Žinių visuomenė – „Rytietiškas požiūris“

2011, gegužės 8, 19:04 | kategorija Ideologija | 2 komentarai | peržiūrų 1 984 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

fotoNūdienos idea fix yra paženklinta raide „E“. Kuriame „ekologišką visuomenę“ ir „elektroninę visuomenę“, bei karštligiškai bėgame nuo „E621″. „Ekologiškosios“ „E“ dalies neliesiu, tebūnie tai ateities tema. Pakalbėsiu tik apie „elektroninę“ „E“ pusę.

Žinių visuomenė

Jau gerus keliolika metų statome šiuolaikinę visuomenę, kuri paprastai vadinama „informacine visuomene“ arba „žinių visuomene“ (naudosiu šį terminą). Žinių visuomenė – tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai – tiek paprasti gyventojai, tiek visų lygių vadovai – turi galimybę ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šiuolaikinių informacinių technologijų priemonėmis, šalies ir pasaulio kompiuterizuotais informacijos ištekliais, o valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos šias priemones ir išteklius, – priimti sprendimus, garantuoti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją. Žinių ekonomika tampa svarbiausiu išsivysčiusių šalių ūkio raidą lemiančiu veiksniu, o žinioms imlios pramonės bei informacinių technologijų plėtotė yra būtina šalies pažangos, klestėjimo ir gerovės sąlyga.

Svajos apie žinių visuomenę, apie naują žmonijos vystymosi etapą yra itin viliojančios ir gundančios. Mes taip dažnai girdime tokius terminus kaip „elektroniniai rinkimai“, „elektroninė komercija“, „globalizacija“ „globalus kaimas“, „kultūrų niveliavimosi procesas“, „informacinės technologijos“, etc., kad jau beveik ar iš viso neabejojame, kad gyvename naujoje visuomenėje, kuri egzistuos tūkstančius metų (toks savotiškas „tūkstantmetis reichas“). Tokį požiūrį galime vadinti „vakarietišku“. Jo pagrindinė finansinė, moralinė, idėjinė ir kitokia parama ateina būtent iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir. kitų valstybių. Lietuva siekdama būti, būdama vakarietiško pasaulio ir vakarietiškos pasaulėžiūros dalimi, taip pat stengiasi kurti išsvajotąją žinių visuomenę.

Kaip žinia, daugelis blogų dalykų ateina iš rytų (maras, mongolų ordos, etc.), taip ir teorijos apie tai, kad žinių visuomenė tėra tik mitas, žygiuoja irgi iš rytų, konkrečiau iš Rusijos. Galima jomis netikėti ir priskirti jas eilinei „kėgėbistinei“ propagandai, bet susipažinti su kaimynų idėjomis, manau, tikrai verta. Prieš pereinant prie Rusijos atstovų teorijų, šiek tiek žvilgtelėkime į visuomenės vystymosi procesą.

Visuomenės vystymosi „bangos“

Tūlas Alvinas Toffleris (Alvin Toffler), JAV rašytojas ir futurologas, visą „civilizuotos“ žmonijos vystymosi laikotarpį padalijo į tris dalis („bangas“):

Pirmoji banga (agrarinė visuomenė). Vystymosi etapas, kuris prasidėjo įvykus agrarinei revoliucijai, pradėjus kurtis pirmosioms pastovioms žmonių gyvenvietėms, etc. Ši „banga“ truko nuo, pavadinkime, „neatmenamų laikų“ iki apytikriai XVII a.

Antroji banga (industrinė visuomenė). Ji truko nuo XVII a. iki XX a. antros pusės. Šiam periodui būdingas darbo pasidalijimo proceso intensyvėjimas, masinė pramoninė gamyba, sparti mokslo pažanga ir t.t.

Trečioji banga (post-industrinė visuomenė). Kol kas paskutinė visuomenės vystymosi „banga“, kurios tikrovėje mes ir gyvename. Galime šią visuomenę vadinti ne tik „post-industrine“, bet ir informacine visuomene, žinių visuomene ir pan. terminais.

