Teorinė geopolitikos samprata tarptautiniuose santykiuose ir pasaulinėje politikoje

2023, 30 gegužės, 15:20 | kategorija Metodologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 91 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

• „Kas valdo Rytų Europą, valdo Širdies kraštą (Heartland);
• Kas valdo Širdies kraštą, tas valdo Pasaulinę salą;
• Kas valdo Pasaulinę salą, tas valdo pasaulį”.
• – Seras Halfordas Džonas Makinderis, 1919 m.

Pirmą kartą geopolitikos terminą 1899 m. pavartojo švedų politologas Rudolfas Kjellenas (1864-1922), tačiau akademiniuose sluoksniuose šis terminas išpopuliarėjo tik XX a. pradžioje, kai jį pradėjo vartoti britų geografas ir strategas Halfordas Mackinderis, rašo „Global Research” leidinys.

Nepaisant to, geopolitikos, kaip teorinio požiūrio į pasaulinę politiką ir tarptautinius santykius (IR), sąvoka netrukus pradėta vartoti pirmiausia Vokietijoje, o vėliau ir JAV. Pati sąvoka pabrėžė skirtingo pobūdžio apribojimų visumą, tačiau dėmesį sutelkė į užsienio politiką tiek pagal geografinę padėtį, tiek pagal geografinę aplinką apskritai.

Pats terminas kilo iš dviejų žodžių, kilusių iš senovės graikų kalbos: žemė ir politika. Kitaip tariant, paprasta geopolitikos sąvokos, kilusios iš lingvistinio požiūrio, esmė – kaip žemės (geografijos) prigimtis (savybė) gali daryti įtaką tarptautinių santykių politikai įvairiais lygmenimis – nuo vietinio iki pasaulinio.

Arba trumpai tariant: geopolitika yra tarptautinių santykių geografija.

Vis dėlto platesne prasme geopolitiką galima suprasti kaip požiūrį į užsienio politikos analizę, pagal kurį valstybių veiksmai, santykiai ir reikšmė suprantami atsižvelgiant į geografinius veiksnius, tokius kaip vieta, klimatas, gamtiniai ištekliai, fizinis reljefas ir gyventojų skaičius.

Geopolitikos pradininkas tikriausiai buvo Alfredas Mahanas (Alfred Mahan, 1840-1914). Jis teigė, kad valstybė, kontroliuojanti jūras (turinti laivyno galią), kontroliuos pasaulio politiką (iš tikrųjų tuo metu tai buvo Jungtinė Karalystė).

Tačiau Halfordas Džonas Makinderis (Halford John Mackinder) buvo kitos nuomonės: sausumos masyvo tarp Vokietijos ir Sibiro kontrolė yra raktas į tarptautinių santykių (IR) ir pasaulio politikos kontrolę.

Galima teigti, kad geopolitikos sąvokos ir akademinės disciplinos IR ir pasaulio politikoje kūrėjai yra vokietis Karlas Ernstas Haushoferis (Karl Ernst Haushofer, 1869-1946), britas seras Halfordas Džonas Makinderis (Halford John Mackinder, 1861-1947) ir du amerikiečiai: Nicholas Johnas Spykmanas (1893-1943) ir Saulas Bernardas Cohenas (1925-2021).

Visiems jiems buvo bendra pagrindinė idėja, kad Eurazijos žemyno arba, kitaip tariant, Širdies krašto kontrolė yra būtina sąlyga bet kurios galybės, pretenduojančios tapti super ar hipergalybe IR ir pasaulinėje politikoje, pasaulinei hegemonijai.

Iš tikrųjų, lemiamą Širdies krašto dalį kontroliavo SSRS, o šiandien – Rusijos Federacija.

Šaltojo karo 1.0 (1949-1989 m.) metu JAV administracija ėmė rūpintis geopolitika Širdies žemėje, suprasdama, kad SSRS ir Rusijos sunaikinimas yra vienintelis būdas įtvirtinti Amerikos kontrolę ir dominavimą Širdies žemėje, o kartu ir visame pasaulyje.

Šaltojo karo 1.0 laikotarpiu Vašingtonas ir jo Vakarų satelitai (šiandien – kolektyviniai Vakarai) buvo daugiausia užsiėmę kova su komunistų ekspansija į Pietryčių Azijos pakraščius, Rytų ir Pietryčių Europą bei Artimuosius Rytus (sausumos masyvus, supančius Heartlandą).

Pagrindinius geopolitikos bruožus, be daugelio kitų, galima apibūdinti taip:

Išteklių saugumas – saugumas, kuris paprastai suprantamas kaip prieiga prie energijos ir kitų išteklių, kurių pakanka valstybės ekonominiams ir kariniams poreikiams patenkinti.

Išteklių karas – karas, kuriame kovojama siekiant įgyti ar išlaikyti gamtinių išteklių, kurie yra svarbūs ekonominiam vystymuisi ir atitinkamai politinei galiai tiek valstybės vidaus, tiek užsienio politikoje, kontrolę.

Išteklių prakeiksmas – tendencija, kai valstybės, kuriose gausu reikšmingų gamtinių išteklių, patiria mažą ekonomikos augimą, stabdo plėtrą, o kai kuriais atvejais – jose vyksta pilietiniais konfliktai (karai).

Visi geopolitikos teoretikai teigia, kad svarbiausi valstybės teritoriniai ištekliai yra jos geografiniai ypatumai: dydis, vieta, klimatas ir fiziniai komponentai. Tokį argumentavimą labai lengva suprasti, jei paprasčiausiai žvilgtelėsime į Žemės rutulį, iš kurio aiškiai matyti, kaip geografija iš tikrųjų naudinga, pavyzdžiui, ir JAV, ir Rusijai:

JAV nuo Europos ir Azijos skiria vandenynai. Šis faktas užtikrina patogius prekybos kelius, bet kartu labai apsunkina bet kokią karinę invaziją.

