Politico: JAV nepavyksta priversti likusio pasaulio palaikyti Ukrainos

2022, 27 gegužės, 6:30 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (2) | peržiūrų 257 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Ukrainos vėliava

nuotr. Reuters/Gleb Garanich

Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės mano, kad moraliniai ir strateginiai su karu Ukrainoje susiję interesai yra akivaizdūs: Ukraina yra agresijos auka, o Rusija – agresorė. Jiems svarbu ne tik Ukrainos nepriklausomybė, bet ir demokratinio pasaulio pasiryžimas ginti Amerikos sukurtą „taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką“ nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino – neslepiamo autoritarizmo, – rašo apžvalgininkai Daniel R. Depetris ir  Rajan Menon portale Politico.

Tačiau didžiojoje likusio pasaulio dalyje, moralinio užsidegimo, kuris buvo akivaizdus Vakarų reakcijoje į Rusijos išpuolį prieš Ukrainą, akivaizdžiai nebuvo.

Vietoj to, tokios šalys kaip Indija, Brazilija, Meksika, Pietų Afrika, Turkija ir Indonezija iš esmės liko neįsipareigojusios ir veikė daugiausia siekdamos apsaugoti savo ekonominius ir strateginius interesus.

Jų konkreti politika karo atžvilgiu skiriasi. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Indija, susilaikė nuo visų JT rezoliucijų, kuriomis siekiama nubausti Rusiją. Kitos balsavo už kai kurias iš jų. Tačiau visos atsisakė viešai pasmerkti Rusiją, o kai kurios iš jų, ypač Indija, dėl to sulaukė JAV nemalonės.

Net Saudo Arabija, kuri jau seniai palaiko glaudžius karinius ryšius su Jungtinėmis Valstijomis, atmetė Vašingtono prašymą pumpuoti daugiau naftos, kad sušvelnintų kainų kilimą po to, kai Vakarai įvedė sankcijas Rusijai, kurios gavyba po vasario 24 d. invazijos į Ukrainą sumažėjo milijonu barelių per dieną ir mažėja toliau.

Šioms šalims bendra tai, kad karą Ukrainoje jos linkusios laikyti regioniniu konfliktu, o ne taip, kaip Vakarai, rimta grėsme pasauliniam stabilumui ir pasaulinę tvarką grindžiantiems įstatymams bei normoms.

Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Cyrilas Ramaphosa, nors ir nepritaria Rusijos invazijai, išsakė nuomonę, kad atkaklus Vašingtono siekis plėsti NATO prisidėjo prie krizės su Rusija Europoje, kuri galiausiai peraugo į karą, suaktyvinimo.

Kitos šalys savo nacionalinius interesus iškėlė aukščiau už JAV raginimus izoliuoti Rusiją ir taikyti jai sankcijas. Izraelis ir Turkija viešai nepasmerkė Rusijos ir stengiasi išsaugoti svarbią apčiuopiamą naudą bei galimybę tarpininkauti tarp Kijevo ir Maskvos.

Indija savo ruožtu ir toliau vertina ekonominius ryšius su Rusija, o po invazijos pasinaudojo sumažintomis kainomis ir nupirko daugiau nei dvigubai daugiau rusiškos naftos nei per visus 2021 metus.

Šios šalys mano, kad tarptautinės pastangos turėtų būti sutelktos į tai, kad būtų skatinamas derybų būdu pasiektas susitarimas Ukrainoje, o ne naudojamasi karu kaip proga izoliuoti Rusiją, ar juo labiau ją susilpninti.

Nuomonių skirtumai rodo, kad JAV pastangos nustumti Rusiją į paribio statusą bus nesėkmingos – ne todėl, kad daugelis šalių remia Rusijos invaziją į Ukrainą, bet todėl, kad jos nori išsaugoti ypatingą naudą, kurią gauna iš santykių su Maskva. Jos taip pat mano, kad viešas Rusijos pasmerkimas niekaip nepadės užbaigti karo Ukrainoje.

