Lietuva: persivertėlių valdžia

2015, gegužės 19, 21:03 | kategorija Ideologija | 8 komentarai | peržiūrų 1 030 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

msk.kp.ru

paveikslėlis

Kas gi atsitiko su maža Baltijos šalimi, kuri daugelį metų buvo laikoma pavyzdžiu savo kaimynėms? Piktų permainų vėjas papūtė, kai į valdžią atėjo energinga dama, buvusi komunistė Dalia Grybauskaitė.

„Jūs žinote, kad mano telefonas pasiklausomas?!“. „Numanau“, – ramiai sakau aš. „Jūs žinote, kad nuo šiandien esate įtrauktas į „tautos priešų“ sąrašą?“

Pas mano pašnekovą, žymų lietuvių žurnalistą Rolandą Paulauską, dreba balsas  iš pykčio ir nuoskaudos. Ponas Rolandas – Lietuvos pasididžiavimas, vienas iš tų, kurie pasirašė Nepriklausomybės aktą ir dalyvavo kuriant šalies Konstituciją po TSRS griūties. Visi pasirašiusieji Nepriklausomybės aktą – vietinės „šventos karvės“, politinio Olimpo dievai. O čia štai tau…

„Mano draugų namuose buvo vykdomos kratos šeštą valandą ryto, o juk jie turi mažų vaikų. Dabar jie ėmėsi manęs. Už ką? Tik dėl to, kad aš išdrįsau išreikšti asmeninę nuomonę apie Maidaną ir Ukrainos krizę“. Mano pašnekovas stipriai sugniuždytas. „Ar gi jus nesiruošiate kovoti?“– stebiuosi aš. „Su kuo?“ „Su kvailiais? Jei aš jums duosiu interviu, rytoj kvailiai pareikš, kad aš bendravau su Kremliaus agentu. Duokite man laiko pagalvoti. Paskambinkit rytoj“.

Kaip lengva įbauginti žmones

Vilnius. Mažas viešbutukas gėlių gatvėje, kur aš jaučiuosi kaip profesorius Pleišneris, kuris laiku nepastebėjo sutarto ženklo – vazono ant palangės. Į viešbutį kiekvieną rytą ateina Valstybės Saugumo Departamento (VSD) pareigūnai. Kai jie pateikia pažymėjimą jaunai viešbučio administratorei, šioji išsigąsta ir išbąla. Tačiau juk viešbutyje gyvena pavojingi užsieniečiai (tai aš), su kuriais reikia būti pasiruošus visokiems netikėtumams.

Kiekvienas mano interviu griežtai kontroliuojamas VSD. Bet kurioje, net ir visiškai tuščioje kavinėje, po penkių minučių atsiranda jaunas vyrukas, kuris užsisako kavos ir visą valandą maigo kažką telefone. Viena žmogaus teisių gynėja Lietuvoje man sakė: „Aš visada sėdžiu į juos nugara, kad jie manęs neerzintų.“ Aš pripratau būti sekama tuo metu, kai dirbau Artimuosiuose Rytuose. Tačiau čia, „jaunoje ir demokratiškoje Rytų Europoje“?

Su vietinės demokratijos romantika mane supažindino patyręs vilkas, buvęs tremtinys, žurnalistas ir rašytojas Algirdas Plukys. Mūsų diskusijos įkarštyje šis mielas žmogus trumpai pastebėjo: *** atėjo“. „Atleiskit?“ – nesupratau aš. „Taip, *** atsisėdo už jūsų nugaros. Tačiau jis aiškiai pavėlavo. Matyt, pietų metas“. „O jūs neklystate?“„Dašenka, aš senas komunistas. Mus mokė, kaip pastebėti „uodegą“, kaip aptikti agentą. Aš šituos veikėjus užuodžiu per kilometrą!“

Kasdienės baimės spalva – nuobodžiai pilka, o pačiupinėjus – lipni kaip voratinklis. Ir šiame voratinklyje blaškosi kaip musės visi „neteisingi“ Lietuvos piliečiai (tie, kurių nuomonė „sutampa su Rusijos propaganda“), tačiau daugiausiai tai rusakalbiai Lietuvos piliečiai. Aš dešimtis kartų daviau žodį Lietuvos rusams, kad neminėsiu jų vardų straipsnyje. Tačiau skausmingiausias yra pojūtis, kai drąsus žmogus, vienas iš rusų bendruomenės lyderių (vadinkime ji daktaru N) po mūsų interviu paliko man laišką viešbutyje: „Tikiuosi, jūs viską suprasit. Padėtis yra sudėtinga. Sakykime, kad mes su jumis nesusitikome.“

