Kas mes – baltai ar sarmatai?

2012, gegužės 30, 16:08 | kategorija Istorija | atsiliepimų (65) | peržiūrų 15 145 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisVis plačiau kalbama apie mūsų tautos ryšius senovėje su taip vadinama Europine Sarmatija. Istorikai šiai diskusijai, berods, nėra pasiruošę – labai keista, kad ši tokia svarbi mūsų senosios istorijos tema liko praktiškai apeita. Nors pirminės medžiagos pakaktų, bent jau problemos įvardijimui, jos perkėlimui į mokslinį, profesionalų lygmenį. Sakoma, kad mūsų istorikai profesionalai neturi pakankamai pajėgumų ir finansų. Tačiau tų pačių finansų, tarkime, užtenka Istorijos instituto funkcionavimui. Kokios problemos ten įvardijamos, kaip prioritetinės? Tos, kurios yra paprastesnės tyrėjams, kurioms pakanka šaltinių mūsų šalies archyvuose. Koks istorikas ramiai sau ir pamažėle tiria Valakų reformos (XVI a.) vingrybes ir panašius dalykus. Užtektų pažvelgti į daktarinių disertacijų temas. Štai vien Vilniaus Universitete 1999 – 2004 buvo apgintos 28 daktaro disertacijos. Nesakau, kad Valakų reforma nesvarbu. Tačiau teigiu, kad yra temų daug svarbesnių, turinčių pamatinę vertę visai mūsų šalies istorijos paradigmai.

Sarmatijos problema

Viena iš jų – taip vadinama Sarmatijos problema. Tam būtina geriau ištirti jau žinomus istorijos šaltinius, juos įvertinti. Bei ieškoti naujų užsienio archyvuose. Istorikų neveiklos fone darbo ėmėsi geodezijos specialistai . Pasirodžiusi nedidelė studija, tirianti ir analizuojanti kartografiniuose fonduose esančius senųjų autorių žemėlapius, kuriuose pažymėta Europinė Sarmatija. Tačiau autoriai daro išvadą – vien jų analizės neužtenka. Turi aktyviai įsitraukti kitų sričių specialistai – kaip rašoma minėtoje studijoje „valstybės priešistorės problema gali būti išspręsta tik bendromis kartografų, archeologų, kalbininkų ir antropologų pastangomis”.

O kol kas Sarmatija užsiima entuziastų būrelis, jų rėmėjų būrelis vis gausėja. Deja, neišvengiama diletantizmo ir formos ir turinio atžvilgiu. Tačiau šie žmonės daro puikų darbą, ieškodami savo tautos šaknų. Suvokdami, kad dalis mūsų istorijos yra lyg dingę, ar paslėpta už septynių užraktų. Profesionalai, kaip taisyklė, nenori veltis į diskusijas su mėgėjais, tyla ir užsidarymu pridengdami žinojimo stygių. Arba gana grubia forma, iš aukšto imasi kritikuoti Lietuvos istorijos entuziastus. Šie atsako tuo pačiu. Taip vietoje bendrosios tiesos paieškų imama kovoti vieni su kitais. Nors profesionalusis istorijos mokslas gi turėtų tik džiaugtis vis gausėjančiu mūsų šalies senosios istorijos entuziastų būriu ir jiems padėti, bendradarbiauti, konsultuoti, geranoriškai nurodyti problemas ir neatitikimus istoriniam faktui.

Tačiau ir šalies istorikai neturi išsako skirtingas nuomones dėl Sarmatijos. Štai Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas dr. Valdemaras Šimėnas viename iš interviu, skelbtų „Lietuvos žiniose” vienareikšmiškai teigia, kad „Baltai buvo viena sudėtinių sarmatų dalių”. Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius dr. Albinas Kuncevičius papildo, jog „teoriškai į sarmatus reiktų įtraukti ir germanus, kurie plačiąja prasme yra ir vikingai. Gal reikėtų jungti net dalį slavų”.

Viena pagrindinių problemų, kai viešojoje erdvėje imama kalbėti apie Europinę Sarmatiją: dažniausiai yra kalbama iš šiandienos suvokimo lygmens. Lyg mūsų dabartinė tautinė pasaulėjauta būtų nekintama konstanta. Kai kurie bando tiesmukai sarmatus tapatinti su lietuviais (ar bent jau baltais), nelabai skirdami „vakar” ir „šiandien”. Taip atsiranda savos tautos dirbtinis aukštinimas, ją priešpastatant kitiems kaimynams. Tai bandymai patiems sau atrodyti „pačiais seniausiais ir archajiškiausiais”, lyg šis archajiškumas būtų savaiminė, nuo šiandienos atsieta vertybė. Kalbant apie tai, dažnai užmirštami netgi mūsų „braliukai” latviai – kartais ima dominuoti vulgaroka panlietuvizmo ideologija.

Atskirai nuo latvių kultūros ir istorijos studijuoti lietuvių senąją istoriją ir, juolab, daryti apibendrinančias išvadas yra negalima. Derėtų žengti dar toliau – būtina atidžiai pažvelgti ir į kaimynų, pirmiausia gyvenančių rytuose, kultūras. Taip iki pačios Indijos.

Kas tie sarmatai?

Nežinia, ar sarmatais vadinosi jie patys, ar juos taip pavadino tuometiniai „užsieniečiai”. Mus, lietuvius, vienu metu kaimynai rytuose vadino „labusais”, nes susitikę sakome „labas”. Gal būt, atvykę į Sarmatiją „laisvojo pasaulio” atstovai iš Graikijos-Romos buvo gėdinami dėl savo netikusių papročių – „sarmata tat daryt”,- sakydavo atvykėliams. Ir šie ėmė vadinti juos sarmatais – sarmatlyvais žmonėmis. Tačiau lietuvių kalboje išlikęs žodis „sarmata” leistų teigti, jog sarmatais save galėjo vadinti žmonės, besilaikantys tam tikrų nusistovėjusių papročių ir elgsenos kodekso, vėliau suskilę į daugelį tautų, tačiau dar ilgus mažius išlaikę istorinę atmintį apie bendrinę kiltį. Suprantama, vien žodžio „sarmata” buvimo žodyne išvadoms daryti tikrai neužtenka. Kitas, gal ir realesnis, žodžio „sarmatas-sarmatija” aiškinimas: sar(a) reiškia „galvą” arba vyriausiąjį (ą), o „mat” – motę, motiną. Išeitų, „vyriausioji motina” arba, perfrazuojant Adrian G.Gilbert (Magi. The Quest for a Secret tradition.p.66) – reiškia tuos ( ar tas), kurie yra nušvitę, arba kurių galvos yra išvalytos. (Ra-sa yra tyrumas ir pilnatvė, o jo anagrama sa-ra reiškia „vyriausiąjį” arba tą, kuris suvokė Priežastį, nukeliaudamas iš formos į beformiškumą). Tačiau vis tik tenka pripažinti, jog šio pavadinimo matrimonija sunkiai dera su žinomu indoeuropiečių patriarchatu bei tėvo kultu, tačiau gal būt būdama daug senesnės istorinės praeities atspindžiu bei reliktu.

