Kova prasideda. Okupantai, lauk!

2012, gegužės 25, 22:40 | kategorija Ideologija | 14 komentarų | peržiūrų 1 252 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Linas V. Medelis

Jūs nešat ryškų šleifą
Šios valstybės-kekšės,
O siela jos voliojasi purve.
***
Tik nedaugelis žmonių – didvyriai, patriotai, kankiniai, tikri reformatoriai – sąžiningai tarnauja valstybei, todėl, dažniausiai, būtinybės verčiami, priešinasi jos iškraipymams ir dėl to jie paprastai laikomi valstybės priešais.

H. D. Toro

Pilietinis nepaklusnumas

paveikslėlisTaikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta… Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį.

Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva. Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę.

Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.

Dėl daugelio kultūrinių skirtumų satjagracha, matyt, neįmanoma europietiškame pasaulyje. Čia prigijo pilietinio nepaklusnumo sąvoka. Jį galima apibrėžti kaip sąmoningą moralei prieštaraujančių įstatymų, apskritai, teisės aktų, taisyklių, oficialių nurodymų ignoravimą, nepripažinimą, neigimą, be provokacijų ir smurto iš „nepaklusniųjų“ pusės. Šitaip prisišaukiama bausmės – suėmimo, įkalinimo, o gal ir smurto. Būtina tokio nepaklusnumo sąlyga – mandagumas ir draugiškumas teisėtvarkos sargams.
Panašų pilietinio nepaklusnumo pavyzdį matėme gegužės 17 dieną Garliavoje. 250 policijos vyrų „imdami“ mergaitę, esant reikalui, būtų panaudoję ir elektros priemones, ir dujas, ir gumines kulkas, ir šunis. Šito išvengta, kadangi pasipriešinimo iš esmės nebuvo. Baudžiamoji atsakomybė gresia, berods, tik vienai gana gležnai moteriškei, užpuolusiai ir apdaužiusiai (tokie gandai) ginkluotą ir šarvuotą policininką.

Stebina, kad tarp viso pulko puolančių vyrų neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs prieštarauti, nedalyvauti šioje gėdingoje ir garbingą Lietuvos policininko vardą suteršusioje istorijoje. Labai pavojinga mums visiems, jei šis atvejis būtų simptomiškas visai vidaus reikalų struktūrai (manau, jis turėtų būti aptartas ir išnagrinėtas, pasikeitus policijos ir ministerijos vadovybei). Juk neįtikėtina, kad visas būrys būtų pasidavęs pigiai didžiosios žiniasklaidos propagandai, Garliavoje budėjusius žmones vadinusios padugnėmis, neleidžiančiomis vykdyti teismo sprendimo.

O kuo gi čia dėta Indija? Valdančiųjų retorika per 80 metų nedaug pasikeitė – lordas Irvinas (Irwin), faktiškas šalies valdovas, Indijos įstatymų leidybos asamblėjoje (buvo tokia britų kolonizuotoje šalyje, kiek primenanti mūsų Seimą) sakė: „Mano ir mano vyriausybės nuomone, tai bandymas daryti tyčinį spaudimą teisėtai valdžiai masiniais veiksmais ir tai turi būti vertinama kaip pavojingas, nekonstitucinis, ardomasis veiksmas. Masinis judėjimas, net jeigu jo įkvėpėjai planuoja jį kaip neprievartinį, yra ne kas kita, kaip jėgos vartojimas ypatinga forma, o kai jo atvirai skelbiamas tikslas – padaryti vyriausybės veiklą neįmanoma, pastaroji privalo arba priešintis, arba atsisakyti savo įgaliojimų“. Šiais lordo Irvino argumentais galėtų pasinaudoti Lietuvos prokurorai ir teisėjai, nagrinėdami „neteisėtų“ Garliavos mergaitės sergėtojų, ar „neteisėtų“ demonstracijų dalyvių bylas.

