- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Arvydas Daunys. Trys protesto dienos prie Seimo – birželio 15-16-17 d. – mus daug ko išmokė

Protestai prie Seimo

Pradėti ko gero reikėtų nuo to, kad Vilniaus savivaldybei atsisakius suderinti Šeimų Sąjūdžio pateiktą trijų dienų protestų – birželio 15-16-17 dienų planą – jo organizatoriams teko skubiai ieškoti išeičių iš susiklosčiusios situacijos – mes nenorėjome rengti protesto akcijos rizikuodami jais pasitikėjusiais žmonėmis, todėl kreipėmės į Administracinį teismą skųsdami R.Šimašiaus valdomos Vilniaus savivaldybės atsisakymą suderinti pateiktą planą, tikėdamiesi skubaus teismo sprendimo – maždaug per 3-4 dienas.

Tuo pačiu buvo paduotas ir pakeistas protesto akcijos planas, tikintis palankesnio savivaldybės sprendimo. Naujasis planas buvo priderintas prie anksčiau savivaldybės pateiktų sąlygų, kuriomis remiantis jis esą galėtų būti suderintas.

Keista, tačiau R.Šimašiaus savivaldybė pareiškė, kad jai netinka ir pagal jos anksčiau teiktas sąlygas suderintas planas, nes, esą jis tik teorinis ir priderintas tik tam, kad tokiu būdu apgaule būtų galima gauti leidimą. Esą žmonių bus daugiau, nei teigia organizatoriai, todėl savivaldybė (R.Šimašius) negali tokio plano suderinti. (realiai žmonių buvo mažiau)

Pats R. Šimašius dar prieš savivaldybei priimant sprendimą viešojoje erdvėje (žiniasklaidoje) pareiškė, jog neleis „politinio festivalio“.. ir neleido. Tik padarė tą savo atstovų rankomis, kurie, suprantama, perskaitę savo vadovo pareiškimą suprato kokį atsakymą turi duoti organizatoriams.

Po keleto dienų po neigiamo savivaldybės atsakymo, atėjo atsakymas ir iš teismo, kuriuo organizatoriai buvo informuoti, kad jokio skubaus sprendimo nebus – posėdžio teks laukti įprasta tvarka, t. y. tas teismo atsakymas bus gautas jau praėjus visoms numatytoms protestui datoms.

Tuo metu buvo likusios 5 dienos iki numatytos protesto datos. Šeimų Sąjūdis žinojo, kad su įsigaliojusiu „šaikos“ (tą pavadinimą įvardino pats Ž. Pavilionis) režimu, jo sukurtomis teisinėmis priemonėmis kovoti bus sunku atidžiai išnagrinėjo Surinkimų įstatymą ir atrado galimybę įgyvendinti protesto akciją ne vientisu mitingu, o grupėmis po 15 žmonių.

Buvo paskelbtas šis sprendimas ir tą pačią akimirką žmonės iš visos Lietuvos ėmė registruoti savo protesto piketus. Nieko įkalbinėti nereikėjo – prireikė tik paaiškinimo – žmonės viską su noru ir be baimės darė patys.

Ir visa tai prasidėjo likus TIK vienai parai iki planuojamo protesto. Vos vienai parai!

Reikėtų priminti, kad visą tą laikotarpį didžioji žiniasklaida nuolat skelbė neigiamas naujienas, kad „savivaldybė atmetė 1“, savivaldybė atmetė 2“, Teismas sprendimo nepriėmė, o sekant tuo, akcija bus neteisėta, žmonės bus baudžiami baudomis ir pan.

Organizatoriai leido meluoti žiniasklaidai pilnu tempu, nesidairydami į šonus ir nereaguodami į priešiškas publikacijas. Orientuojamasi buvo tik į vieną dalyką – kaip per likusią vienintelę parą informuoti kuo daugiau žmonių ir dar taip, kad valdžia ir šiuo atveju nespėtų pakišti kojos.

Antradienį savivaldybė paskelbė, kad buvo paduoti apie 200 pranešimų apie planuojamas akcijas. Tuo tarpu kai kurios žiniasklaidos priemonės skelbė, kad susirinko nuo 30 iki 50 žmonių. Visi tas žiniasklaidos priemones žino.

Prie prezidentūros

Nenuostabu, kad turint tokią žiniasklaidą tarp žmonių žaibiškai plinta marškinėliai su nupieštu malūnu, ant kurio menčių galų užrašyti pagrindinių žiniasklaidos priemonių pavadinimai, o po pačiu malūnu užrašas „Šūdų malūnas“. Žiniasklaidai reikėtų susimąstyti apie tai, kad ji jau nustoja buvusi žiniasklaida, o tampa užsakomosios medžiagos ir propagandos skleidėja. Ir, kad tas užrašas gali prilipti nenuplaunamai.