Jau šiandien žinomų šaltinių apie sarmatų ryšius su senovės baltais pakanka. Bent jau tam, kad imtis nuoseklesnių tyrimų ir papildomų šaltinių paieškos. Tačiau, bent jau kol kas kritinis mokslo žmonių protas nepatikliai žvelgia ir į jau žinomus. Kritinis požiūris moksle reikalingas, tačiau jis turėtų eiti koja kojon su intuicija ir pasitikėjimu istoriniais šaltiniais. Ši pusiausvyra gimdo Tiesą. Istorikas Tomas Baranauskas įsitikinęs, kad „tikrieji sarmatai buvo stepių klajokliai gyvulių augintojai, kalbėję iranėnų grupės kalbomis. Miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai (aisčiai, galindai, sūduviai) sarmatams nepriklausė.” (T.Baranauskas. Ar mūsų šaknys Sarmatijoje?)

Na, gal tuomet ir estai yra tikrieji ir vieninteliai eisčiai (Kornelijaus Tacito aestiorum gentes)? Negaliu teigti, kad istorikas T.Baranauskas yra neteisus. Tiesiog raginu pažvelgti plačiau ir neužtrenkti durų tam žinojimui, kuris galbūt laukia ateityje. O tokia tvirta atskirų mokslininkų nuomonė jau ne kartą yra trukdžiusi tolesnei to paties mokslo plėtrai. Ir kol koncepcijos sugriūdavo į šipulius, daug vandens nutekėdavo.

O štai XVII a. istorikas Godfridas Ostermejeris savo veikale „Kritiškos pastabos apie senovės prūsų religijos istoriją” rašo:

„Senovės prūsai, … buvo sarmatų tauta. Tuo abejoti neleidžia jų kalba. Kas išgali dabartinę lietuvių kalbą lyginti su kuršių, rusų, lenkų, čekų ir kt. kalbomis, tas bemat įsitikina, kad jos visos yra vienos motinos vaikai ir kad tautos, vartojančios tas kalbas, turi būti kilusios iš vieno kamieno.” (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, IV t., p. 70.)

Matome, kad terminas „sarmatai”, čia vartojamas visiškai kita prasme, pabrėžiant tautų ir kilčių kamieninę bendrystę, nei tai daro istorikas T.Baranauskas. Gali būti, kad nuo stepių klajoklių indoiranėnų šis terminas palaipsniui tapo bendriniu, žyminčiu rytinės indoeuropiečių dalies tapatybę. O gal ir atvirkščiai – kaip kažkada atsitiko mūsų geriems kaimynams estams, šimtmečių bėgyje tapusiems istorinių eisčių vardo nešėjais į dabartį.

Reikalingas platesnis požiūris

Tam, kad deramai suvokti istorinės Sarmatijos esmę, į tautiškumą teks pažvelgti šiek tiek plačiau, nei buvo suprantama nuo V.Kudirkos laikų iki dabarties. Galbūt, tai buvo platesnis darinys, žmonės, suvokiantys savo kilties Bendrystę ir besilaikantys tų pačių pamatinių papročių ir tradicijų – esminės pasaulėjautos. Ir laikui bėgant, šiose plačiose teritorijose susiformavo dabartinės tautos, kokias jas žinome šiandien. Ir anksčiau ši Bendrija toli gražu nebuvo vienalytė, tautų pavadinimai buvo kiti, tačiau istorinės atminties buvo daugiau ir prisiminimai apie bendrąjį kilties kamieną dar nebuvo išblėsę. Todėl kalbant apie Sarmatiją gal derėtų ne konkuruoti su “jaunesnėmis” tautomis, pabrėžiant savo seną kilmę (tą, beje, daro beveik visų tautų senovės entuziastai), o pabrėžti BENDRYSTĘ, bendrą kaimynų kiltį. Tai šalintų prieštaravimus, o ne skirtų žmones ir dabartines tautas. Ištirtas mūsų ir kaimyninių tautų genealoginis medis pateiks dar ne vieną staigmeną.

Esame kilę iš vieno indoeuropietiškojo šaltinio. Mažai kas abejoja indoeuropietiškos prokalbės buvimu senų senovėje. Šią prokalbę iš dalies bandoma rekonstruoti lyginamosios kalbotyros metodais. Tačiau ir tai ne visa tiesa. Baltų tautos susiformavo aktyviai kontaktuojant naujiesiems atvykėliams indoeuropiečiams (patriarchalinė kultūra) su senaisiais šių vietovių „substratiniais” gyventojais (matriarchalinė kultūra). Atvykėliai ėmė į žmonas vietines moteris, pamažu įsigalėjo atvykėlių kalba, tačiau ir senieji gyventojai paliko ženklų pėdsaką ainių pasaulėjautoje. Juk skirtingai nuo daugelio indoeuropietiškų tautų, mūsuose žodis „saulė” yra moteriškos giminės, o mėnulis – vyriškos. Tai senosios substratinės matriarchato kultūros palikimas. Taip susiformavo unikalus baltų arealas, iš kurio vėliau išsivystė mums žinomos tautos ir lietuvių bei latvių kalbos.

Tačiau mokslas nuėjo dar toliau. Vienas iš svarbiausių kalbotyros atradimų – tai nostratinių kalbų teorijos sukūrimas. Ši teorija teigia giminystę tarp šešių vadinamo Senojo pasaulio kalbų šeimų: Semitų-chamitų, dravidų, indoeuropiečių, kartvelų, Uralo ir Altajaus. Modernią šios teorijos versiją sukūrė Vladislavas Ilič Svityčius, rekonstravęs 378 chamitų – semitų, indoeuropiečių, fino – ugrų, altajiečių ir dravidų kalbines bendrybes. Šis mokslininkas teigė, jog nostratinis bendrumas egzistavo prieš maždaug 6 tūkstantmečius.

Paprastai tariant, tuo metu kalbėta viena bendrine kalba. Vėliau dėl kol kas nežinomų priežasčių griuvo „Babelės bokštas” ir žmonės, sklisdami po pasaulį, gyvendami daugiau ar mažiau uždaromis bendruomenėmis, suformavo įvairias kalbas.

Galbūt tai kažkam pernelyg „seni laikai” ir teigti visuotinę žmonių bendrystę atrodo pernelyg optimistiška. Jei visi esame broliai, nutyla kalbos apie kai kurių tautinių darinių išskirtinumą, senumą ir t.t. Ir vis tik net prieš kokius 500 metų mūsų protėviai dar, matyt, prisiminė tai, ką šiandien esame stačiai užmiršę ir nenorime prisiminti.

Užmiršome mūsų bendrus protėvius. Būdami jų ainiais, ėmėme dalytis senovėje paskendusį tėvų palikimą. Sarmatijos paslapties nepavyks įminti, jei žiūrėsime vien per siaurą dabartinio tautiškumo langelį. Tačiau pasigirsta hipotezių, kad taip vadinama Europinė Sarmatija buvusi tautų ir genčių federacija. Formaliuoju požiūriu taip kalbėti kol kas nėra nei menkiausio pagrindo. Matyt, ji nebuvo ir konfederacija, kurios tarpusavio ryšiai yra daug laisvesni. Vėlgi, negalima šiandienos visuomeninių struktūrų, šiandienos supratimo, mechaniškai perkelti į tuos tolimus paprotinės teisės laikus.

Senoliai turėjo tvirtą Tradiciją, „istorinę” atmintį bei paprotinę teisę. Jie puikiai prisiminė savo gimdystės ryšius, todėl, plačiąja prasme, gal ir galima būtų kalbėti apie genčių savotišką „konfederaciją”, struktūrą be struktūros. Juolab, šie ryšiai nebuvo pagrįsti vien politiškai ar ekonomiškai.

