Ką daryti Lietuvoje rusakalbiams jos piliečiams?

2015, gegužės 12, 9:01 | kategorija LPT | 7 komentarai | peržiūrų 567 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Savo komentarų skiltyje perskaitėme vieno iš savo skaitytojų atvirą pasisakymą-kreipimąsi.. Esame beveik tikri, kad tokių žmonių keliančių šiuos klausimus Lietuvoje ne vienas, ne du ir net ne dešimtys. Todėl nutarėme jį paskelbti, gal atsilieps ir daugiau žmonių norinčių išsakyti savo poziciją. Tylėjimo laikas turi baigtis, kaip ir baimė dėl savo asmeninės gerovės. Galų gale laikas įvardinti daiktus ir reiškinius savais vardais.
sarmatas.lt redakcija

paveikslėlisSavo kailiu pajutau tą gan staigų (pačiam sunkiai suvokiamą)  perėjimą nuo pro-europietiško piliečio į kažkokį prorusišką  „sėparą“. Kadangi esu rusakalbis, visada labai greitai galėjau iškapstyti daug įvairios informacijos iš interneto apie tikrąją padėtį Rusijoje (politikoje, ekonomikoje, eilinių žmonių mentalitete). Pats ten buvau. Todėl tikrai jokiu iliuzijų ar perdėtų simpatijų Rusijai nejaučiau.  Visada save laikiau didelių savo šalies patriotu.

Kiek save pamenu, man Lietuvoje patiko viskas: nuo gamtos iki žmonių. Valstybė davė nemokamą, bet labai pelningą išsilavinimą. Darbo reikalais teko daug visur keliauti, ir kuo daugiau keliavau, tuo daugiau surasdavau įrodymų, jog pas mus absoliučiai viskas yra geriau (o jeigu kas ir blogiau, tai, maniau, kad tai laikina, kol dar neturime tiek pinigų, kiek turi kiti). Ir štai dabar pagaunu save situacijoje, kai nekenčiu šalies kurioje gyvenu.

Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Daug pats apie tai mąsčiau, kodėl taip įvyko ir supratau, kad mano patriotiškumui buvo suduoti du pagrindiniai smūgiai: Lietuvos pozicija dėl įvykių Abchazėje ir dabar Maidano klausimu bei visko, kas iš to seka (Krymas ir pan.).

Ir, jeigu dar Saakašvilio karo nusikaltimų nepripažinimas Lietuvoje man praėjo kaip kažkoks baisus sapnas, – tai dėl įvykių Kijeve, ir Lietuvos pozicijos šių įvykių atžvilgiu ima toks nervas, jog darosi baugoka dėl nuosavos sveikatos. Nes būna, kad dėl nesąžiningumo vykstančio aplink pojūčio, kuri patiri per dieną (dėl radio, TV, interneto), pakyla spaudimas ir negali užmigt visą naktį.

Ir kai pamatai, kaip paprastai visa tai suveikia ir kaip greitai šalis virsta griuvėsiais – negali patikėt savo akim. Kas gali pasakyt, kas bus, jei kas nors, turintis daug pinigų panorės atidaryti dar vieną „karštą“ tašką prie Rusijos sienos?  Kiek jam reikės investuoti Lietuvoje, kad lietuviai pradėtų vienį kitus masiškai žudyt?

Kad Dalia pradėtų pilti iš neseniai nusipirktų haubicų po Vilniaus rajoną ar Visaginą, atseit kovodama prieš šalies išdavikus ir teroristus?  Dabar gal daug kam tai pasirodys juokinga, bet matydamas, kaip tik  per vienerius metus pasikeičiau aš pats, man darosi baisu, dėl to, kiek galėjo pasikeisti visi kiti.

Juk aš galiu semtis informacijos iš kur tik noriu, kalbu keturiomis kalbomis, o juk yra žmonių, kuriems  egzistuoja tik lietuviška TV. Ir kas bus jeigu tai tęsis dar dešimt metų? – Štai po dvejų metų aš turėsiu pinigų namo statyboms. Kur man jį
statyti? Mano vidinis balsas jau sudraskė sau gerklę rėkdamas, kad tik švaistai laiką čia – juk vis tiek anksčiau ar vėliau turėsi bėgti nuo karo. Esi rusakalbis – tave vis tiek prie sienos pastatys, kartu ir visą tavo šeimą – kad ir tūkstantį kartų tu buk patriotu. Jeigu liksi čia. O jei paliksi namą, o pats išvažiuosi lakinai į užsienį, tai ką surasi čia sugrįžęs?