Vakaruose šių šalių nenoras pasirinkti pusę, smerkti Rusiją, palaikyti Ukrainą ir įvesti sankcijas plačiai vertinamas kaip moralinis bankrotas ir strateginis naivumas. Norėdamos išreikšti savo nepasitenkinimą, Jungtinės Valstijos kartais griebdavosi ir ne tokių subtilių grasinimų.

Vizito Indijoje metu prezidento Joe Bideno patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas tarptautinei ekonomikai Daleepas Singhas perspėjo, kad šalys, kurios pakenks JAV sankcijų Maskvai režimui, gali sumokėti ekonominę kainą.

Kovo 18 d. spaudos konferencijoje JAV ambasadorė prie JT Linda Thomas-Greenfield buvo tokia pat tiesmuka. „Negalima, – sakė ji, – stovėti nuošalyje ir stebėti Ukrainoje vykstančios agresijos bei sakyti, kad būsite neutralūs“. Kai kurie aukšto rango JAV įstatymų leidėjai netgi pasiūlė Vašingtonui apsvarstyti galimybę įvesti sankcijas Indijai.

Vis dėlto grasinimai ir įspėjimai susilaukė atgarsio daugelyje pasaulio pietų šalių (t.y. Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalių), kai kurios iš jų kartais piktai reagavo į rankų išsukinėjimą.

Ypač akivaizdus pavyzdys – Imranas Khanas, dar neseniai buvęs Pakistano ministras pirmininku, kuris supyko ant ES už reikalavimą, kad Pakistanas balsuotų už Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją, kurioje smerkiama Rusija. „Ar mes esame jūsų vergai, kad darytume viską, ką jūs pasakysite?“ klausė Khanas.

Nors Indija ir Pakistanas kariavo kelis karus vienas prieš kitą, jų pozicijos dėl karo Ukrainoje yra panašios – atspindi nenorą rizikuoti supriešinti su Rusija. Indija nuo šeštojo dešimtmečio vidurio palaiko glaudžius santykius su Maskva.

Nors dabar ji daug mažiau priklausoma nuo rusiškos ginkluotės ir palaiko plačius ekonominius ir saugumo ryšius su JAV, Rusija tebėra didžiausia jos karinės įrangos tiekėja, kuriai tenka beveik pusė Indijos gynybos prekių importo.

Rusija taip pat pradėjo plėtoti Pakistano ryšius. Priešingai nei Šaltojo karo metais, kai jos politika buvo orientuota į Indiją, Maskva tiekia Pakistanui ribotą kiekį ginklų, o nuo 2016 m. taip pat rengia bendras pratybas su Pakistano kariuomene.

Nenuostabu, kad Khanas atsisakė būti įkalbėtas stoti Ukrainos pusėje šiame kare – ir kad jo įpėdinis Shehbazas Sharifas nepakeitė kurso.

Dar yra Brazilija, kurios 1,4 trilijono JAV dolerių vertės ekonomika – didžiausia Lotynų Amerikoje – labai priklauso nuo žemės ūkio produkcijos pardavimo, kurio skatinimą Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro paskelbė prioritetu.

Sojos pupelės – pagrindinė Brazilijos žemės ūkio produktų eksporto prekė – atneša beveik 29 mlrd. Šių kultūrų auginimui reikia trąšų, ir Brazilija importuoja 85 proc. reikalingų trąšų, iš kurių 23 proc. importuoja Rusija.

Ar Rusija nutrauktų trąšų pardavimą, jei Brazilija pradėtų remti Vakarų sankcijas Maskvai? Bolsonaro nenori to sužinoti. Brazilija balsavo už kovo 2 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją, smerkiančią Rusiją, tačiau jos ambasadoriaus paaiškinime dėl balsavimo smerkiamas Rusijos karo veiksmai ir aštriai kritikuojamas „beatodairiškas sankcijų taikymas“.

Prorusiškos vyriausybės, pavyzdžiui, Baltarusijos ir Sirijos, turi savų priežasčių, kodėl remia Rusijos karą Ukrainoje, įskaitant jų beveik visišką ekonominę ir karinę priklausomybę nuo Maskvos.