Perkelkime šį suvokimą į žmogaus, šeimos, giminės lygmenį. Esant tvirtai Tradicijai, žmonės saugo savo bendrystę ir remiasi vienas kitu sunkiomis akimirkomis. Kartu švenčia vestuves ir atvyksta į laidotuves. Ir šiandien tai atrodo normalu. O tuomet galiojo tvirti paprotiniai įstatymai, kurie niekur nebuvo užrašyti, tačiau veikė, lyg būtų užrašyti. Perduoti nuo ankstyvos vaikystės tėvo ir motinos pasakojimų, visos aplinkos. Dabar tai jau kai kam gana sunku suvokti.

Nereikia žvelgti taip toli į praeitį. Dar XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje kaimuose galiojo tvirtos nerašytos taisyklės, kurių laužyti buvo nevalia. Ir pagrindinės jų buvo Dora ir Švara.

Jei pavyktų suprasti XIX a. pabaigos lietuvį, gal būt pavyktų suprasti ir dar giliau praeityje gyvenusių protėvių pasaulėjautą. Ką jiems reiškė Dievas, Gamta, Žmogus. Tuomet gal aptiltų ir mūsų jaunųjų istorikų „realistų” kalbos ir rašymai, pavyzdžiui, apie kunigaikščio Margirio „bailumą”. Čia miniu atrodytų solidžios mokslinės institucijos – Istorijos instituto – leidžiamą literatūrą. Apsilankęs 2011 metų knygų mugėje paklausiau, ar mokslininkams nėra gėda dėl tokių knygų pasirodymo? Sulaukiau sauso atsakymo – „Margirio ir jo bendražygių žūtis ir Pilėnų gynimas yra legenda, o legendas galima interpretuoti laisvai, kiekvienas turime savą tiesą..”…

Tautų kilties klausimas

Žinoma, galime didžiuotis išlaikę savo senobinę kalbą ir papročius. Kartu su Romos imperijos žlugimu prasidėjo naujas laikotarpis žmonijos istorijoje, kartais apibūdinamas kaip „tamsusis”. Žmonės pamažu ėmė užmiršti senuosius papročius ir gyvenseną, kartu su krikščionybės įvedimu kraštuose už imperijos ribų ėmė plisti raštas ir kitokia naujoviška pasaulėžiūra. Senieji papročiai pamažu degradavo ir nyko, istorijos variklis ėmė siūlyti naujas vystymosi alternatyvas.

Siaurąja prasme lietuvių kalba ir lietuvių tauta, matyt, atsirado būtent tada, kai tradiciniai ryšiai ėmė trūkinėti, tautos kraustytis iš užgyventų vietų ir aktyviau puldinėti viena kitas. Susiskaldžiusioms baltų gentims reikėjo vieno centro, kuris jas suvienytų naujam etapui. Tokiu centru tapo Lietuva. Ji ėmė kilti maždaug VI – IX amžiais, kalba ėmė formuotis kiek anksčiau. Kokia kalba kalbėta dar anksčiau? Anksčiau buvo Tėvų kalba, kuri, bent jau siaurąja moksline prasme gal ir negalėtų vadintis lietuvių kalba. Tačiau perimamumas, žinoma, buvo. Per šimtmečius buvo perduota akiai neregima substancija, kurią galėtume pavadinti Tautos arba Protėvių Dvasia.

Tačiau plačiuose „Sarmatijos” plotuose gyveno daug giminaičių. Patirdami atvykėlių įtaką, jie taip pat transformavosi. Šiuose plotuose susiformavo ir sparčiai savo gyvenamąjį arealą ėmė plėsti slavai. Tai tie patys mūsų protėvių palikuonys, sumišę su tais, kurie buvo palikę didžiąją šeimą daug anksčiau – ir grįžę namo, ten susimaišę su toliau Rytuose gyvenusiomis gentimis. Kitaip tariant, mūsų „pusbroliai”.

Kaip gimsta tauta? Gal būt viskas prasideda siauroje teritorijoje, gal tik viename ar keliuose kaimuose. Paslaptingu būdu, jei tauta atliepia istorinės Akimirkos lūkesčius, įvyksta sprogimas, greitai formuojasi sava kalba (kuri tačiau yra senųjų vedinys) ir papročiai, kuriamas (arba perimamas iš „tėvų”) epas.

Taip, pavyzdžiui, lietuvių kalba yra archajiška savo forma, sintakse. Tačiau rusų kalboje sutiksime bene daugiau archajiškos morfologijos, žodžių, turinčių sąsajų su sanskritu, žodyną jie yra išlaikę taip pat, berods, turtingesnį (iš dalies tai paaiškinama tuo, kad Rusijos imperija turėjo galimybę vystyti savo kalbą, kurti ja literatūros kūrinius, o mūsiškę išlaikė daugiausia valstiečiai kaimuose). Amžiams bėgant kalbos tampa vis paprastesnėmis – mes taip pat praradome, nebevartojame tūkstančius puikių lietuvių kalbos žodžių. Dalis jų yra išlikę rašytiniuose šaltiniuose ir gal būt, atėjus naujiesiems amžiams, vėl galėtų būti prikelti naujam gyvenimui. Slėpinys gali būti atskleistas tiems, kurie iš daugelio kalbų ir šaltinių sudėlios simbolinių Tėvo ir Motinos atvaizdus. Tai atsitiks teigiant bendrystę, o ne akcentuojant atskirtį.

Taip, esame mažai pakitę senosios protėvių gyvensenos „dinozaurai”, tačiau nesame tokie vieni. Kiekviena tauta turi savo ištakas ir jas puoselėja. Tai normalu. Žinoma, kartais šios sąsajos būna šiek tiek dirbtinės. Rumunai kažin ar galėtų tiesiogiai save kildinti iš dakų (graikų šaltiniuose buvo vadinami getais Getae), tačiau, kas žino, gal būt kažkokia nedidelė senojo dako dalelė ir juose yra pasilikusi. O kas buvo senieji trakai (Herodotas „Istorija”), mažojoje Azijoje prieš mūsų erą įkūrę Bitinijos karalystę? Šis pavadinimas skamba labai artimai lietuvio ausiai. Italai taip pat nėra senovės romėnai, nors ir kildina save iš jų. Pasikeitimai akivaizdūs ir dideli, kai gimsta nauja tauta, nauja kokybė. Taip pat ir su slavais, sugebėjusiais akumuliuoti savyje daugelį kultūrų ir tradicijų.

Šia prasme, lietuvius Europos žemėlapyje galima būtų laikyti senųjų archajiškų kultūrų išlikusiu rudimentu. Tačiau ir mes kitome. Ir vis tik, per visas politinio pobūdžio transformacijas, vienas skausmingiausių kurių – prievartinis krikščionybės įvedimas, lietuviai išlaikė senąją kultūrą ir esminius senosios praamžių pasaulėžiūros elementus. Paupiais atvykusių indoeuropiečių genčių palaipsnis maišymasis su nuo seno šiose vietose gyvenusiomis substratinėmis gentimis, kaip minėta, sukūrė unikalų rezultatą.

Panslavizmas ir panbaltizmas

Gerbiamas etnologas J.Vaiškūnas interneto komentaruose sarmatus vadina „panslavistiniu”, projektu. Tai neturi nieko bendra su istorine realybe. Įdėjus pastangų, galėtų tapti ir „panbaltiškuoju” (tik ar to reikia?), tai savaip jau bandė padaryti vadinamieji „valstybininkai”, įkvėpti G.Beresnevičiaus „imperinių” esė ir savaip jas interpretuodami, plačiai paskelbę „regiono centro” idėją, – tik trumpas buvo jų kelias… Juk dera suvokti praeitį ne tik protu ir interesu, bet ir širdimi.

