- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Lietuva čia ir dabar. Sarmatijos identitetas

Šventovydas

Kalbėti apie Lietuvos istoriją, ypač senąją, nėra labai paprasta. Lietuva į istoriją, vakarietišku istorijos mokslo supratimu, įkrenta XIII a. kai atsiranda daugiau rašytinių šaltinių, kalbančių apie Lietuvių valstybę (šaltiniai išimtinai nepasaulietiniai). Šiuo metu vyrauja požiūris, kad Lietuvos valstybė susiformavo būtent XIII a. viduryje vieninteliam karūną gavusiam Lietuvos valdovui Mindaugui ėmus jungti žemių kunigaikščių valdas į centralizuotą darinį, netikėtai, per šimtmetį, tapusį viena didžiausių Europos valstybių. Ši epocha paženklinta kruvinų politinių – religinių karų.
Vėliau Lietuvos valstybingumas blanko, sekė unijų su Lenkija amžiai, pasibaigę šiltu Jekaterinos II prieglobsčiu. Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. Lietuva iš esmės nežymima žemėlapiuose, išskyrus dvidešimtį tarpukario valstybingumo metų, iš esmės lemiamų moderniam Lietuvos valstybingumo supratimui. Lietuva šiandien, kaip ir tarpukariu – tautinė valstybė, jai susiformuoti reikalingos prielaidos glūdi sudėtinguose XIX a. procesuose – tautų imperijų formavimesi. Todėl būtent šiandien kyla klausimas ar XIX a. struktūros vis dar reikalingos, būtinos. Postmodernioji mintis siūlo pasaulio kaip kaimo modeliuotę, taip gi ji pamažu užmiršta ir nacionalines tapatybes protingai siūlydama neužmiršti tradicijų ir klasikinių vertybių.

Tik ar tokia jauna, vos pilnametystės sulaukusi, valstybė pasiruošusi priimti šiandienos iššūkius? Turbūt taip, juk Lietuva – drąsi šalis (bent jau parlamentas mato ją tokia). Šiandieną vėl įmanoma žvilgsnį į regioną, kuriame esame, kreipti panašiomis sąlygomis, kaip XIII a. jeigu darysime prielaidą, kad didžioji Rusia nėra savo galybės viršūnėje, o regionas geopolitiškai tebėra inertiškas (gal kiek įžūliai, leidžiant sau nekreipti dėmesio į šlubuojančią žilagalvę ES). Ukraina, Baltarusija ir Lietuva turi nemaža bendros istorijos, kuri pastaruosius kelis šimtus metų įvairių ideologijų buvo sėkmingai ignoruojama, nors pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos kursas linksta palaikyti draugiškus ir solidarumu grindžiamus santykius (ypač su Ukraina). Taigi vėl darosi įmanoma kalbėti apie galimybę sukurti naują, strategiškai unikalią, nūdienos geopolitiniame kontekste, politinę – ekonominę struktūrą, apimančią Lietuvą, Ukrainą ir Baltarusiją, ir turinčią potencialo iš esmės performuoti regiono galios centrus (drąsi vizija drąsiai šaliai). Šioje vietoje gali kilti abejonė dėl neva akivaizdaus nesuderinamumo, tačiau nesuderinamumas ir žymiai akivaizdesnis veikiau yra dirbtinė ir niekada neveikusi „Baltijos šalių“ struktūra, taip „natūraliai“ susiklosčiusi po Sovietų imperijos griūties.

