Lemtinga Vakarų klaida

2022, 1 birželio, 18:14 | kategorija Metodologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 398 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Xi Jinpingas ir V. Putinas

Ateities karai bus kovos dėl išteklių

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą aiškiai parodė, kad „Šaltoji taika“, kaip 1990-aisiais ją vadino Borisas Jelcinas, tapo antruoju Šaltuoju karu. Pirmasis šaltasis karas buvo ne tik tautų ir aljansų, bet ir sistemų – kapitalizmo ir komunizmo – kova.

Antras Šaltasis karas jau yra besitęsianti kova tarp sistemų, kuriose šalys, orientuotos į gamybą (Kinija) ir išteklius (Rusija) fiziniame pasaulyje, susiduria su JAV vadovaujamu aljansu šalių, kurios paaukojo didžiąją dalį savo gamybos ir išteklių gavybos, kad galėtų specializuotis pasaulinėje finansų, paslaugų ir pramogų srityje.

Kitaip tariant, Antrojo šaltojo karo modelių konkurencija – tai ne kova dėl gamybos priemonių nuosavybės, o konkurencija tarp  materialinės gamybos ir nematerialių paslaugų.

Naujojo šaltojo karo fone priešingai pusei gerai sekasi gaminti prekes, išgauti naudingąsias iškasenas ir auginti maistą.

Tuo tarpu, JAV ekonomika, vis dar gaminanti daug prekių ir itin produktyvi energetikos ir žemės ūkio srityse, dosniai atlygina tiems, kurie kuria mobiliąsias programėles ir teikia kreditus – po to, kai JAV verslo ir finansų elito karta susikrovė turtus perkeldama pramonės darbo vietas ir gamyklas į Aziją.

Nuo Klintono laikų abiejų partijų politikai ir ekonomistai džiaugėsi JAV perėjimu prie „poindustrinės ekonomikos“. 1998 m. balandžio 28 d. San Franciske technologijų įmonių vadovams ir investuotojams sakytoje kalboje „Sėkmės iššūkiai“ neoliberalusis ekonomistas Larry Summersas, tuometinis JAV iždo sekretoriaus pavaduotojas, suokė ditirambus apie tariamai neapčiuopiamą informacinę ekonomiką.

„Dvi informacinių technologijų ir šiuolaikinių konkurencingų finansų jėgos veda mus į poindustrinę erą“, – sakė jis. „Naujosios ekonomikos“ simbolis buvo Silicio slėnis ir Volstritas, o ne gamyba, žemės ūkis ar nafta ir dujos.

Summersas išvardijo šios naujosios ekonomikos pavyzdžius: „AIG – draudimo srityje, „McDonald’s“ – greitojo maisto srityje, „Walmart“ – mažmeninės prekybos srityje, „Microsoft“ – programinės įrangos srityje, Harvardo universitetas – švietimo srityje, CNN – televizijos žinių srityje.

Tegul atsilikę, senamadiški azijiečiai ir vokiečiai toliau gamina automobilius, televizorius, telefonus ir kompiuterius, o Amerika parduos pasauliui draudimo, informacijos ir pramogų paslaugas.

Ištekliais pagrįsta didybė

1998 m. Summersas teigė, kad postindustrinėje ekonomikoje didelės korporacijos, kurių veiklą reguliuoja vyriausybė ir kurios derasi su profsąjungomis, turi užleisti vietą startuolių įmonėms, kurias per vieną naktį įkuria magnatai: „Pažvelkite į Kaliforniją, kur į įmones investuojami milijonai dar prieš joms pradedant ką nors pardavinėti, jau nekalbant apie pelno gavimą, ir kur kiekvienas, turintis gerą idėją, gali uždirbti pirmąjį milijoną dar prieš nusipirkdamas pirmąjį kaklaraištį.“

Praėjus ketvirčiui amžiaus, kai per Kovydo pandemiją paaiškėjo, jog JAV nustojo gaminti daugybę gyvybę gelbstinčių vaistų ir medicinos produktų ir tapo priklausoma nuo autokratinės, antiamerikietiškos Kinijos, tas pats Summersas, matyt, buvo labai sukrėstas, sužinojęs, kad daugybė dalykų nebegaminama Amerikoje.

2020 m. kovo 21 d. jis Twitter tinkle parašė: „Kodėl didžiausia ekonomika istorijoje negali pagaminti pakankamai tamponų, kaukių ir ventiliatorių?“

Antrojo šaltojo karo pradžia, kaip ir „kovydo“ krizė, turėtų galutinai paneigti globalistų „laisvosios rinkos“ ekonomistų, kurie tris dešimtmečius formavo demokratų ir respublikonų sutarimą, iliuzijas.

