JAV politikos, Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu architektai, griauna nacionalinį saugumą

2015, gegužės 14, 19:41 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 389 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

salon.com
Patrick Smith

paveikslėlis

Jelcinas, Putinas ir Gorbačiovas | (AP Photo/Anja Niedringhaus)

Jei ir galime gauti kokią nors pamoką iš Styveno Koheno (Steven Cohen) profesinės veiklos per paskutiniuosius metus, tai turime kalbėti apie grėsmę mūsų (Amerikos) didžios šalies veiksmų interpretacijai užsienyje.

Nesuskaičiuojamas kiekis Koheno straipsnių apie Ukrainos krizę, o taip pat apie po to sekusią Amerikos ir Rusijos santykių griūtį, publikuotų žurnale Nation, šiandien verčia jį jaustis kaip apgultyje. „Mano problemos prasideda dėl to… jog manęs nedomina jokie „izmai“ ar ideologijos“, sako Kohenas čia, antrojoje praeito mėnesio interviu dalyje.

Problema ideologijose, nuodijančiose tuos vandenis, kuriuose plaukioja Kohenas. Galutinai užnuodyti šaltojo karo atmosferos, jie negali mąstyti laisvai nuo šios ideologijos. Pradedant 1970-aisiais, Kohenas daugiausia dirbo kaip mokslininkas ir kartais kaip žurnalistas. Jo skiltis, pavadinta „Sovieticus“ žurnale Nation, kurios jis ėmėsi 1980-aisiais, išvedė leidinį, iki šiol didesnį dėmesį skyrusį vidaus klausimams, į nedaugelio publikacijų, teikiančių pilnavertę Rusijos įvykių analizę, tarpą. Šiuo metu Koheno straipsniai žurnale Nation virto moksliniais darbais, kurie susideda iš tos negausios medžiagos, nukreiptos prieš ortodoksinę poziciją.

Pirmoji mūsų pokalbio dalis, publikuota internetiniame puslapyje Salon praeitą savaitę, prasidėjo praeitų metų įvykiais ir toliau mes nagrinėjome potarybines šiuolaikinės krizės priežastis. Antroje dalyje Kohenas užbaigia Vladimiro Putino palikimo analizę ir paaiškina, kodėl jis savo dėmesį sutelkė ties „prarastomis alternatyvomis“ – variantais, kurie galėjo būti įgyvendinti, tačiau nebuvo. Labiausiai mane nustebino reali, tačiau prarasta perspektyva – tarybinės sistemos reformavimas taip, kad būtų išvengta tų kančių, kurias sukėlė jos demontavimas.

Salon: Putinas paveldėjo griuvėsius, o vėliau, kaip jis pasakytų, įvyko „katastrofa“.

Styvenas Kohenas: Būdamas Rusijos lyderiu, Putinas laikui bėgant keitėsi, ypač užsienio politikos klausimais, keitėsi jo požiūris ir į vidaus reikalus. Pirmiausia jis siekė atlikti daugelį reformų laisvos rinkos sąlygomis ir priešinosi progresiniams mokesčiams. Jis nustatė 13 procentų mokestį – Styvas Forbsas (Steve Forbes) būtų ekstazėje, ar ne? Jis pasiūlo Džordžui Bušui jaunesniajam tai, ko Klintonas taip ir negalėjo pasiūlyti Jelcinui – pilnavertę partnerystę.

Ir ką gi jis daro? 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis paskambina Bušui ir sako: Ką jūs besirengtumėte daryti, mes – su jumis. Bušas atsako: Na, manau, jog mes būsime priversti pradėti karą Afganistane. Ir Putinas sako: Aš galiu jums padėti. Mes turime daug resursų ir galimybių Afganistane. Aš ten netgi turiu armiją, pavadintą „Šiaurinis aljansas“. Aš perduosiu ją jums. Norite gauti oro tranzito teisę? Laikykite, kad jau turite.