Juolab, panslavizmas ar panbaltizmas dažniausiai egzistuoja kaip daugiau ar mažiau politizuotas pasaulėžiūrinis konceptas, amžininkų taikomas dabartyje sukurtai istorinei paradigmai, nei tikra ir autentiška istorinė realybė. Matyt, Lietuva su savo XIX a. suformuota atskira savimone (neteigiu, kad ji yra negera), nejaukiai jaučiasi tarp gausių kaimyninių gaivalų. Gal todėl senaisiais laikais buvusios bendrystės idėjos sunkiai prigyja taip vadinamo modernaus tautiškumo terpėje. Nors visi supranta ir sutaria, kad tokie dalykai yra buvę. Tik, atseit, labai jau seniai. Dabar gi, kiekvienas etnosas (gal tiksliau būtų pasakyti – nacionalinė valstybė ir jos elitas), dažniausiai siekia pabrėžti savo ypatingumą, senas tradicijas ir t.t. Taip pasireiškia ne tik tautos ego – taip yra bandoma pagrįsti savo teisę į dabartinį egzistavimą, į teritorijas ir panašius dalykus.

Lietuva, praradusi savo valstybingumą, buvo nustumta į geopolitikos paraštes. Mūsų kaimynai – germanai ir slavai – turėjo laiko pakoreguoti istorijos vadovėlius ir išbraukti mus iš kolektyvinės Europos istorinės atminties. Tam priežasčių pakako. Tapome lyg trečiuoju broliu, kurio vietą užėmė „vyresnieji”. Prisiminti mus ir mūsų paliktas žymes istorijoje tapo blogo tono ženklu. Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar.

Ir iki šiol lietuviai jaučiasi svetimi šiame skaitlingame slavų-germanų būryje. Pasąmonėje glūdintis savotiškas „tautinis ego” neleidžia žengti giliau, nei XI – XIII amžiai. Tai, suprantama, savaip atlieka archeologijos bei etnologijos mokslai, tačiau šie mokslai dar neišmoko „prakalbinti” materialinės kultūros paliktų ženklų, egzistuodami kaip pagalbinės bendrinio istorijos mokslo disciplinos. Jei ir atsirastų toks mokslo žmogus, užlipęs ant protėvių kalnų ir kalnelių, pasimeldęs seniesiems Dievams ir Dievaičiams, gavęs atsakymus į klausimus, prakalbinęs senuosius artefaktus, matyt, kolegų būtų apkaltintas nekritišku požiūriu, fantazijomis, o gal ir kokią medicininę diagnozę kas pripaišytų… Taip tradicinio mokslo atstovai dažnai patys sau užkertą kelią tolesniam pažinimui. Tuo, kas pasakyta, visiškai neskatinu atsisakyti tradicinių mokslinių metodų, tačiau įjungti ir širdies balsą bei intuiciją.

Nėra kelias nei savo išskirtinumo teigimas, nei dabar dažnai propaguojamas susimenkinimas. Juk protėvių menkinimas yra nepagarba dabarčiai, netikėjimas mūsų žemės ateitimi. Vadinamasis „istorinis realizmas” yra nenoras pažiūrėti plačiau, užsidarius susikurtos istorinės paradigmos rėmuose. Tuomet protėviai tampa pusiau laukiniais miškų gyventojais, praeities herojai – bailiais ir išdavikais ir pan.

Ko mums trūksta?

Ko mums trūksta, kad suvokti savo senąsias šaknis? Duomenų jau šiandien pakanka: ir archeologijos, ir lyginamosios kalbotyros, ir kartografijos. Archeologai įrodė, kad prabaltiškoji kultūra turėjo plačias ribas – ir jos yra taip pat aiškiai nubrėžtos žemėlapiuose. Atrasti savo santykį su ja, toks yra mūsų uždavinys. Kaip tą kultūrą pavadinti? Kodėl ne Sarmatija? Jei istorikams profesionalams netinka Sarmatija – tesiunčia kovinį mokslo desantą į užsienio archyvus ir teieško. Jei nedirba profesionalai – jų darbą perima mėgėjai.

Nes šį platų regioną vadinti „baltiškuoju” ar prabaltiškuoju – taip pat yra tik dalis tiesos. Slavai jį puikiausiai vadina „slaviškuoju”. Juk kamienas vienas, o šakų daug. Tai šiek tiek primena vaikų – brolių ir seserų – ginčą, kam priklauso tėveliai. Kiekvienas vaikas žiūri iš savo bokštelio ir šaukia, kad „tėvelis ir mamytė” yra būtent jo…

Manytume, yra vykęs bei organiškai prigijęs ir mūsų įvardijimas „baltais”. Atsitiktinumų nebūna ir XIX a. viduryje vieno žmogaus galvoje gimęs pavadinimas stipriai įaugo į lietuvių ir latvių pasaulėjautą. Balta yra dvasinio tyrumo spalva, žyminti mūsų turtingą ir dvasingą praeitį, be kurios nėra ir ateities. Juk ne šiaip piligrimai iš viso tuometinio pasaulio atvykdavo pas Kuršo orakulus, lankydami šventąsias vietas (pagal Petrą Dusburgietį ir Simoną Grunau). Žynio apdaras bei spalva – balta. Iš jos kyla visos kitos spalvos. Žmonės religinėms apeigoms atlikti taip pat apsirengdavo baltai bei iškilmingai ( pagal Dlugošą). Todėl šiandien revizuoti susiklosčiusią tradiciją ir imti vadintis „sarmatais” neturime pagrindo.

Ir vis tik, platesnis sarmatų termino įvedimas į mokslinę apyvartą galėtų duoti naudos. Derėtų ir politikams, valstybės vadovams šiam klausimui teikti daugiau dėmesio, skiriant finansavimą nuosekliems tyrimams. Gal būt būtent sarmatų paveldo tyrimuose glūdi raktas į bendrą Europos ateitį, suvokiant bendrosios kilties šaknis, kuriant naują Europą, be skiriamųjų linijų, įtakos sferų ir pseudoistorinės konkurencijos. Tai nereikštų baltiškosios tapatybės atsisakymo, tačiau platesnio mokslinio konteksto suvokimą ir žvelgimą iš aukštesnio, nei siaura tautinė istorija, taško.

Gintaras Ronkaitis

šaltinis: http://www.yogi.lt/

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 65

  1. Joris says:

    Netiesa, kad lietuviai neturėjo savo rašto. Turėjo. Yra daugybė archeologinių radinių, tai rodančių.

  2. Joris says:

    Kaip pavyzdį galima paminėti Lydoje kunigaikščio Vytauto odoje runomis surašytą rąštą. Tikrai vertą pastudijuoti tiems, kas mano kad lietuviai neturėjo savo rąšto. Juk ir miestų atsiradimo data dabar pristatoma ta, kai mieste buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, bet tai nereiškia, kad miesto nėra buvę iki jos. Beje „pagoniškais“ laikais baudžiavos ar vergijos nebuvo. Žmonės buvo laisvi. Ir tik atėjus su krikščionybe „švietėjiškai“ vakarų kultūrai, atsirado baudžiava, mums dabar įprastas raštas ir t.t.