Kaip ir dera finansinei ir Interneto tinklo supervalstybei, JAV į Rusijos invaziją į Ukrainą atsakė maždaug tokiu pat arsenalu, kokį 1998 m. apibūdino Summersas: „AIG“ – draudimo srityje, „McDonald’s“ – greito maisto, „Walmart“ – mažmeninės prekybos, „Microsoft“ – programinės įrangos, Harvardo universitetas – švietimo srityje, CNN – televizijos naujienų srityje.“

JAV pradėjo finansinį karą prieš V. Putino Rusiją, JAV kredito kortelių bendrovės atsisakė Rusijos vartotojų, o „McDonald’s“ sudavė Rusijai triuškinantį smūgį.

Mes vis dar gyvename materialiame pasaulyje

Galbūt finansinių ir ekonominių sankcijų pakaks, kad Rusija atsitrauktų. Tačiau VFR, didžiausia po JAV NATO ekonomika, priklauso nuo Rusijos naftos ir dujų, kurias vokiečiai ir toliau perka, iš dalies subsidijuodami V. Putino kariuomenę.

Tuo pat metu Kinija, didžiausia pasaulio valstybė ir didžiausia (pagal perkamosios galios paritetą) ekonomika, daugelyje gamybos sričių pranokstanti JAV, gali padėti Rusijai atlaikyti Vakarų sankcijas. Kinija ir Rusija tai laiko bendro kryžiaus žygio, kuriuo siekiama išstumti JAV iš šių šalių įtakos zonų, dalimi.

Net ir tie, kurie naudojasi JAV priklausomybe nuo Kinijos – Silicio slėnis, universitetai, Volstritas, žaliosios technologijos, kurioms reikalingas importas iš Kinijos – dabar priversti suvokti, kad vis dar gyvename materialiame pasaulyje, kuriame šalys gali tapti didžiosiomis galybėmis dominuodamos ne pasaulinėse bankų ir draudimo rinkose, o energijos ir mineralų, augindamos javus ir gamindamos materialius dalykus.

Rusijai ir Ukrainai tenka daugiau nei ketvirtadalis pasaulinio kviečių eksporto. Rusijai ir Baltarusijai tenka beveik pusė pasaulinio kalio – pagrindinės trąšų žaliavos – eksporto, o Rusijai tenka daugiau kaip penktadalis žemės ūkyje naudojamo amoniako eksporto.

Kinija dominuoja daugelio pagrindinių naudingųjų iškasenų pasaulinėje gamyboje tiek tiesiogiai (ji išgauna 63 % retųjų metalų ir 45 % molibdeno), tiek netiesiogiai, nes investuoja į ličio kasyklas Australijoje, platinos kasyklas Pietų Afrikoje ir kobalto kasyklas Kongo Demokratinėje Respublikoje (žr. toliau).

JAV yra priklausomos nuo importo

Prieš kelis dešimtmečius JAV pati kasė ir perdirbinėjo daugelį naudingųjų iškasenų, kurias dabar importuoja. Tačiau dėl pigios darbo jėgos užsienyje, pernelyg griežtų aplinkosaugos taisyklių šalyje ir fantazijų apie postmaterialinę „informacinę ekonomiką“ atsiradimo JAV vyriausybė leido bendrovėms uždaryti daugelį kasyklų, o kitos bendrovės uždarė JAV gamyklas.

Energetikos rinkos analitikas Markas P. Millsas rezultatą apibūdina taip: „Dar 1990 m. JAV buvo pirma pasaulyje pagal mineralinių išteklių gavybą. Šiandien jie yra septintoje vietoje… Dar svarbesnė yra strateginė priklausomybė nuo tam tikrų svarbiausių mineralinių išteklių, kaip pažymėjo JAV geologijos tarnyba.

1954 m. JAV buvo 100 proc. priklausomos nuo 8 mineralinių išteklių importo. Šiuo metu jos yra 100 proc. priklausomos nuo 17 mineralų importo ir daugiau nei 50 proc. priklausomos nuo 29 plačiai naudojamų mineralų importo. Kinija yra pagrindinis pusės iš šių 29 mineralų tiekėjas.“

Kartu su „laisvosios rinkos“ globalizmu aplinkosaugos judėjimai kelia grėsmę JAV ir jos sąjungininkių ekonomikai.

Atmesdami asketiškas senųjų Maltuso kairiųjų pažiūras, kurios ragino savanorišką asketizmą, ekonomikos „susitraukimą“ ir gyventojų skaičiaus mažinimą per antinatalizmą, pagrindiniai aplinkosaugininkai, tokie kaip Alas Goras ir jo kolegos Europoje, optimistiškai teigia, kad dabartinės technologijos leidžia greitai pereiti nuo iškastinio kuro ir branduolinės energijos prie saulės, vėjo ir hidroenergijos, nesumažinant Vakarų gyvenimo lygio ir nesunaikinant Vakarų pramonės likučių.

