Ramūnas Alaunis: NATO misija Libijoje – nužudyti M. Gaddafi

2012, gegužės 16, 18:21 | kategorija Genocidas | 5 komentarai | peržiūrų 1 934 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Oficialiai skelbiama, kad NATO karą prieš Libiją pradėjo siekiant „apsaugoti civilius“ nuo Libijos „diktatoriaus“ pul. Muammaro paveikslėlisGaddafio, kuris brutaliai susidorojo su „taikiais protestuotojais“ ir daugiau kaip 40 metų diktatūra valdė šalį. Tačiau, visi įvykiai dar prieš prasidedant NATO karinei intervencijai ir pats Libijos karas akivaizdžiai rodo, kad tikroji NATO karinė misija Libijoje po „humanitarinės intervencijos“ priedanga – (padėti sukilėliams) nužudyti Libijos politinį lyderį pul. M. Gaddafi, kuris kontroliavo Libijos naftos išteklius, sunaikinti jo sukurtą ideologiją kaip kenksmingą kapitalizmui ir tuo pačiu susigrąžinti geopolitinę įtaką Šiaurės Afrikos regione.

Nužudyti Gaddafi – sena JAV svajonė

Iki 1969 m. Libiją per Jungtinių Tautų Organizaciją valdė JAV ir Didžioji Britanija. 1969 m. pul. Gaddafis nuvertęs pro-Vakarietišką Libijos karalių jau sekančiais metais kovo mėn. uždarė dvi svarbias Britanijos karines bazes Tobruk’o ir El Adem’o mieste. Gaddafis uždarė netoli Tripolio buvusią strateginę JAV Wheelus karinę oro bazę, iš kurios “šaltojo karo” metais pakilę strateginiai Pentagono bombonešiai galėjo pasiekti Tarybų Sąjungos teritoriją. JAV kariuomenės generolams tai buvo didžiausias pažeminimas. Naujoji pul. Gaddafio vyriausybė leido šiomis bazėmis naudotis Tarybų Sąjungos kariniams lėktuvams. Todėl pul. Gaddafis tapo JAV ir Britanijos priešu, kadangi pastarosios šalys prarado geopolitinę įtaką šiame šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros regione.

1970 m. išvaręs italų kolonistus Gaddafis pradėjo vykdyti arabišką politiką, panaikindamas Vakarietišką įtaką. Dienos ir mėnesių pavadinimai vėl tapo vadinami arabiškai. Gaddafio vyriausybė nacionalizavo naftos pramonę, o užsienio naftos kompanijas privertė mokėti didesnius mokesčius. Gautos pajamos už naftą buvo investuojamos į žmonių gerovę, kuri aplenkė ir kai kurias Vakarų Europos šalis.

paveikslėlisGaddafio vyriausybė Iš naftos gaunamų pajamų finansavo ir nacionalinius išsivadavimo judėjimus Azijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, rėmė Airijos Respublikonų Armiją (IRA), Nikaragvos sandinistus, Italijos Raudonasias Brigadas, Kolumbijos išlaisvinimo Armija (FARK), Ispanijos Baskų „separatistų“ judėjimą (ETA), Palestinos išlaisvinimo organizacija, Pietų Afrikos žmogaus teisių gynėjo Mandelos judėjimą ir kitus, kovojančius prieš JAV, Britanijos ir Prancūzijos imperialistinę užsienio politiką. Netoli Bengazi miesto Gaddafis įkurė „Pasaulinį revoliucinį Centrą“, kuriame apmokė revoliucionierius kariauti. Pul. Gaddafis siekė suvienyti visas Afrikos šalis ir sukurti “Jungtines Afrikos Valstijas”, kurios sugebėtų pasipriešinti imperializmui.

Gaddafis atmetė komunizmo ir kapitalizmo idėjas. 1975 m. Jis sukūrė “Trečiąją pasaulio teoriją”, kuri buvo Islamo ir socializmo idėjų mišinys. 1977 m. Libija buvo pavadinta Didžioji socialistinė arabų džamahirija. Naujoji pul. Gaddafio socialistinė ideologija kritikavo Vakarietišką demokratiją ir kapitalizmo sistemą, todėl tapo didele grėsme visam kapitalistiniam pasauliui.