  3. Tangas says:

    Patikslinkit prašau informaciją apie tą odoje runomis rašytą raštą
    Jis rašytas Lydoje, rastas Lydoje ar saugomas Lydoje  

  4. artis says:

    Ką bendro turi Trakai su Trakija? Ar Trakus įkūrė išeiviai išų Trakijos?

  5. Joris says:

    Ten runomis parašyta: „Sy rasts is V(i)t(u)tas yraš(i)ts k(o)riosm Kyia“ – „Šis raštas iš Vytauto įrašytas korosim Kijevą“. Pirmoji eilutė: „Inkiž t(u)g yr(a) aži inih siit t(u) sdih kngoya i r(a)žslį“ – „Inkiš jėgą (tugą) yra riba (ažė) ir niekus (nihu) šituos tu sudėk knygoje į ražuslį“. Gaila neina runų rašto kompu atspauzdinti! Va tokia runomis surašyto rašto pradžia. Turio jo iliustraciją pas save ant stalo. Kur saugomas šis raštas nežinau ir nepasakyčiau, nes ir šį mūsų senojo rašto ir kalbos įrodymą nugvelbtų.
    Jei tikėti viešu šaltiniu, visus šiuos raštus, kartu su Lietuvos metrikomis išvežė. Kur? Gal į Vatikaną? Kodėl išvežė? Kas leido?
    Pabaigai pateiksiu tokią informaciją, kuri galbūt kai kuriuos supykins, bet yra taip kaip yra.
    Nemaža dalis Europoje ir kitose pasaulio vietose randamų archeologinių paminklų su rašmenimis, kurie yra neperskaityti, gana neblogai skaitomi … lietuvių kalba. Žinoma ne šita šiuolaikine, bet daug žodžių atpažystami tam, kas kalba lietuviškai (čia ne mano išmislas, aš tik remiuosi tais, kurie aukojo savo laiką ir jėgas tyrinėdami šiuos lobynus). Kadangi senovėje rašė praleisdami balsius, dažnai rašydami tekstą iš apačios į viršų (šitai galima paaiškinti), kartais „zigzagu“, kartais dėl tokio rašymo tekstą galima skaityti iš vienos ir iš kitos pusės ir gauti du sakinius arba dvi vieno sakinio dalis (senovės egipto raštas). Išradingumu mūsų protėviai tikrai nesiskundė! Kodėl būtent „lietuviškai“? Na visų pirma visi pripažįsta, kad lietuvių kalba seniausia kalba Indoeuropiečių kalbų grupėje (tik šia kalba nei prokalbe nežinome nė vienos tautelės Indijoje, taigi „Indoeuropietiška“ jos kilmė yra falsifikatas). Turint galvoje jos senumą, visai logiška manyti, kad ir kitos kalbos, dabar jau išnykusios, galėjo turėti nemaža bendrų bruožų (pavz. etrusų k.- et-rusų (etrusi rus.k. – et-rusi). Būtent taip ir gaunasi. Beto lingvistai (sąžiningi) randa kalbinių įrodymų, kad tarkim anglų k. kilo iš rusų k. – kas daugeliui nepatinka. Pvz. žodis liubov – išmetus raides lieka l(o)v (e). Ir dar daug kitų žodžių, bet tai jau lingvistų darbas ( galima rasti įdomių staripsnių internete). Lietuvių kalboje taip pat yra tam tikra dalis keistų žodžių, kurie turi daug bendro su rusų k. PVz. toks posakis: „i pri vsiom pri tom“ lietuviškai “ ir prie viso to“ . Dabar pažiūrėkite į panašumą ir pabandykite jį paaiškinti. Akivaizdesnio yrodymo nereikia. Paaiškinimas toks: rusų kalba yra daug senesnė, negu oficialiai skelbiama ir jos itaka pasaulio kalboms (baltųjų žmonių rasės) yra daug didesnė, negu pripažystama (nepripažystama iš vis). Jei turėti galvoje, kad rusų kalba (dėmesio sensacija) lingvistų išvadomis yra dirbtinai sukurta kalba, kurios žodžiai sudaryti taip, kad atspindi realius (gamtinius) reiškinius (pvz. raduga, t.y. ra-duga – ra lankas -šviesos lankas – liet. vaivorykštė), tuomet šiai kalbai milijonai , gal ir milijardai metų. Nieko nuostabaus, kad ir kitos kalbos turi panašumų su ja arba kilusios iš jos. Kaip gi kitaip paaiškinti? Be to yra teigiama, kad rusų kalba kalbama visoje mūsų galaktikoje daugelyje gyvenamų planetų (juk esame kolonistai, atvykę iš tų pasaulių) . Dabar jei turėti galvoje, kad lietuvių kalba taip pat yra labai seniai atsiskyrusi nuo rusų kalbos, tuomet joki keisti žodžiai ar jų panašumas neturėtų stebinti (tai štai kodėl rašmenys ir paveiksliukai ant skifiškų ginklų perskaitomi lietuviškai). Galite juoktis, bet… prisimenu sovietmetį kai vienas lingvistas atlikęs lietuvių kalbos analizę ir palyginęs ją su kitomis kalbomis, padarė netikėtą išvadą apie lietuvių kalbos kilmę. Rezultatą manau galite atspėti iš pirmo karto. Bet keisčiausia tai, kad sovietmečiu, kai atseit buvo visiems brukama rusybė, šitai ryškiai kažkam nepatiko, nors regis turėjo būti priešingai. Žmogelį sudirbo taip, kad prarado visus savo mokslinius laipsnius, gal net buvo su juo fiziškai susidorota, nes daugiau apie jį taip ir neteko nieko girdėti. Tai va manau dabar bus suprantama, kodėl europoje rasti senoviniai neperskaityti užrašai perskaitomi tam, kas kalba lietuviškai. Ir šitai nereiškia, kad lietuvių kalba yra aukščiau ar žemiau už bet kurią kitą kalbą – yra kaip yra. Tiesiog toji sistema kuri veikia dabar, slepia ir iškraipo mūsų istoriją ( is-tori- ja iš rusų k. iš toros aš – pasakojimai iš žydų toros) ,ji veikė ir veikia seniai, kiršija kaimyną su kaimynu, brolį su broliu, tėvą su sūnumi…. tautą su tauta – na tikras super nacizmas. Tiek velniavos, „demonukratijos“ pridirbta, kad galima lengvai pasiklysti istoriniuose vingiuose, bet daugelio šviesių žmonių dėka tikroji metraštinė tiesa iš plaukia dalelytėmis į paviršių. Pabaigai patarčiau žmonėms susimąstyti apie žodžius, pamėginti juos perskaityti nuo galo, pamąstyti ką jie kalėtų reikšti lietuviškai ar rusiškai juos suskaidžius, kaip tai aukščiau parodžiau aš (dar pvz. sanskrito žodis jog(as) atbulai goj (ka reiškia gojus manau paaiškinimą rasite). Nustebsite kiek nepaprastos informacijos galima rasti kalbų žodžiuose.

