Berija: mirties bausmė budeliui [2]

2015, gegužės 31, 1:02 | kategorija Istorija | 2 komentarai | peržiūrų 2 203 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Antra dalis  – pirma dalis čia

Straipsnis publikuotas žurnale Time 1953 metų liepos 20 dieną

paveikslėlisPolitinis farsas

Stalinas paskyrė Beriją vadovauti tarybinio atomo projektui. Jo didžiausias indėlis į bombos kūrimą – informacija, tarybinių šnipų surinkta JAV ir Didžiojoje Britanijoje – Fukso, Mėjaus, Pontekorvo, Rozenbergų ir kitų, o taip pat uranas, išgaunamas Berijos kalinių bei prievarta mobilizuotų darbininkų Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir, gali būti, Sibiro Užpoliarėje. Kol Andrejus Ždanovas Kominforme vykdė plataus masto transliacijas apie Rytų Europą, Berija be triukšmo paliko savo postą policijoje (tuomet liaudies komisariatai buvo pervadinti į ministerijas, ir ji dabar vadinosi VRM), ir ėmėsi „organizacinių klausimų“ šalyse satelituose bei reikalų pačios TSRS nacionalinėse respublikose.

Jam vadovaujant, ištisos tautos buvo perkeltos iš pasienio rajonų į TSRS gilumą. Milžiniškas kalėjimų aparatas Sibire priėmė milijonus deportuotų užsieniečių ir apgyvendino juos įvairiuose šalies kampeliuose, kad po to – eilinį kartą demonstruojant Stalino „kilnumą“ – sugrąžintų tėvynėn. Ir šalys, į kurias grįždavo ištremtieji, buvo už tai dėkingos. Šią taktiką Stalinas ir Berija atidirbo dar anksčiau. Vėliau jis grįžo į ankstesnį postą – vidaus reikalų ministro.

Berija turėjo šaltakraujo politiko reputaciją, savotiško intelektualo. Tačiau visų jo straipsnių ir kalbų turinys nerodo, jog jų autorius – neeilinio proto žmogus. Jis dažnai pritardavo niūriems Stalino juokeliams. Viename bankete Stalinas, sėdėjęs šalia Tito ir Berijos, atsisuko į pirmąjį ir paklausė: „Kiek žmonių jūs sunaikinote per savo revoliuciją?“ Kol Titas drebėdamas mąstė, ką atsakyti, vadas atsisuko į Beriją: „O tu, kiek žmonių sunaikinai?“. „Tris milijonus“, – ramiai atsakė Berija.

Nors ir gavo Tarybų Sąjungos maršalo laipsnį, Berija retai apsivilkdavo mundurą, o viešuose renginiuose stovėdavo kiek atokiau – neaukštas, kresnas, su skrybėle, užsmaukta iki pat šaltų, bėgiojančių akių. 1949 metais, penkiasdešimtmečio proga Berija gavo Lenino ordiną; jubiliato apdovanojimo nutarime buvo tiek liaupsių, jog jis pats liko neabejingas Stalinui. Baigėsi jis tokiais žodžiais: „Linkime Jums, mūsų kovos bičiuli ir drauge, mūsų brangusis Lavrentijau Pavlovičiau, daug sveikatos bei tolimesnio vaisingo darbo metų “. Labiausiai nekenčiamų šalyje žmonių sąraše jis, matyt, užėmė antrąją vietą.

Pirmas požymis, jog Lavrentijaus Berijos reikalai suprastėjo, buvo praeitų metų sausyje įvykdytas devynių Maskvos gydytojų areštas. Juos apkaltino dėl Kominformo vadovo Andrejaus Ždanovo mirties 1948 metais, bei Sovinformbiuro šefo Aleksejaus Ščerbakovo mirties 1945 metais, taip pat kaltino pasiruošimu nužudyti tarybinius lyderius; kalbama buvo, savaime aišku – nors jo vardo neminėjo – apie Staliną. Buvo tvirtinama, jog Vidaus reikalų ministerija pasielgė nusikalstamai aplaidžiai. Atsirado pojūtis, jog Berija sulauks tokio paties likimo kaip Jagoda ir Ježovas.