Kas gi atsitiko su maža Baltijos šalimi, kuri daugelį metų buvo laikoma pavyzdžiu savo kaimynėms? (Skirtingai nuo Estijos ir Latvijos, Lietuvoje nėra „nepiliečių“ instituto. Po Nepriklausomybės atgavimo absoliučiai visos tautinės mažumos gavo visas teises.). Piktų permainų vėjas papūtė, kai į valdžią atėjo energinga dama, buvusi komunistė Dalia Grybauskaitė.

„Stukačių“ šalis

Oficialią ataskaitą apie grėsmes nacionaliniam saugumui VSD publikuoja kiekvienais metais. Tai tam tikri vilko bilietai, kuriuos išsiunčia nesutinkantiems. Tradiciškai – be jokių įrodymų. Į šią ataskaitą paprastai papuola visi rusiški savaitraščiai.

„Rusakalbė žiniasklaida Lietuvoje neformuoja savarankiškos pozicijos Ukrainos konflikto atžvilgiu ir, stengdamasi pateisinti Rusijos agresyvią politiką, naudoja Rusijoje ir Ukrainoje publikuotus straipsnius, kurie palaiko Kremliaus ideologinę politiką… VSD vertinimu, šie savaitraščiai finansiškai priklauso nuo Rusijos valstybinių tarnybų ir fondų.“

„Yra tam tikras diskomfortas, įtampa ir nesuprantama isterika dėl rusakalbės žiniasklaidos Lietuvoje, – atsargiai kalba „Litovskij kurjer“ vyriausiasis redaktorius Valerijus Tretjakovas, vienintelis iš rusakalbių žurnalistų, kuris sutiko duoti interviu. – Mus be jokių įrodymų kaltina tuo, kad esame Maskvos ranka ir vykdome rusifikacijos politiką. Lietuva – buferinė valstybė, skirianti Rusiją nuo Vakarų. Visuomenėje sklando įtampa, kurią dar labiau aštrina provakarietiškos struktūros, tiesiogiai pavaldžios savo kuratoriams Briuselyje ir Vašingtone. Kuo stipresnė tampa Rusija, tuo labiau susierzina kuratoriai. Amerikai naudinga ekonomiškai silpninti Europą, atkirsti ją nuo Rusijos rinkos, nuo jos gamtinių išteklių. O mažos Baltijos šalys JAV – tai tik vasalai, su kurių interesais galima ir nesiskaityti. Lietuva jau prarado apie milijoną žmonių, kurie pabėgo į Airiją, Angliją ieškodami darbo. Šalį paliko geriausi protai ir kvalifikuotos darbo rankos. „ES atseit atvira rinka, tačiau nei Paryžiuje, nei Berlyne aš nematau parduotuvėse lietuviškos produkcijos.“

Valdžios kritika po truputį irgi atsiduria „grėsmių“ sąraše, o tai reiškia, kad bet kokie žurnalistų „susibūrimai“ yra potencialiai pavojingi.

„Mane labiausiai sunervino ne tai, kad mano nuotrauka yra šioje ataskaitoje (pavardės jie nedrįso parašyti, žino, kad nedelsiant paduosiu į teismą), o tai, kad rusų mokyklos buvo paskelbtos grėsme nacionaliniam saugumui! – teigia pasipiktinęs žurnalistas Artūras Račas, kurį Lietuvoje vadina „vatniku“. –Pažodžiui tai skamba taip: „Dabartinę Lietuvos nacionalinių mažumų švietimo sistemą reikia vertinti kaip nacionalinio saugumo silpną vietą…“ VSD visus nelietuviškai kalbančius paskelbė priešais. Čia ir yra pavojus. Valdžia duoda signalą lietuviams: neleiskite savo vaikų į šias mokyklas. Ir signalą visiems rusams ir lenkams: jūs priešai. O visi, kas važiuoja į Rusiją, – potencialūs tėvynės išdavikai.“