  6. Tangas says:

    Mano klausimas nebuvo savitikslis.
    Neseniai baltarusiai apsiskelbė suradę Vytauto diržą, tiesa mokslininkams nerodo tik žurnalistams. matyt bijo kad kur „Made Cina“ neišlįstų.
    Dėl teksto priskyrimo Vytautui turiu didelių abejonių. Pats Vytautas kalbėjo ir rašė (na bent jau skaitė) vokiečių, lenkų senovės rusų (kartais žargone vadinama baltarusių kalbomis) Ta pačia kalba senrusių kalba rašoma metrika. Kam prireikė rašyti  runomis. Šifruotas tekstas, tada kam jis adresuojamas. jei ir taip tai kam rašyti ant odos jei tuo metu jau gerai žinomas ir naudojamas popierius.  Juo labiau kad sprendžiant iš pateiktų teksto ištraukų nieko tokio vertingo ilgaamžiškumo prasme ten nėra.
    Su runų šifravimu lietuvybės kontekste būčiau labai atsargus. Juozas Šeimys jau pora kartų viešai apsijuokė, bet tai jau atskira tema.
    Dėl kalbų kilmės ir šaknų dar galėsime kada padiskutuoti. pasakysiu tik viena. Galime atsitiktine tvarka paimti bet  kurias dvi tos pačios grupės pasaulio kalbas, kurių žodyne yra daugiau kaip 5000 žodžių ir nesunkiai rasime 50 vienodai ar beveik vienodai skambančių arba rašomų ir reiškiančių beneik tą patį. bet juk tai absoliučiai nieko vertingo  nereiškia.  

  7. Kęstutis says:

    http://alkas.lt/2011/10/17/a-patackas-blago-blogis-desnis/      Čia Joriui… Vis tik rusų kalba dirbtinai perkurta, kad supriešinti rasus su protėviais – baltais. Tai prasidėjo po Kijevo (Kaunagardo) Rusios krikšto. Jokių slavų iki pat Va. niekas neranda. Mažiau Duginą skaityk. Milijonai, milijardai metų… Pagal tave ir pirmosios medūzos žemėja jau kalbėjosi tarpusavyje ruskiškai  … tavju mat :))))

  8. Kęstutis says:

    Va, dar šios dienos „karštas“ komentaras. Belaukiant futbolo „pašaudžiau“ po TV kanalus ir pataikiau į REN TV Baltija kanalą, „keista byla (strannoe delo) laidą. Rodė laidą apie hunus – atseit rusų protėvius. Na ir prasidėjo „čiuda juda“ lietuviškai „stebūklai“. Pradžioje prasidėjo nuo kurgano prie Novgorodo, laiptuotosios piramidės formos, pirmojo Riurikaičio, rusų carų pradininko palaidojimo vietos. Pasirodo ten kasinėjimai uždrausti 100 -tui metų, bet paviršiuje netyčia rado akmenį su Riurikaičio herbu, na ir ką jūs sau manote ten parodė? O gi Gediminaičių stulpus, viens prie vieno, su dabartinėmis proporcijomis ir labai taisiklingos formos. Matyt ir neleidžia kasinėjimų, kad neišlystų labai gilios Lietuviškos šaknys. Gal tikisi ruskeliai, kad po šimto metų Lietuvos jau nebebus… Nenuostabu, kad kai kuriems Lietuvos „tituluotiems“ istorikams šis ženklas – neaiškios kilmės. Toliau pilstė vandenėlį apie Atilos ir jo kariaunos slaviškas šaknis, kol galiausiai stutijuodami Atilos palaidojimo kronikoje rado net du „staro slavianskus“  žodžius. Vieno nenugirdau, nors kažkaip lietuviškai nuskambėjo, bijau apsimeluot, o kitas buvo – medus ar midus. Ir dar paaiškino, kad tai gėrimo pavadinimas. Gerai, kad nepradėjo aiškinti, kad tai – samagon :). Dar išgirdau, kad hunai rytuose pūldinėjo Kiniją, ir kinų siena buvo būtent statoma apsisaugoti nuo hunų, kuriuos kinai vadino sūnus arba sūnu. Kad hunus skandinavai vadino Gardarikiai, o jie gyveno Gardarikijoje…  Dar kartą įsitikinau, kad – višta ne paukštis, o istorija ne mokslas. PROPOGANDĄĄĄĄĄĄĄĄ. Taip, kad tikrai nesikuklinkime ir drąsiai rėžkime tiems basiakams-beslavams jų tikrą kilme. Baltų pakraštiniai, tipo bomžikai, apsikrikštyje patapo slavais. Tokie jie ir paliko – beslavai, be grabiai, be garbės. Vagys ir istorijos sukčiai. 

  9. nuomonė says:

    Kitų žeminimas, siekiant išaukštinti save yra tipiškas nepilnaverčio, žemo lygio žmogaus (žmonių) bruožas. Tamsta savo mentalitetu šiuo atžvilgiu mažai ką turite bendro su lietuviais, Toks savęs iškėlimas virš kitų būdingas žydų, judaizmo bruožas.

  10. atvejis says:

    Tai kad šiuo atveju galima pasakyti, jog blogas tas paukštis, kuris savo lizdą dergia. Šiuo atveju tikri lietuviai patriotai turėtų aukštinti savą šalį ir savus šaltinius, o ne tuos, kuriuos skleidžia kadaise artimi giminaičiai.
    Iš patirties žinome, kad šie „giminaičiai“ istorijos tarpsnyje yra gerokai mums pagadinę gyvenimą, tai kodėl vėl apsisukę garbiname tai, ką jie skleidžia?
    Nereikia pamiršti, kad Rusijos propagandos mašina gerokai galingesnė, nei kas galėtų pamanyti. Tai konkrečiai apmokamas valstybinis aparatas, kurio veiklos tikslas yra susirinkti kiek galima daugiau palaikymo iš buvusių post-sovietinės erdvės gyventojų.
    Ir daugeliu atvejų, kai kas, galvojantys, kad skaito entuziastų visuomenininkų paruoštą medžiagą tiesiog klysta.. – tai būtent to aparato paruošta medžiaga ir tą pastebėti ne taip jau sunku – pažiūrėkime į pateikiamus filmus ir labai aukštą jų profesionalumo lygį.
    Mėgėjams gerokai toli iki to, o tiek pinigų, kad apmokėti tokį kokybišką šių filmų pastatymą paprasti visuomenininkai tiesiog neturi.
    Galvokime, kai žiūrime, įsiklausykime į aktorių balsą, intonacijos įtaigumą ir suprasime, kad tai aukšto lygio profesionalų, o ne visuomenininkų darbas.
    Tai konkreti smegenų plovimo veikla apmokama iš valstybės biudžeto. Suprantama kai kas iš to, kas sakoma yra tiesa, tačiau kartą patikėję jau nebesiaiškina tiesos-melo ribų..
    Galvokime savu protu, o ne tuo, kurio pagrindus pateikia užsienio svetainės.

  11. Visoris says:

    ištrauka
    http://www.sarmatas.lt/11/epiniai-lietuva-slovinantys-radvano-kuriniai/
    :
    Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro:
    medžiais tyriausias medus putodamas bėga, valstiečiai
    gauna korių dovanai – čia rasoja ir patys kamienai,
    ir ant vaivados skobnių kvepėdamos sklidinos taurės.
    Kiekgi čia upių, kurias vis skirtingi šaltiniai pagirdo?
    Štai Boristenis sravus: prasiveržę pro kaukarus, duslūs
    vandenys jo su triukšmu neapsakomu krinta į plačią
    jūrą ir sūrias bangas vilnimis atmiešia saldžiausiom.
    Štai Dauguva, aukštupy upeliu į kelionę išbėgus,
    Polocko žemėm veržliais sūkuriais sūkuriuodama skuba,
    kol pagaliau taip plati į Venedų marias įsilieja.
    Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė –
    Vilija, tekanti ten, kur kadai iglionams priklausė
    žemės ir našūs laukai; pasiėmusi seserį Vilnią,
    Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį,
    Nemuno – to, už kurį gražesnės mes neturime upės!