Kuo čia dėta okupuotoji Indija? Todėl, kad žodis „okupacija“ girdimas vis dažniau ir garsiau. Pavyzdžiui, sakoma: tauta nemato jokio skirtumo, ar valdžia yra svetima, ar sava; Lietuva – ne suvereni valstybė, o įvairių gaujų valdomas kraštas; valdžios elgesys su žmonėmis iš esmės nesiskiria nuo svetimųjų išorinio slėgimo; mus valdo padugnės, oligarchai, mafija…

Jeigu taip yra Lietuvoje

Šiandien kalbama apie vidinę Lietuvos okupaciją. Trumpiausias okupacijos apibrėžimas yra toks: tai kitos valstybės teritorijos užgrobimas, paprastai karine jėga, ir jos valdymas. Šita tema rašomos disertacijos, ir jos gana nuobodžios. Galima išsiversti šalutiniais okupacijos požymiais. Savo kryptinga veikla (arba nusikalstamu neveikimu) okupacinė valdžia ir jos statytiniai skatina veiksnius, kurių padariniai – buitinės analizės lygmeniu – yra:

– teisinės sistemos degradacija, kai reikiamą sprendimą galima nupirkti (nebūtinai pinigais) arba paveikti nurodymu „iš aukščiau“, o „svetimi“ arba „smulkmė“ sodinami už grotų;
– socialiai, politiškai ir ekonomiškai aktyviausių visuomenės narių ištrėmimas iš šalies arba izoliavimas;
– alkoholizmas ir narkomanija;
– valstybės saugumo problemų ignoravimas (valdantieji bet kuriuo atveju tikisi išsaugoti įtaką);
– politinių kvailių veiklos skatinimas, sau pasiliekant sprendimo teisę, paperkant juos pinigais, renkamais postais, apdovanojimais, premijomis;
– aukščiausių postų valstybės valdyme pardavinėjimas (atidirbama jau atsisėdus į valdininko kėdę);
– valstybinių resursų vogimas arba korupcinis išpardavimas;
– žiniasklaidos (įskaitant ir valstybinę) degradacija ir paperkamumas, jos savikontrolės priemonių sužlugdymas…

Skaitytojui palieku pačiam sugrupuoti šiuos okupuotos valstybės požymius pagal svarbą, ir pačiam spręsti, ar terminas „okupacija“ naudotinas situacijai Lietuvoje apibrėžti.

Būkite atsargūs, pripažindami „okupaciją“, nes teiginį reikės pagrįsti. Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnyje skelbiama: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (išskirta mano). „Okupantai“ atvirai neprievartauja, jie dabar panašūs į namų vagį, o mūsų kasdienybė dabar primena namų vagies – paties bjauriausio – ieškojimą: nepatiklumu, įtarumu užkrečiami visi, o niekšas gali būti ir artimas žmogus. Jis meluoja, išsisukinėja, šmeižia kitus, jo kalbos skiriasi nuo darbų, jis nemėgsta viešumos ir konkrečių klausimų, nes negali pasakyti tiesos. Iš to jį galima atpažinti. Jis niekšas, bet vis dar savas. Tada – be prievartos: „Lauk, okupante, iš Lietuvos, iš viešojo Lietuvos gyvenimo!“

Veidai keičiasi, principai – ne

Nepaminėtas vienas baisiausių okupacijos rodiklių: neviltis, pasireiškianti savižudybių skaičiumi. Žinoma, tai irgi gali būti (ir yra) laikoma protesto prieš tokį gyvenimą forma, kai agresija nukreipiama į save.

Džordžas Orvelas rašydamas apie Gandį (Mohandas Karamchand Gandhi), pasakoja tokį epizodą iš prieškario (antrojo pasaulinio) laikų. Neprievartinio pasipriešinimo praktiko paklausė: „Ką daryti su žydais? Jeigu jūs prieš jų naikinimą, tai kaip juos išgelbėti nesikišant kariniu būdu?“ (t.y. nevartojant prievartos –LVM). Gandis atsakė, kad vokiečių žydams reikėtų kolektyviai nusižudyti ir šitaip „sukelti viso pasaulio ir vokiečių tautos pasipiktinimą hitlerinio režimo nežmoniškumu“. Po karo jis savo teiginio neatsisakė: žydai vis viena pražuvo, o galėjo mirti prasmingai. 1942 metais, kviesdamas neprievartiniam pasipriešinimui prieš japonus, jis žinojo, kad taip gali žūti keli milijonai indų. Gandis buvo žiauriai ir naiviai nuoseklus iki galo.

Emigracija geriau nei savižudybė – greitas, paprastas, įprastas problemų sprendimo būdas. Bent jau tuo geriau, jog Lietuvai lieka viltis, tikintis jos sūnų ir dukrų sugrįžimo.

