Išgyvenimas zombių ir žmonių pasauliuose

2012, birželio 7, 21:41 | kategorija Ideologija | 3 komentarai | peržiūrų 721 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlis«Left4Dead» — tai labai kruvinas ir žiaurus žaidimas. Niūrus, depresyvus. Jautriems žmonėms primygtinai nerekomenduojamas. Tačiau kalba eis būtent apie jį, todėl, kad šis žaidimas aplinkybių dėka turi vieną labai įdomią ypatybę, leidžiančią atverti jame visą rinkinį aktualių dėsnių, išvedančių mus toli už kompiuterinių žaidimų ribų, kas šio straipsnio rėmuose, kaip tik mus ir domina.

Ketvertas išgyvenusių kataklizme turi nuo taško A pasiekti tašką B. Juos puola minios įšėlusių zombių, kuriuos išgyvenę kapoja kirviais ir šaudo šratiniais šautuvais. Tarp zombių yra visai neprasti, apdovanoti ypatingomis galimybėmis. Būtent už šiuos zombius žaidžia antroji komanda. Už įprastus zombius žaidžia programa – jų elgesys labai jau primityvus ir nuspėjamas.
Kas yra ypač įdomu – nuo sėkmingos kai kurių specialių zombių atakos apsiginti savarankiškai negalima. Pažeistasis atakos metu paprasčiausiai praranda valdymą, kol jo neišgelbėja komandos draugai. Jei sveikata nukris žemiau kritinės ribos, tai nukris ir personažas. Pakelti jį atgal, vėlgi, gali tik komandos draugas.

Šių niuansų taisyklėse dėka «Left4Dead» tapo „labiausiai komandiniu tarp visų kompiuterinių žaidimų“: praktiškai šio žaidimo neįmanoma žaisti grynai „už save“. Tiksliau, žaisti galima, tačiau labai neilgai. Kiti žaidimai – netgi tie, kurie siūlo komandinius veiksmus – iš principo leidžia ir išskirti save, kaip „vienišą vilką“, tačiau tik ne Left4Dead. Netgi praradus nors vieną komandos narį iš keturių, padaro užduoties įvykdymo galimybes gerokai sudėtingesnes. Praradus du – užduotį padaro tolygią pralaimėjimui: jei tai įvyko toliau nei du žingsniai iki finalinio maršruto taško, likę du gyvi toliau tikrai nenueis.
Tokiu būdu, pati žaidimo pasaulio sandara verčia žaidėjus veikti komandoje. Na, bent jau atrodo, kad verčia. O tikrovėje vyksta truputį kitkas.

Iš tikro žaidimas nedviprasmiškai demonstruoja tezę: nepriklausomų agentų savitarpio veikla neveda prie maksimalios gerovės nei visuomenės visumoje, nei jos narių vidutiniškai. Bendrai imant, net ne vidutiniškai: jei laiko tarpas pakankamai ilgas, tai dėsnis galioja kiekvienam asmeniškai.

Ši tezė nekartą buvo teoriškai pagrįsta įvairiomis formomis, žinomiausios iš kurių – kalinio dilema ir Nešo lygtis (google it!). Sintetiniais pavyzdžiais ir apibendrintais algoritminiais statiniais parodyta, kad maksimalų laimėjimą (kaip sumoje, taip ir kiekvienam dalyviui) galima pasiekti tik suderintais kolektyvo veiksmais, o bet kuri kita, pati protingiausia, nepriklausoma, asmeninių veiksmų optimizacija veda ne tik, kad ne link geriausio, bet momentais link blogiausio varianto.
Realybėje panašūs dalykai irgi lyg ir pastebimi, tačiau dėl esamos realybės sudėtingumo tą stebėti savo akimis ne taip jau ir paprasta. Dažniausiai pastebimos tik šalutinės pasekmės. Pavyzdžiui, važinėti asmeniniu automobiliu patogiau nei visuomeniniu transportu, bet visų gyventojų noras vienu metu susikurti patogumą tik sau, atvedė prie to, kad ir asmeniniu ir visuomeniniu transportu, tam tikru paros metu, tapo važinėti mažiau patogu, nei tolimais SSSR laikais, kada veržimasis link asmeninės gerovės buvo sėkmingai stabdomas.