Libijai plečiant savo įtaką pasaulyje pul. Gaddafis iškarto tapo gyvu JAV taikiniu. Nuo 1972 m. JAV Centrinė Žvalgybos Valdyba (CŽV) bendradarbiaujant su Izraelio slaptąja tarnyba MOSSAD suorganizavo mažiausiai keturias operacijas siekiant nužudyti Gaddafi. JAV CŽV agentai apmokė ir finansavo Libijos opozicionierius, kurie siekė nuversti Libijos lyderį ir atkurti monarchiją.
Tuometinis JAV prezidentas Ronald Reagan’as bijodamas, kad 1969 m. Libijos revoliucija ir po dešimtmečio 1979 m. Irane įvykusi revoliucija (kuomet buvo nuverstas JAV marionetinė vyriausybė) nepersimestų į Saudo Arabiją, 1981 m. perspėjo, kad JAV vyriausybė “neleis” įvykti revoliucijai Saudo Arabijoje.

Reagan’o siųsta žinia buvo aiški: Pentagonas ir CŽV karinės pajėgos gali būti panaudotos siekiant sunaikinti bet kokius demokratinius judėjimus prieš valdančiąją karališkąją Saudi dinastijos šeimą.

1981 m. spalio mėnesį įkurtas „Libijos Nacionalinis Gelbėjimo Frontas“ (LNGF) prisiėmė atsakomybę už 1984 kovo 8 d. įvykdytas atakas prieš Gaddafio būstinę Bab al-Aziziyah rajone. Tačiau tąkart pasikėsinimas žlugo, pul. Gaddafiui pavyko išvengti mirties. Remiantis įvairiais šaltiniais, JAV Centrinė Žvalgybos Valdyba apmokė LNGF narius prieš pasikėsinimą ir po jo. Dėl žlugusio pasikėsinimo buvo suimta apie 2000 įtariamųjų, 8 iš jų buvo viešai pakarti. LNGF 1984 balandžio mėnesį taip pat organizavo demonstraciją Londone. Jos metu Libijos ambasadorius nušovė britų policininkę Yvonne Fletcher, kuri padėjo demonstrantams. Atsakydama į tai Britanija nutraukė diplomatinius ryšius tarp Tripolio ir Londono.
1986 m. mėginimai nužudyti Gaddafi baigėsi JAV nesėkme.

JAV slaptųjų tarnybų nesėkmės siekiant nužudyti Gadafi pasiekė kulminaciją 1986 metais. Tuometinis JAV prezidentas R. Reagan’as nusprendė bombarduoti Tripolį ir Bengazi miestus atsakydamas į 1986 m. Libijos saugumo agentų suorganizuotą sprogdinimą Vakarų Berlyno diskotekoje La Belle, per kurią žuvo du JAV kariai.

Tačiau Gaddafiui oficialiai nebuvo pateikti jokie kaltinimai. JAV karo ministerija sudarė sąrašą bombarduojamų objektų, tarp jų ir karinių objektų, kurie buvo įvardijami kaip “teroristų rėmimo centrai”. 2003 m. Joseph L. Stanik išleistoje knygoje “El Dorado kanjonas: Reigano nepaskelbtas karas prieš Gaddafi” (“El Dorado Canyon: Reagan’s Undeclared War with Qaddafi, Naval Institute Press, 2003) smulkiai aprašo kaip buvo parenkami bombarduojamų karinių objektų sąrašai, siekiant destabilizuoti Libijos režimą. Bombarduojamų objektų sąraše buvo ir Libijos vyriausybiniai pastatai, pagal JAV naudojamą teoriją, kad visi vyriausybiniai pastatai susiję su Libijos kariuomene. Reagana’s asmeniškai pagrindiniu taikiniu išsirinko Bab al-Aziziyah pastatų kompleksą. Tuometinis JAV Nacionalinio saugumo komiteto narys pul. lt. Oliver North’as kvietė visus “apgalvoti” kaip geriau nužudyti Gaddafi.

“Nužudyti jį (Gaddafi) niekada nebuvo mūsų tikslo dalis. Kita vertus, mes aiškiai nemėginome jo apsaugoti nuo bombų. Pagal įstatymą, mes negalėjome jo specialiai žudyti. Bet jei Gaddafis būtų atsidūręs toje Tripolio vietovėje, Aziziyah pastatuose, kada bombos krito į Tripolį, niekas nebūtų dėl jo norėjęs išlieti ašarų” – vėliau pripažino pul. lt. Oliver North’as.