Kita vertus, Gandis yra rašęs ir taip: „Ne visada reikia aureole vainikuoti mirtį kartuvėse (taip anglai dažnai bausdavo sukilėlius Indijoje – LVM), dažnai tokia mirtis lengvesnė už sunkų ir nuobodų darbą maliarijos puolamoje vietovėje“.
To kruopštaus, atkaklaus, pasiaukojamo darbo taip trūksta. Tuo tarpu okupacinė valdžia negali leisti ilgo nuoseklaus darbo valstybės labui. Dirbant nuosekliai reikia mąstyti – o tai pavojinga stabilumui. Štai kodėl mūsų valstybėje tiek daug projektų, tiek daug „muilo“ (burbulinių) strategijų ir vizijų, partinių susitarimų ir priesaikų, bet nėra aiškaus veikimo plano. Bjaurimės dabartimi, ateitis skendi migloje, o vyriausybė, tūnodama prietemoje, lyg įgudusi kortas metanti būrėja visada išburs, ko jums labiausiai reikia arba, ko jūs bijote ir nuo ko ji pažadės jus apsaugoti.

Valstybę stiprina galvojimas apie ateitį. Juk jokios tautos, net priešų, negalima palikti be vilties (Džavacharlalas Neru). Kai kiekvienas pilietis susimąstys, kokia turi būti prezidentūra, vyriausybė, seimas, kad juos būtų galima gerbti, kokia turi būti valstybė, tai jau bus žingsnis į kitokios valstybės kūrimą. Kuo greičiau atsikratysime trikdžių tam žingsniui į ateitį, tuo greičiau pajudėsime iš tos balos, kuri vadintina Lietuvos dabartimi. O jie negalvoja. Jiems gera kaip yra, todėl praktiškai visose šalies gyvenimo ir darbo srityse stengiamasi išlaikyti dabar esamą daugumai žmonių nepakenčiamą padėtį.

Kiekvienas padorus žmogus yra pavojingas

Pasak H. D. Toro (Henry David Thoreau), jeigu valstybė teisia neteisingai, padorūs žmonės privalo sėdėti kalėjime. Šis amerikiečių rašytojas, poetas, natūralistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas, istorikas, filosofas (pasak „Vikipedijos“, taip pat žinomas dėl vengimo mokėti mokesčius) savo esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, sakytume, mokė piliečius nemanyti, kad valdžia iš dievo, o reikalauti tobulinti (ne panaikinti) valdžią. Neturime pamiršti, ir jiems neleiskime pamiršti, kad valdžia, vyriausybė yra tiktai mūsų pasirinktas būdas valdyti valstybę, sakė jis. Taigi, šis žmogus įvedė pilietinio nepaklusnumo sąvoką. Levas Tolstojus į religines aukštumas iškėlė nesipriešinimo blogiui jėga idėją, o Mahatma Gandis išbandė pilietinį pasipriešinimą praktiškai.

Šiemet, gegužės 6 dieną sukako 150 metų nuo Toro mirties. Data beveik sutapo su prasidėjusiu teismu prieš tris žinomus žmones, organizavusius judėjimo „Už teisingumą“ mitingą prie Seimo – nepažeidžiant Konstitucijos, pažeidžiant sostinės savivaldybės leidimą. Su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad taip prasidėjo šiuolaikinis pilietinio nepaklusnumo etapas.
Pavienių asmenų pilietinis nepaklusnumas yra desperatiškas bandymas išjudinti kalną. Jeigu šito nepavyksta padaryti, toks bandymas gali patraukti ir ilgainiui patraukia daugelį kitų. Istorija pilna tokių pavyzdžių, atsiranda jų ir Lietuvoje. Kalbininkas, mokslų daktaras, viešai pareiškęs: nusikalstama laikau visą generalinę prokuratūrą, kiekvieną prokurorą, pradedant generaliniu – Dariumi Valiu, baigiant Justu Lauciumi (Pociūno byla) ir Mindaugu Dūda (Kusaitės byla). Du pastaruosius jis viešai vadina Lietuvos išdavikais ir nusikaltėliais, o Generalinę prokuratūrą – kriminaline organizacija. Už tai buvo nubaustas 400 litų bauda. Trys vieno tinklaraščio leidėjai viešai pareiškė maždaug tą patį, ką ir aštuntą dešimtį einąs didžios pagarbos vertas mokslininkas. Banderlogai su tuo susitaikė. Todėl, kad bijo, baimė nuolatinis jų palydovas.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas vadinamas niekšu. Be kabučių. Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūliniu ir gangrena; ministrai, komisarai, prokurorai, kiti aukščiausieji „nariai“ viešojoje erdvėje vertinami kaip valstybiniai vagys ir sukčiai…