Tačiau kitos vengia viešai pasmerkti Rusiją dėl kitos priežasties. Jos mano, kad pasmerkimas nepakeis Rusijos elgesio, bet padidins karo sukeltą poliarizaciją ir taip sumažins politinio susitarimo galimybę.

Nors tokio susitarimo kol kas nematyti, šios šalys nenori pakenkti vėlesnių derybų dėl karo pabaigos perspektyvoms. Taigi, nors Meksika ir balsavo už kovo 2 d. rezoliuciją, ji nepritaria sankcijoms, motyvuodama tuo, kad tokios baudžiamosios priemonės dar labiau apsunkins diplomatijos atnaujinimą.

Tokia logika taip pat paaiškinamas Indonezijos, kuri šiuo metu pirmininkauja G-20 ekonominei grupei, atsisakymas nekviesti V. Putino į lapkričio mėn. Balyje vyksiantį konklavos aukščiausiojo lygio susitikimą, nors prezidentas Joko Widodo supranta, kad V. Putino dalyvavimas gali sukelti Vakarų boikotą.

Kaip ir Meksika, Indonezija balsavo už kovo 2 d. rezoliuciją, tačiau mano, kad Rusijos izoliavimo strategija duos priešingų rezultatų. Kitais metais G-20 pirmininkaus Indija, kurios ministras pirmininkas Narendra Modi, susilaikęs balsuojant dėl rezoliucijos, vargu ar dėl tų pačių priežasčių užtrenks duris V. Putinui.

Panašiai, nepaisant Jungtinių Valstijų noro šį mėnesį Vašingtone vykusiame JAV ir ASEAN aukščiausiojo lygio susitikime griežtai pasmerkti Rusijos invaziją į Ukrainą, baigiamajame bendrame pareiškime buvo tik bejausmis raginimas nutraukti kovas, suteikti Ukrainai humanitarinę pagalbą ir laikytis „suvereniteto, politinės nepriklausomybės ir teritorijos vientisumo“ principų.

Rusija nebuvo paminėta, nekalbant jau apie tai, kad ji būtų smerkiama. Ne ką geriau Jungtinėms Valstijoms sekėsi ir vėliau Bankoke vykusioje 21 šalies Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo (APEC) konklavoje.

Tuo metu, kai Rusijos ekonominės plėtros ministras ruošėsi kalbėti susirinkime, JAV prekybos atstovė Katherine Tai, prie kurios prisijungė Australijos, Kanados, Japonijos ir Naujosios Zelandijos delegatai, išėjo; kiti dalyviai liko vietoje.

Svarbiausios pasaulio pietų šalys atsisakė laikytis Vašingtono linijos dėl kitos priežasties: baimės, net pasipiktinimo dėl to, kad Jungtinės Valstijos, pasinaudodamos dolerio dominavimu, vis dažniau taiko sankcijas šalims.

Kai kurios iš šių šalių, įskaitant Indiją ir Pakistaną po 1998 m. branduolinių bandymų ir Turkiją, įsigijusią Rusijos priešraketinės gynybos sistemą C-400, pačios patyrė JAV sankcijas.

Nepadeda ir tai, kad Vašingtonas gina savo sankcijas, motyvuodamas tuo, kad jos būtinos siekiant nubausti šalis, keliančias grėsmę taisyklėmis grindžiamai pasaulio tvarkai. Didžiajai daliai pasaulio pietų šalių šis argumentas yra veidmainiškas, atsižvelgiant į tai, kad Vašingtonas, kai jam buvo patogu, atsisakė tų pačių principų.

Prisiminkime 1999 m. NATO vienašališką intervenciją Kosove, kuri buvo įvykdyta be JT Saugumo Tarybos rezoliucijos, taip pat 2003 m. karą Irake – prevencinį režimo keitimo karą, pradėtą remiantis melagingu teiginiu, kad Sadamas Huseinas kūrė masinio naikinimo ginklus.

Be to, reikia pridurti 2011 m. intervenciją Libijoje, kuri viršijo 1973 m. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos sąlygas, virto režimo keitimo karu prieš Libijos diktatorių Muammarą al-Qaddafi, paliko politinę anarchiją ir prisidėjo prie terorizmo augimo visoje Šiaurės Afrikoje.