Tačiau pasaulinės naudingųjų iškasenų gavybos ekspertai pateikia kitokius vertinimus.

Laiške Jungtinės Karalystės Klimato kaitos komitetui jie pateikia tokius skaičius:

„Metalų ištekliai, reikalingi tam, kad nuo 2050 m. visi lengvieji automobiliai ir furgonai būtų varomi elektra, o nuo 2035 m. būtų parduodami vien tik baterijomis varomi automobiliai:

visus šiuo metu Jungtinėje Karalystėje registruotus automobilius (išskyrus sunkvežimius ir furgonus) pakeitus elektra varomomis transporto priemonėmis (išskyrus sunkvežimius ir mikroautobusus), reikėtų 207 900 tonų kobalto, 264 600 tonų ličio karbonato, mažiausiai 7 200 tonų neodimio ir disprožio ir 2 362 500 tonų vario.

Tai beveik dvigubai daugiau nei bendra metinė pasaulinė kobalto gamyba, beveik visa pasaulinė neodimio gamyba, trys ketvirtadaliai pasaulinės ličio gamybos ir 12 % 2018 m. pasaulinės vario gamybos.

Net, jei nuo 2035 m. būtų užtikrintas tik jau įsipareigotas metinis elektrinių transporto priemonių tiekimas, Jungtinė Karalystė turėtų importuoti kobalto tiek, kiek per metus reikia visai Europos pramonei…

„Žaliosios energijos“ naudojimo elektra varomoms transporto priemonėms iššūkiai: jei planuojamoms elektra varomoms transporto priemonėms gaminti bus pasirinktos vėjo jėgainės, joms pastatyti prireiks dar vienerių metų visos pasaulio vario gamybos ir dešimties metų pasaulinės neodimio ir disprožio gamybos.“

Šiuo metu pasaulyje išgaunama ir perdirbama nepakankamai kobalto, neodimio ar ličio, kad Jungtinė Karalystė galėtų pasiekti savo ekologiškos ekonomikos tikslus ateinančios kartos laikotarpiu.

Tačiau joje gyvena tik 67 mln. gyventojų. JAV yra 330 milijonų, o visame pasaulyje – beveik 8 milijardai. Taigi paskaičiuokite…

Inovacijoms reikalinga intelektinė laisvė

„Švari“ energija nėra švari. Saulės, vėjo ir hidroelektrinėms reikalingų iškasenų gavyba, kaip ir gamtinių dujų bei naftos gavyba, reikalauja didelio masto kasybos, kraštovaizdžio ir vietos ekosistemų naikinimo.

Už tai, kad buvo atkreiptas dėmesys į šį akivaizdų faktą, kairiųjų režisieriaus Michaelo Moore’o dokumentinį filmą „Žmonių planeta“ pasmerkė žaliųjų lobistai, o patį Moore’ą užsipuolė kairieji.

Kai kurios demokratinės šalys, pavyzdžiui, Australija, Kanada ir JAV, turi didelių naudingųjų iškasenų išteklių, tačiau daug šalių, turinčių didelių naudingųjų iškasenų išteklių, yra autokratinės arba yra silpni pokolonijiniai režimai: Kinija (auksas, alavas ir boksitas, naudojamas aliuminio gamybai), Indonezija (nikelis, alavas, auksas) ir Rusija (nafta, dujos, nikelis).

Pusė pasaulio kobalto atsargų yra vienoje šalyje – Kongo Demokratinėje Respublikoje. Gali būti, kad kai kuriems iš šių mineralų bus rasta pakaitalų arba jie galės būti gaminami sintetiniu būdu. Tačiau kitais atvejais žaliavų, reikalingų pažangiai pramoninei visuomenei, telkiniai gali suteikti tam tikroms šalims didžiulį ekonominį pranašumą.

Pirmojo šaltojo karo metu ir po jo, daugelis žmonių Vakaruose manė, kad kapitalizmas siejamas su demokratija ir liberalizmu, o komunizmas – su autokratija. Tačiau išteklių kapitalizmu arba viena preke pagrįstą ekonomiką taip dažnai valdo diktatūros arba oligarchijos, kad šis reiškinys dar vadinamas „išteklių prakeiksmu“.

Norėdama sėkmingai dalyvauti pasaulinėje gamyboje, šalis turi turėti gerai išsilavinusią darbo jėgą, o inovacijoms reikia didelės intelektinės (jei ne politinės) laisvės.