Ir nieko. Todėl, kad jie bijo, nes pasiskundus prokurorui, tektų atskirti, kur melas, kur tiesa, o tiesą atskleisti baisu. Tada tenka ieškoti kokios nudvėsusios katės policininko uniforma…

Jie pasmerkti, netgi patys geriausi, esantys „žulikų“ apsuptyje. Kaip šaukštas medaus deguto statinėje, nes joks žmogus dabar jau negali būti arti valdžios, nesusitepęs gėda. Jie rausta, bet vis viena sėdi. Jie girdi: gerbiamas Seimo nary X, gerbiamas Y, gerbiamas Z; ar jie girdi, ar jiems vaidenasi: gerbiamas Šviniau, gerbiamas Daktare, gerbiamas Mongolai…

Ak, tau gėda?!

Ką gi galėtų pasakyti tie, kurie netrukus bus teisiami už pilietinį nepaklusnumą? Ką jie privalėtų pasakyti savo teisėjams?
„Vienintelis, jums teisėjams ir tarėjams, atviras kelias yra toks: arba pasitraukti į atsargą, šitaip atsiribojant nuo blogio, jeigu suprantate, kad įstatymas, kurį vykdyti jūs pašaukti, yra blogis ir kad aš iš tiesų nekaltas; arba kuo griežčiau mane nubausti, jeigu tikite, kad vyriausybė ir įstatymas, kuriems jūs tarnaujate, yra naudingi šios šalies liaudžiai ir mano veikla kenkia bendrai gerovei“ (iš Gandžio kalbos teisme 1922 metų pavasarį).

Mūsų laikais, deja, visai įmanomas kompromisinis variantas – toks dar gyvas, bet nei šiltas, nei šaltas. Kaip bausmė minėtam mokslų daktarui – po 200 litų už kiekvieno prokuroro įžeidimą, už kiekvieno jo garbę. Padorus teisėjas dėl šitaip įvertinto sprendimo turėtų įsižeisti, o iš kur nors toli, iš kokio Londono ar Madrido spigus balselis galėtų atsiliepti viename ar kitame populiaresniame interneto portale straipsnio pavadinimu: „Tą dieną man buvo gėda, kad esu lietuvė (lietuvis)“ arba „Man gėda, kad esu lietuvis“, arba tiesiog „Man gėda“, arba „Velniop, tą Lietuvą“…

Bepigu gėdytis, kai esi Vakarų užpečky. Pasikeisk vardą, pavardę, pasikeisk lytį ir smegenis, ir nebebus gėda. Laimei taip mano ne visi, ir aukščiausiosios mūsų pareigūnės sutikimas Čikagoje tai puikiai parodė. Gal jie – tie emigravę, save ištrėmę ar valstybės kasdienybės išvaryti lietuviai – dar nori grįžti į Lietuvą? Gal jie ne-nori atsidusti, kaip seniai, labai seniai atsiduso sena rašytoja: sugrįžau į Lietuvą, Lietuvos neberadau… O ji vis dar yra ir čia, ir dabar.
Nedūsaukim: o, kad galėčiau paveikti istorijos eigą…
Negali, nenori?
Tada slėpkis ir gyvenk tyliai. Gyvenk tyliai, tačiau kai kas spręs tavo gyvenimą už tave.
Jeigu nori spręsti pats, turi dalyvauti, turi veikti ir dirbti, net rizikuodamas savo dabartimi ir, gal būt, ateitimi. Ir ten, toli, ir čia, namuose.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 14

  1. ačiū už GERĄ straipsnį says:

    Ačiū

  2. Antanas says:

    Straipsnis labai geras.Musu isrinkti pareigunai-padugnes.O kur rasti padoru?