Grįžtant prie organizacinių klausimų darosi suprantama, kodėl tokiomis sąlygomis surinkti planuojamus 7000 žmonių tapo neįveikiama užduotimi. Kai prieš visuomenininkus stoja visas sistemos režimo aparatas – optimalius rezultatus pasiekti sunku.

Per vieną parą informuoti žmones apie 3 dienų protesto žygį sudėtinga, o dar sudėtingiau žmonėms tokiomis sąlygomis atsiprašyti iš darbų. Todėl daugelis žmonių atvažiuodavo tik vienai dienai, o dalis tik vakarui po darbų.

Du mano draugai atvažiavo trečiadienį iš Kauno apie 18.00 valandą vien tam, kad pabūtų tarp bendraminčių nors porą valandų.

Visumoje per tris dienas Seimo protesto akcijose apsilankė apie 4500-5000 žmonių, kas nėra daug, tačiau 30-40 kartų daugiau iš jų stebėjo transliacijas ir žiūrėjo organizatorių skelbiamus vaizdo įrašus, aktyviai palaikydami tai, ką matė savo ekranuose, skambindami organizatoriams, diskutuodami socialiniuose tinkluose ir portaluose.

Stovyklavietėje, kuria pavirto automobilių aikštelė prie Seimo apsilankė nemažai Seimo politikų, tiesa, reikia pripažinti, kad jie visi buvo iš opozicijos stovyklos, neskaitant M.Maldeikio, kurį, panašu, konservatoriai išsiuntė kaip atpirkimo auką, norėdami pamatyti, kas jų galėtų laukti. Pamatė.. todėl daugiau niekas išeiti nebedrįso.

Keistoka dar ir tai, kad neišėjo ir Valstiečiai, kurie, lyg ir palaiko tradicines Šeimos vertybes, tačiau, kažkodėl nenori atvirai palaikyti už jas kovojančių visuomenininkų.

Kartą jau esu minėjęs, kad į pergalės traukinį visi norėtų įlipti, bet ne visiems atsiranda vietos, ypač jei laukiama iki paskutinės minutės.

„Šeimų Sąjūdis“ neplanuoja kurti partijos, bet jis tikrai rinksis kuriuos politikus palaikyti rinkimuose, vienmandatėse apygardose. Ir tai tikrai nebus partijų sąrašai.

Ir dar.. „Šeimų Sąjūdis“ jau šiandien turi savo skyrius beveik visoje Lietuvoje, o kur dar neturi – greitai turės. Ir tie skyriai aktyviai agituos balsuoti už tuos politikus, kurie savo laiku dėjo pastangas palaikyti Šeimų Sąjūdį ir jo siekiamus tikslus tada, kai tai tikrai buvo reikalinga.

Grįžtant prie protesto akcijų – jos nuo ryto buvo vykdomos prie Seimo – su muzika, skanduotėmis, būgnais, varpais ir automobilių signalų garsais primenant Seimui, kad mes vis dar čia, kad mes visą` laiką būsime čia net tada, kai mūsų ten nesimato. Kad mes atidžiai stebėsime kiekvieną jūsų, politikai, žingsnį, ir reikalui esant vėl atsirasime prie Seimo langų, kaskart vis didesnio skaičiaus žmonių lydimi.

Išskyrus Seimą Akcijos vyko prie Vyriausybės ir prie Prezidentūros. Skirtingai nuo Seimo ir Vyriausybės – prie Prezidentūros vyko Prezidento palaikymo akcija, kurios metu susirinkę žmonės dėkojo prezidentui už jo palaikymą „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ metu. Taip pat kvietė remtis jais savo politikoje ir toliau palaikyti Šeimos bei Valstybės suvereniteto kryptis.

Vykstant akcijai prie Prezidentūros – pas susirinkusią visuomenę išėjo Prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis ir išsakė Prezidento palaikymą Šeimų Sąjūdžio akcijai. Jis priminė, kad žmonės turi suprasti kokia jie iš tiesų yra jėga ir nebijoti drąsiai išsakyti savo pozicijos svarbiais valstybei klausimais.

Taip pat jis papasakojo, kad tarp valdančiosios daugumos ir Prezidentūros vyksta trintis dėl to, kas turi atstovauti Lietuvą Europos Vadovų Taryboje. Kad LR Prezidentą valdantieji bando išstumti iš šios pozicijos, į ką susirinkusieji ėmė skanduoti – NELEISIM, NELEISIM, NELEISIM!!!

Prie Prezidentūros kalbėjo Šeimų Sąjūdžio atstovai, taip pat daugeliui žinomas prof. Eduardas Vaitkus ir lietuvių kalbos mokytoja, aktyvistė Astra Genovaitė -Astrauskė.