Tai štai, komandiniai kompiuteriniai tinkliniai žaidimai leidžia mums stebėti Nešo lygtį ir kalinio dilemą pilnai realiame, o ne sintetiniame eksperimente ir tuo pačiu gerai atskirtus nuo kitų faktorių.
Štai paprasčiausias dėsnis. Žaidimas su pirmo asmens vaizdu. Personažas žiūri į žaidimo pasaulį maždaug 10-120 laipsnių kampu. Tai yra vidutiniškai jis mato tik trečdalį jį atakuojančių zombių . Kad pamatyti ir, atitinkamai atsimušti nuo likusių, personažas turi aktyviai žiūrėti į šalis. Bet nuo to krenta šaudymo taiklumo procentas. Be to, didelę atakų dalį jis vis tiek praleis. Jo draugas, esantis už trįjų-penkių žaidimo metrų, mato praktiškai visą erdvę supančią pirmąjį personažą – išskyrus tą mažą dalį, kurią uždengia pirmasis savo kūnu. Tiesą sakant, nedideli judesiai leidžia matyti ir tą nematomą dalį taip pat. Tokiu būdu, efektyviausia taktika – tai šaudyti zombius pirmoje eilėje aplink kitus personažus, o ne aplink savąjį. Eksperimentas pakankamai aiškiai rodo, kad viskas būtent taip ir yra. Bet dėmesio, klausimas: kodėl gi šia akivaizdžia taktika nesinaudoja visi žaidėjai apskritai?
Žaidimui visgi jau trys metai. Mažai tikėtina, kad pagrindinė masė „dar nesusigaudė“.

Atsakymas guli ten pat, kur tiesą sakant guli visi atsakymai į tokio pobūdžio klausimus ar užduotis: 95% gyventojų – idiotai.
Juokauju. Iš tikro nuo idiotizmo ar genialumo čia mažai kas priklauso. Blogio šaknis paties dėsnio ypatybėse: asmeninio gėrio optimizacija verčia judėti į pusę, visiškai priešingą to gėrio maksimizavimui. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu. Bet…

Darykime prielaidą, kad trys žaidėjai pasinaudojo teisinga taktika ir naikina zombius tik aplink kitus. Ketvirtasis žaidėjas šaudo tik jį patį atakuojančius zombius. Suprantama, kad būtent šio žaidėjo asmeniui teks mažiausiai atakų: maža to, kad kiti naikina zombius aplink jį, tai jis dar ir pats šaudo aplink save. Dabar atvirkščiai, vienas žaidėjas naudojasi „kolektyvine“ taktika, o kiti pasirinko „asmeninę“. Šiomis sąlygomis būtent šis žaidėjas daugiausiai nukentės, nes priešai aplink jį bus šaudomi nebent kokio nevykusio atsitiktinumo dėka.
Ir taip, pasirinkęs asmeninę optimizaciją, kai likusieji naudoja kolektyvinę gauna didžiausią naudą. Pasirinkęs kolektyvinę, kai kiti naudoja asmeninę – didžiausią minusą. Faktiškai bet kuris išsidėstymas siūlo rinktis asmeninę optimizaciją. Išskyrus vienintelį: kada visi visi vienu metu ir suderinę pradeda veikti kolektyvinės taktikos ribose – šiuo atveju rezultatas tiek galingas, kad asmeninė taktika pasirodo labai blyški. Bet ši taktika veiksminga tik tuo atveju, kai visi jos ribose veikia vienu metu.

Būtent todėl, beje, absurdiška ir tezė, kad galima pastatyti aplink save socializmą arba asmeninį socialistinį individo elgesį kapitalistinės visuomenės viduje – neva „pradžiai“. Deja, sekimas šiuo patarimu ne tik pablogins pasekusio žmogaus gyvenimą, bet ir netiesiogiai „patvirtins socializmo neišbaigtumą“. Pati socializmo esmė tame, kad visi būtent vienu metu seka jo principais. Tik tada galimas beprecedentinis kiekvieno visuomenės nario gerovės augimas. Asmeninių bandymų metų gerovės lygmuo kris – bent jau pas tą, kuris imasi šių bandymų.

Suderinta kolektyvinė taktika realizuojama tik tada, kai žaidėjų santykiai išeina už nepriklausomų individų savitarpio santykių ribų: juk tokių savitarpio santykių rėmuose, praktiškai bet kuris išdėstymas sužadina norą veikti asmeninės optimizacijos rėmuose. Gali praeiti kiek norite laiko, tačiau padėtis keisis tik asmeninių įgūdžių srityje – reakcijos greitis, šaudymo taiklumas, mokėjimas pasinaudoti vietove ir taip toliau.