Trečiosios bangos visuomenės stuburkaulis – tai informacinės ir ryšio technologijos (IRT). IRT – tai bet kokios technologijos, kurių pagalba galime apdoroti, saugoti, redaguoti, etc. informaciją ir perduoti ją per atstumą. Paprastai IRT yra tapatinama su skaitmeninėmis technologijomis (kompiuteris, „išmanieji“ telefonai, etc.). IRT yra naudojamos visose ar beveik visose gyvenimo srityse (medicina, švietimas, gamyba, etc.).

IRT ir su jų atsiradimų aktyvuotų procesų dėka, galime akimirksniu gauti informaciją iš visų pasaulio kampelių, galime kontroliuoti procesus, kurių negalėjome valdyti anksčiau, galime daryti daugelį dalykų, kurių negalėjome padaryti vos prieš keliasdešimt metų. Visa tai tiesa, bet toli gražu ne visa. Yra posakis, kad „Roma – tai ne visa Romos imperija“. Gyvenimo sąlygos (sanitarija, pasilinksminimas, administravimo procedūros ir kt.), kurias turėjo senovės Romos miesto gyventojai, buvo prieinamos palyginti nedaugeliui gyvenusiųjų ne Romos mieste, o po Romos imperijos žlugimo, Europoje panaši infrastruktūra atsirado tik apie XIX a. Galime teigti, kad Romos miesto gerovė buvo parazitinio pobūdžio (skamba kiek „neskaniai“, bet kas tiesa, tas tiesa), nes priklausė nuo resursų pasisavinimo iš kitų imperijos dalių. Pats savaime Romos miestas (net visa imperijos jos „Itališkoji“ dalis) niekaip negalėjo užtikrinti tokio gerovės mąsto. Todėl pradėjus silpti Romos imperijai, išskirtinės gyvenimo sąlygos Romos mieste irgi pradėjo nykti. Jeigu tikėti Rusijos ekonomistais, dabartinė vakarų gerovė, bei jos svajos apie žinių visuomenę – tai ta pati pasaka apie Romos miestą ir Romos imperiją.

Rytietiško“ požiūrio atstovai

Panašias mintis reiškiančių žmonių yra ne tik Rusijoje, jų yra ir vakaruose, tačiau, mano požiūriu, iškeltų teorijų išbaigtumu ir gilumu, būtent jie nusipelno išskirtinio dėmesio. Šie atstovai – tai ekonomistai, ne vienerius metus užėmę gana aukštus postus Rusijos valdžios aparate, o dabar susivieniję po privačios bendrovės „stogu“ pavadinimu „НЕОКОН„. Žymiausi jos atstovai – tai Michailas Chazinas (Михаил Хазин) ir Olegas Grigorjevas (Григорьев Олег). Kertinė jų teorijos dalis – tai „technologinių zonų“ teorija, kurios kūrėjas yra Olegas Grigorjevas. Ši teorija skirta paaiškinti procesams, kurie Alvino Tofflerio teorijos ribose, vyko antrosios „bangos“ metu.

Technologinių zonų“ teorija

Natūrinis ūkis – visuomenės ūkio organizavimo forma, būdinga laikotarpiui nuo pirminės bendruomenės iki ankstyvosios feodalinės ekonomikos, kurioje vyrauja žemės ūkio produktų gamyba, skirta ne pardavimui, bet pačių gamintojų tarpiniam ir galutiniam vartojimui. Natūriniam ūkiui būdingas artimumas gamtai, žemės ūkio gamybos, pagrįstos primityvia žemės ūkio technika ir rankų darbu vyravimas, tradicinių gamybos būdų ir gaminamos produkcijos pastovumas,gamybos uždarumas bei ūkio vienetų universalumas – gebėjimas patiems apsirūpinti visais reikalingais ištekliais ir pasigaminti pragyvenimui būtinų produktų. Tai sąlygojo lėtus ekonominės plėtros tempus. Natūriniame ūkyje be žemės ūkio nemažą reikšmę turi namų pramonė, medžioklė, žvejyba, rankiojimas.

Po Romos imperijos žlugimo Europa gyveno natūrinio ūkio sąlygomis. Jeigu amatininkas gamindavo vežimą – tai, su nedidelėmis išimtimis, jį gamindavo nuo „A“ iki „Ž“, jeigu statydavo namą – tai irgi tai atlikdavo nuo pradžios iki galo. Į viduramžių pabaigą, situacija pradėjo kiek keistis. Natūrinis ūkis pradėjo nykti, kas savo ruožtų ilgainiui suformavo tokį reiškinį, kaip „technologinė zona“.