JAV Baltųjų rūmų spaudos tarnybos sekretorius Larry Speakes netgi iš anksto jau buvo paruošęs pareiškimą tuo atveju, jei Gaddafis per bombardavimus žūtų, jo mirtį įvardindamas kaip “JAV gynybinių veiksmų sėkmingą rezultatą”.
Deja, JAV karinės oro pajėgų pilotai, kuriems buvo pavesta misija subombarduoti Gaddafio rezidenciją, siekiant jį nužudyti viršijo karinių operacijų planuotojų rekomendacijas, kurie paskyrė šešis karo lėktuvus kiekvienam iš jų pavesdami bombarduoti tris taikinius Tripolyje.

paveikslėlisReagan’as asmeniškai įsakė Pentagonui pakeisti trijų lėktuvų kursą – nukreipti juos nuo Tripolio karinio oro uosto (kurį turėjo bombarduoti), link Bab al-Aziziyah pastatų komplekso ir padidino lėktuvų skaičių iki devynių, iš kurių du specialiai turėjo bombarduoti Gaddafio rezidenciją Tripolyje, kad padidėtų tikimybė jį nužudyti, nors tai ir nebuvo karinės misijos tikslas. Tokie pakeitimai tik padidino lakūnų riziką ir karinės misijos planuotojų buvo pavadinti kaip “didelė taktinė klaida”.
Kaip bombardavimų rezultatas – vienas iš devynių vėliau atskridusių lėktuvų buvo Libijos karinių pajėgų numuštas, laimei, lakūnai spėjo katapultuotis virš Viduržemio jūros.

Amerikos žiniasklaida vaizdžiai aprašė oro antskrydžius kaip “ypatingai nusisekusius”. Tačiau, tik du iš devynių lėktuvų, kurie turėjo bombarduoti Bab al-Aziziyah pastatų kompleksą, pasiekė rezidenciją. Likusieji lėktuvai buvo priversti baigti karines operacijas dėl techninių gedimų ar dėl prasto matomumo; kitas lėktuvas numetė bombas visai kitur virš Tripolio, kurio metu žuvo 37 ir buvo sužeisti 93 žmonės, daugelis iš jų civiliai gyventojai. Tačiau, Gaddafiui ir vėl pavyko išvengti mirties. Bombardavimų metu buvo stipriai apgadinta Prancūzijos ambasada ir dar kelios Vakarų Europos šalių ambasados.

Dar daugiau, iš 18-os lėktuvų siųstų bombarduoti Tripolį, šeši sugedo, vienas buvo numuštas, septyni pametė savo taikinius ir tik keturi lėktuvai numetė bombas tiesiai ar netoli savo tikslo. Tai buvo viena iš labiausiai nenusisekusių JAV karinių oro operacijų

Tarp kitko: Lietuvoje kunigas Robertas Grigas 2012 Sausio 13-os dienos Gynėjų dienos invokacijoje buvusį JAV prezidentą Reagan‘ą vadino „tautų teisuoliu ir kilniaširdžiu“.

JAV ir toliau įsivaizdavo kokia turėtų būti Libija nuvertus Gaddafi. 1994 m. Vašingtone Strateginių ir Tarptautinių Studijų Centras suorganizavo konferenciją „Libija po Gaddafio“, kurioje buvo aptariama būsimoji Libijos strateginių objektų privatizacija.

Nesėkmingas Britų slaptosios tarnybos mėginimas nužudyti Gaddafi

Libija ne vienerius metus perspėjo pasaulį apie galimą Islamo terorizmo grėsmę. Remiantis buvusiu Britanijos slaptosios tarnybos MI5 darbuotoju David Shayler’iu, Vakarų šalių žvalgybos į Libijos įspėjimus nereagavo, kadangi jos pačios Libijoje bendradarbiavo su al-Qaeda, siekiant nuversti pul. Gaddafi ir pakeisti Libijos santvarką.

Buvęs MI5 darbuotojas David Shayler’is atskleidė: kol jis dirbo Libijoje, nuo 1990-ųjų Britų specialiosios tarnybos bendradarbiavo su Libijos Islamo Kovotojų Grupe (LIKG), kurios vadai buvo artimai susiję su Al-Qaeda organizacija. 1996 m. Britų užsienio žvalgybos tarnybos MI6 pasamdytų Al-Qeada kovotojų mėginimas Sirte mieste nužudyti pul. Gaddafi taip pat baigėsi nesėkme. Tuomet Sirte mieste bomba sprogo ne tame automobilyje, kuriuo važiavo Gaddafis.

Gaddafi ir JAV jau sąjungininkai prieš Al-Qeda

1998 m. Libija tapo pirmąja šalimi, kuri paskelbė Interpolo išduotą tarptautinį arešto orderį al-Qaeda vadovui Osamai bin-Laden’ui už bendradarbiavimą su vietiniais Libijos islamo radikalais, kurie 1994 m. nužudė du Vokietijos antiterorizmo agentus Libijoje.