Tuo metu, kas įdomu, asmeninė taktika trumpais laiko tarpais lyg ir suteikia pirmenybę. Tačiau ilgesniuose ji atveda prie žymaus, galimybės išgyventi sumažėjimo (šiuo atveju kalba eina apie žaidimo pasaulį). Puikiai veikiantis žaidėjas, suprantama išsilaikys ilgiau, nei žaidžiantis prastokai. Pastarasis bus suėstas pirmas. Bet be šito pastarojo bus suėstas ir pirmasis. Antruoju numeriu, bet bus suėstas. Tuo pačiu, jei jis šaudytų zombius ne tik aplink save, bet ir aplink šį „nemokantį žaisti lopą“, tai tuo pačiu padidintų ir savo paties šansus išgyvenimui. Netgi tuo atveju, kai „lopas“ žaidžia asmeninės taktikos ribose, tos pagalbos, kurią jis visgi suteikia, jau pakanka, kad pilnai atsipirktų išnaudotos jo apsaugai pastangos. Bet deja – atsipirks tik ilgu laiko periodu. Prarandant sveikatą trumpuoju, kas veda link to, kad ilgalaikis dažnai net nespėja ateiti, kas lyg ir patvirtina žmonių mintis, jog geriausiai žaisti pagrindinai tik už save, padedant kolegoms tik tada, kai juos jau tuoj, tuoj suvalgys.

Grynai personalinė taktika, žinoma nerealizuojama – kitaip per daug greitai būtų suėdami visi apskritai. Bet „savaime“ ji progresuoja į kolektyvinę pusę tik iki to momento, kai suryja ne per penkias sekundes. Po to, kai pasekmės nustoja būti pastebimos tuojau pat, savaiminis progresas sustoja iki to laiko, kol žaidėjai nepradeda tartis tarpusavyje tiesiogiai. Tai yra, kuriam laikui išeis už „fizinio“ žaidimo pasaulio ribų, į sakykim idėjų pasaulį. O idėjų pasaulis atves prie iš pirmo žvilgsnio dar labiau keisto dalyko. Prie reguliarių represijų.

Taip, taip, čia papildymas „juokauju“ jau netaikomas. Žaidėjai bus priversti kažkokiu būdu bausti tuos, kas pasidavę pagundai pasinaudoti situacija keis savo taktiką į asmeninę – jau po to, kai buvo nuspręsta žaisti kolektyviai. Kaip mes jau atsimename, toks žaidėjas gauna labai daug, todėl, net palyginus su kolektyvinės taktikos gėriu, klastingas perėjimas į asmeninę taktiką apsimoka. Tačiau komanda – keturi žmonės. Kada sąskaitoje šimtai milijonų, žmonės nelabai pastebi, kokį nuostolį jiems atneša atskiri „personalūs optimizatoriai“. Esant keturiems žaidėjams tas labai gerai matoma.

Žaidimas gi tokiomis sąlygomis, lyg ir stimuliuoja gudrų sukčių, o ne jam trukdo. To pasekoje trukdyti turi žaidėjai. Pradžioje keiksmais, o vėliau – kiku (metimu iš žaidimo). Vėliau banu klano erdvėje – išjungimo iš jo gretų ir visų uždarų klano žaidimų. Galima pamanyti, jog tai žiauru, bet kitaip, deja negalima. Juk veikiami principų pažeidėjo matomos menamos gerovės, likusieji irgi gali perimti socialinio sukčiavimo taktiką, kuo gražintų žaidimą link pradinės – asmeninės žaidimo taktikos.
Na gerai, darykime prielaidą, kad gražino į pradinę. Galbūt taip ir reikia? Ar kolektyvinė tiek geresnė, kad jos vardan kentėti represijas ir atiduoti savo laisvę (ypač vertingą poilsio metu) mainais į kažkokius hipotetinius pasiekimus? Pasirodo (aš dar kartą priminsiu, kad čia kalba eina ne apie kažkokius teorinius statinius, o apie eksperimentą, kurį, beje, gali padaryti kiekvienas) kolektyvinė taktika ne paprasčiausiai geresnė. Ji nepalyginamai geresnė. Silpnų žaidėjų komanda laisvu balsavimu išsirinkusi lyderį (tegu net patį silpniauisą tarp jų) ir vykdydama jo – tegu net nevykusius įsakymus, bet vykdydama juos vienu metu ir be prieštarų, ne tik juntamai padidina pergalės galimybes, bet ir pradeda reguliariai aplošinėti tas komandas, kurios sudarytos iš gerai pasikausčiusių žaidėjų, tačiau žaidžiančių asmeninės taktikos ribose.