Tą patį, ką suranda ir Donecko gyventojai grįžtantys į savo namus – tik sienas be baldų ir stogo… Kaip jūs manote, jeigu dar prieš du metus aš būčiau priėjęs prie vieno iš jų ir pasakyčiau jam, kad taip atsitiks, ką jūs galvojate – kokia būtų jo reakcija?

Teisingai, – jis pagalvotų jog aš esu pusprotis. Kas bus Lietuvoj po dvejų metų? Arba pagalvoji: gerai, išvažiuoti laikinai pasislėpt į kokią Airiją ir ką? Po to, kai tavo pirmas vaikas pradeda ten eiti į antrą klasę, tu praktiškai neturi šansų sugrįžt. Šitos ir panašios mintys ėda mane. Gyvenu agonijoje. Norisi kovot. Bet kaip?

Antai neseniai mačiau Youtube video, kaip keturi lietuviai, pas kurios vyko tos kratos, pasakojo, kaip tai buvo (kur dėl antikonstitucinės veiklos kratė). Tai iš jų paėmė viską – mobilius telefonus, knygas, laikraščius, kompiuterius, netgi kasetes su sovietiniais multiplikaciniais filmais, tokiais kaip mikė pūkuotukas paėmė. Ir, jeigu ką, – tai ten ne paprasti vyrai buvo.

Ten vos ne sovietmečio kankiniai buvo, kurie už Lietuvos nepriklausomybę vos kaulais neatsigulė. O kas aš palyginti su jais? Esant tokiai situacijai, norėdamas kovot, turi būti pasiruošęs gyventi tuščiame bute be baldų ir daiktų, kad tau nieko neprimestų (narkotkų, granatų). O svarbiausia be šeimos. Kaip aš paaiškinsiu savo žmonai, kodėl kaukėti vyrai pasiėmė jos mėgstamiausią išmanųjį telefoną ir nešiojamą kompiuterį? Kiek mano motina išgyvens tokių nervų? Aš nežinau ką man daryt…

nosound (komentaro autorius)

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 7

  1. Taigi says:

    Aš anksčiau galvojau, kad šaudyti vieni į kitus dėl ideologijos ar religijos gali tik tamsi liaudis gyvenanti kur nors civilizacijos menkai paliestose pasaulio užkampiuose. Bet po įvykių Jugoslavijoje, veliau Ukrainoje supratau, kad tereikia mėnesio intensyvios propagandos, finansavimo ir spec. tarnybų koordinacijos ir po mėnesio Lietuvoje galima sukelti net kelis pilietinius karus: tarp lietuviu – rusakalbiu, tarp lietuviu – lenkakalbiu, tarp lietuviu – žemaiciu.

  2. Mindaugas says:

    Taigi Lietuva kitaip elgtis ir negali. Visas šis elgesys jau buvo užprogramuotas prieš 25 metus, atgavus nepriklausomybę, kuomet Pabaltijo šalys pateko į jankių įtakos sferą, o buvę KGB darbuotojai buvo perverbuoti CŽV. Ne veltui Kuodytė yra sakiusi, kad paviešinimas visų KGB bendradarbių, sugriautų valstybės pamatus. Visos šios akcijos (kratos, persekiojimai, grąsinimai, atleidinėjimai iš darbų, epitetų klijavimai ir t.t. ), tai viena didelė bauginimo akcija, kuri iš dalies nusisekė. Dalis žmonių dar labiau išsigando, tačiau maža dalis pakilo į informacinę kovą interneto platybėse. Taigi, ponas nosound, jūs esate ne vienas šioje kovoje. Svarbiausiai nepasiduoti baimės jausmui, nes šie imperializmo agentai to tik ir siekia.

  3. Gojus says:

    Kad ne vienas tai jo, bet mes realiai suprantame, kad pasipriešinti šansų neturim jokių kol neesame pasirįžę ką nors paaukoti. Reikia nusiteikti daug prarast – darbą, namus, ramybę. Ir štai pas mane kyla tokios abejonės ar tikrai teisinga būtų mano 6 vaikų atžvilgiu spjaut į pajamas, vaikų galimybę mokytis ir eiti protestuoti viešai. Juk reikia suprast, kad prasidės šmeižtas, nurašymas į puspročius, etikečių klijavimas ir pan. Atsiras priklijuotos bylos už tvarkos pažeidimus, tada teisminiai ginčai, baudos, tada anstoliai ir visos kitos pasėkmės. Mano akimis galimybių be lyderio ir grupės žmonių, kurie nusprendžia ką nors prarasti vardan visuomenės, vardan teisingos ir piliečius gerbenčios valstybės, vardan visuomenės santarvės ateityje pavieniui nėra galimybės kovoti su sitema, kai jai dirba tokie padargai kaip valdžios institucijos, teisėsauga, įskaitant slapta veikiančias valdžiai pavaldžias struktūras, toliau šūdasklaida… niekaip. Mes praradom šitą valstybę…

