- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

MIP įtaka ir poveikis visuomenės gyvenimui

Ar galima sakyti, kad masinės informacijos priemonės neturi įtakos individo gyvenimui, jei jis nežiūri televizoriaus, neskaito laikraščių, neturi interneto ir t.t.? Ne – bet kuriuo atveju MIP(masinių informacijos priemonių) poveikis jo gyvenimui milžiniškas. Per kitų žmonių santykį su juo, per įstatymus galiojančius šalyje, kurioje jis gyvena ir reglamentuojančius jo paties gyvenimą ir t.t. Tačiau retas apie tai susimąsto – dauguma ieško jų sunkaus gyvenimo kaltininkų ne ten, kur jie iš tiesų yra, nes tikrieji slepiasi už uždangos – užkulisiuose.

Šiandien nerasime tokio žmogaus, kuris neturėtų savo asmeninės nuomonės apie bet kurį, šalyje, regione ar pasaulyje vykstantį įvykį, apie kurį jis yra gavęs bent kokią informaciją.

Gerai tai ar blogai? Galima būtų tą įvardinti, kaip pozityvų dalyką, jei ta nuomonė būtų susidariusi remiantis asmenine patirtimi ar bent jau garantuotai patikimu šaltiniu, tačiau juk akivaizdu, kad nė vienas mūsų negali dalyvauti visuose įvykiuose pats fiziškai ir viską matyti savo akimis bei girdėti savo ausimis, nekalbant apie istorinius įvykius, kurie vyko asmeniui dar net negimus. Tai apie kokį čia patikimumą galima kalbėti, kai tuo, kas pateikiama tikima be jokių garantijų ar įrodymų?

Savaime peršasi išvada, kad visų tų nuomonių pagrindas yra išoriniai ir dažniausiai nepatikrintos informacijos šaltiniai, kuriuos įprasta vadinti MIP (masinės informacijos priemonės). Kalbant apie informacijos patikimumą – šiandien jos ir patikrinti dažniausiai nėra jokių galimybių – informacijos srautas toks didelis, kad tiesiog vos spėjama jį peržiūrėti(išklausyti), jau net nekalbant apie tai, kad kažką ten tikrinti. Kitas dalykas – nėra fizinių galimybių patikrinti – negalime nuvažiuoti sakykime į Libiją ir paklausinėti vietinių, kaip iš tikro vyko tas karas.

Kas liečia informacijos šaltinių patikimumą, tai teko girdėti vieno žmogaus nusistebėjimo(beveik pasipiktinimo) šūksnį, kai jo pašnekovas pavadino per TV girdėtą žinią paprastu melu: – „Tai negi jie ten meluoja?! Negali būti!“, kas rodo, jog daugeliui tie šaltiniai vos ne, kaip šventas tiesos upelis.. Ir tokių tikrai nemažai.

Gauti patikimą informaciją apie tai, kas vyksta šalyje ar pasaulyje, yra ganėtinai sudėtinga – ką patvirtina visose šalyse egzistuojančios įvairios žvalgybos ir šnipinėjimo organizacijos, skirtos rinkti ir rūšiuoti patikimą informaciją ir tiekiančios ją šalių valdantiesiems (tiems, kam priklauso), nors ir ten būna atvejų, kai žinia tiesiog iškraipoma, norint nuslėpti dalyvavusių įvykyje (akcijoje) tapatybes….

Mūsų vietinės (Lietuvos) MIP, iš užsienio nepriklausomų informacinių agentūrų gaunamos informacijos patikrinti taip pat dažniausiai neturi galimybių, todėl tam, kad neatsilikt nuo kitų skelbia(skleidžia) informaciją ne tik, kad jos netikrinę, bet dažnai net su grubiomis gramatinėmis klaidomis, kad tik greičiau ją išleisti į eterį.. Apie informacijos patikimumą ar teksto rašybos kokybę dažnai galima tik pasvajoti. Žemiau pateikta principinė informacijos sklaidos schema, kur galima matyti, kad pagrindinę užsienyje vykstančių procesų, reiškinių, įvykių ir pateiktų idėjų (pasiūlymų) interpretaciją mūsų vietinės MIP gauna iš didžiųjų, pasaulinio lygmens informacinių agentūrų, po ko jau pateikia šalies visuomenei.:

paveikslėlis

„GP – globalus prediktorius, informacinių imperijų vadas (nereikia suprasti, kaip vieno asmens – tai neoficiali organizacija(-os), imperija). Pats GP informacijos nerenka, tačiau būtent nuo jo priklauso, kaip – kokiu būdu pasauliui bus pateikta ar nutylėta kažkokio reiškinio, įvykio, proceso ar ideologiškai naujo požiūrio informacija.“