  3. Norėčiau priminti ponams, kurie čia surengė tarpusavio kovas, kad ši atsiliepimų erdvė tam nėra skirta, todėl, kai kitą kartą kils noras vėl ieškotis čia priešų – siūlau įdėmiau paskaityti tekstą žaliomis raidėmis, kuris krenta į akis prieš rašant atsiliepimą.
    Tikiuosi papildomai aiškinti, kodėl šiuo metu nesimato jūsų kovinių įrašų nereikės…
    su pagarba

  4. gintaras says:

    jeigu toliau bus trinami komentarai,kurie nepažeidžia nei vieno žaliai išsspausdinto įspėjimo,tada bus aišku,kad ir neverta reaguoti kaip nors į jokius straipsnius.Tada ne tam sukurta ši svetainė,kurių redakcinės kolegijos nei vardų,nei pavardžių nesama,nerasta.

  5. Gerb Gintarai,
    jei jūs laikote save protingu žmogumi, tai ir elkitės, kaip protingas žmogus.
    iki šiol visi jūsų atsiliepimai buvo puolimas ant autoriaus, bet ne atsiliepimas į jo parašytą temą.
    Tad rašėte tikrai „ne į temą“, todėl nepykite, kad jūsų ir beje jūsų oponentų komentarai buvo pašalinti taip pat. Išimčių niekam nebuvo ir nebus daroma.
    Ir tik jūsų paskutinis komentaras, nors ir „ne į temą“, tačiau skirtas konkrečiai man, todėl atsakau į jį. Ateityje kreipkite dėmesį į žaliai parašytą tekstą.
    Beje, primenu, kad čia ir ne erdvė skirta tarpusavio susirašinėjimui, todėl į sekančius jūsų raštus man neatsakysiu.
    Su pagarba.

  6. Ilona says:

    Ačiū tai labai geras straipsnis,gal mano sūnus iš Anglijos atvažiuos i TĖVYNĘ….gal daugelis susimastys….ne pinigai svarbiausia….o apginti savo gimtąjį kraštą….kad nebūtu gėda senatvėje ….O KĄ AŠ PADARIAU….AR BUVAU KARTU SU SAVO TAUTA….juk dabar valdo nusikaltėliai ir demonstruoja savo jėga..smurtą

  7. Vaidmantas Bitė says:

    Taikūs protestai būtų Pirmas žingsnis link apsivalymo.
    Jais galima atkreipti visuomenės dėmesį.
    Bet taip pat būtina tą dėmesį ir išlaikyti.
    Tik taip galima numesti šydą nuo apgaulės, kurią visi matome ir manome, kad „viskas ir turi taip būti“.
    Mūsų sąmonė užmigdyta, atjungta, nes mes nesugebame šiame informacijos triukšme atskirti tiesą nuo propogandos. Esame perkrauti.
    Galbūt geriausias ir natūraliausias procesas būtų žmonių švietimas, jų pačių situacijos suvokimas, bet tam reikia daug laiko ir kitų sąnaudų.
    Paprastesnis būdas, tai reikštis tiems, kurie „garsesnį“ už tą informacinį foną, kurie gali pasiekti platesnes mases.

  8. Ra Light says:

    Kokia tauta tokia ir valdžia. Todėl prieš kritikuodami ją pasižiūrėkime į Save.

  9. a.grumbinas says:

    Pasižiūrėjau.Na ir kas toliau?Dabar jau galiu kritikuoti?…..Pasižiūrėjes i save pastoviai randu prie ko prikibti,pakritikuoju save.Pakritikuoju savo šeimos narius.Tad turiu/turim teise kritikuoti tarnautojus.Nes aš/mes jiems suteikėm mandatą,atstovavimo teise,pagaliau finansavimą.Todėl jie turi/yra man/mums atsakingi.Kada tai suprasim,kad valstybes pinigai yra mūsų pinigai,kad išlaidos yra taip pat mūsų,kai pradėsim į valstybe žiūrėti kaip į savo šeima ar kiemą,tada gal ir pradės kažkas keistis.