Skirtingai nei prie Prezidentūros, prie Vyriausybės susirinkusių žmonių neišėjo aplankyti niekas iš vyriausybės. Nors jie visi žinojo, kad žmonės stovi ir laukia, skanduoja ir kviečia.

Valdančioji dauguma drąsiai jaučiasi tik savo kabinetuose, tačiau savo žmonių – akivaizdžiai bijo. Kas demonstruoja, jog jie dar nėra subrendę tai valdžiai, kurią laiko savo rankose.

Taip pat nuo žmonių iš Lukiškių aikštės savo paties surengtos akcijos pabėgo ir savivaldybės meras R. Šimašius, taip ir neradęs ką atsakyti į žmonių klausimus.

Reikėtų priminti, kad kiekvieną dieną prie Seimo esančioje stovyklavietėje laikinoje scenoje vyko poros valandų diskusijos ir buvo sakomos kalbos, o paskutinę, trečiąją dieną įvyko inscenizuotas Konstitucijos laidotuvių sustabdymas, kai į sceną buvo įneštas karstas, kuriame buvo rasta LR Konstitucijos egzempliorius.

Tada buvo pasakyta, kad iš knygynų dingsta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurią iš ten atsiima leidėjas. Į klausimą kodėl – niekas tikslaus atsakymo nežinojo, tačiau prielaida buvo tokia, kad žmonės net nežinotų savo konstitucinių teisių ir negalėtų tiesiogiai remtis konstitucija.

Paskutinę dieną norinčių kalbėti buvo išsirikiavusi didelė eilė, tačiau stiprus karštis privertė nutraukti pasisakymus 1,5 valandos anksčiau nei buvo numatyta. Organizatoriai nenorėjo rizikuoti žmonių sveikata, todėl buvo pasiūlyta grįžti į aikštelę ir palengva ruoštis namo.

Bet dar ilgai po to žmonės bendravo, nenorėjo išsiskirti, kai kurie braukė ašarą ir beveik visi dėkojo vieni kitiems už suteiktą galimybę pasijusti viena didele šeima, kurią skiria kilometrai, bet ne pažiūros.

Asmeniškai aš, kaip ir daugelis kitų organizatorių nukepiau veidą raudonai kaip burokas, akyse buvo pilna pripūsta neasfaltuotos automobilių aikštelės dulkių, o nusiėmus akinius nuo saulės, akys paplūsdavo ašaromis. Bet visa tai buvo visiškai niekis, lyginant su tuo dvasiniu pakilimu, kurį jautėme kiekvienas iš mūsų ateidamas į tą aikštelę kiekvieną rytą.

Reikia pastebėti, kad iš žmonių pusės nesijautė jokios agresijos, kaip tą bando pristatyti žiniasklaida – tai visiškas išsigalvojimas. Niekas nieko nekalbėjo prieš gėjus – visi puikiai atskyrė LGBT propagandą nuo atskirų-konkrečių žmonių.

Žmonės puikiai suprato, kad bet koks jų neatsargus žodis bus nukreiptas prieš visą protesto renginį, todėl net akivaizdus provokuojantis elgesys iš kai kurių žmonių Vilniaus gatvėse pusės, kolonai judant, neprivertė žmonių pažeisti principo – nepasiduoti provokacijoms.

Iš savo ir savo bendražygių „Šeimos Sąjūdyje“ pusės galiu pasakyti, jog mes didžiuojamės savo visuomene, mes pamatėme tokios aukštos kultūros žmones, po kurių net praėjus trijų dienų protestams nelieka nė šiukšlytės, nežiūrint į tai, kad taip vadinamas „elitas“ vadina mus runkeliais, „šunauja“ ir panašiais epitetais.

Mes nepykstame – juk kalbėdamas sau įprasta kalba ir epitetais kiekvienas daug daugiau pasako apie save patį, nei apie kitus, į kuriuos nukreipti tie epitetai.

Todėl nekreipiame dėmesio nei į juos, nei į kitus prieš mus nukreiptus puldinėjimus. Mes palaikome tarpusavio ryšius ir juos plečiame. Einame į priekį. Vis daugiau žmonių ir organizacijų bei politikų ima suprasti, jog be vieningos ir vienijančios idėjos valstybė niekur nenueis.

Ir todėl aš prisiminsiu visas šias dienas skambėjusį šūkį – „Mes nugalėsime!“. Mes negalime pralaimėti turėdami šalia savęs visos Lietuvos visuomenę. Ji to tiesiog neleis.

Su meile ir pagarba, Lietuva.

Prie prezidentūros, filmuota telefonu (1 dalis):

Antra dalis:

infa.lt