Ir kai mums atrodo, kad žinią mums skelbia mūsų vietinės žiniasklaidos priemonės, tai reikėtų prisiminti šią aukščiau pateiktą schemą, kuri aiškiai rodo, kad pasaulio- tarptautinių įvykių klausimais ar ideologiniais, nustatančiais mūsų(ir pasaulio) visuomenės raidos kryptį – kelią rodo vos tik keletas žiniasklaidos tūzų, kurie suprantama turi savo savininkus ir valdytojus suinteresuotus tam tikra pasaulio raidos kryptimi ir žinančius, kaip įtakoti visuomenių ėjimą ta kryptimi.

Pabandykime pažiūrėti, kiek tos „nepriklausomos“ agentūros yra nepriklausomos teikdamos mums savo „teisingą“ informaciją.
BBC yra dotuojama iš Didžiosios Britanijos biudžeto, t.y. gauna dalį savo atlyginimo iš valstybės. Jos biudžetas oficialiais duomenimis yra 4.3 milijardo svarų sterlingų. Ir suprantama, kad už tai turi vykdyti kai kurias rašytas ir nerašytas sąlygas. Prie rašytų priskiriama tai, kad ji negali savo laidose naudoti komercinių reklamų. O nerašytos? Apie jas mums nepasakys niekas, tačiau matydami pateikiamą medžiagą suprasime.
BBC pasiekia daugiau nei 200 šalių ir yra prieinama daugiau nei 274 milijonams namų ūkių, pralenkdama artimiausią konkurentą CNN,  pasiekiantį apie 200 mln. namų ūkių. Žinios transliuojamos 33 kalbomis. Tai oficialūs laisvai prieinami duomenys.

Galima įsivaizduoti koks tai propagandos aparatas (BBC ir CNN), kurį retransliuoja mažesnės naujienų agentūros, net nesivargindamos kažką tikrinti.. O kam? Juk niekas nesugebės paneigti šių informacijos sklaidos gigantų paskleisto turinio, arba bent jau jo interpretacijų. Tai paprasčiausias verslas (žemesnėse grandyse) ir gigantiškas šalių visuomenių požiūrio ir nuomonių formavimo visais klausimais propagandos aparatas (aukštesniosiose grandyse), tuo pačiu valdant valstybių vyriausybių ir įstatymų leidybos organų narius, spaudžiant priimti tokius ar kitokius įstatymus.

Paklausite – o kaip MIP gali juos valdyti? – Ogi beveik tiesiogiai. Pažiūrėkime kas vyksta ir visada vyko prieš eilinius rinkimus, koks vykdomas informacinis puolimas prieš neįtikusius politikus ir kaip liaupsinami tie, kuriuos „reikia liaupsinti“. Visuomenės nuomonė apie tą ar kitą politiką formuojama būtent MIP „rankomis“, pateikiant ne bešališką informaciją, o jos interpretaciją ar net dezinformaciją.
Kiekvienu atveju sprendžiama atskirai – kokią informaciją pateikti, kokią iškreipti, o kokią apskritai nutylėti, jei jau neįmanoma nieko kito.

Reikia suprasti, kad pasaulį valdo informacija ir jos kryptinga sklaida, kuri įtakoja visuomenių raidą ir jų vystymąsi ta ar kita kryptimi. Ir tie, kieno rankose sukoncentruotos informacijos(dezinformacijos) sklaidos imperijos – tie ir valdo pasaulį.

Ar daug ką esate skaitę ar girdėję iš oficialių MIP apie įvykius Islandijoje, apie tai, kaip ji viena apgynė savo piliečių interesus atlaikiusi milžinišką pasaulio MIP spaudimą, o dabar atvirai pasisakė, kad ji nestos į jokias €uro sąjungas? Nieko negirdėjote tiesa? Arba jei ir skaitėte – tai iš mažesnių informacijos šaltinių. Čia tas atvejis, kai MIP sumeluoti negali, nes tektų nurodyti šaltinius, tad buvo pasirinktas nutylėjimo kelias.
Čia keletas šaltinių šiais klausimais:
Revoliucija apie kurią visi nutylėjo
Demokratija 2-0 Islandijos žmones patys kuria naująją konstituciją
Islandija nebenori į ES

Visi puikiai žinome istoriją apie R. Paksą, kai faktiškai už pilietybės grąžinimą J. Borisovui, turėjusiam Lietuvoje savo verslą, jam buvo surengta apkalta. Ir niekam nebuvo įdomu, kad tas verslininkas gyveno Lietuvoje, buvo stambus darbdavys bei mokesčių mokėtojas, ir būtų tą pilietybę ir taip gavęs. Tiesiog tuo metu buvo reikalinga R. Paksą pašalinti ir tas buvo padaryta.