Didžiulis Rusijos sausumos masyvas yra tarp Europos ir Azijos, ir suteikia jai stiprią strateginę padėtį abiejose šalyse.

Istoriškai susiklostė taip, kad tiek JAV, tiek Rusijai teritorinė ekspansija suteikia galimybę kontroliuoti didžiulius gamtinius išteklius – šį pranašumą turi ir kitos didelės valstybės, pavyzdžiui, Kanada, Brazilija, Kinija, Indija ir Australija.

IR srityje valstybės buvo ir tebėra pagrindiniai veikėjai būtent dėl to, kad turi galios – gebėjimo ne tik daryti įtaką kitiems, bet kartu ir kontroliuoti rezultatus, kad būtų pasiekta rezultatų, kurių natūraliai nebūtų buvę.

Valstybės turi galią santykiuose su kitomis valstybėmis, taip pat santykiuose su veikėjais, esančiais jų pačių valstybėje. Tačiau pati galia yra daugialypė, nes yra įvairių galios rūšių. Viena iš jų – geografijos ir galios santykis.

Kitaip tariant, geografinis dydis, padėtis ir gamtiniai ištekliai gali daryti lemiamą įtaką valstybės galios lygiui IR. Pavyzdžiui, didelė geografinė teritorija suteikia valstybei galios automatiškai (Rusija, JAV, Kinija, Brazilija, Indija, Kanada).

Tačiau, kita vertus, ilgos valstybės sienos kartu gali būti ir silpnybė, nes jas reikia ginti, o tai yra ir brangus, ir techniškai problemiškas uždavinys.

Iš esmės, už teorinės geopolitikos koncepcijos slypi noras skatinti žmogiškosios geografijos studijas kaip tam tikrą pagalbą statistikai, tikint, kad geopolitika gali pasiūlyti būdą, kuriuo geografai galėtų informuoti IR praktiką.

Nuo šiol geopolitikos akademinė disciplina sutelkia dėmesį į tai, kaip įvairūs geografiniai veiksniai gali formuoti tarptautinės politikos pobūdį, įskaitant ir galios pusiausvyrą tarp valstybių.

Pagrindiniai geografiniai veiksniai apima: 1) žemynų masyvų erdvinį išsidėstymą; 2) gamtinių ir žmogiškųjų išteklių pasiskirstymą.

Todėl, pavyzdžiui, atsižvelgiant į geografinius veiksnius, 1) kai kurios teritorijos gali būti laikomos lengviau arba sunkiau ginamomis; 2) fizinis atstumas daro poveikį politikai; 3) kai kurios topografinės žemės savybės gali skatinti saugumą arba lemti pažeidžiamumą.

Reikia pabrėžti, kad saugumo klausimas iš tiesų yra labai svarbus geopolitikos studijoms ir geografijos politikos praktikai. Kitaip tariant, tai yra valstybės išlaikymo grėsmių akivaizdoje klausimas, dažniausiai iš kitų valstybių ar kokių nors kitų išorės jėgų pusės.

Geopolitika, kaip disciplina, gali padėti nacionaliniam saugumui, nes paaiškina valstybės geografinių ypatybių, taigi ir galimų agresorių, poveikį būsimiems valdžios ir politikos santykiams.

Geopolitikai turi gebėti numatyti, kurios teritorijos gali sustiprinti valstybę, padėdamos jai iškilti, o kurios teritorijos gali palikti valstybę tam tikru mastu pažeidžiamą.

Jie teigia (kaip, pavyzdžiui, Nicholas Spykmanas), kad geografija yra pagrindinis IR ir pasaulinės politikos veiksnys, nes ji yra pati pastoviausia.

Galiausiai geopolitikams pasaulis yra viena glaudi ir tarpusavyje susijusi sistema. Praktiškai geopolitika, kaip disciplina, atsirado tuo pačiu metu, kai Vakarų kolonistai ir imperialistai visiškai ištyrinėjo pasaulinę erdvę, todėl ji tapo visa prieinama valstybių teritorinei ir ekonominei ekspansijai.

Tai buvo laikas, kai Vakarų Europos kolonijinis ekspansionizmas pasiekė savo viršūnę. Praktiškai geopolitika pasiūlė akademinį būdą, kaip Vakarų Europos imperialistinės valstybės galėjo apsaugoti savo teritorinius užgrobimus visame pasaulyje.

Pavyzdžiui, britų geopolitikas Halfordas Mackinderis (Halford Mackinder) manė, kad Širdies krašto teritorijos kontrolė užtikrina beveik nepajudinamą padėtį pasaulio politikoje ir todėl veda prie pasaulinio dominavimo.

Jis siūlė, kad britų politikai reikėtų saugotis Širdies žemę užimančių galybių ir sukurti „buferinę zoną” aplink Eurazijos Širdies žemę, kad būtų užkirstas kelias tolesniam galių, galinčių mesti iššūkį pasaulinei britų imperijos hegemonijai, kaupimuisi.

Tokią pačią „buferinės zonos” aplink Rusiją kūrimo politiką nuo pat Šaltojo karo 1.0 pabaigos iki šių dienų vykdo kolektyviniai Vakarai, vadovaujami JAV.

Dr. Vladislavas B. Sotirovičius yra buvęs Vilniaus universiteto profesorius. Jis yra Geostrateginių studijų centro mokslinis bendradarbis. Jis yra nuolatinis „Global Research” bendradarbis.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.