Laikas deryboms dėl susitarimo Ukrainoje baigiasi
2023, 4 gegužės, 20:08 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 117 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai
Amerikiečių autoriai Michaell Groeller ir David H. Rundell portale „Newsweek” rašo, jog laikas deryboms, skirtoms nutraukti karo veiksmus Ukrainoje eina į pabaigą.
„Rolling Stones” roko grupės lyderis Mickas Jaggeris, pats to nesyvokdamas, Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui davė labai gerą patarimą:
„Ne visada gali gauti tai, ko nori.
Bet, jei vieną dieną tu pasistengsi, sužinosi,
kad tu gauni tai, kas tau reikalinga”.
Dabar Ukrainos žmonėms reikia taikos, saugumo ir ekonomikos atsigavimo. Viso to neįmanoma pasiekti tęsiant karą, kurio neįmanoma laimėti, o laiko deryboms dėl subalansuoto taikos susitarimo lieka vis mažiau.
Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo ir Amerikos pilietinio karo pergales lėmė ne tai, kuri armija turėjo geriausius generolus ir/ar drąsiausius karius. Šiuose karuose pergalę iškovojo ta pusė, kuri turėjo daugiausia gyventojų ir stipriausią pramoninę bazę.
Dabartiniame Ukrainos kariniame konflikte gali nutikti tas pats. Ukrainos planuojamo kontrpuolimo sėkmė tebėra labai abejotina, o Kijevo pralaimėjimas gerokai susilpnintų jo derybines pozicijas.
NATO besąlygiškas pažadas remti Ukrainą „tiek, kiek reikės”, politiškai yra visiškai bevertis. Šį konfliktą finansuoja ne kažkoks abstraktus darinys, vadinamas „NATO”, o Vakarų mokesčių mokėtojai – realūs žmonės, kurių pajamos ir gyvenimo kokybė dabar pastebimai nukenčia.
Amerikos mokesčių mokėtojai negalės neribotą laiką mokėti už Ukrainos valstybės tarnautojų pensijas, ypač, jei Kongresas atsisakys paskirti specialų generalinį inspektorių, įgaliotą prižiūrėti, kaip leidžiami jų pinigai. Vokietijoje ir Italijoje jau vyksta didelės antikarinės demonstracijos, protestuotojai degina Ukrainos vėliavas.
<…> Sėkmingai susidorojęs su Kubos raketų krize, JAV prezidentas Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) perspėjo, kad Rusija daugiau niekada neturi būti verčiama rinktis tarp nacionalinio pažeminimo ir branduolinio karo. Ir mes turėtume įsiklausyti į šį jo patarimą.
Tuo tarpu dėl Ukrainos konflikto sparčiai senka NATO ginklų atsargos, stiprėja pavojingas Rusijos ir Kinijos aljansas, o Vakarai netenka paramos iš pasaulio pietų. Pačioje Ukrainoje kasdien daugėja benamių, našlių, našlaičių ir neįgaliųjų. Nėra abejonių, kad Kijevui, Maskvai ir NATO reikia skubiai sulėtinti tempą ir ieškoti išeities.
Šiuo metu svarbiausia yra ne sutartos išankstinės sąlygos pradėti susitarimo procesą, bet aiškus supratimas, kad reikia sėsti prie derybų stalo ir nutraukti karo veiksmus, kurie naikina Ukrainą, tikintis susilpninti Rusiją.
Rusija jau seniai manė, kad NATO plėtra ir Aljanso skverbimasis į Ukrainą kelia jai grėsmę. Jos nuogąstavimus patvirtino ne tik nuolatiniai NATO pareigūnų pareiškimai, kad Kijevas anksčiau ar vėliau prisijungs prie aljanso, bet ir didelio masto ginklų tiekimas, bendros karinės pratybos ir parama, kurią Ukrainai teikė Vakarų žvalgyba.
Šis procesas prasidėjo prieš daugelį metų, ir nors kai kurie Vakarų pareigūnai NATO plėtros į rytus nelaiko grėsme, Maskva jį vertina būtent taip.
Neaišku, kodėl tokiam gynybiniam aljansui kaip NATO reikia nuolat plėsti savo narių sąrašą. Be to, Rusija jau leido suprasti, kad yra pasirengusi pradėti ilgą karą, kurio ribos palaipsniui plėsis, kad neleistų Kijevui prie jo prisijungti.
Jei NATO iš tikrųjų nori užbaigti šį karinį konfliktą, jis turėtų sutikti, kad Ukraina pasirašytų neutralumo sutartį, panašią į 1955 m. Valstybės sutartį dėl nepriklausomos Austrijos atkūrimo. Atsisakymas tai padaryti tik patvirtintų Rusijos nuogąstavimų, kad tikrasis šio konflikto tikslas – dislokuoti NATO raketas kuo arčiau Maskvos, pagrįstumą.