  4. Simas Simaitis says:

    Galima patarti, visų pirma, šviestis sarmatas.lt tinklalapyje. Čia aš pašposinau, nors yra tikrai nemažai straipsnių, kuriuose yra daug išminties, kad ir tai: nustokite „vartoti debildėžę“, mokykitės priimti informaciją su protu, o ne emocijomis. O sarbiausia ieškokite bendraminčių, bendraukite gyvai, jungitės į bendruomenines organizacijas, pajauskite pagalbos petį, pasijuskite ne vienišas tarp baldų, išmaniųjų telefonų, o pajuskite bendraminčių, kurie ištiestų realią pagalbos ranką, paramą. Tuomet ir baimė praeis, ir pasitikėjimas atsiras, ir bendromis jėgomis nuveiksite nemažus darbus. Reikia tik padaryti pirmą žingsnį.
    Jums kaip nesmurtinio protesto pavyzdys Indira Gandis Indijos išsivadavimo kovoje, Martinas Liuteris Kingas, padėjęs pagrindus tiesioginio rasizmo pabaigai JAV. Galima pasimokyti, bet reikia bendrauti gyvai, lysti iš virtualaus gyvenimo į realųjį.

  5. Albinas iš Kintų says:

    Yra tokie mokslai kaip psichologija, kurios dėka yra nustatyta kaip gali būti kontroliuojamas žmogus ir visuomenė, kokie įtakojantys faktoriai, kaip priversti visuomenę priimti tam tikrus sprendimus jai pačiai nesuvokiant ir t.t. tai tamsioji visuomenės valdymo forma, kuria ir naudojasi valdančioji grupė. Liaudiškai tariant, kontrolė vykdoma per smegenų plovimą. Visada taip buvo, visada ir bus. Jeigu kokie 5 proc. visuomenės supranta kas vyksta, tai 95 proc. visiškai nesigaudo situacijoje, todėl ta grupė yra lengvai manupuliuojama. Kadangi 95 proc. yra su praplautomis smegenimis, tai tie likę 5 proc. negali įrodyti, kad jie yra teisūs, nes jų yra tik mažuma, daugumos vadinamų „pakvaišėlių – sąmokslininkų“. Kaip sakė Rolandas Paulauskas, dauguma žmonių emocianalūs bei turintys fraktalinį mąstymą, todėl jie nesugeba sujungti įvykių į vientisą vaizdą. Taigi valdžia turi priemones, kuriomis visuomenei pateikiamas norimas globalus vaizdas (ar iš dalies globalus) iš griežtai pasirinktinų faktų (atrenkami tik tinkami, t.y. tokie, kurių pagalba būtų sukurtas norimas vaizdinys,atmetant ar nuslepiant netinamus arba paneigiančius parenkamuosius).

  6. N.Yzius says:

    Mums, kurie gyvenome prie sovietų – paprasčiau – mes tą jau patyrėme ir tie , kurie turime analoginį mąstymą – lengvai atpažįstame tuos pačius, taikomus smegenų plovimui, psichologinės inžinerijos modelius. Tik stebina, kokie primityvūs dabar praplovimo modeliai, ir vistiek veikia. Kompiuterizmo amžiuje. Kas atsitiko jaunimo protui – kad taip lengvai televizijų šlamštą priima? Juk Sąjūdžio metais mūsų-patriotų buvo daugiau, kurie viską metę, palikę darbus, asmeninius reikalus – kilome į išsilaisvinimo kovą. Milijoną ir 800 000 parašų surinkome dėl Lietuvos. O dabar dėl žemės išsaugojimo referendume tik 300 000 parašų, tiek pat prie balsadėžių. Patikėjo lansperdžių spekuliantų gauja : „nieks žemės neišpirks, neišsiveš, bet užsieniui patiksime“.
    Tai juk principo reikalas – „ar mums vis dar brangi protėvių žemė“, o ne vien tik – „pirks-nepirks“. 

  7. teisibe says:

    mielieji ; akivaizdzei tas ir daroma, o ka jus manot kad cia Marijos zeme ir niekas nedarys nieko blogo cia daryti ? deja zali dolcai tam ir skirti ,kad butu taip kaip paranku. vienitis reikia …. blindos reikia …. geriau zuti nei vergauti. istorija kartojasi; liejo kraują protevei uz laisve, mes pamiršom o rusai to nepamiršo…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top