Iš to reikia pasimokyti: Daugeliui šalių, nepriklausančių Šiaurės Amerikai ir Europai, pasirinkti Rusijos ir Vakarų konfrontacijos pusę yra nuostolinga strategija, kurios sąnaudos gerokai viršija naudą.

Be to, Jungtinės Valstijos negali pagrįstai tikėtis, kad jos paaukos svarbius interesus, kad apgintų pasaulines normas, kurių pats Vašingtonas nepaiso, kai jam patogu tai daryti. Šalių, kurios nesekė Vakarų pavyzdžiu Rusijos atžvilgiu, laikymas Putino šalininkėmis praleidžia šį platesnį kontekstą.

Aišku, Rusijos išpuolis prieš Ukrainą yra neteisėtas: Kremlius užpuolė šalį, kuri nekėlė aiškaus ir realaus pavojaus Rusijos nacionaliniam saugumui. Dar blogiau, Rusija beatodairiškai smogė civiliams taikiniams, o jos kariai vykdė karo nusikaltimus. Todėl Ukraina turi teisę ginti savo nepriklausomybę ir jai turėtų būti suteiktos tam skirtos priemonės.

Tačiau neturėtume savęs apgaudinėti, kiek toli likusi pasaulio dalis nueis remdama Ukrainą. Vašingtonas turi blogą įprotį manyti, kad, tinkamai spaudžiant ar skatinant, kitos valstybės galiausiai išsirikiuos už JAV, kai jos bandys išspręsti problemą, suvaldyti krizę ar nubausti agresorių.

Tačiau tarptautinė politika yra kur kas sudėtingesnis dalykas. Tai, kaip atrodo pasaulis, labai priklauso nuo to, kokioje vietoje yra konkreti valstybė, kokie yra jos interesai ir kiek tų interesų ji gali pagrįstai paaukoti. Tai pasakytina net tokiais atvejais, kaip Rusijos išpuolis prieš Ukrainą, kai nesunkiai galima įžvelgti neteisybę.

JAV būtų naudingiau, jei jos gyventų realybės pasaulyje, kad ir koks varginantis jis būtų, o ne įsivaizduojamame pasaulyje, kuriame šalys patikimai seka Amerikos politikos formuotojų pavyzdžiu. Priešingu atveju JAV gali nusivilti, nusivilti ir galbūt patirti nesėkmę.

Apie straipsnio autorius:

Danielis R. DePetris yra žurnalo „Spectator“ užsienio reikalų apžvalgininkas ir analitinio centro „Defense Priorities“, kuris pasisako už užsienio intervencijų santūrumą, bendradarbis.

Rajanas Menonas yra Kolumbijos universiteto Saltzmano karo ir taikos studijų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis ir knygos „Konfliktas Ukrainoje“ (Conflict in Ukraine) autorius kartu su Eugene’u B. Rumeriu: The Unwinding of the Post-Cold War Order. Jis dirba Didžiosios strategijos programos direktoriumi analitiniame centre „Defense Priorities“, kuris pasisako už užsienio intervencijų santūrumą.

šaltinis: infa.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 2

  1. Itleris says:

    Didžioji pasaulio dalys ir taip supranta. Tik su tokia “demokràtija” kaip dabar, visiems burnos ir “uzčiauptos”. Dabar valdo tik viena nuomone. Kitos net negali buti . Čia panašei kaip anksčiau su viena partija. Tik pabandyk pasakyt kitaip- atsidursi uz 101 kilometra.

  2. Vytas says:

    Keista, kad daugelis valstybių nekelia nei sau, nei pasaulinių mastu klausimo, kodėl tas „tarptautines“ taisykles, pagal kurias yra smerkiama Rusija, vienašališkai sukūrė, paskelbė ir reikalauja jų laikyti JAV, nors jos nėra nei apsvarstytos, nei priimtos JTO? Tai viso labo JAV norai pasiskelbti tarptautinių vyriausiuoju policininku, o ne tarptautinės teisės dokumentas, bet JAV dėl to pusei pasaulio valstybių sukinėja ne tik rankas, bet ir galvas kapoja. Tai kur čia demokratija?

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top