Seriožos tėtis, Sofijos Kovalevskajos mokyklos mokinio tėvas anonimiškai (visi pasirašė, kad neteiks jokios informacijos) man pasakojo, kaip buvo apklausiamas jo sūnus: „Ne, elgėsi negrubiai. Buvo labai malonūs. Serioža iš pradžių tai vertino kaip detektyvą: kratos mokykloje, apklausos. Vaikams viskas atrodo kaip nuotykis. O dabar prasidėjo šokas: mylimam mokyklos direktoriui ir mokytojams iškeltos baudžiamosios bylos dėl tėvynės išdavimo. Tik dėl to, kad jie mokinių atostogų metu vežė juos į Rusijos sporto stovyklas. Aš sūnaus klausiau: ką jus ten tokio baisaus veikėt? Jūs ten iš tikrųjų kariauti mokė? O jis sako: taip, mes ten dažasvydį žaidėm.“

Kas didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui?

„Tautos priešų“ sąrašai – tai jau įprastas skandalas Lietuvai. Kur kas daugiau žmones išgąsdino prezidentės pareiškimas, kad grėsmes reikia ne tik išaiškinti, bet ir „šalinti“.

„Jei imtis grėsmių šalinimo, tai pradėti reikėtų nuo prezidentės, – teigia Zigmas Vaišvila, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų. – Sunkus žmonių gyvenimas, kurie turi dvigubą, o galbūt net trigubą priklausomybę. Jie paprasčiausiai tampa instrumentais kitų rankose.“

„Jei neklystu, Lietuvoje žmonės dėjo dideles viltis į Grybauskaitę, – pastebiu aš. – Leningrado universitetas, Aukštoji partinė mokykla. O tai reiškė, – pragmatizmas Rusijos atžvilgiu, aktyvi prekyba.“

„Ji net buvo susitikusi su Putinu, tuo metu, kai jis buvo premjeras“, – teigia Z. Vaišvila.

„Aš supratau, kad jie buvo kolegos anksčiau?“ – klausiu. „Dėl to nė kiek neabejoju. Ir pirmieji jos veiksmai buvo absoliučiai prorusiški. Viskas pasikeitė netikėtai, prieš Ukrainos krizę. Paslapties reikėtų ieškoti jos praeityje. 1990 m. Vasarą Dalia Grybauskaitė palieka Aukštąją partinę mokyklą ir įsidarbina Ekonomikos institute. O tada netikėtai išvažiuoja į šešių mėnesių kursus JAV  Džordžtauno universitete. Aš tuo metu buvau Lietuvos vicepremjeru ir aš tikrai žinau, kad Lietuva ten jos nesiuntė. Visų pirma, mums reikėjo pinigų. Antra – Lietuvoje nebuvo JAV ambasados, kuri duotų jai vizą. Papulti į Ameriką ji galėjo tik su TSRS pagalba. Praėjusiais metais Dalia pakeitė savo biografiją oficialiame prezidento internetiniame puslapyje, tačiau nuo faktų juk niekur nepasislėpsi. Dar 1991 m. ji bandė papulti į Lietuvos ambasadą Vašingtone. Tačiau jai buvo atsakyta. O jau 1996–1999 m. ji dirbo įgaliotojo ministro (antras žmogus po ambasadoriaus) pareigose Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Labai daug važinėjo. Ir staiga, dar nesibaigus oficialiam darbo laikui, gauna žodinį JAV valdžios nurodymą palikti šalį per 24 valandas su perspėjimu: jei ji to nepadarys, ambasada gaus oficialią notą.“

„Jūs bandote teigti, kad ji tuo metu dirbo Federalinės Saugumo Tarnybos (FST) agente JAV?“ „Aš esu įsitikinęs, kad būtent todėl ji kabo pamauta ant jų kabliuko. Jie turi įrodymus, ir jie ją kontroliuoja“. „Vadinasi, viena yra jaunystėje būti KGB agentu, o visai kas kita – būti FST agentu JAV, kai Lietuva yra jau nepriklausoma valstybė? Taip, tai rimtas kompromatas. Ir iš čia visos „raudonosios Dalios“ isterikos? – darau aš išvadą. – Būtent dėl to jos politika taip radikaliai pasikeitė iš prorusiškos į proamerikietišką?“

