- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Energetinė nepriklausomybė: Lietuva grįžta pas „Gazpromą“, arba – kas gero, Lietuva?

Gazprom Independence

„Gazprom vs „Independence“

Kažkaip keista, kad pagrindines naujienas apie Lietuvoje priimamus sprendimus, šalies suvereniteto klausimais, dažniausiai sužinome iš užsienio informacijos kanalų.

Matyt todėl tuos kanalus ir stengiamasi taip blokuoti, sekant pasakėles apie rūpestį Lietuvos piliečiu. Apie rūpestį, kad jis gautų „kokybišką“ produktą (tame tarpe ir informaciją) iš Lietuvoje registruotų ir licencijuotų tiekėjų, visus kitus paskelbiant nelegaliais ir todėl privalomais uždaryti.

Kalba dabar eina apie inicijuojamą internetinių TV kanalų blokavimą, esą jie neregistruoti Lietuvoje ir todėl nelegalūs. O nuo kada internetas yra Lietuvos nuosavybė, kad jame esančius informacijos šaltinius būtų privaloma būtinu atveju registruoti Lietuvoje? Bet, šiandien nesigilinsime į šį klausimą – gali būti, jog jam laikas dar ateis.

Šiandien mūsų dėmesį patraukė „nelegali“ (neaprobuota Lietuvoje) informacija rubaltic.ru portale apie mūsų energetinės „Nepriklausomybės“ citadelę – „Independence“ ir su ja susijusias gamtinių bei SGD dujų peripetijas Lietuvos politinėje padangėje.

Pasirodė, jog Lietuva iš tiesų nėra pasirengusi „energetinei nepriklausomybei“, už kurią tektų nuolat mokėti kur kas daugiau pinigų, nei būnant „priklausomai“ nuo rusų „Gazprom’o“, kai ta „nepriklausomybė“ iš tiesų virsta tiesiogine priklausomybe nuo gaunamų pajamų kiekio, kuris šiuo atveju aiškiai nepakankamas tam, kad tapti priklausomu nuo norvegiškų ar amerikietiškų SGD tiekimo.

Mūsų kaimynai dabar šaiposi iš oficialiosios Lietuvos, primindami, kaip pastaroji džiūgavo „nutrūkusi nuo Gazprom’o adatos“ 2014 gruodį, kai Klaipėdoje ėmė veikti laivas-terminalas labai simbolišku pavadinimu „Independence“.

Dauguma, kas tuo metu domėjosi šiuo klausimu atsimena, kokiomis rožinėmis spalvomis buvo spalvinama Lietuvos energetinė perspektyva kaip ekonomine, taip ir energetinio suvereniteto prasme.

Dabar nevarginsime savo skaitytojų visomis tomis smulkmenomis, užteks priminti, jog sumokėjus milžiniškus pinigus už patį terminalą (2,1 mlrd LT apie 608 mln €u, per 10 metų be PVM) bei jo aptarnavimą ir nuomą (dienos nuomos kaina 154 tūkst. dolerių), šalies piliečiams buvo žadama, jog dujų kaina šalyje bus mažesnė nei siūloma Gazprom, būsto apšildymo kainos kris (bent jau nekils), ir bus atsisakyta ilgalaikių dujų tiekimo sutarčių su „Gazprom“, tuo įgyjant galimybę derėtis dėl optimalesnių Lietuvai, „Gazprom“ produkcijos kainų.

Nė vienas iš šių teiginių neįgyvendintas, butų apšildymo kaina Lietuvoje nuolat auga, „Independence“ terminalas yra visiškai nuostolingas, o Lietuvos politikai, sukišę milžiniškus mokesčių mokėtojų pinigus į aferą su „Independence“ (kas gali paneigt, kad nuo to jiems nenubyrėjo keletas ar keliolika milijonų mūsų visų pinigų, nusėdusių ofšorinėse sąskaitose?), nuleidę galvas grįžta su klausimais „Gazprom’o“ valdybos pirmininko pavaduotojui Aleksandrui Medvedevui – ar negalėtų Lietuva grįžti prie ilgalaikių sutarčių su „Gazprom’u“, t. y., vėl į tą pačią „priklausomybę“ iš kurios taip džiūgavo ištrūkę.

„Neseniai mūsų kolegos iš Lietuvos atėjo ir paklausė, ar gali grįžti prie ilgalaikių sutarčių su „Gazprom“. Mes žinoma pagalvosime ir duosime atsakymą, bet juk reikėjo galvoti anksčiau, kai kalbėjo, jog sutartys nereikalingos“, – pasakojo Aleksandras Medvedevas spaudos konferencijos metu, rašoma rubaltic.ru portale.

Rusai pagalvos. Žinoma. Iš Lietuvos jau šaiposi visi. Ir reikia pripažinti – yra už ką. Mes patys leidžiame iš savęs šaipytis rinkdami į valdžią visiškus nevykėlius – kaip politine-profesine taip ir valstybės prioritetų suvokimo prasme.

Kai socialdemokratai inicijavo Seime komisiją skirtą ištirti buvusios konservatorių vyriausybės veiklą energetikoje ir tame tarpe to suskystinto dujų terminalo aferos peripetijas – Lietuvoje žmonės su viltimi pažvelgė į socialdemokratus, tikėdamiesi, kad, na gal, kartą per 20 metų, bent vienas nusikaltimas prieš valstybę bus ištirtas ir Lietuva galės tikėtis žengti į priekį.

Kai buvo paskelbtos „Skardžiaus komisijos išvados“, kuriose visa „Independence“ įsigijimo ir sandėrio sudarymo procedūra buvo įvardinta vos ne tiesiai, kaip nusikalstama – žmonėse Lietuvoje ėmė busti vilties kibirkštėlė, kad ir šioje Marijos žemėje gali būti suvokta kas yra teisingumas.

Pasirodė, kad ta vilties kibirkštėlė yra apgaulinga, kaip ir partijų pažadai bei jų rinkiminės programos. 26 metus vien pažadai, melas ir nuoseklus ritimasis žemyn.

Šiandien žmonėse nėra jokio tikėjimo – nei politine Lietuvos sistema, nei pačiomis partijomis, nei tuo, kad šioje valstybėje gali egzistuoti teisingumas, kurio neparėmė partinės struktūros.

Nes, valdančiosios partijos padarė viską, kad žmonių akyse atrodytų kaip viena politinių aferistų šutvė, nepriklausomai nuo jų pavadinimų, lozungų ar partinių programų.

Ir net apsidirbusios iki ausų, net aukščiau galvos ir jau skęsdamos, apsuptos dvokiančio jų pačių atliktų aferų šleifo – partijos ir jų vadai vis tiek veržiasi į rinkimų verpetą tikėdamiesi, jog tie kvaili rinkėjai eilinį kartą viską praris, viską pamirš ir išrinks – tereikia tik atkakliai kartoti: „yra naujas planas“, „Kova su korupcija“, „vidutinio atlyginimo didinimas“, „rūpestis pensininkais“.. ir t.t. ir pan.

Todėl galime būti užtikrinti, jog viskas, kas Lietuvoje kažkada nutiks gero – niekada nebus susiję su partijomis ar jų veikla. Niekada. Tai bus pačios visuomenės atlikti ar iškovoti pasiekimai. Iškovoti, išplėšti iš partijų jėga. O ne sukurti partijų dėka.

Laikas tą suprasti. Tada dujų ir terminalų įsigijimą reguliuos ne politikai, neturintys jokios kompetencijos tais klausimai, o žmonės-specialistai, siekiantys gerovės savo šaliai ir jos žmonėms.

sarmatas.lt