Buvęs prezidentas V. Adamkus tokių abejotinų pilietybių yra suteikęs ne vieną (pvz.: A. Gomelskiui, Maskvos CSKA krepšinio komandos treneriui, net nemokančiam lietuviškai, M. Sadekovui irgi nemokančiam lietuvių kalbos ir net mažamečiui belgui N.Kanovič ir kt.), tačiau niekam tai neužkliuvo ir praėjo, kaip sviestu patepta.

Du panašūs atvejai, tačiau kokios skirtingos valdžios ir MIP reakcijos, iš ko galima drąsiai daryti išvadą, kad visuomenei viskas pateikiama tik taip, kaip reikia suinteresuotiems asmenims ar grupuotėms.

Pažiūrėkime į nesenus įvykius liečiančius B. Vėsaitę, buvusią ūkio ministrę. Koks triukšmas kilo, kai ji nuskrido privačiu „Arvi“ bendrovės lėktuvėliu į Kazachstaną. Kuo konkrečiai pakenkė Lietuvai ar apskritai kokį padarė nusikaltimą? Jokio, nes niekuo ir nebuvo apkaltinta. Tačiau didžiosios MIP išpūtė tokį burbulą iš šio skrydžio, jog atrodė, kad ūkio ministrė vos ne didžiausia nusikaltėlė. Tačiau didžiausias jos nusikaltimas greičiausiai buvo tas, kad ji nuo pat pradžių pasisakė prieš VAE, kaip ekonomiškai nepagrįstą projektą.

O kaip yra priimami įstatymai? Kokiu pagrindu ir kuo remdamiesi deputatai kuria, pateikia, balsuoja už siūlomus įstatymus? Kas įtakoja jų pasirinkimą? Suprantama, kad jie remiasi pirmiausia savais įsitikinimais, sava pasaulėžiūra ir turima nuomone aptariamu klausimu. O iš kur ta nuomonė ar įsitikinimai susidarė? Dažniausiai jie yra aplinkos įtakos rezultatas. O kas ta aplinka? Tai informacinis laukas, kurį pastoviai įtakoja bei papildo įvairios MIP, valstybės propagandos struktūros, suinteresuotų grupuočių propaganda ir t.t. Kaip pavyzdžiui VAE reklama prieš referendumą, A. Čekuolio pasisakymai ir t.t..

Žmogus neturėjęs savo tvirtos nuomonės kažkokiu svarbiu šaliai klausimu, tokiomis sąlygomis greitai apdorojamas, pateikiant jam informaciją (dezinformaciją, interpretaciją), formuojančią būtent tokią, kokios reikia jo poziciją tuo klausimu. Juk propaganda svarbiais visuomenei klausimais pilasi visais MIP kanalais nuo ryto iki vėlaus vakaro ir kaip taisyklė visada viena kryptimi.

Tai ar verta stebėtis, kad priimami tokie įstatymai, kuriems mąstanti ir matanti visuomenė, kaip įmanydama priešinasi? Juk tie nabagai deputatai tiesiog neatlaiko tokio slėgio į smegenis, ypač jei prisideda dar ir suinteresuotų partiečių spaudimas…

Šiandien matome, kaip pastoviai yra stumiami (ir atrodo jau tuoj būsiantys prastumti) įstatymai neva skirti užkardyti smurtą prieš vaikus (Justitia juvenalis), smurtą prieš moteris, lyg nepakaktų paprasto įstatymo prieš smurtą apskritai? Kam tie skirstymai?

Skirstymai – tai visuomenės skaldymas, siekiant nuslėpti tikrąją tų įstatymų esmę ir tikslą… Ir tam pridengti pilami milžiniški srautai dezinformacijos. Pavyzdžiui stumiamoje Lietuvai pasirašyti tarptautinėje konvencijoje, neva siekiančioje apginti moteris patiriančias smurtą, iš tiesų mažytėmis raidelėmis įrašyta sąlyga, kurioje teigiama, kad žmogaus lytis – tai socialinis konstruktas, nesutampantis su biologine prigimtimi. Ją pasirašius Lietuva bus priversta įteisinti ir „gender identity“ lyties sampratą.

Surasti kažką tikrai naudingo tokio jovalo sraute gana sudėtinga ir tam tiesiog reikia žinių. Teisingai supratote – tam, kad susirasti bent kiek patikimesnės informacijos jau reikia specifinių žinių, kaip tą daryti, kurių mūsų eiliniai deputatai dažniausiai net neturi ir pilnai pasitiki žiniasklaida bei savo partijos ideologais, apie kuriuos jau būtų visai atskira kalba, todėl ją čia praleisime.