Mano pašnekovas staiga susijaudina. „Mane stebina Rusijos ramus elgesys. Taip, jūsų Lavrovas (užsienio reikalų ministras, – aut. past.) neteko kantrybės, kai paprašė Dalios „sumažinti komjaunuolišką užsidegimą“. Tačiau jei Rusijai jau iki gyvo kaulo nusibodo tokia buvusio agento pozicija, kodėl jūsų žmonės tiesiog nepaviešina viso Dalios failo, ir tada mes Lietuvoje jau patys susitvarkytume?“

„Pirmiausia, jūs juk žinote: specialiosios tarnybos iki pat galo stengiasi neišduoti (neatskleisti) agento. Antra, informaciją pateikti galima tik vieną kartą. Galbūt šios informacijos prireiks sudėtingesnėje situacijoje.“

„Jūs galvojate, kad Rusija kol kas nusprendė šį kozirį pasilaikyti sau? – mąsliai kalba Vaišvila. – Galbūt. Aš pasakysiu jums, ko aš bijau. Šių metų vasario mėnesį uždarame viršūnių susitikime Čikagoje Amerikos analitinio centro „Stratfor“ direktorius Džordžas Fridmanas (George Friedman) pasakė labai cinišką kalbą. Kažkas ją įrašė ir paviešino internete. Pirma tezė: ne visi supranta, kad JAV – tai imperija, kuri gins savo interesus visame pasaulyje. Bėda ta, kad jai neužtenka karinių resursų veikti visame pasaulyje.

Todėl ji kuria konfliktus įvairiose pasaulio vietose, t. y. kariauja kitų rankomis. Antra: pagrindinė grėsmė – ne islamas, o galimas Vokietijos ir Rusijos suartėjimas. Tik kartu šios dvi valstybės gali nugalėti JAV imperiją. Iš to seka išvada, kad aplink Rusiją reikia sukurti sanitarinį kardoną. Trečia: nei viena šalis neturi teisės galvoti, kad ji gali ilgai gyventi be karo. Ir karas ateis į Europą. Taip, ne šimtas milijonų žmonių žus, bet žmonės žus, nes jie privalo žūti. Aš šiuo metu matau šio scenarijaus realizaciją. Mano reakcija tokia: norite kariauti su Rusija? Labai prašom, čia jūsų teisė. Bet kodėl čia, pas mus? Juk Lietuva vėl taps fronto linija! Aš bijau, kad mūsų prezidentė, būdama dvigubu ar net trigubu agentu, konflikto metu gali įvykdyti atvirą provokaciją ir Vilnių paversti taikiniu.“

Kodėl persivertėliai yra itin pavojingi

Atleiskit man, daktare N! Jūs davėt man interviu, ir aš išsaugojau įrašą. O vėliau jūs išsigandote. Jūs paprašėte pamiršti apie mūsų susitikimą. Ir visgi aš jus pacituosiu. Anonimiškai. Todėl, kad absoliučiai tiksliai aprašėte tą būseną, kurioje yra šiuo metu Lietuva:

„Yra toks negeras žodis – persivertėlis. Mes daug turime persivertėlių valdžioje. Kai valdžia radikaliai keičiasi, buvusieji vėl į ją sugrįžtą, tik jie nešasi kitą vėliavą. Jie turi ypatingą motyvaciją. Jei nekomunistas atėjo dirbti į provakarietišką antikomunistinę sistemą, jis neturi ką įrodinėti. O buvęs komunistas neturi ramybės nei dieną, nei naktį. Jis turi padidintą motyvaciją įrodyti, kad jis yra šventesnis už Romos popiežių. Antras dalykas: JAV kadrų politika iš esmės kitokia nei sovietinė. Jei tu buvai „liaudies priešo sūnus“, tai tu sovietinei sistemai automatiškai buvai įtartinas. Vakarai buvo kur kas išmintingesni, jie suprato, kad geriausi kadrai išeina būtent iš tokių persivertėlių. Jie specialiai ieškojo tokių žmonių, būtent tokiais labiausiai pasikliovė. Gaidaras labai gerai pavyzdys. Su mūsų prezidente Dalia, jie irgi nesuklydo.“

O jei Vakarai išduos?

