- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Visuomenės degradacijos mechanizmo ištakos

senovės roma

„Elgsenos reakcijos imunodeficito“ sąlygomis – ką daug kartų liudija istorija – reali valdžia ir situacijos valdymas atsiduria pasiutusių, psichiškai nestabilių ir apsėstų visuomenės padugnių rankose. Jeigu normalaus, racionaliai mąstančio žmogaus elgsenos reakcija „buksuoja“ – tai apsėstųjų veržimasis pasirodo esąs be konkurencijos ir nesulaukia pasipriešinimo. Visuomenė, besiritanti link beprotnamio ir pragaran – nebeįjungia blokuojančių mechanizmų.

Taip mes nuolat, kartas po karto, gauname sau į valdžią [vardijame vardus, pavardes, pareigas tų, kuriuos visi pažįstame ir žinome kas už ką atsakingi] it t.t. pačius tamsiausius padugnes-degenaratus – jų užsispyrusio apsėdimo dėka – imančius viršų prieš normalius (bet su susilpnėjusiu elgsenos imunitetu) žmones. degradacijos mechanizmas

Priežastis: žmonės nenori su jais turėti reikalų. Žmonės sako: „jie nenormalūs, jie gali mus sužlugdyti, apšmeižti, apdergti ir galų gale net nužudyti, geriau jiems netrukdyti – o tai tie išsigimėliai išlies visą savo pyktį ant mūsų, ir apskritai – „politika nešvarus reikalas“, „padorus žmogus joje nedalyvauja“. Šios kalbos, kurias mes girdime jau ketvirtį amžiaus iš žmonių – iš esmės blaiviai vertinančių situaciją – atvirkštinė PSICHOPATŲ TRIUMFO pusė.

Kai eilinį kartą stebi ES ar Lietuvos degeneratų kraipymąsi – vis kyla klausimas apie VISUOMENĖS REAKCIJĄ. Visa mūsų didžioji visuomenės dalis – ir Lietuvos ir visos žmonijos apimtimi – seniai ir rimtai serga. Joje seniai ir atkakliai dauginasi degeneratai, ir ši medicininė sąvoka jau tapo socialiniu reiškiniu.

Prie viso to, atsiranda pojūtis, jog degeneratai – turi kažkokią žodžio ir veiksmo monopoliją! Visuomenė gi, absoliuti jos normalių žmonių dauguma, – tapo bebalsiais, nesugebančiais reaguoti, prieštarauti individais… Žmonijoje vyksta kažkokie giluminiai REAGAVIMNO SISTEMOS IRIMO procesai – kas, tiesą sakant, ir suteikia Carte blanche (neribotą veiksmų laisvę) padugnėms, sadistams ir degradams visur, nuo Palmyros iki Maskvos, nuo Kijevo iki Vilniaus…

Pagrindinė priežastis – yra tai, ką aš, kaip sociopatologas vadinu „elgsenos motyvacijos imunodeficitu“ . Tai reiškia, kad įvertinimas nevirsta reakcija, nevirsta veiksmu. Žmogus nepalaiko veiksmais to, kam pritaria, ir neslopina veiksmais to, ką smerkia. Nėra kovos už gėrį ir nėra kovos prieš blogį.

Psichopatai pasiekia to, kad normali dauguma pradeda jų bijoti ir nusileidžia jiems sakydami – „jie pamišę ir nekontroliuojami, su jais geriau neprasidėti, gali blogai baigtis“…

Bet kokios, sveikų ir pilnaverčių (visumoje) žmonių, tokio pilietinio ir gyvenimiško bailumo pasekmės? Jos akivaizdžios, ir jūs visi jas matote savo akimis: degeneratyviems psichopatams atiduodama VALDŽIOS MONOPOLIJA – ir kaip šaliai gyventi, ką kam daryti toliau, ir kur eiti – UŽ VISUS jau sprendžia būtent jie!

Galima, galop, tiesiog atsidusti: didžiosios daugumos bailumas atveria kelią į viršūnę padugnėms. Bet šis tvirtinimas nieko neduoda. Iš kur atsirado šis daugumos bailumas? Ir kodėl šitos baimės neturi padugnės, kodėl gi jie nieko nebijo ir lipa per galvas, griozdindami aplink save griūvančios šalies nuolaužas?