Kiek amerikiečių gyvybių išgelbėjo Putinas mūsų antžeminio karo Afganistane metu? O ar žinote, kokią politinę kainą jis sumokėjo už tai Rusijoje? Todėl kad visi jo žmonės, užsiimantys saugumo klausimais, buvo prieš.

– Jie buvo prieš? Paaiškinkite, prašau.

– Žinoma, jie buvo prieš. Jūs manote, jog jie nenori matyti parklupdytos Amerikos? Juos juk taip dažnai puolė. Tegul ir Amerika žino, koks tai jausmas! Tačiau Putinas spėjo, jog jis pasiekė tai, ko nepajėgė Jelcinas, ir tai duos naudos Rusijos valstybei. Jis turėjo tikrą strateginę partnerystę su Amerika. Taip pat prisiminkite, jog jis tuomet buvo susirūpinęs islamizmo problema, kadangi apie 20 milijonų Rusijos piliečių išpažįsta musulmonišką tikėjimą. Rusija randasi ir rytuose, ir vakaruose; ji yra fronto linijoje.

O ką Bušas duoda jam atgal? Jis vėl plečia NATO ir vienpusiu sprendimu išveda Jungtines Valstijas iš Sutarties dėl priešraketinės gynybos, kuri buvo Rusijos branduolinio saugumo pagrindas – tai tikra išdavystė. Ar taip reikia atlyginti žmogui, išgelbėjusiam jūsų šalies piliečių gyvybes? Būtent žodis „išdavystė“ čia labiausiai tinka.

– Tai svarbus žodis Putinui.

– Ir ne tik Putinui. (Dmitrijus) Medvedevas taip jį naudojo, kai tapo prezidentu (2008 metais). Amerika nesilaikė žodžio, ji mus išdavė, apgavo mus, ir mes daugiau netikim nė vienu Amerikos žodžiu – na, pirmiausia, velniai griebtų, jiems nereikėjo to daryti, tačiau ir Gorbačiovas turėjo gauti pažadą neplėsti NATO raštu. Mes tai būtume darę bet kuriuo atveju, ir jie bent jau turėtų atitinkamą argumentą.

Šitas pasitikėjimas, šis naivus rusų, manančių, jog Amerikos prezidentai turi savyje kažką, kas daro juos kilniais, patiklumas rodo, jog jie turi praeiti pagreitintą šios disciplinos kursą. Tai Putinui reiškė išdavystę, taip pat ir visai Rusijos politinei klasei, ir Putinas už tai sumokėjo.

Girdėjau kaip rusų intelektualai, dešinio sparno atstovai, vadino jį Vakarų taikdariu. Per švelniai pasakyta. Ir šiandien girdisi tokie žodžiai: Mariupolis? Odesa? Ar nereikėjo mums jų užgrobti dar prieš metus? Jie priklauso mums. Ką jis sau galvoja? Kodėl jis aptarinėja šį klausimą? (Mariupolis ir Odesa – ginčytini miestai, esantys pietryčių Ukrainos regione – Salon puslapio redakcijos past.)

Taip Putinas nustato savo kursą, o po to seka jo įžymioji kalba, kurią jis sako 2007 metais Miunchene – o Makeinas sėdi salėje, pirmoje eilėje. Putinas sako: Paklausykite, mes norime būti jūsų partneriais; būtent tai mes norime daryti nuo tada, kai į valdžią atėjo Gorbačiovas. Mes tikime vieningos Europos idėja. Tačiau kas kartą, kai kreipiamės į jus ar vedame su jumis derybas, ar tik manome, jog esame su jumis susitarę, jūs elgiatės kaip hegemonas, ir visi turi daryti būtent taip, kaip jūs liepiate, jei jie nori būti jūsų pusėje.

Putinas atvyko ten, kad jiems pasakytų: savo blogu elgesiu potarybinės Rusijos atžvilgiu, jūs rizikuojate pradėti naują šaltąjį karą. Džonas Makeinas interpretuoja šiuos žodžius kaip naujo šaltojo karo paskelbimą.