Pagrindinis Lietuvos nacionalistas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka bendraujant pasirodė labai malonus žmogus. Šis barzdotas, minkštų manierų žmogus, istorikas moka kalbėtis su žurnalistais.

„Mes nenorime paklūsti nei Rytams, nei Vakarams, – teigia J. Panka. – Mums nereikia Jungtinių Europos Valstybių. Mums reikalinga tautų Europa: suverenių valstybių sąjunga su atviromis sienomis ir stipriais ekonominiais ryšiais.“ „Tai svajonė! – pažymiu aš. – Nebūkite naivus.“ „Tačiau mes už tai kovosime. Dabar mums svarbiausia NATO. Nesvarbu, ką amerikiečiai daro Irake ar Afganistane, tai nuo mūsų toli. Dabar svarbiausia, kad Lietuvoje būtų amerikietiški tankai. Mūsų seneliai dešimt metų kovojo miškuose, klausydami „Amerikos balso“, kuris žadėjo mums, kad Amerika ateis ir išgelbės mus nuo Sovietų valdžios. Tačiau tada Amerika neatėjo.“

„Ko jūs dabar bijote?“ – klausiu. – Jūs juk priklausote ES, NATO, kuris garantuoja savo nariams saugumą.“

„Aš, kaip istorikas, netikiu amžinomis sutartimis. Gali taip atsitikti, kad sąjungininkai nevykdys pažadų. Įsivaizduokit, Rusija aneksuoja Estiją. Pavyzdžiui, pasikartos bronzinio kario istorija, ir Rusija įves armiją. Ir tuomet JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija galvos ką daryti. Jie nagrinės visus variantus. Ar jie norės branduolinio karo dėl Baltijos šalių? Tai klausimas.“

„Toks jausmas, kad jūs nepasitikite savo partneriais, – šypsausi aš. – O rusus laikote priešais?“

„Aš skiriu rusų tautą nuo Kremliaus valstybės“, – išsisukinėdamas atsako Julius.

„O juk būtent Kremliui jūs turite būti dėkingi už Vilniaus ir Vilniaus krašto sugrąžinimą, už tai, kad mūsiškiai atkovojo Klaipėdą iš vokiečių. Už tai, kad Lietuva buvo viena iš turtingiausių ir labiausiai klestinčių TSRS respublikų. Aš gyvenau Tolimuosiuose Rytuose sovietiniais laikais ir mes gyvenome kur kas prasčiau nei vidutinis lietuvis. Keisti mes „okupantai“, jei visą kas geriausia atiduodavome savo „aukoms“.

„Žinote, kodėl mes niekada su jumis nerasime bendros kalbos? – atsidūsta Julius. – Todėl, kad jūs galvojate apie Valstybę, o aš – apie Tautą. Nebūtų rusų, mes dabar gyventume kaip Suomijoje.“

Viskas pagal įstatymą

Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas – niūrus žmogus, visiškai patvirtinantis savo, kaip vieno iš pavojingiausių žmonių Lietuvoje, reputaciją. Jis tvirtai įsitikinęs, kad Rusija vykdo prieš Lietuvą informacinį karą, o „rusiška propaganda“ trikdo nesubrendusius žmonių protus. Todėl ją reikia drausti arba bent jau riboti.

„Rusijos žiniasklaida skleidžia karo propagandą ir skatiną nacionalinę neapykantą“, – griežtai sako jis. „Štai kaip! – nusistebiu aš. – O negalėtumėte jūs pateikti kokių nors to „skatinimo“ pavyzdžių?“ „Jūsų žiniasklaida vadina ukrainiečius, kovojančius už savo nepriklausomybę, banderininkais.“

„Atleiskit, tačiau daugelis ginkluotų grupuočių Ukrainoje pačios save paskelbė Banderos pasiekėjais, o Ukrainos valdžia nori prilyginti banderininkus karo veteranams. Kijeve rengiamos eitynės Banderos garbei. Prie ko čia tarptautinė neapykanta? Jei Rusijos televizija sukurtų filmą apie lietuvių bendradarbiavimą su nacistais, ar jūs ir tai pavadintumėte nacionalinės neapykantos kurstymu?“ „Tai priklauso nuo konteksto“, – miglotai atsako A. Paulauskas. „Nesuprantu. Tiesa yra tiesa. Yra istoriniai faktai: daug lietuvių kovojo Hilerio pusėje ir žudė žydus. Ar to irgi negalima viešinti žiniasklaidoje?“ „Priklauso nuo konteksto“, – toliau tvirtina Seimo Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Komiteto pirmininkas.