. O kaip dėl Kijevo saugumo? Buvo pasiūlyta, kad kai kurios pirmaujančios NATO narės, įskaitant Jungtines Valstijas, garantuotų neutralios Ukrainos nepriklausomybę privalomais gynybos susitarimais.
Jei Ukraina išliks demilitarizuota, Maskvos nepritarimas tokiam pasiūlymui padidintų pasaulinę paramą Kijevui ir įtikintų daugelį ne Vakarų šalių, kurios nusprendė išlikti neutralios šio konflikto klausimu, prisijungti prie antirusiškos koalicijos.
Trys sovietų lyderiai XX a. išplėtė Ukrainos sienas – Vladimiras Leninas (1922 m.), Josifas Stalinas (1945 m.) ir Nikita Chruščiovas (1954 m.). Maskva teigia, kad Krymo, taip pat keturių rytinių Ukrainos regionų gyventojai dabar nori prisijungti prie Rusijos. Ką gi, apsisprendimo teisė yra vienas iš pagrindinių Amerikos užsienio politikos principų.
Paskelbkime paliaubas ir surenkime JT prižiūrimą referendumą, kad išsiaiškintume, ar šios sritys tikrai nori prisijungti prie Rusijos Federacijos. Tikėtina, kad V. Putinas su tuo sutiks, nes yra įsitikinęs, kad laimės balsavimą.
O jei jis laimės, kodėl turėtume priešintis žmonių valiai? Be referendumo, kuris leistų pagrindinius tikslus pasiekti taikiai, Rusija toliau tęs kovą mūšio lauke, kol jėga užims visus keturis Rytų Ukrainos regionus – ir gali ties tuo nesustoti.
Ukrainos konfliktas spartina Vakarų įtakos pasaulyje silpnėjimą, nes didėjančios simpatijos Rusijai silpnina paramą taisyklėmis grindžiamai pasaulio tvarkai ir verčia daugelį šalių atsisakyti dolerio kaip pasaulio rezervinės valiutos.
Tokios įtakingos šalys kaip Kinija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Egiptas, Pakistanas, Irakas, Vengrija, Turkija, taip pat Šveicarija ir Austrija ne visiškai palaiko Vakarų sankcijas. Ir jei Maskva atsisakys surengti skaidrų JT prižiūrimą referendumą arba nepripažins jo rezultatų, tai įtikins daugelį šalių, kad Rusija iš tiesų nusipelno griežtų sankcijų.
Rusija negali argumentuotai prieštarauti Ukrainos stojimui į ES – kaip kadaise neutrali Austrija. Kijevo narystė ES turėtų būti esminė bet kokio susitarimo, kuriuo užbaigiamas konfliktas, sąlyga. Jame taip pat turėtų būti nurodyta, kad didžiosios Vakarų šalys įsipareigoja finansuoti Ukrainos atstatymą.
Tuo tarpu Vakarai turės panaikinti savo įvestą ekonominių sankcijų režimą, kuris padarė daugiau žalos Europai nei Rusijai.
Kompromisai niekada nebūna populiarūs. Lordas Landsdaunas (1845-1927) buvo vienas labiausiai patyrusių Didžiosios Britanijos diplomatų. Jis sėkmingai ėjo Kanados generalgubernatoriaus, Indijos vicekaraliaus, gynybos ministro ir užsienio reikalų ministro pareigas.
Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje lordas Landsdaunas parašė laišką spaudai, kuriame siūlė užbaigti karą derybomis. Jis pabrėžė, kad Didžioji Britanija gali pasiekti kompromisą ir kad ji neturėtų „siekti visiško Vokietijos, kaip didžiosios valstybės, sunaikinimo”.
Kaip ir Floridos gubernatorius Ronas Desantis, lordas Landsdaunas buvo smarkiai kritikuojamas spaudoje už abejones dėl karo, o vyriausybė, siekusi besąlygiškos pergalės, jį ignoravo. Pirmasis pasaulinis karas užsitęsė, žuvo milijonai žmonių, Rusija virto Sovietų Sąjunga, o „besąlygiška pergalė” truko tik 20 metų. Galbūt šį kartą mums pavyks geriau.
Straipsnio autoriai:
David H. Rundell yra buvęs JAV ambasados Saudo Arabijoje misijos vadovas ir knygos Vision or Mirage, Saudi Arabia at the Crossroads (Vizija ar miražas, Saudo Arabija kryžkelėje) autorius.
Ambasadorius Michaell Groeller yra buvęs JAV Centrinės vadovybės politikos patarėjas ir Užsienio santykių tarybos narys. Jis 15 metų dirbo Sovietų Sąjungoje, p taip pat buvusios Sovietų Sąjungos šalyse ir Rytų Europoje.
Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.
Leidžiama ...