Natūrinį ūkį keičiančios sistemos pagrindiniu bruožu tapo darbo pasidalijimas, kuris pasireiškė tuo, kad vietoje vieno amatininko, kuris visą darbą atlikdavo nuo pradžios iki galo, tą patį darbą pradėjo daryti keletas amatininkų (cechų, vėliau gamyklų), kurie pradėjo specializuotis konkrečiame darbe (vienas ratų gamyboje, kitas kamanų ir t.t.). Pradinėje stadijoje darbo pasidalijimas buvo gana nedidelis, tačiau einant laikui jis intensyvėjo. Pažymėtina, kad darbo pasidalijimas leido gerokai padidinti darbo našumą ir suaktyvinti technologinį progresą.

Nors darbo pasidalijimo procesas turėjo neabejotinų pranašumų prieš natūrinį ūkį, tačiau didžiausiu jo trūkumu buvo tai, kad jis griovė per šimtmečius nusistovėjusią tvarką Europoje, ardė visą įprastą gyvenimo tvarką, jėgų balansą, todėl vargu ar natūrinis ūkis taip paprastai būtų užleidęs savo pozicijas, jeigu ne išoriniai faktoriai.

XVI amžiaus Europa susidūrė su aplinkybėmis, kurios ją grasino numarinti badu (pilnąja to žodžio prasme). Tuo laiku Europoje prasidėjo (arba kitų šaltinių teigimu šis procesas suintensyvėjo, o prasidėjo dar XIV a.) „mažasis ledynmetis“. Maisto derlius pradėjo mažėti, padažnėjo nederliaus metai. Viso to pasekmė – maisto stygius, kuris labiausiai jautėsi šiaurinėse kontinento valstybėse. Vienintelis būdas išgyventi tokiomis sąlygomis buvo pagaminti kažką, ką galėtum parduoti tiems, kas turi maisto perteklių, t.y. Europos pietinėms valstybėms.

Tuo metu, kai šiauriečiai kentė nuo maisto trūkumo, į pietų Europos šalis, ypač į Ispaniją, plūdo Lotynų Amerikos šalyse išgaunamas auksas. Aukso masės padidėjimas smukdė jo vertę, o taip pat ir sunkino šiauriečių galimybes įsigyti iš pietų maisto produktų, nes šiauriečių turimo aukso vertė vis menko. Svarbu buvo ir tai, kad aukso vertės kitimas sunkino šiauriečių ir gamybinę veiklą, kuri vis daugiau pradėjo remtis darbo pasidalijimu. Pažymėtina, kad vykdant veiklą tokiu būdu, yra būtina, kad kiekvienas iš konkretaus gaminio gamintojų galėtų įvertinti savo gaminamo gaminio vertę ir ją parduoti kitam, t.y. būtinas vieningas vertės matas, kuriuo tuo laiku buvo auksas. Aukso vertės kitimas griovė nusistovėjusią vieningos vertės sistemą.

Žinia, kad mirtis iš bado yra ne tik vienas baisiausių dalykų, kuris gali ištikti žmoniją, bet ir vienas efektyviausių jos progreso variklių, verčiančių žmones keistis. Atsaku į kylančias problemas tapo „reformacija“, kurios viena iš išdavų – natūrinio ūkio nykimas ir darbo pasidalijimo proceso intensyvėjimas.

Tuo laiku Katalikų bažnyčia buvo viena, o gal ir pati turtingiausia Europos organizacija. Todėl nieko nuostabaus, kad viena pagrindinių reformacijos judėjimo tezių buvo ta, kad bažnyčia turi atsisakyti savo puošnumo, bei turtų. Reformacijos judėjimas pagrindė ir pateisino bažnyčios turtų nusavinimą, kas padėjo gauti papildomų lėšų, taip reikalingų maistui įsigyti. Antra pasekmė, daug fundamentalesnė ir svarbesnė, buvo ta, jog reformacijos judėjimas reikalavo bažnyčios atsisakyti ne tik prabangos ir turtų, bet ir keitė vertybių sistemą, „biblinę“ vertybių sistemą, kuri sudarė tuometinės visuomenės stuburkaulį.