  10. esme says:

    a.grumbinai o ar asmenine kritika duoda,rezultatus prisideda prie pokyciu,ar tai tik zemo ego labirintai.Ir kokia forma asmenine kritika duoda ilgalaikius esminius pokycius.Tai galima daryti prielaida kad tokia kritika kazkiek galime taikyti tautos valstybes lygiu.Bet jai tai netaps psichologiniu problemu israiska,zemiausio ego lygmenije.Kitaip kalbant ar mes nesaliskai analizuodami,gilindamiesi i priezasciu pasekmiu sekas,esminius dalykus kritikuosime,ar mes kritikuosime reigsdami nepasitenkinima priesiskuma,apkalbas pykti.Zodziu paciai sveikai kritikai reikia subresti.

  11. RaLight says:

    Kritikuotojau, ar sugebate pasiūlyti tinkamą sprendimą problemai išspręsti? Ir, apskirtai, ar turite kompetencijos kritikuoti vienokio ar kitokio valdininko darbą ir pasiūlyti sprendimą?
    Kritika be pasiūlymų yra tik tuščios emocijos nuo kurių mažai kas keičiasi.

  12. Joris says:

    Sprendimas kovoti su parazitiška valdžia (kuria manipuliuoja saujele nesveiku žmoniu iš išorės) yra. Visų pirma kiekvienas žmogus turi suprasti, kad matyti blogybę ar nusiklatimo matymas ir nieko nedarymas ar nereagavimas TAIP PAT YRA NUSIKALTIMAS. Kai šitai suvoksime – nebepraeisime pro šalį. Kova prieš blogį yra kiekvieno doro ir sąmoningo žmogaus pareiga. Visa tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų asmeniškai. Jei matome savo valdžią darant blogai ir mes šito nepaviešiname, netgi necyptelim, tai mes nieko nedarome, kad galėtume gyventi normalioje visuomenėje. Visus „puvinius“ reikia kelti į viešumą, o valdžia šito labiausiai bijosi. Nors paskutiniu metu akivaizdžiai matosi, kad valdžia „dėjusi“ ant tautos balso. Vis dėlto kovoti galima. Pavyzdžiui rašyti skundus įvairioms institucijoms – ir žemesnėms ir aukštesnėms instancijoms vienu metu. Šitai priverčia sukrusti! Ir šitai veikia! Tuomet valdininkai negali nereaguoti į oficialius raštiškus skundus. O didžiausia bausmė nesąžiningiems ir pareigų nevertiems valdininkams – tai privertimas pasijudindti ir spręsti problemas. Jūs net neįsivaizduojate kaip šitai efektingai veikia! Gal ne visada pavyksta pasiekti norimą rezultatą, bet po tokio „dušo“ valdininkai ima elgtis atsakingiau. Taigi tautos užduotis yra ne keisti valdžią (vis vien į ją patenka dauguma tų, kurie joje neturėtų būti), o priversti ją dirbti sau. Galų gale kiekviena, tarkim sąmoninga žmonių grupė, pvz. namo bendrija, gali įkurti savo profsajungą, tapti oficialia, legalia organizacija į kurios pareiškimus ir skundus valdžia bus priversta kaip nors atsakyti ir, svarbiausia, reaguoti. Visa tai realus ir išbandytas būdas kovoti su valdininkų nieko neveikimu arba veikimu prieš tautą. Tik ar yra tiek sąmoningų žmonių? MAnau, kad yra. Tik nereikia bijoti. Nuo mūsų priklauso mūsų vaikų ateitis, kurią parazitų valdžiai jau beveik pavyko užgrobti. Bijoti turi valdžia. Ir ji labai bijo! Ypač mūsų sąmoningumo!

  13. vygantas says:

    geras straipsnis, daugiau info rasit puslapyje -alcyon pleyades

  14. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com says:

    Čia Jūs pateikėte tikriausiai ne vienintelį okupacijos apibrėžimą „Trumpiausias okupacijos apibrėžimas yra toks: tai kitos valstybės teritorijos užgrobimas, paprastai karine jėga, ir jos valdymas.“
    Manau, kad gali būti ir toks okupacijos apibrėžimas: Neteisėtas valdžios užgrobimas ir valdymas yra OKUPACIJA. Tai pagal tokį apibrėžimą, Lietuva yra okupuota, nes Seimas visą laiką išrenkamas pagal antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą. Tas kas nori detalaus įrodymo, tai tegu pasiskaito, pasiguglina straipsnį „ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“, kurio neužregistravo nė viena valdžios institucija, nors jiems visiems tas dokumentas buvo nusiūstas emailais pdf formate.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top