Visgi Putino demonizacija prasidėjo jau anksčiau, dar prieš Miuncheno kalbą, kai jis pradėjo išstumti iš šalies kai kurias naftos kompanijas, priklausančias amerikiečių remiamiems oligarchams. Aš specialiai pasidomėjau: bet kurioje didelėje naftą išgaunančioje valstybėje yra draudžiama užsienio kapitalui valdyti naftos įmonę. Taip sakant, tai labai ilga istorija, kaip Amerikos masinės informacijos priemonėse Putinas iš demokrato, besistengiančio tapti Amerikos partneriu, virto šiandieniniu Hitleriu, kaip jį pavadino Hilari Klinton. Jūs matote, kokia liga išsivystė – visa ši putinofobija.

– TV kanalas Russia Today neseniai rodė dokumentinį filmą, kuriame Putinas nurodo tikslų laiką ir priežastį, kuri lėmė jo sprendimą imtis to, ką jis padarė Kryme. Tai neįtikėtina: tokios mintys kilo tą naktį, kai amerikiečių palaikomo valstybinio perversmo metu buvo nuverstas Janukovičius. Ar galite paanalizuoti Putino pamąstymus dėl Krymo, kurie privedė jį prie tos aneksijos?

– Mano manymu, Putinas padarė kai kurias klaidas. Šiandien mes žinome apie Krymą gerokai daugiau, bet netgi iš jo žodžių galime suprasti, jog dėl to kilo ginčų. Ne viskas taip paprasta, kaip jis teigia. Ginče dalyvavo dvi pusės.

Vienos pusės atstovai sakė: „Reikia paimti Krymą šiandien, jei ne, tai vėliau teks ten kariauti su NATO“. Kitos pusės atstovai sakė: „Tegu ten surengia referendumą (dėl asociacijos su Rusija; referendumas vyko 2014 metų kovą), ir daugiau nei 80 % žmonių balsuos už prisijungimą prie Rusijos. O mes turime nieko nedaryti; jie praves apklausą, o mes pasakysime, ką apie tai manome.

O kol kas pažiūrėsime, kas nutiks Kijeve“. Kremlius įvykdė Kryme apklausą. Ir tai – geriausias Putino argumentas. Jis gavo Krymą, kuris veržėsi į Rusijos sudėtį, ir jis gali pasakyti Vašingtonui: Ar norėtumėte, jog Krymas liktų Ukrainos sudėtyje? Bet štai ką aš noriu gauti už tai – amžiną NATO narystės draudimą ir Ukrainos konstitucijos federalizavimą, todėl, kad aš turiu kažką pasiūlyti savo tėvynainiams Kryme.

Tačiau pralaimėjo tie, kurie sakė, jog Krymas visada liks svarbiausia Putino korta. Laimėjo kita pusė.

Tai Putino nuopelnas, tačiau viskas vyko šiek tiek kitaip. Jie visi priklausė nuo žvalgybinės informacijos, ateinančios iš Kijevo, taip pat Krymo ir Donbaso. Peržiūrėjus filmą, tampa aišku, jog persilaužimo momentas buvo Janukovičiaus nuvertimas. Neverta pamiršti, jog Europos užsienio reikalų ministrai – Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos – buvo sutarties pasirašymo tarpininkai, ir jie teigė, jog Janukovičius sukurs koalicinę vyriausybę ir liks valdžioje iki gruodžio, bet gatvėje visa tai buvo atmesta.

Niekada nepamiršiu, kaip milžiniškas Kličko (Vitalijus Kličko, profesionalus boksininkas, tapęs opozicijos politiku; šiuo metu yra Kijevo meras – Salon puslapio redakcijos past.) stovėjo scenoje Maidane ir iš savo dviejų metrų aukščio skelbė didį sutarties triumfą, o kažkoks nedidelis žmogiukas pagriebė mikrofoną ir pasakė:

„Nešdinkis po velnių. Tas popiergalis rytoj degs gatvėje“. Kitą dieną taip ir atsitiko. Tą vakarą buvo galima stebėti, kaip atrodo nenugalimas sunkaus svorio bokso pasaulio čempionas, kai jis mirtinai išsigandęs.