Gaddafis vienas iš pirmųjų griežtai pasmerkė 2001 m. rugsėjo 11 d. al-Qaeda įvykdytus teroristinius aktus ir kvietė Libijos žmones duoti kraujo nukentėjusiems per atakas.

Tarp kitko: JAV Valstijų sekretorė Hillary Clinton pripažino, kad al-Qaeda įkūrė JAV vyriausybė.

Gaddafis kovojo prieš Al-Qaeda, kadangi įkurta Libijos islamo kovotojų grupė (LIKG) susijusi su Al-Qaeda pati du kartus kėsinosi nužudyti pul. Gaddafi už tai, kad Gaddafis savaip interpretavo Koraną.

2003 po JAV vadovaujamos karinės invazijos į Iraką, Libija paskelbė atsisakanti anksčiau pradėtos masinio naikinimo – cheminio ir atominio ginklų gaminimo programos. Libija perdavė JAV Centrinei Žvalgybos Valdybai duomenis asmenų, kurie gamino, transportavo ir vykdė ginklų prekybą juodojoje rinkoje.

Tuo metu terorizmo analitikas Kenneth Katzman JAV Kongreso tyrimų tarnybai (Congressional Research service) Libijos perduotą informaciją taip įvertino: “Informacija kurią gavo JAV Kongreso Tyrimų Tarnyba padėjo suardyti masinio naikinimo ginklų juodosios rinkos tinklą ir padėjo uždaryti juodosios rinkos tinklo dalis Malaizijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose”.

Slapti Britanijos ir Gaddafio vyriausybių susirašinėjimo dokumentai rasti Britanijos ambasadoje Tripolyje 2011 m. rugpjūčio mėn. atskleidžia artimus ryšius tarp buvusių Britanijos vyriausybių ministrų pirmininkų Tony Blair‘o ir Gordon‘o Brown‘o vyriausybių glaudaus bendradarbiavimo su Gaddafiu. Libijos pilietis Abdelbaset Al-Megrahi apkaltintas susprogdinęs „Pan-American“ lėktuvą virš Škotijos Lockerby vietovės, Britanijos vyriausybei padedant buvo išlaisvintas iš kalėjimo siekiant užsitikrinti palankesnių Britanijos naftos ir verslo kompanijų kontraktų.

2006 m. gruodžio 20 d. Libijos vyriausybė pasirašė slaptą dokumentą CAMP07, pagal kurį išduota 50 milijonų eurų dalinai apmokėti kandidato į Prancūzijos prezidento postą Nicolia Sarkozy rinkiminę kampaniją. Iš Prancūzijos pusės buvo įsipareigota padėti Libijai įsigyti kompanijos Amesys koduotas saugumo komunikacines sistemas ir pastatyti gamyklą, kuri gamintų identifikavimo korteles su integruotomis elektroninėmis mikroschemomis. Buvo sutarta, kad pinigai bus pervesti į Panamoje registruotą firmą, o iš jos, į vieną iš Šveicarijos bankų… Šie faktai pradėjo aiškėti tik prieš metus, kai 2011 m. Libijoje prasidėjus sukilimui, likus 2 dienom iki NATO invazijos, M.Gaddafis ir jo sūnus Saïf al-Islam‘as viešai apie tai prakalbo duodamas interviu TV kanalui Euronews.

2008 m. lapkričio mėn. Gaddafis aptardamas Britanijos naftos verslo reikalus vakarieniavo kartu su Anglijos princu Andrew. Britanija į Libiją siuntė elitinius Oro pajėgų karius, kurie apmokė Libijos kariuomenę. Pačios NATO šalys vien per 2009 m. Libijai pardavė ginklų už daugiau nei 343 mln. eurų 2009 m. JAV Valstybės sekretorė H. Clinton Vašingtone Baltuosiuose rūmuose šiltai priėmė Gaddafio sūnų Mutassim Gaddafi. Mažiau, nei po 3 mėnesių 2009 m. per G-8 susitikimą Italijoje JAV prezidentas B. Obama spaudė ranką Libijos lyderiui pul. Gaddafiui.

Tais pačiais metais Gaddafis padėjo surasti ir išlaisvinti du Kanados diplomatus Robert Fowler ir Louis Guay, kurie 2008 m. buvo pagrobti Al-Qaeda teroristų. 2009 metais Kanados užsienio reikalų ministras Lawrence Cannon viešėdamas Tripolyje asmeniškai padėkojo Gaddafiui už suteiktą karinės žvalgybos pagalbą išlaisvinant įkaitus.