Ir kodėl NE VISADA TAIP BUVO? Nes istorija jau senų seniausiai būtų užsibaigusi, jeigu sveikai mąstanti dauguma iš pat pradžių būtų linkusi nusileisti padugnėms – bijodami jų neprognozuojamos patologiškos reakcijos į prieštaravimus jiems…

Iš kur apskritai kalasi visų mūsų ekonominių, geopolitinių, socialinių, dvasinių-moralinių ir visų kitų problemų šaknys – „elgsenos motyvacijos imunodeficitas“, tas žmonijos dvasios AIDS?

Juk bet koks purvas, bet kokia ligą nešanti bacila, lyg esant AIDS, patekusi į visuomenę su elgsenos imunodeficitu, sparčiai ten įsitvirtina, dauginasi, užgrobia valdžios, valdymo ir informacijos monopolijos svertus…

Pradėkime nuo to, kad egzistuoja visiškai akivaizdi, visos istorijos demonstruojama žmonijos civilizacijos formulė, veikianti su matematiniu neišvengiamumu: visuomenė, kurioje žmonės gyvena tik sau – pasmerkta tapti verge ir trąša toms visuomenėms, kurios gyvena didžios misijos vardan. Tai gali patikti arba nepatikti, tai gali pasirodyti žiauru, neteisinga – bet tai gamtos dėsnis. Dėl to ginčytis taip pat kvaila, kaip ginčytis dėl visuotinės traukos dėsnio.

Egoistų visuomenės – tai amžinas vergų ir trąšų šaltinis, mesianizmo projektų šaknims, auginančioms idealų kamienus. Ir joks techninis pranašumas ar kiekybinė pirmenybė– negali išgelbėti nuo pavergimo ir virtimo dulkėmis visuomenių, kuriose viršų ima asmeninis egoizmas.

Kaip, vienok, galėjo menki Atilos „barbarai“ nugalėti didžiąją Romą? Juk didi Roma turėjo savo rankose visus kozirius: kiekybinę ir žmonių, ir teritorijų, ir pinigų persvarą, buvo didingesnė kultūra ir t.t…. Bet kuris politologas, palyginęs pradinius duomenis, būtų priverstas pasakyti, kad būtent Roma turi visą pranašumą. O gavosi, kad kažkokie „barbarai“ nusiaubė ir padėjo tašką didžiai imperijai. Arba, kas turėjo laimėti: atskiros baltų gentys ar kryžiuočių ordinas, turėjęs visos tuometinės Europos paramą. Ir kur dingo ta LDK didybė dabar?

pelenai

Kodėl? O reikalas tame, kad Romoje, net būnant jai savo galybės ir didybės viršūnėje – buvo degeneratyvinė-stagnacinė politinė sistema. Vietoj apjungiančios misijos, Roma gyveno siaurai-savanaudiškais valstybės „oligarchų“ interesais. O štai barbarai, vedini išsivadavimo iš Romos imperijos jungo misijos, menkai ginkluoti, neturėdami tokio armijos finansavimo ir centrinės valdžios, kaip Romos legionieriai (už pinigus samdomi, o ne iš idėjos kovojantys), atneša galą imperijai, kuri buvo užėmusi didžiąją dalį Europos, Siriją, Palestiną, visą Šiaurės Afriką.

Ši istorija identiška su Europos Sąjungos ir arabų kalifatų istorija, kurią vykstant matome šiandien.

Kas per vienas yra tas kalifatas? Purvinų ir pamišusių laukinių sambūris, visiškas niekas techniniu požiūriu. Tik idėja įgarsinta islamo dvasininkų. Kas yra šiuolaikinė Europa? Kolosas visais atžvilgiais, mokslinis-techninis-gamybinis gigantas…

Ką mes galiausiai matome? Pirmai pradžiai arabus-merus Europos miestuose. Musulmonų daugumą tuose miestuose arba jų artėjimą prie tos daugumos. Ir tai, kad vardas „Muhamedas“ tapo populiariausiu vardu anglų berniukams anglų sostinėje?

Kodėl kalifatas akivaizdžiai laimi, užtvindo Europą, kodėl Europa pavirsta termitų ryjamu paralyžiuotu drambliu? Atsakymas toks pats kaip Senovės Romos – barbarų konflikto atveju: visuomenės, kuriuose žmonės gyvena tik sau – pasmerktos tapti vergėmis ir trąša visuomenėms, gyvenančioms didžia misija.