Valdžios pasikeitimas

Stalinas, kurį, matyt, ligos ir mintys apie mirtį užvaldė taip, jog jis patikėjo istorija apie Kremliaus gydytojų suokalbį ir leido juos areštuoti, mirė šių metų kovo 5 dieną. Prieš penkis mėnesius iki tol, XIX TSKP suvažiavime (jis pirmą kart per 13 metų buvo sukviestas netikėtai), buvo patvirtinta nauja valdžios struktūra. Stalinas išplėtė aukščiausių vadovų ratą: vietoj Politbiuro iš 12 žmonių buvo sukurtas 25 narių Prezidiumas, o CK sudėtis padidinta nuo 71 nario iki 125 bei 111 kandidatų. Sekančią dieną po Stalino mirties buvo oficialiai paskelbta apie Prezidiumo narių skaičiaus sumažinimą iki 10 ir 5 kandidatų. Per keletą savaičių buvo suformuota nauja partinės vadovybės sistema: tai buvo siauresnis žmonių ratas, nei planavo Stalinas. Būdamas ministru pirmininku ir CK Prezidiumo pirmininku Malenkovas ėmė vadovauti ir partijai, ir valstybei.

Kalbėdamas Stalino laidotuvėse, Malenkovas paskelbė, jog šalis „vykdys tarptautinio bendradarbiavimo politiką bei darbinių ryšių vystymą su visomis šalimis, politiką… teikiančią ilgalaikį sugyvenimą bei taikų dviejų skirtingų sistemų – kapitalistinės ir socialistinės – varžymąsi“. Berija savo kalboje pažadėjo, jog „tarybinė vyriausybė rūpestingai ir nepailstamai saugos (piliečių) teises, užrašytas stalininėje Konstitucijoje“, bei ragino „stiprinti… budrumą“ priešams, kurie tikisi, jog „mūsų sunki netektis pasės chaosą mūsų gretose“.

Po to sekė tiksliai dozuotų gestų serija „varžtams atlaisvinti“: 1) Vorošilovas pasirašė įsakymą dėl žmonių, nuteistų neilgam laikotarpiui, amnestijos; 2) užsieniečiai, kalinami tarybiniuose kalėjimuose už špionažą, buvo paleisti į laisvę; 3) buvo sumažintos mažmeninės 125 kategorijų vartojimo prekių kainos; 4) Vidaus reikalų ministerija paskelbė, jog „gydytojų byla“ buvo sufabrikuota ir paleido nekaltai kankintus gydytojus; 5) jau metus vykstantis „valymas“ Gruzijoje buvo nutrauktas, respublikoje paskirti naujas premjeras ir CK sekretorius; 6) komunistinė Šiaurės Korėjos vadovybė pareiškė, jog pasirengusi rimtoms nuolaidoms ir pasirašyti taikos sutartį; 7) Austrijoje ir Rytų Vokietijoje pereita iš karinio prie pilietinio valdymo; 8) po netikėtų birželio 17 dienos riaušių Rytų Vokietijoje buvo pripažintos padarytos klaidos ir pažadėta palengvinti Rytų vokiečių padėtį; 9) Latvijoje ir Ukrainoje atlikti partinės vadovybės pakeitimai.

Įtakos lygmuo

Kadangi daugelis šių akcijų vienaip ar kitaip buvo surištos su policija, užsienio stebėtojai jų autorystę skyrė Berijai. Tačiau, jei tikėtume praeitos savaitės pranešimais apie kaltinimus, mestus jo adresu, aiškėja, kad jo veiksmai tebuvo kadrų perskirstymas Gruzijoje, Ukrainoje bei Latvijoje, taip pat ir gydytojų išlaisvinimas. Kadangi bendro TSRS kurso „švelnėjimas“ tęsiasi ir po jo arešto (kartu ir daug rimtesni šiandienos „palengvėjimai“ – Vengrijoje), galime daryti išvadą, jog šios politikos autorius buvo ne jis. Ar jis priešinosi pokyčiams? Atsakymas į šį klausimą, šiaip, nėra svarbus. Visi paskutinių savaičių faktai, bei Berijai pateikti kaltinimai rodo, jog jo kritimas buvo kovos už valdžią Kremliuje rezultatas.