2009 m. 2009 JAV CŽV pasiūlė Libijos žvalgybos antiteroristinėms pajėgoms pravesti specialius apmokymus.

2009 m. Gaddafis pirmą kartą atvyko į JAV, kur JT Generalinėje asamblėjoje sakė kalbą, kuri vietoj skirtų 15 min. truko 90 min. Gaddafis JT Saugumo Tarybą pavadino teroristine organizacija (dėl JT ST priimtų rezoliucijų įgalinančių pradėti karus prieš kitas valstybes) ir pareikalavo iš europiečių 7.7 milijardų JAV dolerių kompensacijos už Afrikos kolonizavimą.

Gaddafis – Libijos nacionalinių (naftos) interesų gynėjas >

Libija turi didžiausius naftos išteklių rezervus Afrikoje ir yra 9-a pagal išgaunamos naftos kiekį. JAV Valstybės ir naftos pramonės skaičiavimais, Libija turi naftos išteklių, kurių užtektų 63 metams, jei nebūtų atrasta naujų rezervų. Vakarų Europos šalių ir JAV naftos kompanijoms Libija buvo didelis siurprizas dėl atrastų naujų didelių naftos telkinių ir aukštos Libijos naftos kokybės. 2008 m. duomenimis Libijoje išgaunamos naftos 1 barelio savikaina – 1 JAV doleris. 1 barelis rinkoje parduodamas už daugiau nei 110 JAV dolerių.

Libijos ir pasaulio didžiausių naftos kompanijų draugystė prasidėjo po to, kai 2004 m. tuometinis JAV prezidentas George W. Bush’as netikėtai panaikino ekonomines sankcijas Libijai galiojusias du dešimtmečius, o Libija atsisakė masinio naikinimo ginklų programos ir „terorizmo“ rėmimo.

Pagrindinės naftą Libijoje išgaunančios kompanijos buvo JAV kompanijos – The Oasis Group konsorciumas, kurį sudaro pasaulyje garsiausios kompanijos ConocoPhillips Marathon Oil ir Hess , taip pat Occidental Petroleum Corp. Exxon, Chevron. Italijos naftos ir dujų koncernas Eni jau seniai vykdė savo veiklą Libijoje.

Sugražindamas į Libiją užsienio nafos kompanijas Gaddafis tikėjosi pažangos Libijos užsienio politikoje. “Gaddafis visada jautė, kad iš JAV pusės jis yra nesaugus ir jeigu jis vystys verslą ir didins prekybą tuomet situacija gali pasikeisti,” – sakė buvęs Libijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose Ali S. Aujali.

2004 m. gruodžio mėn. JAV Valstijų departamento susirašinėjimų dokumentuose rašoma: “Conoco apibūdina (naftos gavybos) sutartį kaip „negerą“, tačiau kompanijos nuomone tai buvo „reikalingas mokėjimas“ siekiant sugrįžti į Libijos (naftos gavybos) rinką”.

2005 m. į Libiją į tas pačias gavybos vietas, kuriose ir prieš 19 m. veiklą vykdė sugrįžo Oasis Group konsorciumas, bet tik po to, kai sutiko sumokėti 1.3 milijardo JAV dolerių už sugrįžimą ir 25-rių metų sudarytos koncesijos pratęsimą 13 milijonų akrų plote Libijos Sirte regione. Į Libiją sugrįžo ir Occidental Petroleum Corp. Būtent nuo to laiko naftos tiekėjų apetitas išaugo ir smarkiai pradėjo didėti pasaulines naftos kainos rinkoje.

Kai 2008 m. Libijoje lankėsi JAV Valstijų sekretorė Condoleezza Rice, bendra JAV naftos kompanijų gavybą sudarė 510 tūkst. barelių iš visos Libijoje išgaunamos 1.7 milijonų barelių per dieną naftos, rašoma JAV Valstijų diplomatinio susirašinėjimo dokumente.

Tačiau, WikiLeaks atskleisti slapti JAV Valstybės departamento diplomatinio susirašinėjimo dokumentai parodo, kad tuo metu vyko ir didelė politinė kova tarp Libijos ir užsienio naftos kompanijų dėl Libijos naftos išteklių kontrolės.