Apie tai beprasmiška diskutuoti, tiesiog reikia priimti, jog taip buvo, yra ir bus. Ir jeigu nėra savos, mesianizmo ugnies – būk iš anksto pasiruošęs, kad ją tau atneš iš kažkas iš kitur. Ir jau tie, kurie atneš – nepasigėdys uždėti tau jungą ir kilpą – tada, kai jie (ne tu!) pamanys tai esant reikalingu…

galas

Galima raudoti dėl mirštančios Europos, kaip ir dėl Romos, pralaimėjusios barbarams. Bet palikime tai masėms, juk mes esame sociapatalogai, mes vietoje emocijų turime įjungti galvas!

Kur tokio apverktino visuomenių, grumtynių pradžioje turinčių milžinišką technoliginį ir žmonių skaičiaus pranašumą? Kas bendro tarp krentančios Europos ir puolusios Bizantijos, puolusios Bizantijos – su puolusia Roma, puolusios Romos su…

Reikalas tas, jog visuomenė, kuri užsiėmė tik savo narių pageidavimų pildymu – vietoje to, kad nurodyti jiems kelią siekiant idealo – pasmerkta, nesvarbu dėl kokių priežasčių ar tikslų ji pradeda tai daryti. Egoistų visuomenė tampa verge ir trąša su matematiškai tiksliu neišvengiamumu.

Be abejonės – pasakytumėte jūs. Bet ir vėl tas nieko nepasako.

Suprantama, kad bet kokia tvirtovė, kurios sienos bus pradėtos ardyti IŠ VIDAUS plyta po plytos, saviems asmeniniams ūkeliams palaikyti – nustos būti tvirtove.

O mes – pasakysite jūs – tau, autoriau, prašėme atsakyti į kitą klausimą: kodėl staiga tvirtovės viduje pradedama ardyti siena, kas per liga, kas per šmėkla užpuola tvirtovės gynėjus!? (Štai kodėl Pilėnų gynėjai atsisakė pasiduoti agresoriui, likdami nenugalėti, nes gyvenimą priešpastatė mirčiai.)

Tu mums, autoriau, nepūsk miglos – kad egoistai visada pralaimi susivienijusiems, skeptikai – fanatikams, žmonės svyruojantys ir neapsisprendę – žmonėms tvirtiems ir apsisprendusiems. Tą, autoriau, mes ir patys žinome – pasakysite (tikriausiai) jūs.

Tu atsakyk iš esmės: iš kur atsiranda tas „abejonių kirminas“ – tiesą sakant, siaubingas įvaizdis, lavoninis kirminas, ėdantis smegenis iš vidaus?

Kodėl staiga, tai ten, tai čia atsiranda didžiuliai egoistų, skeptikų, svyruojančių ir neapsisprendusių saldžiabalsių sambūriai, kurie už „čiulpinuką“ motiną parduotų?

Štai dabar klausykite įdėmiai. Susikaupkite. Pasistenkite suprasti. Jūs klausiate – aš atsakau. Ir jeigu jūs manęs dabar neišgirsite – tai rytoj, tiesiog rytoj! – jau nebus nei manęs, nei jūsų, nieko – išskyrus kalifatą su ankstyvųjų viduramžių santykiais jame…

Mokslas išauga iš religijos, tiesiogine to žodžio prasme – knygininkai atsirado vienuolynuose. Bet yra galimas – ir mes (žmonija) jį matome jau seniai – skilimas tarp tikėjimo ir žinojimo. Į šį plyšį pakliūna nešvarumai ir prasideda gangrenuojantis Tiesos nuo Gėrio atsistūmimas. Tiesos suvokimas pradeda tolti nuo gėrio suvokimo, t. y. pasaulėžiūra šizofreniškai atskyla nuo pasaulio suvokimo. Tai, kas buvo Vienu, Nedalomu – tampa dviem skirtingais dalykais.

Prasiskverbdamas į žmogaus kūną ir kraują, šis užkratas, padugnių džiaugsmui, PARALYŽIUOJA jo elgsenos reakciją. Žmogus pradeda matyti savo įsivaizdavime apie gėrį, sąžinę, gerovę – gerą, šiltą, mielą PASAKĄ, mitą, legendą, alegoriją. O tiesą, tikrą realybę jis pradeda matyti, kaip tai, kas kategoriškai priešinga jo supratimui apie gėrį…

Šiuolaikinis žmogus draskomas tarp tikėjimo ir mokslo. Religija šiuolaikiniam žmogui nepakankamai įtikinama. O logika to, kas pasipuošė šiuolaikinio mokslo toga – visiškai akivaizdžiai SIAUBINGA.