Iki XVI amžiaus lupikavimas (skolinimas už palūkanas) buvo laikomas nuodėmingu užsiėmimu. Kartu su reformacija, Europoje prasidėjo idėjinė transformacija, kuri lupikavimą leido pripažinti moraliai priimtinu elgesiu. Taip prasidėjo Europos palaipsninis biblinių vertybių atsisakymo procesas. Lupikavimo arba šių dienų terminais kalbant – bankų kreditų, pateisinimas tapo neišvengiama būtinybe. Šiaurės europiečiams vieninteliu būdu išgyventi tapo prekybinė ir gamybinė veikla. Pinigų skolinimas už palūkanas leido suaktyvinti minėtas veiklas. Europoje pradėjo formuotis kapitalizmas.

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė ir socialinė sistema, kurioje gamybos priemonės (taip pat vadinamos kapitalu) yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkama ir parduodama laisvoje rinkoje, pelnas reguliariai reinvestuojamas arba investuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas.

Vienu šios ekonominės-socialinės sistemos bruožu tapo didelis darbo pasidalijimo laipsnis, orientavimasis į inovacijas, bei sparti technologinė pažanga. Valstybės (įskaitant su jomis susijusias šalis ir kitas teritorijas), kurių ribose vyko darbo pasidalijimo procesas, buvo vystomos technologijos, gaminama pagrindinė masė prekių – tapo vadinamosiomis „technologinėmis zonomis“. Pirmąja technologine zona tapo Anglija. Iš viso pasaulio istorijoje tokių zonų buvo penkios – Anglija, Vokietija, Japonija, TSRS ir JAV.

Vienas esmingiausių technologinių zonų teorijos teiginių (atitinkamai zonos pagrindinė ypatybė) – technologinė zona, norėdama išlikti ir vystytis, privalo nuolat augti. Kitaip tariant, technologinė zona privalo nuolat didinti savo rinką (vartotojų skaičių). Technologinės zonos negali viena su kita sugyventi, nes privalo nuolat auginti savo vartotojų skaičių, kitu atveju ūkis paremtas dideliu darbo pasidalijimo laipsniu ir technologine pažanga tampa nerentabilus, kitaip tariant – toks ūkis bankrutuoja. Tuo būdu, kiekviena iš zonų, išnaudojusi savo vidinius augimo resursus, bei išsiplėtusi į teritorijas, kurios nepriklauso jokiai technologinei zonai, vielai ar anksti kaktomuša susiduria su kita technologine zona ar zonomis. Technologinės zonos koegzistavo nuolatinės konkurencijos sąlygomis, kurios neretai pasireikšdavo ginkluotais susirėmimais, t.y. karais.

XX amžiaus pasauliniai karai sunaikino didžiumą technologinių zonų. Liko tik dvi – JAV ir TSRS.

Rytis Valančiauskas

rytisval.lt

Gerb. skaitytojai, likusią straipsnio dalį galite perskaityti PDF formatu, paspaudę žemiau esančią nuorodą:

  Žinių visuomenė - "Rytietiškas požiūris" (139,6 KiB, 861 atsisiuntė)

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 2

  1. Antanas says:

    Straipsnis geras.Tik reikia ispeti visuomene apie gresiancia neganda:interneto kalba-anglu.Per ja ir eina visos idejos,propoganda,negatyvi reklama.Aciu.

  2. frogsign says:

    Straipsnis geras, tik labai ilgas ir per kavos pertraukėlę sunku suspėti perskaityti ir suprasti. Lietuvoje, elektroniniame versle išnaudota labai mažai nišų, gal išskyrus internetines parduotuves, todėl, kolkas vartotojų skaičiaus trūkumas nedidelė problema. Vartotojų vis daugėja., nes daug naujų jungiasi prie interneto. O, kad technologinės zonos visada turi plėstis teisybė, nes socialiniame versle vertė yra ne pinigai, o vartotojai. Facebokas peremė daug vartotojų iš kitų soc. tinklų, manau jau pasiekė virūnę, todėl arba sugalvos kažką naujo, arba klientai pereis į kokį kitą išpopuliarėsiantį soc. tinklą.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top