Lietuva į „istorijos rašymą“ smarkiai pavėlavo, o ir ją rašė įvairių režimų atbukinta plunksna. Nereikėtų stebėtis, kad jėzuitiška istorijos rašymo tradicija universitete ir liko jėzuitiška (sekuliarizuota, tačiau ne dedogmatizuota), nors dabarties istorikams ir reikėtų iš romantikų, nepažinusių istorijos mokslo, kaip siekiančio pasakyti „kaip iš tikrųjų buvo“, pasimokyti drąsos stojant prieš negailestingą „faktų diktatūrą“(ne paslaptis, kas diktavo faktus). Taigi šiandien nuo Romos, diktatūros ir ideologijos įtakų apvalytas Istorijos mokslas vis dar traktuoja Lietuvos (Lietuvos vartoju siekiant susitarimo, o ne tikslumo) proistorę, kaip neraštingą, „primityviai organizuotą“ ir stabmeldišką.
Nūdieną populiaru kalbėti apie lietuvių identiteto problemas, šios temos aktualumas ar prasmingumas išties nekelia abejonių, o istorija, žinia, yra neatsiejama savimonės dalis. Todėl kviečiu į praeitį pažiūrėti šiek tiek kitaip, nei tai siūlo daryti vyraujantis diskursas, kartu būtovėje randant modelių ar būdų įmanomų, aktualizuoti dabartyje, siekiant harmoningo, prasmingo ir džiuginančio būvio. Esu surinkęs ir pagal naujausius tyrimus modifikavęs 4
hipotezes, kurios viena kitą papildo ir paaiškina, taip sudarydamos vientisą teoriją apie baltų/slavų regiono raidą nuo žmonių atsikraustymo iki krikščionybės priėmimo. Toliau pateiksiu šias hipotezes ir svarbiausius faktus (nepateikiu jų visų, nes tai jau sudarytų neploną knygą), kurie man leidžia jas kelti.

1. Tarp Maskvos ir Berlyno bei Baltijos ir Juodosios jūros egzistavo vieninga kultūra.

Visų pirma, remiuosi naujausiais genetiniais ir antropologiniais tyrimais, pirmiausia V. Kučinsko studija „Genomo įvairovė: lietuviai Europoje“ ir pačiais naujausiais interviu, bei Rimanto Jankausko studijomis. Pasak jų, genetiškai ir išoriškai yra panašiausios baltų ir slavų etninės grupės, tiek lyginant dabartinius žmones ir ypač archeologiniuose kasinėjimuose randamus palaikus.
Sekantis šaltinis yra kalbotyros tyrimai. Egzistuoja trys slavų atsiradimo teorijos, bet remiantis naujausiais prūsų ir pietų bei rytų slavų lyginamosios kalbotyros tyrimais (remiuosi daugiausiai Vladimiru Toporovu ir Vytautu Mažiuliu, šios studijos aprašytos daugelyje jų knygų, kaip pavyzdį galiu pateikti Vytauto Mažiulio “Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai”) įtikinamiausia yra teorija sakanti, jog slavai buvo pakraščių protobaltai stipriai paveikti kitų kultūrų įtakos.
Trečiasis šaltinis yra tautosaka. Stebinantys panašumai tarp slavų ir baltų mitologijos (trinario pasaulio medžio motyvas, žalčio, vandens simboliai) išsamiausiai archeomitologiją tyrė Marija Gimbutienė, todėl remiuosi daugiausia jos studijomis „Senoji Europa“; „Senovės baltų simboliai“. Taip pat labai svarbus ir, mano manymu, raktas į senąsias slavų ir baltų kultūras yra dievas, priimtas laikyti pagrindiniu senajame slavų tikėjime – Šventovydas (Sventevith, Svetovid, Suvid, Svantevit, Svantovit, Svantovít, Swantovít, Sventovit, Zvantevith, Świętowit, Światowid, Sutvid, Vid) (pav.1.1). Vis dėl to aš manau, kad jis buvo ne tik slavų, bet slavų ir baltų esminis simbolis. Dievas Šventovydas yra keturių veidų dievas su skirtingų spalvų keturiomis pusėmis. Kiekviena pusė yra pažymėta skirtingu simboliu. Slavų etnologai teigia, kad spalvos galėjo būti susijusios su skirtingų spalvų Rasų egzistavimu

Juozas Augulis, Dominykas Čečkauskas

šaltinis: arturas.vdnet.lt

Gerbiami skaitytojai, dėl vietos stokos straipsnio tęsinys įdėtas PDF formatu. Paspauskite žemiau esančią nuorodą norėdami skaityti visą straipsnį.

  Lietuva čia ir dabar. Sarmatijos identitetas (2,0 MiB, 1 505 atsisiuntė)