Žmogus morališkai smerkia siaubingą žiaurumą, išeinantį iš to, ką jis laiko realybe. Bet jis negali ginčytis su realybe, vardan pasakos ir mito. Vertinimo srityje vyrauja tikėjimo inercija, elgsenos srityje – klaidingos realybės klaidingas pragmatizmas.

Taip ir atsiranda kognityvinė liga, žudanti civilizacijas (ir jau seniai) – „elgsenos motyvacijos imunodeficitas“.

Žmogus pasirengęs visa širdimi pateisinti bet kokį poelgį – bet pats tokio poelgio atlikti nenori. Šį „šventą poelgį“ jis palieka atlikti kitiems. O pats slepiasi kampe.

Kad „neturėtų reikalų su niekšais – jie juk nenormalūs!“

Kada žmogus laiko Gėrį tik saldžia pasaka, o šlykščią bjaurastį – objektyvia ir vienintele realybe – jam jau nebelieka jėgų tarnauti Dorovei ir nėra jėgų tarnauti Realybei. Jis nustoja būti Kovotoju už Gėrį ir nustoja būti realistu. Tai ir yra realios elgsenos paralyžius.

Atoveiksmio nebuvimas toms praktikoms, kurias tu laikai nenormaliomis – tai ir yra elgsenos imunodeficitas. Pirma jo pasekmė – padugnės perima valdžią. Antra – padugnių valdoma visuomenė sparčiai degraduoja ir tampa lengva užsikrėtusio „mesianiškumo kompleksu“ ir „siekiančio aukštesnių idealų“ kaimyno auka.

Bet, jeigu jūs manote, kad tikru yra baisus, negeras, pasišlykštėtinas pasaulis, kuris ir yra vienintelė realybė – o gėrio pasaulis tik įsivaizduojamas ir nepasiekiamas fantomas haliucinacijų lygmenyje – tai, suprantama, nacionalinės idėjos būti negali.

Bet kaip pasiekti Tiesos ir Gėrio susiliejimą? Kaip juos vėl apjungti į vieną? Aš galiu pasakyti, kaip: religija turi nustoti būti NEĮTIKINAMA, o mokslas – nebūti MONSTRU. Juos reikia taip sulieti į vieną, kad žmogaus tikėjimas, įsitikinimai neprieštarautų žmogaus žinioms, pasaulio atvaizdžiui žmonių sąmonėse.

Žmogus, kuris gyvena su mintimi „aš žinau, kaip teisinga, bet realiame gyvenime tai neįmanoma“ – ne tik giliai nelaimingas, bet ir bevaisis civilizacine prasme. Jo elgsenos reakcija paralyžiuota tarp jo pasaulėžiūros ir pasaulio suvokimo.

Iš esmės, jis jau iš anksto pripažino blogio pergalę (realumą), ir netikrumą (liliuzoriškumą) to, ką jis vadina Gėriu.

Iš to seka elgsenos imunodeficitas: vietoj pasipriešinimo akivaizdžiam blogiui – nuo jo bėgama ir slepiamasi kuo giliau.

Iš to visuomenei-organizmui neišvengiamai ateina: imuninės sistemos reagavimo paralyžius, bendras kraujo užkrėtimas, audinių atstūmimas, vidinių parazitų dauginimasis, žūtis – arba, labiau sveiko (sociopatalogijos požiūriu) kaimyno suvartojimas kaip trąšos (mėšlo), skirtos nuosavam augimui.

Padarykite religiją įtikinama, o žinias – nepiktomis, neikite žiaurumą ir bjaurumą, neikite mirties pirmumą prieš gyvenimą, įrodykite žmonėms (nepasakykite, o tiesiog įrodykite neginčijamai) – kad Gėris ir Tiesa vieningi. Tada pas jus bus gyvenimas, ir tautinė idėja, ir patikimas garantuoto pasipiktinimo prieš padugnių išsidirbinėjimą imunitetas…

Kitaip – nebus nieko.

pagal vremya4e.com

parengė: Remigijus Sinkevičius