WikiLeaks išslaptinti JAV Valstybės departamento diplomatiniai susirašinėjimų dokumentai ( Dok. Nr. 07TRIPOL1967 ir dok. Nr. 09TRIPOLI71) atskleidė augančią įtampą tarp JAV ir Libijos dėl naftos interesų. Tame pačiame WikiLeaks išslaptintame 2007 m. JAV Valstybės departamento dokumente (Nr. 07TRIPOL1967) rašoma, kad 2006 m. išsakyta pikta Gaddafio kalba buvo suprantama kaip “virtualus karas prieš naftos kompanijas ir prieš JAV ir Vakarų Europos vyriausybes”. “Naftos kompanijos Libijoje yra kontroliuojamos užsieniečių, kurie iš naftos užsidirbo milijonus, todėl Libijos žmonės turi užimti jų vietas ir patys gauti pelną už naftą” – JAV diplomatiniame dokumente cituojama nepriimtina pul. Gadafio kalba. 2008 m. sausio mėn. pabaigoje pul. Gaddafis išsikvietė JAV naftos kompanijos Conoco-Phillips vykdomąjį direktorių James Jim Mulva į susitikimą Sirte mieste, kurio metu “grasino išmesti JAV naftos ir dujų kompaniją iš Libijos arba smarkiai sumažinti Libijoje išgaunamos naftos kiekį”, rašoma kitame JAV Valstybės departamento WikiLeaks išslaptintame dokumente.

2009 m. sausio 30 d. JAV Valstijų departamento diplomatinio susirašinėjimo dokumente (WikiLeaks, dok Nr.09TRIPOLI71) aptarinėjama 2009 m. sausio mėn. Gaddafio kalba, kurioje teigiama, kad „Muammar Al-Gaddafis pasiūlė nacionalizuoti naftą išgaunančias kompanijas kitose šalyse ir taip sumažinti didelių kompanijų pelnus”.

Libijoje užsienio naftos kompanijos buvo priverstos pakeisti savo filialų pavadinimus libietiškais vardais, rašoma kitame diplomatiniame dokumente. Pavyzdžiui, Italijos naftos ir dujų koncerno Eni filialas Libijoje tapo Mellitah, Ispanijos naftos kompanijos Repsol filialas Libijoje buvo pavadintas Akakuss. Libijos darbo teisė buvo pritaikyta Libijos ekonomikai gerinti; užsienio naftos kompanijos buvo spaudžiamos samdytis Libijos vadybininkus, finansininkus ir žmogiškųjų išteklių vadovus.

Tie, kurie dominuoja Libijos politinėje ir ekonominėje valdžioje, siekia nacionalistinės politikos energetikos sektoriuje ir gali kelti pavojų efektyviam Libijos naftos plotų, bei dujų rezervų eksploatavimui,” – rašoma 2007 m. lapkričio mėnesio JAV diplomatiniame dokumente.

2009 m. Gaddafis taip pat grasino nutraukti naftos tiekimą Kanados naftos perdirbimo įmonėms, jei Kanados vyriausybė nenustos kalbėjusi apie tariamą Libijos teroristų 1986 m. susprogdintą “Pan – American” lėktuvą virš Škotijos. Tuomet Kanados užsienių reikalų ministras Cannon’as dar kartą skrido į Tripolį priminti Gadafiui, kad Kanada palaiko jo rėžimą. Kanados vyriausybė padėjo Libijai įstoti į Pasaulinę Prekybos Organizacija (PPO) ir tapti Tarptautinės Atominės Energijos Agentūros (IAEA) nare. Atsidėkodamas Gaddafis padėjo užtikrinti Kanadai vietą JT Saugumo Taryboje, o Gaddafio dukra Aisha Gaddafi tapo JT Gerosios vilties ambasadore.

Hjustone esančios kompanijos “Quantico Reservoir Impact” įkūrėja ir buvusi Saudo Arabijos naftos kompanijos “Saudi Aramco” naftos rezervų vadybininkė Nansan Saleri 2011 m. birželio 11 d. laikraščiui Washington Post atskleidė, kodėl kompanija nedaro biznio Libijoje: “Libijoje viskas turėjo būti patvirtinta Gaddafio ar vieno iš jo sūnų”. Beje, Nansan Saleri, kalbėdama apie sukilimą Libijoje ir būdama įsitikinusi, kad prieš Gaddafi kariauja naftą išgaunančios šalys, pranašavo: “Dabar jūs galite įsivaizduoti kas gali laimėti karą ir jo vardas ne Gaddafis”.

Būsimam NATO karui nuo 2007 m. buvo ruošiama alternatyvi Libijos vyriausybė

Nekyla abejonių, kad JAV-NATO nebūtų pradėjusi karinių operacijų, jei nebūtų iš anksto sudariusi alternatyvios vyriausybės strategiškai svarbioje ir naftos ištekliais turtingoje Libijoje. Vienas iš pagrindinių Libijos asmenų bendradarbiavusių su NATO ir buvo Abdul-Jalil‘is.

