Vinco Kudirkos eilės

2011, 31 gegužės, 19:41 | kategorija Kelias | 3 komentarai | peržiūrų 10 658 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

LABORA!

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,

Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,

Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,

Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,

O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!

Kol da idealais, brol, besigėrėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,

O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi

Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,

Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,

Tu nesupelytum ir neitum į kapą

Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.

O jeigu apilsi sunkiam darbe savo

Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,

Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo –

Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.

NE TAS YRA DIDIS

Ne tas yra didis, prieš ką milijonai,

Prispausti retėžiais, žemyn galvas lenkia,

O dvasioje keikia; didžiais ne tironai,

Kurie reikia garbint, nors jie visiems kenkia.

Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo

Paskyrė teikimui tik artimams laimės,

Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,

Prieš ką svietas klaupia su dėkui, n’ iš baimės.

Ne tas yr galingas, kuriojo galybė

Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,

Kurio galę skelbtų griuvėsių daugybė,

Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.

Galingas tasai, kurs be kraujo gal skleisti

Tarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,

Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,

Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.

Ne tasis drąsus yr, kurs, stvėręs už kardo,

Dantims grieždams, rodos, žvėris koks įniršęs,

Ant artimo šoka, jo gyvastį ardo,

Kad pats yra žmogum, visai užsimiršęs.

Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,

Kuris už minties mūs kovoja liuosybę,

Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,

Kurs į akis svietui pasako teisybę.

LIETUVOS ŠVIESUOLIAMS

Ko tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,

Mokslas jūs sunkiam vargui vaistas stebuklingas?

Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:

Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokykis?

Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,

Kuris naktį prašalins, duos giedrią dienelę?

Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,

Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.

Ir ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,

Tarėme: ,,Kur tas mokslas, jūsų pažadėtas?

Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!“

Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,

Kasžin kur išsislapstėt tartum niekadėjai

Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai…

* * *

Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,

Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,

Kur Lietuva tėvynė uždeda ant mūsų?

,,O! dėl Lietuvos,- šaukėt,- negailėkim triūsų,

Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti

Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,

Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!

Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!

Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės

Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.

Kada gi priešiai stvėrė draskyt mus apnikę,

Jūs kaip niekšai pabėgot mus vienus palikę!

Mus iš tėviškės tremia, kalėjiman ima,

O jūs?.. kasžin, ar matot mūs pasišventimą…

* * *

Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,

Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,

Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai

Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!

Bet mus sykį sukurstę, vienus nepameskit –

Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

ŽVIRBLIAI IR KALIAUSĖ

Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.

O kad lyg gėda laužyt žodį tartą,

Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.

Atrado dirvą, kviečių kelias lyses

Ir, kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,

Šoko prie darbo: varputes terioti.

Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu

Kasžin ką juodą styrint viršum varpų

Ir išsigandęs ,,čir čir čir“ suriko.

Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,

Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkę,

,,Kas čia yr,- klausia, – kas čia atsitiko?“

Žvirbluks parodė – taip, tikra teisybė:

Kviečiuose riogso bauginga baisybė.

Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą…

Lyg lėkti taikos… kas tai per daikts būtų?

,,Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų!“ –

Šnekasi žvirbliai, vos gaudami kvapą.

– Vyrai, ar žinot? tai tikras erelis!

Aš jį pažįstu! – tarė viens žvirblelis.

– Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!

– Netiesa, broli! sakau, kad pelėda!

– Ir nuo jos bėkim nes ir ta mus ėda!

– Tai vanags, vyrai!- Ne ne ne, tai varnas!

Da bailių žvirblių balsai nenutilo,

Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo

Ir sujudino kviečiuose baisybę.

Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą

Tarytum šaute sulindo į krūmą

Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.

* * *

Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,

Arčiau nebandę pažinti baisybės,

Palydėj’ kviečius… Na, o iš teisybės

Kviečiuos būt radę tik seną kaliausę.

ŠIAUČIUS IR GIZELIS

Pas[aka] polit[iška]

Tai paklausykit pasakos Kapselio:

Šiaučius girtuoklis jau taip sau įprato,

Kad anaiptol jis nesiūs tau čebato

Pirmiau n’išpylęs nugarą gizelio.

Mat pačengočius reikia išbandyti,

Kad paskui darbo nereiktų trukdyti.

Vienkart užtūpęs mokintinį savo,

Ranka kairiąja plaukus jo pagavo,

Nagus įleidęs lyg katins į pelę,

Ranka tiesiąja pačengočių stvėrė

Ir, numanydams pašaukimo kelią,

Strėngalį gizo atsidėjęs pėrė.

Šiaučius turėjo savo supratimą

(Pažiūras turi ant svieto kiekvienas),

Jog už tą darbą, už tąjį triūsimą

Vien’ apie plaukus, antra apie strėnas

Gizelis turi pasakyti ,,ačiū“,

Nes mušąs tuos tik, kuriuos labai myli.

Bet pila, pila, o gizelis tyli.

Tad ima keikti nuo ,,kipšų“, ,,gyvačių“:

– Tu šioks ir tokis! kur sąžinė tavo?

Ar geradėjo visai nepažįsti?

Jo geros širdies, aklas, neišvysti?

Bučiuok į ranką geradėjui savo! –

Gizelis ,,širdį“ kitaip lyg suprato,

Tik da tylėjo, nes turėjo viltį

Atsiliuosuot tuoj; bet ant galo mato,

Kad šiaučius rengias toliau kailį pilti,

Nes smagyn kirto ir garsyn vis barė,

Jau neiškentęs, taip gizelis tarė:

– Palauk tik, dėde!. nebebūk juokingas!

Nori, kad būčiau už mūšį dėkingas?

Tu lauki ,,ačiū“, liepi bučiuot ranką –

Katrą bučiuoti? juk abidvi veikia:

Ši plaukus laiko, ana pečengočių! –

* * *

Kantriausiam sviete kentėti pakanka,

Jei kankintojas yra tik besočiu.

O jau labiausiai stebėtisi reikia,

Kad kankintojas laukia dėkavonės.

Teisingas sviete! o teisingi žmonės!

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Naujienos iš interneto