„Man nepatinka baimės atmosfera, kurią pasėjo rusų bendruomenėje vietinės saugumo tarnybos, – tiesiai sakau aš. – Žurnalistai bijo duoti interviu. Tai neįsivaizduojama! Kratos rusų mokyklose, mokinių apklausos.“. „Visa tai padaryta vadovaujantis įstatymu, – teigia A. Paulauskas. – Mokinių apklausos buvo vykdomos dalyvaujant tėvams. Kratos mokyklose taip pat teisėtos.“ „Tai primena Stalino laikus. Jei neklystu, jūsų tėvas užėmė KGB aukštas pareigas  sovietiniais laikais?“ „Taip, tai tiesa.“ „Koks jūsų požiūris į jo darbą?“ „Mano manymu, jis padarė didžiulę klaidą“, – net nemirktelėjęs atsakė A. Paulauskas.  „Bet ar jūs šiuo metu nedarote tokių pačių klaidų, gąsdindami nacionalines mažumas senais, išbandytais metodais?“ Vietoj atsakymo aš gaunu šaltą šypsnį ir komplimentą, kad „esu rusiškos propagandos produktas“.

šaltinis: ekspertai.eu

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 8

  1. FB nerijus sk says:

    Idomiai parasyta,,Lietuva stukaciu salis,su persiverteliais ,100proc teisybe.

  2. FB nerijus sk says:

    O Zigmas Vaisvila rimtas bicas yra.

  3. Rosalie says:

    Man tai yra  labai istriges  vienas istorijos momentas. !  Prokuroras A. Paulauskas ,kaltinamasis Henyte(Daktaras). Pastarajam gresia  pagal istatyma nuo 6 iki 12-os  Daktaras kaleime ,bet  ISTISAI  neisnyksta is TV ekranu ir kolioja kaip tik gali A. Paulauska. A Paulauskas triuskinanciai laimi rinkimus tampa seimo pirmininku.  Prokurora papraso ,,Daktarui“  TIK  8-iu. Tas gauna 7,5. Is kuriu sedi tik gera puse

  4. Vincius says:

    Vargsas Panka, vis dar fantaziju pasaulyje – kad gyventi kaip suomiams, reikia suomiskas smegenis tureti. Lietuviai priklauso arciau prie rumunu, ukrainieciu ar bulgaru (mastymu, ne genetika,zinoma). Toks ir gyvenimas.

  5. Darius says:

    Ne laiku ir ne vietoje, todėl atsiprašau ir prašau nekomentuoti, čia tokis pamąstymas rytinis – persivertėlius šiame straipsnio vertime būčiau vadinęs kitaip – išverstaskūriais. Ir štai ką mes gautume: „Yra toks negeras žodis – išverstaskūris. Mes daug turime išverstaskūrių valdžioje. Kai valdžia radikaliai keičiasi, buvusieji vėl į ją sugrįžtą, tik jie nešasi kitą vėliavą…“ Bet ačiū vertėjui, ačiū Sarmatas.lt bei ekspertai.eu!

  6. Joris says:

    … o prasidėjo viskas nuo to, kad įdiegė žmonėms tipo „liaudišką“ patarlę „duok durniui kelią“. Žmonės pradėjo jos laikytis ir še kad nori – dabar durniai lipa ant galvos ir dar visur savo tvarką daro. Bus sunku, bet šita nesąmonė turės baigtis.

  7. teisibe says:

    man tai patinka kad yra progresuojantis mastymas link tiesos. kiek musu tokiu pritariančiu sarmatams jau yra? kokia apklausa organizuoti galėtu sarmatas. butu aisku kiek dar reikia iki kritines mases, kad galėtume keisti tokia betvarke ir pakilti is to liūno.

  8. lyvis says:

    Stribų svaičiojimai su savo straipsniu. lyvis

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top