Ir štai, sutraukę visą šį skelbiamą jovalą į save, susidarę savo nuomonę ir priėmę tam tikrą poziciją (dažniausiai stumiamą MIP) sakykime skalūnų dujų klausimu, mūsų deputatai kuo gražiausiai priima šaliai nenaudingus(žalingus) įstatymus, kaip pavyzdžiui, nuodingų ir kenksmingų atliekų laidojimo po žemėmis klausimu. Ar jie kvaili, o gal visi parsidavę Chevronui?
Kas nebūtų nuostabu, juk Chevronas turi pakankamai pinigų, kad panorėjęs galėtų nupirkti visą Lietuvą. Juk pinigai – tai niekuo nepadengti popieriai, kurių pasaulyje vis daugėja, o Lietuva – realus turtas, kuris nesigamina, nesidaugina ir nepinga, yra unikalus ir nepakartojamas.

Tačiau nežiūrint į tai, MIP eskaluojamas Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, kai net kvailiui aišku, jog teritorija yra unikalus dalykas, suteikiantis mums teisę gyventi ir išgyventi, o pinigai, kaip oras – jų valgyt nepavyks, jei niekas kitokio maisto neparduos.

O, jei kas ir parsidavė Chevronui, tai greičiausiai vienetai, o didžioji dauguma paprasčiausiai tiki tuo, kuo jiems praplovė smegenis oficialios MIP ir partijos ideologai. Neva skalūnų dujos atvers Lietuvai naujus horizontus, nors pakaktų tiesiog paskaičiuoti kas yra brangiau – ar skalūnų, ar gamtinių dujų gavyba ir kas čia galėtų būti tada pigiau – ar pirkti pigesnes gamtines dujas, ar brangesnes išgautas Lietuvoje Chevrono. Jau net nekalbant apie užterštumo grėsmę.

Tačiau tie nabagai savo ribotumo dėka tiesiog negali patikėti, kad juos gali apgauti, kaip vaikus. Prisiminkime Mazuronio kelionę į JAV, Pensilvanijos valstiją, kur lankėsi domėdamasis skalūnų dujų klausimu. Jį ten greitai įtikino, kad reikalas vertas dėmesio. O ar jis buvo specialistas šiuo klausimu, suprato, ką jam ten rodė ir aiškino? Ne daugiau, nei aš ar jūs. O dauguma didžiųjų MIP šiuo klausimu triūbija unisonu: – skalūnų dujos numuš dujų kainas pasaulyje, baigsis Gazprom monopolija, Lietuva apsirūpins dujomis N metų į priekį ir t.t. ir pan. Nors pakaktų paprasčiausiai, kaip jau buvo minėta, palyginti skalūninių ir gamtinių dujų gavybos savikainą, kad suprasti, kas gali būti parduodama pigiau ir kas laimės finansiškai tuo ar kitu atveju

Ir kas čia įdomiausia, jokios atsakomybės niekas už nieką neneša ir prieš nieką neatsako. Nei MIP skleisdamos šią dezinformaciją, nei mūsų deputatai priimdami gamtai, o tuo pačiu ir mums visiems žalingus įstatymus. O jei niekas neatsako, tai kam stengtis ieškant patikimos informacijos konkrečiu klausimu, kai yra įdomesnių reikalų? Pavyzdžiui per seimo posėdį palandžioti po savo ar kitų Facebook profilį. Juk informacijos paieška tai darbas, o čia šast, kaip patogu – viską pateikia didžiosios „Masinės Informacijos Priemonės“..kurias labiau tiktų vadint dezinformacijos priemonėmis. Ir nieko ieškot nereikia ir sąžinė rami, nors kažkur kirminas kirba – juk visuomenė kažkodėl protestuoja…

Oficiali šalies, vyriausybės, MIP pozicija apie privačią nuosavybę:

Nuosavybė – šventa ir neliečiama.. įdomu nuo kada tai tapo įprasta Lietuvoje?
Lietuvoje tas įvyko pradedant nuo 1990-ųjų metų, kai visi kas galėjo, t.y. turėjo priėjimą, prie niekieno (t.y. valstybės) turto, tą turtą ir perėmė į savo nuosavybę, arba kalbant oficialia kalba „privatizavo“ savo pačių (ar sėbrų esančių valdžioje) nustatytomis sąlygomis, o štai jau tada ta nuosavybė ir tapo tokia „šventa ir neliečiama“, kokia yra iki šiol. Ir kas įdomiausia, t.y. visai banaliai, kaip ir visose kitose šalyse tą nuosavybę susiėmė tie, katrie turėjo įtaką, valdžią ir galią tą padaryti – jų niekas nekontroliavo. Tačiau vėliau buvo išleisti įstatymai, kad niekas kitas to pakartoti jau nebegalėtų ir šiandien žmonės jau privalo įrodyti, kad jų turtas-lėšos įgyti legaliais keliais. Nors tiems, ankstesniesiems „prichvatizatoriams“ to visai nereikėjo ir nereikia iki šiol.