2007 m. sausio mėn. Abdul-Jalil pradėjo dirbti Libijos vyriausybėje Libijos Visuotinio Kongreso. Teisingumo Komiteto pirmininku (Teisingumo ministru). Tad galima laikyti, kad nuo to laiko Abdul-Jalil‘is tapo NATO sąjungininku. Tapęs Teisingumo ministru Abdul-Jalil‘is 2009 – 2010 m. paleido iš Libijos kalėjimų šimtus anti-Gaddafio kovotojų, tarp jų ir Libijos Islamo Kovotojų Grupės narių, (bei grupės steigėją ir ideologą Abdulhakim Belhadj’i). kurie 2011 vasario mėn. tapo sukilimo prieš Gaddafi branduoliu. Abdulhakim Belhadj’i tapo pagrindiniu sukilėlių karo vadu ir Tripolio karo komendantu). 2010 m. sausio mėnesį tuo metu buvęs Libijos Teisingumo ministras Abdul-Jalil‘is pagrąsino atsistatydinti, protestuodamas prieš Libijos vyriausybės atsisakymą išlaisvinti 300 kalinių, kuriems jau buvo pasibaigęs bausmės terminas. Abdul-Jalil‘is iš Libijos Teisingumo ministro pareigų galutinai atsistatydino, kai sekančią dieną po 2011 vasario mėn. 17 d. prasidėjusio sukilimo Bengazi mieste buvo išlaisvinti paskutiniais 110 Libijos Islamo Kovotojų Grupės (LIKG) nariai.

Abdul-Jalil‘is būdamas Libijos Teisingumo ministru naudojosi savo padėtimi vyriausybėje ir ruošė teisinius pagrindus Libijos gamtinių išteklių privatizavimui, kurie buvo labai greitai perimti po PNT paskelbimo. Nors Abdul-Jalil‘is oficialiai buvo tik Teisingumo ministru, tačiau WikiLeaks išslaptinti JAV Valstybės departamento diplomatinio suirašinėjimo dokumentai tarp JAV vyriausybės ir Libijos atskleidžia slaptas derybas dėl būsimo Libijos ekonomikos privatizavimo. Šiuose slaptuose dokumentuose Abdul-Jalil’is entuziastingai priima „privataus sektoriaus dalyvavimą” Libijos ekonomikoje ir atskleidžia jo įsitikinimus dėl galimo privatizavimo pakeisti Libijos vyriausybę, arba kaip susirašinėjimų dokumentai įvardija „tarptautinį tarpininkavimą“, kad būtų visiškai pasiekti tikslai. 2010 sausio mėn. susirašinėjimo dokumentai taip pat atskleidžia nelaimę pranašaujančius Abdul-Jalil’io komentarus, tokius kaip sukurti „stiprią komercinę teisinę aplinką“ ir pagerinti ryšius tarp Libijos ir JAV – „o jei reikia imtis ir kitų veiksmų“… Taigi, dar prieš prasidedant vadinamam „sukilimui“ Libijoje JAV vyriausybė matė Abdul-Jallil‘i kaip būsimą Libijos reformatorių, kuris buvo pagarbiai apibūdinamas.

2009 m. gruodžio mėn. Tripolyje esantis JAV ambasadorius Gene Cretz laiškuose skirtuose JAV Valstybės departamentui išvien gyrė Abdul Jalil’į, kuris tuo metu buvo tik Libijos Teisingumo ministru.

Abdul-Jalil‘is slapta organizavo susitikimus tarp Libijos privatizacijos šalininkų dalyvavusių “komercinės teisės vystymo programoje“ ir JAV vyriausybės atstovų tiek Libijoje, tiek ir JAV, apeinant Libijos užsienio reikalų ministrą, atskleidžia WikiLeaks išslaptinti diplomatinio susirašinėjimo dokumentai 2010 sausio 25 d. (dok. Id. Nr.10TRIPOLI78).

2007 m. paskyrus Abdul Jalil‘į Teisingumo ministru, kitas svarbus asmuo Mahmoud Jibril‘is, turintis JAV Pitsburgo universiteto ekonomikos mokslų daktaro laipsnį, buvo paskirtas Libijos vyriausybės Nacionalinio planavimo tarybos vadovu, o vėliau Nacionalinio ekonominio vystymo departamento vadovu. Remiantis nutekintais JAV Valstybės departamento diplomatinio susirašinėjimo dokumentais 2009 gegužės 11 d., (dok. Id. Nr. 09TRIPOLI386) jis taip pat padėjo “tiesti kelią” Libijos ekonomikos privatizacijai ir “sveikino Amerikos kompanijas” Libijoje. 2011 vasario mėn. prasidėjus sukilimui Mahmoud Jibril‘is iš kart tapo sukilėlių įkurtos Pereinamosios Nacionalinės Tarybos pirmininku.

