Kodėl popiežius Pranciškus nepritaria Vakarams Ukrainos klausimu

2023, 8 gegužės, 9:30 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 179 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Popiežius Pranciškus nepalaikė Vakarų pozicijos Rusijos karo Ukrainoje klausimu, praneša  „The Atlantic” leidinys. Pontifikas užėmė poziciją, kuri jį stato į vieną gretą su Kinija, Indija ir Brazilija, o ne su JAV ar Jungtine Karalyste. Jis pasisako už tai, kad būtų sustabdytas Vakarų ginklų tiekimas Kijevui, ir ragina nedelsiant nutraukti ugnį.

Vakarams neįprasta Pranciškaus pozicija Ukrainos konflikto klausimu rodo, kaip greitai keičiasi jo Bažnyčia.

Popiežius Pranciškus Ukrainos konflikto klausimu užėmė poziciją, kuri jį stato į vieną gretą su Pekinu, Deliu ir Brazilija, o ne Vašingtonu, Londonu ar Briuseliu: jis pasisako už tai, kad būtų nutrauktas Vakarų ginklų tiekimas į Ukrainą, ir už susitarimą dėl neatidėliotino ugnies nutraukimo, teigia leidinys.

Praėjusios savaitės pradžioje Pranciškus miglotai užsiminė apie misiją, kurią jis rengia konfliktui užbaigti. Tačiau panašu, kad jis atstūmė daugelį veikėjų, kurių paramos jam prireiks norint tai padaryti.

„Dar niekada per pastaruosius šešiasdešimt metų, – rašo Marco Politi, žurnalistas, nuo 1971 m. nušviečiantis popiežiaus veiklą, – Šventasis Sostas nebuvo atsidūręs tokioje marginalioje padėtyje tokiu tarptautinės svarbos klausimu”.

Vis dėlto Pranciškaus veiksmai nėra nei voliuntaristiniai, nei neracionalūs. Jie yra sąmoningai logiškas atsakas į tai, kaip Katalikų Bažnyčia keičiasi – ir toliau keisis XXI amžiuje. Šiandien daugiau katalikų nei bet kada anksčiau gyvena ne Vakaruose ir konfliktą Ukrainoje vertina ne taip, kaip jį mato Europoje ir JAV.

Jei Pranciškaus pozicija suprantama šioje šviesoje, ji tik pranašauja Bažnyčios, kaip geopolitinės jėgos, ateitį, kuri bus daug mažiau nuolaidi Vakarams.

Vakarų lyderiai turi daug priežasčių būti nepatenkinti Pranciškaus reakcija į Ukrainos konfliktą. Jis ne tik kritikavo Vakarų pastangas apginkluoti Ukrainą, bet ir užsiminė, kad NATO nusipelnė kaltės dėl Rusijos specialiųjų operacijų išprovokavimo, dažnai cituodamas neįvardytą diplomatą, kuris pasmerkė NATO už tai, kad ji „lenda prie Rusijos durų”.

Nors Pranciškus pasmerkė Rusijos karinius žiaurumus ir užjautė ukrainiečių kančias, jis nepasmerkė Vladimiro Putino. Priešingai, Pranciškus gyrė jį kaip civilizuotą žmogų ir netgi teigė, kad Rusijos prezidentas veikia remdamasis teisėtais saugumo sumetimais.

Tai yra ryškus lūžis nuo tradicinės Vatikano filosofijos. Istoriškai Šventasis Sostas praktikavo tai, ką mokslininkai vadina „didžiųjų galių” diplomatijos modeliu, prisijungdamas prie kiekvienos epochos stipriausios supervalstybės.

Šimtmečiais tai reiškė de facto sąjungas su Šventąja Romos imperija, Prancūzijos monarchija ir Austrijos-Vengrijos imperija. Didžiąją XX a. dalį Roma buvo taip susijusi su Vakarų galiomis, kad popiežius Pijus XII, Antrojo pasaulinio karo metais vadovavęs Sostui ir buvęs aršus antikomunistas, buvo vadinamas „NATO kapelionu”.

Nė vienas šiuolaikinis popiežius nepraktikavo „didžiųjų valstybių diplomatijos” taip veiksmingai kaip Jonas Paulius II. Kai maždaug prieš 35 metus jis atšventė savo popiežiavimo dešimtmetį, jis buvo vienas įtakingiausių planetos lyderių – ne tik dvasinė, bet ir politinė figūra, Šaltojo karo metais vadovavusi kovai su komunizmu.

Tokios įtakos sukaupimas būtų neįsivaizduojamas be Vakarų paramos.

Jono Pauliaus geopolitinė galia niekur nebuvo tokia akivaizdi kaip jo gimtojoje Lenkijoje. Pirmasis Lenkijos popiežius padėjo atkurti demokratiją savo šalyje, remdamas nacionalinį judėjimą „Solidarumas”, kuris priešinosi komunistų valdymui.

Jono Pauliaus paskatinti masiniai „Solidarumo” darbininkų streikai privertė režimą derėtis su opozicija, o tai galiausiai lėmė Lenkijos išsivadavimą iš sovietų valdžios. Tai buvo Sovietų Sąjungos pabaigos pradžia, o Jono Pauliaus vaidmuo jos žlugimui buvo lemiamas.