Tai buvo posūkis, ir „dėl visko kaltas Putinas“, tačiau viskas atsitiko dėl Putino kaltės todėl, kad demonizacija padarė jį centrine figūra.

– O ką mes darome čia, kad išspręstume Ukrainos klausimą? Jūs naudojote žodį „viltis“, kai kalbėjote apie vasarį pasirašytą ugnies nutraukimą, apie Minską-II – „paskutinė, geriausia viltis“. Man tai nepatiko. Viltis – geradarė, bet ji gali būti ir žiauri.

– Bet kuris sveikai mastantis ir geros valios žmogus žino, jog toks sprendimas yra tam tikros vietos savivaldos rankose (home rule – sukurta Jungtinėje Karalystėje), ir nereikia to vadinti federatyvine Ukraina, jei tai taip skaudina Kijevą. Pagal Konstituciją, visų Ukrainos regionų gubernatoriai skiriami Kijevo. Greičiausiai, dabar tai nėra įmanoma netgi vakarinėje ar centrinėje Ukrainoje. Ukraina fragmentuojasi.

– Čia norėčiau prieiti iš kitos pusės, ir paklausti: kaip jūs vertinate strateginius Amerikos tikslus? Klausiu to jūsų analizės, darbo „Kryžiaus žygio nesėkmė“ (Failed Crusade), „tranzitologijos“ (transitionology) kontekste, kaip jūs vadinate tą paradigmą, kuria remiantis Rusija turėjo tapti laisvosios rinkos rojumi. Iš jūsų knygos darosi aišku, jog galiausia buvo išaukštinti ir apginti sukčiai, kurie užgrobė didžiąją dalį nacijos aktyvų. Šiandien mes nedažnai girdime apie „pokyčius“ Rusijoje. Kokios šiandien Vašingtono ambicijos?

– Manau, jog Ukrainos krizė suduoda stiprų smūgį Amerikos nacionaliniam saugumui – stipresnį, nei karas Irake su jo ilgalaikėmis pasekmėmis, – ir to priežastis paprasta: kelias į Amerikos nacionalinį saugumą vėl eina per Maskvą. Nėra nė vienos rimtos nacionalinio saugumo problemos ar su tuo susieto klausimo, kurį mes galėtume spręsti be bet kurio Kremliaus vadovo – taškas, ir nėra čia ko bepridurti.

Įvardinkite savo variantą – mes kalbame apie Artimuosius Rytus, apie Afganistaną, kalbame apie energetiką, apie klimatą, apie branduolinio ginklo paplitimą, apie terorizmą, numuštus ore lėktuvus, kalbame apie du brolius teroristus Bostone.

Žiūrėkite – kalbu apie tą Amerikos nacionalinį saugumą, kuris mane neramina, kuris garantuoja saugumą mano vaikams, anūkams ir man pačiam – ir visa tai vyksta tuo laiku, kuris yra gerokai pavojingesnis, nei šaltojo karo epocha, kadangi dabar yra mažiau struktūrų, daugiau nevalstybinių žaidėjų ir daugiau nekontroliuojamų branduolinių technologijų bei medžiagų.

Saugumas gali būti tik dalinis, bet šis dalinis saugumas priklauso nuo plataus Amerikos ir Rusijos bendradarbiavimo – ir taškas.

Kaip tik šiuo metu Ukrainoje mes prarandame Rusiją Amerikos nacionalinio saugumo klausimu, ir net jei rytoj mes nutrauksime savo veiksmus, Rusija jau niekada – bent jau visos dabartinės kartos gyvenime – nenorės bendradarbiauti su Vašingtonu saugumo klausimais, kaip tai vyko iki šios krizės pradžios.

Todėl amerikietiškosios politikos architektai Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu griauna Amerikos nacionalinį saugumą – ir todėl būtent aš esu patriotas, o jie daro žalą Amerikai. Štai apie ką kalbu, ir bet kuris protingas žmogus, nesergantis putinofobija, geba tai aiškiai matyti.

parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top