2007 m. lapkričio mėn. buvęs Libijos Islamo Kovotojų Grupės vadas Noman‘as Benotman‘as po 1995 m. nesėkmingo sukilimo prieš pul. Gaddafi pasiprašęs politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje atviru laišku kreipėsi į Libijos vyriausybę su prašymu išlaisvinti 1995 m. sukilimo kovotojus ir kreipėsi į al-Qaeda nutraukti visas karines operacijas Islamo šalyse ir Vakaruose. Benotmano atviras laiškas tapo pagrindu pradėti dialogą tarp Libijos vyriausybės ir LIKG. Praėjus dviems metams po Benotmano kreipimosi LIKG viešai atsiprašė už vykdytą antivyriausybinę veiklą Libijoje ir paskelbė pareiškimą, (WikiLeaks dok. Id. Nr. 09TRIPOLI955) kad „džihado kova su kardais buvo klaida ir nusižengimas“. 2010 kovo mėn. Iš Libijos kalėjimo su kitais kovotojais buvo išlaisvintas ir Abdulhakim Belhadj – Libijos Islamo Kovotojų Grupės (LIKG) steigėjas ir al-Qaeda astovas Libijai, kuris 1995 m. buvo suorganizavęs ginkluotą sukilimą prieš Libijos politinį lyderį pul. Gaddafi. Prasidėjus Libijoje sukilimui, Abdulhakim Belhadj tapo PNT nariu ir Tripolio karo vadu.n>

Taigi, nuo 2007 m. Libijoje iškilo šie trys asmenys – Abdul-Jalil, Mahmoud Jibril, kurie tiesė kelius NATO invazijai į Libiją. Benotman‘o laiškas padarė al-Qaeda galimai politiškai priklausomą nuo NATO ir padėjo išlaisvinti iš kalėjimų šimtus LIKG kovotojų, kurie prasidėjus sukilimui Libijoje tapo pagrindine sukilėlių karine jėga verčiant Gaddafio vyriausybę. Abdul-Jalil’io paskyrimas Teisingumo ministru leido išlaisvinti būsimus sukilimo kovotojus ir sudarė teisinius pagrindus Vakarų korporacijoms privatizuoti Libijos ekonomiką. Jibril’io paskyrimas Libijos Planavimo ministru ruošė planus kaip tai padaryti ir rengė ryšius tarp Vakarų kompanijų, kurios galėtų būti kviečiamos investuoti į Libiją. Didžiosios Britanijos vyriausybė taip pat buvo suinteresuota Libijos LIKG kalinių išlaisvinimo programa.

JAV demokratų partijos kandidatas į prezidentus, buvęs JAV kariuomenės generolas Wesley Clarck’as 2007 m. spalio 3 d. kalbėdamas San Franciske (Kalifornijos valst.) atskleidė, kaip per pokalbį JAV Valstybės sekretorius Donald’as Rumsfield’as pripažino, kad JAV po 2001 rugsėjo 11-os buvo numačiusios neokolonializmo politiką – per 5 metus pakeisti 7-ių šalių vyriausybes. Tarp jų Libijoje, Sirijoje, Irake… Šiaip sau.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. Matelis says:

    Šiek tiek keista, kodėl pas jus nuimtos datos. Labai gi normalu norėti žinoti kada tas ar anas straipsnis buvo parašytas.

  2. artas says:

    Mateliui>
    Gerbiamasis, jei pažiūrėsite šalia straipsnio pavadinimo dešinėje, tai pamatysite visą straipsnio informaciją: ir parašymo datą, ir kategoriją, kurioje parašyta, ir žmonių peržiūrų skaičių, ir kiek atsiliepimų jame yra.

  3. MikasA says:

    Matom kas mateliui svarbiausia,,,,Artai, tokiem net neatsakinėk….

  4. artas says:

    Tai nieko čia tokio – žmogus pasidomėjo ir paklausė – aš atsakiau 🙂

  5. apie Dr. Stanislovą Tomą says:

    Dr. Stanislovas Tomas is Paryziaus (Darbo partijos kandidatas nr. 72) renge teismui Kadafio nuzudymo byla – daugiau info Karstame komentare.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top