Veiksmų laisvė, kurią Stalinas suteikė Berijai ir meilūs jausmai policijos šefui, pašaliniams atrodė įspūdingai, tartum savojoje Vidaus reikalų ministerijoje Berija būtų visiškas šeimininkas. Tačiau žudikas, turintis tokį „stažą“ kaip Stalinas, niekam neduotų tokios valdžios. Akivaizdu, jog egzistavo kažkokia „superpolicija“ – aparatas, valdomas tiesiogiai Stalino bei kontroliuojantis svarbiausias VRM darbo kryptis. Toks aparatas buvo sukurtas seniai – CK Orgbiuro bei Partinės kontrolės komisijos konrolės rėmuose, kurių padedamas Stalinas po Lenino mirties atėjo į valdžią; vėliau jos virto Kremliaus „kadrų skyriumi“. Kalbama, jog CK sekretoriumi, kuruojančiu šią kadrų tarnybą, savo laiku buvo jaunas, buvęs Ježovo padėjėjas Malenkovas. Gali būti, jog po Stalino mirties jis išsaugojo valdžią šiam aparatui.

Jausdamas, kad virš galvos kaupiasi debesys, ir žinodamas, jog visi ankstesnieji tarybinės slaptosios policijos šefai savo postą paliko „kojomis į priekį“, Berija, matyt, bandė manevruoti, kurdamas sau ramstį Gruzijoje ar netgi vykdydamas areštus tarp aukštų partijos funkcionierių. Nė vienas jų šiandien neatsakys į klausimą, kiek jis galėjo kontroliuoti savo žinybą, bet aišku viena – ne tiek, kad galėtų apsaugoti save patį. Faktas, jog tankų kolona, matyt, buvo grupės, pasiųstos jį areštuoti, palaikymas, dar nereiškia, kad Berijos nušalinimu buvo suinteresuota armija – jo paties elitiniuose daliniuose pakanka šarvuotos technikos. Svarbiausiu momentu Berija neturėjo galimybės kontroliuoti savo pavaldinių. Taip Malenkovas ne tik nominaliai, tačiau ir realiai ėmė vadovauti partijai ir valstybei.

Kas gi rengė Berijos areštą pačioje Vidaus reikalų ministerijoje? Jei tradicijos, būdingos šiai žinybai, dar tebegalioja, tai greičiausiai tai buvo žmogus, tapęs jo įpėdiniu. Naujuoju Vidaus reikalų ministru paskirtas generolas pulkininkas Sergejus Nikiforovičius Kruglovas, paslaptingo veido žmogus, ilgą laiką atlikęs „ryšininko“ vaidmenį tarp ministerijos ir Kremliaus. Jaltoje ir Potsdame Kruglovas vadovavo apsaugai Didžiojo trejeto konferencijose, ir buvo vienas iš nedaugelio, turinčių tiesioginį priėjimą prie Stalino. Konferencijoje San Franciske jis, pakeitęs generolo uniformą mėlynu saržo kostiumu bei bukanosiais batais, vadovavo Molotovo asmens sargybiniams. Nors Kruglovo karjera policijoje prasidėjo 1938 metais – tuomet, kai jai ėmė vadovauti Berija, ir generolas visuomet atrodė „Berijos žmogumi“, CK Prezidiumas (tai yra Malenkovas) aiškiai neabejojo jo lojalumu.

„Pravdoje“ publikuotame pareiškime apie „Berijos bylą“, kur „didysis Stalinas“ paminimas tik kartą pačioje pabaigoje, Malenkovas neminimas visiškai – anonimiškumas išsaugomas. Pagrindinis akcentas dedamas kitur: „Mūsų partinės bei valstybinės vadovybės jėga yra jos kolektyvizmas… Šis principas visiškai atitinka žymias Markso nuostatas apie asmens kulto žalą“. Patyręs skaitytojas, skeptiškai priimantis tarybinę retoriką, į tai galėtų atsakyti: „Visos vadovybės kolektyvinės, tik vienu atveju ji mažiau kolektyvinė, nei kitu“.