Lygiai tą patį galima stebėti ir kituose komandiniuose tinklo žaidimuose. Ten ne retenybė, kai naujokų komanda, netikėtai suderinusi pastangas pradeda vos ne „sausai“ krauti komandai, kurioje pilna „asų“ pražaidusių šimtus valandų, bet žaidžiančių griežtai už save pačius ir asmeninius „fragus“ (tai yra jų pačių nušautus priešininkus, tame tarpe ir į nuostolį žaidimo tikslui).
Žmogus suprantama užeina pažaisti pramogos dėlei. Jam keista: kokio galo aš turiu žaisti taip, kaip man pasakys kažkoks veikėjas, o ne taip, kaip aš užsimanysiu pats? Aš atėjau pramogauti. Lyg ir logiška. Viena bėda: pramoga nesigauna. Nes antra komanda kažkodėl jį sutvarko per penkias sekundes. O po to vėl sutvarko per penkias sekundes. Ir po to iš naujo vėl. Žmogus labai nervinasi, siunta, kala kumščiu per klaviatūrą ir galų gale palieka žaidimą. Sugriauta visa logika: lyg ir maksimumas laisvės turėjo siūlyt maksimumą pramogų, tačiau išėjo visai ne taip. Gavosi, kad laisvės atsisakymas palinksmintų gerokai labiau. Nes šiuo atveju jis šimtais verstų zombius ir kartas po karto švęstų pergalę, tuo pačiu pergyvendamas kolektyvinį susižavėjimą asmeniniu ir komandiniu kietumu. O logiškai suprantamu, kaip jam atrodė, atveju užverčia pagrindinai jį patį ir švenčia pergalę irgi tik prieš jį patį. Kur gi čia džiaugsmas?

Atrodytų paradoksas, bet, jei peržiūrėti esmę – viskas gana aišku. Ir kas būdinga – visuomenės gyvenime viskas lygiai taip pat. Tik ne taip aiškiai išreikšta. Lygiai taip pat, kolektyvinė veiklos strategija duoda tokį rezultatą, kurio asmeninė niekada iš principo nesuteiks. Personaliai veikti kolektyvinės strategijos rėmuose lygiai taip pat labiau apsimoka ir lygiai taip pat visuomenė, norėdama išsaugoti kolektyvinės strategijos pranašumus, turi kažkokiu būdu bausti sukčiaujančius.

Ir lygiai taip pat, kai kuriems klaidingai atrodo, kad galimybė naudotis neribota laisve, spjaunant į aplinkinius dėl asmeninės naudos, suteiks tiems kai kuriems ypač galingą malonumą, nors iš tiesų be tokio pobūdžio laisvės malonumas gaunasi gerokai didesnis. Ją su geroka atsarga kompensuoja reali galimybė nugalėti bendromis pastangomis.

Šaltinis: http://www.odnako.org/blogs/show_10827/
išvertė: Arvydas Daunys

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. Vytautas says:

    Geras straipsnis žadinantis pamąstymą apie realų gyvenimą. Kadangi lygiai per pusę sąmoningo gyvenimo teko pragyventi skirtingose socialinėse sistemose niekaip nesuradau paaiškinimo kodėl buvusios realūs materialūs rezultatai geresni nei dabartinės. Tie materialūs rezultatai tai pavyzdžiui gyvenamasis plotas. Kažkur apie 85 procentai gyvenamų patalpų pastatyta iki 1990m. Pažiūrėjęs pro savo namo langą iš viso nematau nieko pastatyto vėliau, nebent kaimynas pasikeitė stogą prieš pora metų. Milžiniškos skolos o rezultato nėra. Darbo našumas lyginant su anais laikais išaugęs n kartų, bet rezultato iš to nėra, arba jis susiveda į „atskiro asmens“ žaidimo taisykles. Atskiras individas nesidalindamas visų sukurto darbo rezultatais o pasiimdamas sau tolimoje perspektyvoje pasmerkia save bankrotui ar alkanų minios sunaikinimui, nes perspektyvoje tie kiti tiesiog nebeturės už ką įpirkti savo sukurtų produktų. Dabartinė pasaulinė krizė ir yra „individualaus žaidimo“ pasekmė. 

  2. Tai čia says:

    panašiai kaip ir katalikų Dievo nurodyme – mylėk savo artimą kaip pats save. daryk gerą kitiems ir grįš tau su kaupu visokio gerio.

  3. Žmogus says:

    Išrinktieji suvalgys pasmerktuosius,vėliau išrinktieji valgys išrinktuosius,tada liks du sarmatai-vienas žagrę trauks,o kitas ars.Ir viskas atsistos į savo vietas.Kadangi straipsnis įdėtas sarmatų tinklapyje,tai tūrėtų būt įvertinimas sarmatų pasaulėžiūra.Kur viskas vyksta Perkūną.Ir visiems aišku,kad negalima pasiekti orgazmo ir likti nekalta(u) vienu ir tuo pačiu metu.Pasėjus gali neuždėrėt,o nesėjant nieko išvis nedera.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top