Vienu žodžiu, pagreitintu tempu vyksta finansinio-bankinio stogo, kuriuo greitai bus sandariai uždengta visa planetos žmonija, statyba. Bankai ir kitos finansinės organizacijos naujomis sąlygomis perstos būti paprastomis komercinėmis institucijomis, nukreipiančiomis savo veiklą pelno gavimo kryptimi.

Pirmiausiai jie taps institucijomis praktiškai organizuojančiomis nuosavybės nusavinimą (ekspropriaciją), o ateityje taps pagrindiniu pasaulio elito („auksinio milijono“) instrumentu, kontroliuojant žmoniją. Beje, apie tai savo laiku rašė ir kalbėjo vokiečių ekonomistas ir socialistas Rudolfas Gilferdingas savo knygoje „Finansinis kapitalas“, kuri buvo išleista prieš Pirmą pasaulinį karą. Vėliau, 20-ais praėjusio amžiaus metais, Gilferdingo mintys apie totalitarinę visuomenę valdomą bankų, buvo formuluojamos, kaip „organizuoto kapitalizmo“ teorija (kas įdomu, kad teorijos autorius palaikė šią sistemą, kurią laikė socializmo paruošiamąja dalimi).

Valstybės ir politiniai veikėjai, Rusijos visuomenė turi suprasti pasaulio finansinės oligarchijos planus ir aiškiai suprasti jų keliamą grėsmę. Paimkime pavyzdžiui 3-ą punktą iš aukščiau pateikto sąrašo (supaprastintų procedūrų įvedimas – piliečių bei kompanijų turto „užšaldymas“ (areštas) ir konfiskavimas). Čia mes matome eilę „inovacijų“. Pavyzdžiui įvykiai Kipre š..m. kovo mėnesį parodė, kad konfiskuojant bankinius indėlius net nereikalingas joks juridinis pagrindas (kaip tai būdavo anksčiau). Sprendimai, kuriuos priima kažkas „aukščiau“, pagrindžiami finansine-ekonomine būtinybe (neva konfiskacija vykdoma su tikslu „stabilizuoti finansinę ir ekonominę situaciją“). T.y. pradeda veikti bolševikų „tikslingumo“ lozungas. Tik ne politinis, o ekonominis ir finansinis. Štai ir Šveicarija, kuri dar visai neseniai garsėjo savo bankų paslaptimi, šiandien stojo „visos Europos priešaky“..

Ji priėmė įstatymą, kuris apibrėžia, kad fizinio ar juridinio asmens lėšos gali būti užšaldytos banko sąskaitoje nuo pat teisinio tyrimo pradžios (anksčiau, kaip žinome, tokią sankciją galėjo nustatyti tik teismas savo sprendimu). Į šią Šveicarijos inovaciją vertėtų pažvelgti per neseniai JAV priimto įstatymo apie nacionalinę gynybą prizmę, kuris faktiškai bet kurį žmogų (kaip pačiose JAV, taip ir už jų ribų) leidžia laikyti potencialiu teroristu ir pradėti prieš jį tyrimą (NDAA – National Defense Authorization Act 2012). O kadangi JAV ir Šveicarija tarpusavyje susitarė apie „bendradarbiavimą“ finansinėje srityje, tai dėdei Semui dabar visai nesunku „užšaldyti“ bet kurio fizinio ar juridinio asmens lėšas Šveicarijos banke.. Taip, kad „Magnickio aktas“ sukėlęs tiek triukšmo spaudoje – ne daugiau, nei „penktas ratas vežime“ – Vašingtonas dabar turi gerokai galingesnį ir universalų aparatą, skirtą neįtikusių jam asmenų turto „užšaldymui“ ir konfiskacijai.

4. Apie nacionalinių nuosavybinių interesų apsaugą. Mūsų „tranzitiniams“ oligarchams ir korumpuotiems valdininkams neverta turėti iliuzijų, kad dabartinis jų lojalumas pasaulinės finansinės oligarchijos atžvilgiu bus „užskaitytas“ ateityje. Apie savo nuosavybę, „užgyventą per didelius vargus“, jiems teks pamiršti. Ar bus jiems išsaugota gyvybė ir laisvė – nežinau. Bet 100-procentinio įsitikinimo nėra. Jei mūsų kleptomanai galų gale supras šią paprastą tiesą, tai būtent jiems reikėtų būti pirmose eilėse tarp tų, kurie turėtų inicijuoti grobikiškos privatizacijos ir užstatinių aukcionų rezultatų 1990 m. peržiūrėjimą. Tuo pačiu jie turėtų prisipažinti ir gailėtis vogę biudžetines lėšas, korupcijos ir kitų nuosavybės nuodėmių, siekti išvežto iš šalies kapitalo gražinimo. Susitarti su sava visuomene nebus paprasta. Bet tai gerokai patikimiau. Vakarų elito išdavystės, veidmainiavimas ir niekšybės tampa suprantamos ir matomos net tiems, kas silpnai susipažinę su Vakarų istorija.

V.J. Katasonov
profesorius,
ekonominių mokslų daktaras

išvertė:  Sarmatai