Tačiau jei vyriausybė ar ekonominis elitas uždirba pinigus tiesiog parduodami savo kasyklų ar ūkių produkciją kitoms šalims, jie neturi paskatų rūpintis švietimu ar daugumos gyventojų teisių gerbimu, tačiau turi paskatų pavergti kalnakasius ar ūkių darbininkus.

O jei kelias į asmeninę politinę valdžią ir turtus šalyje veda per naftos telkinių, kasyklų ar žemės ūkio paskirties žemės kontrolę, ambicingi žmonės bus linkę atsisakyti rinkimų ir užgrobti valdžią bei išteklius per žmogžudystes ir perversmus.

Elito „priklausomybė“

Amerikiečiai turėtų atpažinti šį dėsningumą savo istorijoje. Jungtinių Valstijų „pirmapradė nuodėmė“ buvo ne vergija ar rasizmas, o plantacijų ekonomika.

Plantacijų savininkams Pietuose – oligarchams, kurie iš pradžių augino tabaką, o paskui medvilnę eksportui, – nerūpėjo, kokios rasės yra jų nelaisvi darbininkai; jie pasirinko afrikiečius ir afroamerikiečius vergus tik po to, kai nepavyko bandymai išnaudoti Amerikos indėnų darbo jėgą ir Europos samdomus tarnautojus.

Kaip nurodo Barbara Fields ir kiti mokslininkai, rasizmas buvo suformuluotas ir taikomas Pietuose siekiant racionalizuoti darbo jėgos išnaudojimą plantacijų sistemoje tiek prieš vergovės panaikinimą, tiek po jo.

XIX a. JAV pietų oligarchija, kaip ir XXI a. Saudo Arabijos teokratinė monarchija, toli gražu nebuvo „atsilikusi“, bet buvo modernybės produktas.

Pramonės plėtrai Britanijoje ir JAV šiaurėje augant, pietų medvilnės paklausa jų gamyklose didėjo ir medvilnės valdovai praturtėjo taip pat, kaip iš pasaulinės pramonės plėtros praturtėjo šiuolaikinių naftos valstybių monarchai ir kariniai diktatoriai.

Pietiniai plantatoriai ir Saudo Arabijos princai darė tą patį, ką ir Rusijos oligarchai, perdirbdami pramoniniuose regionuose sukauptą turtą, importuodami pramonines prekes, atostogaudami užsienyje ir pirkdami prabangų nekilnojamąjį turtą.

Tokia elito „bendra priklausomybė“ yra įsišaknijusi pramoniniame kapitalizme. Kuo pažangesnės technologijos, tuo turtingesni tampa tie, kurie sąžiningomis priemonėmis arba per jėgą ir apgaulę kontroliuoja gamybos priemones ir energijos tiekimą.

Kūrybingo verslininko genialumas įvairios pramonės ekonomikoje, kuris naujoviškomis prekėmis gerina dirbančiųjų klasės gyvenimo kokybę, gali netiesiogiai sukurti atitinkamą turtą neturtingose šalyse, kurias valdo paveldimos klikos ar kariniai diktatoriai ir kuriose yra nepakeičiamų mineralinių išteklių telkinių.

Neprisitaikę išteklių karams

Taigi, ekologinis perėjimas nebūtinai lems liberalų ir demokratinį pasaulį. Veikiau tai gali garantuoti, kad ateityje naftos turtingiems oligarchams teks dalytis savo sąskaitomis Šveicarijos bankuose, prabangiais Londono ir Niujorko rajonais ir aukščiausios klasės mokyklomis Naujojoje Anglijoje su kobalto grafais ir ličio lordais, kurių jachtos ir dvarai bus tokie pat įspūdingi kaip Jeffo Bezoso ar Putino kleptokratų.

Ateities liberalios demokratijos šalių politikų kartoms gali paaiškėti, kad jiems teks visą gyvenimą liaupsinti prezidentą, kuris valdo didelį boksitų telkinį, arba chuntą, kurios šalyje yra samario telkinys.

Galiausiai, tokios didžiosios valstybės kaip JAV, nusprendusios atsisakyti ištisų gamybos ir žaliavų gavybos bei perdirbimo sektorių, gali suprasti, kad dominavimas pasaulinėse draudimo, investicinės bankininkystės ir karinių pajėgų rinkose nebūtinai padės joms būsimoje pasaulinėje konkurencijoje dėl išteklių.

Michael LIND, Žydų panorama

Autorius yra Teksaso universiteto profesorius ir „New America“ bendradarbis. Naujausia jo knyga vadinasi „Naujasis klasių karas: gelbstint demokratiją nuo vadybinio elito“.

 

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top