  12. Tangas says:

    pilnatis musėt

  13. Joris says:

    Apie šį viršuje paminėtą istorinį momentą rašoma knygoje „Rusija kreivuose veidrodžiuose“ (Левашов Н.В. – Россия в кривых зеркалах) tik nepamenu 1 ar 2-eme tome. Knygą galima rasti internete nemokamai. Labai įdomu pasiskaityti. PAbaigoje yra fotografijos apie labai ydomius dalykus.

  14. Tangas says:

    Vat ir ne. Čia Trakiją  įkūrė ateiviai iš Trakų.
    Jojo jojo, kai  reikėjo  sustot pasakė Trrrrr……
    Toj vietoj stojo Trakija 🙂 

  15. Kaunietis says:

    O niekas neoagalvojo, kad „Sarmatija“ gali reikšti- „žemynas“ ?

  16. studentas (jau pražilęs:)) says:

    Gotai Getai SamoGetai Gudai… Visų Rikis Alarikis buvo pražilęs Baltas, Alaric I The Balt(h)i dynasty, Baltungs, Balthings, or Balth(e)s, existed among the Visigoths, a Germanic tribe who confronted the Western Roman Empire in its declining years. The Balti took their name from the Gothic word balþa (baltha; bald or bold). It thus meant „the Bold ones“ or „Bold men“.

  17. Sikas says:

    O man panasu, kad mes labai giminingi airiu kulturai ir senajai ju religijai. Kaip bebutu druidai yra labai panasus i musu krastu krivius. Panasu, kad ir zmoniu aukojimo kultas tais laikais pas juos buvo, kuri apraso ir musu istorijos saltiniai, kad statant pilis aukodavo zmones. Cia atskiro istyrimo reikalaujantis dalykas. O muzikiniai instrumentai po siai dienai yra artimi musu kulturai.

  18. puiki,nuostabi istorijos perzvalga,nuosirdus dekui

  19. Joris says:

    Perskaityk mielas Kęstuti rusiškai o po to lietuviškai ne skiemenimis, juk moki:
    AR TO JA S (žemė tai aš) arba RA IDI NA (A)S (šviesa eik ant aso) arba AR K(O)L AS (žemės kuolas) arba AR K(O)L (L)YS (žemėn kuolas lys). -senovėje žodžiu AR buvo vadinama žemė.
    Paaiškink kodėl lietuviškam žodyje artojas yr rusiški žodžiai ar to ja ir t.t ir pan! Galima pateikti daug akivaizdžių pavyzdžių, bet niekas oficialiai nesugeba ar nenori paaiškinti kodėl taip yra.

    Beje įdomi peršasi išvada: juk rusai priskiriami prie slavų, tačiau pagal tautos pavadinimą jų kalba vadinama rusų, nors turėtų vadintis slavų. Mes kalbame lietuviškai, kaip lietuviais esam, bet mūsų kalbos žodžiųse yra rusiškų žodžių! Oo kur dar gerbiamų diplomuotų istorikų teiginiai, kaip pavyzdžiui: lenkai negerbė lietuvių, nes mes net savo kalbos neturėjom ir kalbėjom rusiškai! Šis teiginys suprantama įžeidžiantis ir neteisingas, tačiau tas, kas mus įžeidinėjo, regis, puikiai žinojo šią mūsų kalbos plonybę…
    Beje tiek mūsų lietuvių tiek rusų kalbos savo šaknimis nusitesia į tokias istorines gilumas, kad bent jau kolkas neįmanoma nustatyti, kuri kalba senesnė. Diskusijos ir įvairios versijos tik padeda priartėti prie tiesos.

  20. Joris says:

    Sarmatija – SA AR MAT TI I JA – če žemė(sen.ar) motina tu ir aš!

  21. Daugvardas says:

    Sveiki, visi.
    Klausti kas mes – baltai ar sarmatai, mano galva, tai tas pats kas klausti – vagys mes ar žmogžudžiai. Ir vienas ir kitas pavadinimas mums yra žinomas iš užsieninių šaltinių ir šiais vardais esame pavadinti svetimų tautų, dažnai nedraugiškų ar net priešiškų mums, todėl vadintis jų prasivardžiavimais yra nepagarbos sau ir mūsų protėviams rodymas ir paviršutiniško požiūrio į mūsų tautos ir jos sesių esmines ypatybes įrodymas. Žiūrėkime giliau ir drąsiau – ir ne tiek į svetimus raštus, kurių mūsų senoliams nereikėdavo – o į savo širdis ir dvasines gelmes – iš kurių mūsų protėviai ir semdavosi šviežios išminties, o ne iškraipytos, kryptingai neigiamai pateiktos ir iki galo nesuprastos paliktos mums svetimųjų raštuose.

  22. Marius says:

    Paskaitykite, tamsta, Beresnevičių. Kad mes giminingi airiams, tiksliau, keltams ir jų druidams, buvo jau seniai rašoma. Ir apie piliakalnius, ir apie religiją.

  23. jklmn says:

    Visa bėda, kad minimi slavai. Tuoj visiems šlapimas į smegenis ir pradedama šnypšti – rusai puola. Tik niekas nešneka, kad rusai tik viena iš daugelio tautelių priklausančių slavų bendrijai. Slavais save vadino visi tie, kurie savo Dievus garbino(slavili), jiems dėkojo, bet nieko iš jų neprašė. Ir tai buvo baltaodžiai, šviesiaplaukiai ir mėlynakiai žmones. Taip vadinami pirmieji, kuriuos, pagal Bibliją, Dievas sutvėrė šeštą dieną ir jie kalbėjo viena kalba. Antruosius padarė jau, Viešpats, aštuntą Pasaulio dieną.  Taigi skirtumas tarp pirmųjų ir antrųjų viena kosminė diena – netoli milijardo metų. Taigi antrieji iki šiol negali pirmiesiems to atleisti (nes taip genetiškai užprogramuoti) ir visokiais būdais skaldo ir naikina pirmuosius. Tą patį daro su mūsų istorija, kalba, raštu. Tame tarpe vadino mus ir sarmatais. Bet yra ir istoriniai šaltiniai, kad Elbės baseine kartu su kitomis slavų gentimis gyveno liūtyčių gentis. Kurių ženklas buvo vilkas. Kurie turėjo šventyklą- tvirtovę, kurią saugojo 300 šarvuotų raitelių ( Vytiazių-Vyčių)  ant baltų arklių o po balnais ant arklių nugarų dėjo vilko kailį, ką kai kuriuose piešiniuose galima įžiūrėti. Ir ta apsauga buvo vienintelė visoje taip vadinamoje jevr opoje. Yra aprašymai kuomet susirinkę visos jevr opos riteriai krikštijo liūtičius ir kitas gentis naikindami jas. Kaip pagaliau įveikė šventyklą- tvirtovę ir karalius Karlas net pasistatęs savo kėdę-sostą stebėjo, kaip dega tvirtovė ir kaip jos gynėjai nenorėdami tapti vergais save žudo ir deginasi. Gal čia ir buvo tikrieji pilėnai. Kaip liūtyčių likučiai patraukė į rytus, kol pagaliau atsikraustė į dabartinę mūsų teritoriją. O juk buvo laikas, kad mūsų teritorija vadino Liutva. Tik paskui tapom Litva ir lietuviais. Ir mūsų kalbą bei raštą išžagino jevr opietiški mokslinčiai, kurių daugelis mokslus gavo slaviškuose universitetuose. Taigi tautiečiai mąstykite, kas yra kas. Kur mūsų šaknys ir kas mūsų draugai, netgi giminės.