Ambicijos ir kantrumas

Įtvirtinęs komunistų partijoje „demokratinį centralizmą“, Leninas tikėjosi – nors paskutiniais gyvenimo metais jo optimizmas aiškiai sumažėjo – neleisti ateityje asmeninės diktatūros, tokios, kaip jo paties. Gudriais triukais ir manevrais pasiekęs valdžios viršūnę, Stalinas, žodžiais prisiekinėjęs ištikimybę „demokratinio centralizmo“ principams, sunaikino visus, nors kiek iškilius jį supusius žmones. Jo aplinka, niekada nepamirštanti mirtinai pavojingų Stalino įtarinėjimų pasekmių, buvo sudaryta iš „mažų žmonių“, tokių kaip vergiškai nuolankus Molotovas ar padlaižys Berija. Žinodamas tai, Stalinas ieškojo sau įpėdinio tarp jaunos partiečių kartos – tai iškeldamas juos į valdžią bei šlovę, tai nustumdamas nuo Olimpo. Būtent tokiu žmogumi ir buvo Georgijus Malenkovas – su viena išlyga. Apsukresnis, o gal ir protingesnis už kitus, jis išmoko laukti, tyliai priimti gyvenimo iššūkius: iš esmės jis išmoko jauno, ambicingo ir kantraus Stalino pamokas.

Yra priežasčių įtarti, jog per paskutinius metus Malenkovas buvo užsitraukęs Stalino rūstybę; bet senajam diktatoriui neužteko laiko, kad išrinktų ir paruoštų ką nors iš „jaunimo“. Ar tikėjosi jis, paskutinių karštligiškų įpėdinio paieškų metu, tokio, kuris neprašvilptų jo užgrobto „kapitalo“ mainais į savotišką valdžios balansą? Galbūt ši idėja ir slepiasi už žodžių apie „kolektyvinę vadovybę“? Kruvino totalitarinio režimo sąlygomis, kurias jis savo rankomis sukūrė, tokia sistema buvo tik silpstančio proto vaisius. Niekas negalėjo sutrukdyti tokiam protingam ir stropiam mokiniui kaip Malenkovas, gerai išstudijavusiam „stalininius metodus“, sunaikinti visus, kas stoja skersai kelio – ar tai bus vienas žmogus, ar du, ar dešimt tūkstančių.

Iš milijono žodžių, ištartų ir parašytų apie Berijos kritimą, atsargiausiais ir protingiausiais galime pripažinti ištrauką iš ataskaitos, britų žvalgybos surašytą premjerui Vinstonui Čerčiliui: oligarchinis valdymas („kolektyvinė vadovybė“) Rusijoje byra. Kova už valdžią vyksta ne tarp aiškių struktūrų, tokių kaip partija ir policija, o tarp aukščiausių vadovų. Ir policijos aparatas, išgyvenęs savo ankstesnių šefų mirtis, šiandien atsidūrė Malenkovo rankose.

Vienas indų politikas išreiškė tą pačią mintį, tik aiškesne forma: „Senovės Indijoje kiekvienas Didysis Mogolas, įžengdamas į sostą nužudydavo visus savo brolius ir pusbrolius, baimindamasis, kad jie gali mesti iššūkį jo valdžiai. Rusijos vadovai paprasčiausiai laikosi šios kruvinos tradicijos. Malenkovas pradėjo naikinti visus galimus Stalino įpėdinius“.

parengė: Darius Dimbelis

infa.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 2

  1. Aidas says:

    Berija panasu, kad buvu neeiliniu sugebejimu „efektyvus vadybininkas“. Vien ka sako atomines bombos, raketiniai ir kosmoso projektai. Karo metais uzsiiminejo logistika pergale parode kad tai irgi efektyvu. Kokiais budais jis tai pasieke jau cia kitas klausimas, norspanagrinejus mega korporaciju veiksmus, afrikoje, pietu amerikoje ir t.t., efektyvus vadybininkai pasiekia savo ne ka humaniskesniais metodais.

  2. Antanas says:

    Teismo nuosprendį įvykdė (Beriją nupylė) armijos generolas Batickij. Vėliau (1963 -1966 m) jis vadovavo Maskvos karinės apygardos ryšių tarnybai

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top