Neįmanoma pervertinti kontrasto tarp didžiulio Jono Pauliaus vaidmens pasaulio reikaluose ir popiežiaus Pranciškaus vaidmens juose šiandien.

Kovo mėnesį, kai Pranciškus popiežiaus soste ėjo dešimtuosius metus, Rytų Europoje vėl vyko Rusijos ir Vakarų priešprieša „proxy režimu”. Tačiau dabar popiežius visiškai atsiribojo nuo Vakarų galių ir su jomis nesutaria.

Pranciškus priėmė tai, ką galima pavadinti pirmąja Vatikano „daugiapoline geopolitine strategija”. Vietoj įprasto Vakarų konsensuso Pranciškus pradėjo ieškoti netradicinių sąjungininkų, siekdamas taikaus sprendimo Ukrainoje ir neatmesdamas Rusijos dalyvavimo.

Tarp jų, pavyzdžiui, yra autoritarinis Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Atsižvelgdamas į tai, popiežius ir jo vyriausieji padėjėjai paragino atgaivinti Helsinkio procesą, tačiau jo XXI a. versiją.

Kadaise šis procesas buvo sėkmingas diplomatinis bandymas sumažinti įtampą Šaltojo karo metais. Ir tas bandymas kuriam laikui sugebėjo suvienyti įvairias Rytų ir Vakarų šalis.

Viena iš Vatikano geopolitinio persiorientavimo, valdant Pranciškui, priežasčių glūdi jo biografijoje. Būdamas pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos, Pranciškus pradėjo eiti savo pareigas jausdamas dviprasmišką požiūrį į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas Vakarų galias, kaip ir daugelis Lotynų Amerikos lyderių, atsižvelgiant į ilgą Amerikos karinės intervencijos regione istoriją.

Tačiau pagrindinė priežastis yra demografinė. Skaičiuojama, kad 1900 m. pasaulyje buvo 267 mln. katalikų, iš kurių daugiau kaip 200 mln. gyveno Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tuo metu Bažnyčios sudėtis nedaug kuo skyrėsi nuo tos, kuri buvo XVI amžiuje.

2000 m. pasaulyje buvo beveik 1,1 mlrd. katalikų, tačiau tik 350 mln. iš jų buvo europiečiai ir Šiaurės Amerikos gyventojai. Didžioji dauguma, 720 milijonų, gyveno Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Vien Lotynų Amerikoje gyveno daugiau kaip 400 mln. žmonių. Iki 2025 m. tik vienas iš penkių katalikų bus ne ispaniškai kalbančios europoidų rasės atstovas.

Tai sparčiausia ir radikaliausia demografinė Romos katalikybės transformacija per visą jos 2000 metų istoriją. Galbūt vienintelis realus palyginimas yra pirmieji Bažnyčios gyvavimo dešimtmečiai, kai šventasis Paulius išvyko iš Mažosios Azijos ir atnešė krikščionybę į Graikiją bei Romą, taip paversdamas šią religiją iš Palestinos judaizmo sektos į tarptautinį religinį judėjimą.

Vatikanas visada lėtai reaguoja į tokius pokyčius. Kaip teigiama sename posakyje, jei išgirsite, kad artėja pasaulio pabaiga, keliaukite į Romą, nes ji bus paskutinė vieta, kurią ši pasaulio pabaiga pasieks.

Pranciškaus pontifikatas – ir ypač jo pozicija Ukrainos klausimu – yra Bažnyčios pastoracinės ir politinės išraiškos, atsižvelgiant į naujas geopolitines ir demografines realijas, kuriose ji egzistuoja, pradžia.

Taigi geriausias būdas suprasti Pranciškų – ne konstruoti schemas „kairė prieš dešinę” ar net „Rytai prieš Vakarus”. Tai šiaurė prieš pietus.

Pasauliniuose Pietuose Ukrainos konfliktas daugiausia vertinamas kaip grynai europietiškas reikalas, kuriame nėra aiškaus „herojaus” ar „piktadario”. Popiežiaus raginimas sustabdyti Vakarų ginklų tiekimą Ukrainai, nutraukti kovas ir pradėti taikos derybas, kurios galėtų paremti visas puses, sutampa su daugumos ne NATO katalikų požiūriu.

Pati Katalikų Bažnyčia nėra demokratinė valstybė. O Vakarų kritikai šimtmečius reikalavo, kad ji taptų jautresnė žmonių, virš kurių sielų ji išplečia savo dvasinę valdžią, valiai. Štai kodėl tie politikai ir apžvalgininkai, kurie rodo pasipiktinimą popiežiaus Pranciškaus pozicija dėl Ukrainos, galėtų akimirką susimąstyti, ar Romos Sosto galva pagaliau neatspindi giluminių savo gausios kaimenės, arba, vartojant politinį žargoną, „elektorato”, siekių ir troškimų.

Geriau ar blogiau, šio „elektorato” pasaulėžiūra vis labiau tolsta nuo bendrai priimtos tradicionalistinės Vakarų politinės „išminties”.

Ar turėtume stebėtis, jei popiežius ją atmeta jau dabar?

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Naujienos iš interneto