  24. Žygeivis says:

    Kelios pastabos:

    1. Visų pirma vartojant bet kokį vietovardį, tame tarpe ir „Sarmatija“, vertėtų konkrečiai nurodyti, apie kokį laikotarpį kalbama.

    Sarmatijos pavadinimas buvo vartojamas bent 2 tūkstančius metų, ir įvairiais laikotarpiais skirtingi autoriai jam suteikdavo labai skirtingas prasmes (ir geografines, ir etnines, ir politines..).

    2. Istoriškai senieji sarmatai, be abejo kalbiniu požiūriu buvo iranėnai, o gyvenimo būdu – klajokliai gyvulių augintojai, užgrobę savo artimų giminaičių skitų valdytas žemes – tikrai labai nemažus plotus.

    3. Yra nemenka tikimybė, jog vadinamieji „skitai žemdirbiai“ galėjo būti viena iš senųjų baltų genčių (kaip, beje, ir budinai bei gelonai – skitų kaimynai ir netgi jų pavaldiniai). Beje, baltiškų hidronimų paplitimo teritorijos pietryčiuose eina stepių ir miškastepių riba – taigi, būtent ten, kur neabejotinai klajojo įvairios skitų gentys (o vėliau – sarmatų).

    Taigi, sarmatai, užgrobę senąsias skitų valdas (valdas būtent platesne politine, o ne vien siauresne etnine – prasme), turėjo neišvengiamai kontaktuoti ir su kai kuriomis senojo baltų arealo pietryčiuose gyvenusiomis gentimis. Tai rodo ir įvairūs išlikę iranizmai lietuvių ir latvių kalbose.

    4. Kuo toliau, tuo aiškiau, jog senieji leičiai (davę vardą lietuviams (iš Leitva virto Lietva, o vėliau Lietuva) ir latviams (iš Leitva virto Latva)) senovėje gyveno būtent toli rytuose – tiksliau senojo baltų arealo pietryčiuose, ir ten kontaktavo su klajokliais auginusiais žirgus.

    5. Kalbant apie slavus, įdomu tai, kad jie jau gilioje senovėje iš iranėnų perėmė žodį „bog“ – „dievas“, pakeitę juo senąjį indoeuropietiškąjį „devas“ (slavų kalbose išliko tik „reliktai“ – pvz., žodžių junginys deva Marija, devica.(nekalta mergina) ir pan,).

    Tai, jog slavų protėviai perėmė ypač svarbų dievą reiškiantį žodį iš iranėnų, rodo, kad kažkada slavų protėviai ypač artimai bendravo su iranėnais. deja, sunku nustatyti tikslų laikotarpį.

    P.S. Baltai yra santykinis šiuolaikiniame kalbotyros moksle vartojamas kalbų grupės įvardijimas, Neselmano pasiūlytas 19 amžiuje, kadangi iki tol nebuvo vieno, pakankamai konkrečiai apibrėžiančio būtent visas baltų tautas ir gentis pavadinimo.

    Aisčiais iš tikro istoriškai buvo vadinami tik prūsai, o 19 amžiuje šiuo vardu jau imti vadinti estai.

    Vietovardžių ir vandenvardžių tyrimai parodė, jog senovės baltų gyventas arealas buvo labai platus – nuo dabartinio Kursko, Maskvos, Kijevo iki dabartinių Varšuvos, Berlyno ir Riugeno salos, o šiaurėje kai kurios baltų gentys gyveno ir dabartinės Suomijos pietiniuose regionuose http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=94&t=51.

    Taigi baltai (daugybė įvairių genčių) Antikos laikais be abejo egzistavo – nepriklausomai nuo to, kaip jie patys save tuo metu vadino.

    Greičiausiai vieno bendro visų baltų genčių pavadinimo ir neegzistavo – kiekviena gentis turėjo savo atskirą vardą, nes baltai tais laikais jau buvo išsiskirstę po milžiniškus plotus, ir jau seniai susiformavusios atskiros gentys bei genčių sąjungos.

    Štai slavai http://lt.wikipedia.org/wiki/Slavai#Vardo_kilm.C4.97, kaip rodo jų kalbų tyrimai, maždaug iki 10 amžiaus vis dar kalbėjo praktiškai ta pačia kalba, nepaisant to, kad įvairios jų grupės jau nuo 7-8 amžiaus plačiai pasklido po Europą (panašu, kad tai įvyko žlugus Avarų kaganatui http://lt.wikipedia.org/wiki/Avar%C5%B3_kaganatas).

    Kalbiniai tyrimai rodo, jog slavai prieš tai ilgai gyveno labai kompaktiškai – palyginti nedideliame plote, ir dėl šios priežasties visi slavai vartojo iš esmės tą pačią kalbą.

  25. Žygeivis says:

    Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?

    Atsakymas priklauso nuo to, kokią teritoriją ir kokiame laikotarpyje žiūrėsime.

    Pvz., viduramžiais Sarmatijos vardu įvairiais laikotarpiais vadinta net visa tuometinė Lietuvos Valstybė kartu su visa Maskvos kunigaikštyste, ir dar nemažu gabalu Centrinės Europos.

    Daug įdomesni bei žymiai rimtesni klausimai:

    – ar dabartinių lietuvių tarpe yra senovės iranėnams (skitams ir sarmatams) būdingų genų?

    – ar dabartinėje lietuvių kalboje, tarmėse bei rašto paminkluose daug iranėnų kilmės žodžių (tai daugiau mažiau jau ištirta), kada ir iš kokių iranėnų genčių (tautų) jie gauti (o į šiuos klausimus atsakymai kol kas labai nevienareikšmiški)?

  26. Rikis says:

    na ir rašliava… ko čia keli ruskius? jie net savo pavadinimo neturi, rusai buvo lietuviakalbe gentis, gyvavusi kažkur prie šiuolaikinės Šilutės, papildžiusi Rasų gentį(Kijevo , prieš tai buvusio Kaunogardžio) sunkiais jai laikais, ir gana greit suslavėjus dėl krikščionybės įtakosi, o dabartinė ruskių kalba tai gana jaunas naujodaras. P.S. pabandykit kas nors perskaityt Rusų kronikas, nenaudojant lietuvių kalbos, pavargsit ir staigiai lietuviu kalbos žodyną pasigriebsit.Beje, ruskiai didžiuojasi savo milijoniniu žodynu, O LIETUVIŲ KALBOJE- virš VIENUOLIKOS MILIJONŲ žodžių!!!

  27. Rikis says:

    eik išsimiegok *pypt*….

  28. Rikis says:

    visiškai teisingai, to slavai(vergai) ir bijo-TEISYBĖS

  29. Pat says:

    Dėkoju nuoširdiems diskusijos dalyviams..Gal patartumėte kur galėčiau rasti prieinamos (ne specialistui ) medžiagos apie senąjį mūsų tikėjimą ir maldas??? Noriu melstis, bet nemoku.. . Maldos Močiutės maldaknygėse, kurias turiu, man svetimos ir nepriimtinos….
    Pagarbiai Pat

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top