Tačiau šiandien didžiosios MIP aprašo atvejus, kai sugaunamas koks nabagas negalintis įrodyti, kad savo nuosavybę įsigijo teisėtai, bet jokiu būdu neužsimena apie tai, kaip buvo įgyta kita nuosavybė ir lėšos iki šio įstatymo įsigaliojimo, kas rodo, jog palaiko tą esamą „tvarką“ – juk iš tokios „tvarkos“, ją palaikant, galima turėti naudos. Visada labiau apsimoka nutylėti kompromituojančią informaciją laikant ją iki naudingo momento.

Visi karai, plėšimai, vagystės, korupcija.. visai tai kažkuriuo kampu yra susiję būtent su nuosavybe ir jos perėmimu, būtent todėl mums kasdien bandoma įpiršti, kad pirk, gauk, dirbk daugiau, kad galėtum įsigyti ir turėti daugiau. Pravedami įvairūs seminarai, kaip tapti sėkmingu, turtingu, milijonieriumi, kas apskritai laikoma siekiamybe…Nors būtent tik per nuosavybę esame vis labiau priklausomi, o su tuo ir vis labiau tampomi už virvučių. Juk per vargą ją įgiję, įtikėję, kad tai tikras turtas gyvenime ir vertinsime ją labiau, nesuvokdami, kad būtent per ją ir esame valdomi. Tie, kurie jas tampo puikiai žino, jog niekas nenorės palikti savo turto (buto, žemės, sodybos ir t.t.) užgyvento sunkiu darbu.

O pažiūrėkime į gyvūnus – pakanka juos gerai išgąsdinti kelis kartus ir jie apleidžia net pamėgtas vietas, nes suvokia, kad jos neša pavojų. Žmonės gi, turėdami žemę, sodybą ar butą, ką laiko dideliu turtu, jų apleisti nesiryš – gyvens net pavojingoje sveikatai aplinkoje, nes laikys, kad tai mažesnė blogybė, nei išsižadėti savo nuosavybės.

Ir vėlgi.. iš kur susidarė tokia nuomonė visuomenėje, kad turtas yra tai, kas priklauso asmeniui, o ne sakykime visuomenei? Rizikuoju būti apšauktas komunistu ar utopistu, kad kalbu apie visuomeninę nuosavybę, tačiau pažvelkime, kur atėjome su savo asmenine nuosavybe?

Vieni milijonieriai, kiti vos suduria galą su galu. Sakysite tegu dirba ir turės, bet juk būkime realistais – visi niekaip negali būti turtingi ir milijonieriai esamomis sąlygomis – kažkas juk turės dirbti gamyboje, žemės ūkyje, aptarnavimo sferoje, moksle, kultūros srityje.. Ar jie visi gali būti milijonieriai? – Kas gi gamins, jei visi prekiaus akcijomis ar kurs Informacines Technologijas? Ar galima privatizuoti meną, kultūrą, tautą, visuomenę?

Pasirodo galima, kai visuomenė nustekenama taip, kad nedrįsta net eiti į gatves ginti savo paprasčiausių žmogiškų teisių, bijodama, kad gali būti atimtos ir tos ubagiškos pašalpos ar dar labiau pablogintos gyvenimo sąlygos, kurias užsieniečiai vadina „Žemiau skurdo ribos“. Bijo pasirodyti mitinguose ar eisenose, kad darbdavys (jei žmogus dirba) neišmestų iš darbo. Bijo netekę darbo prarasti kitą nuosavybę, kurią paėmė banko lizingo pagrindu.

Baimė prarasti nuosavybę nebeleidžia eiti ir ginti savo teisės auklėti savo vaikus, ir net tų pačių teisių į tą pačią nuosavybę, kai ji atimama mokesčių pavidalu, kaip sakykime  – bedarbiai yra apmokestinti PSD mokesčiu. Čia juk atrodo  absurdo viršūnė. Bet iš tiesų tai tiesiog testas – kiek lankstus visuomenės stuburas. Ir kiek ji dar sugebės pakelti.  Nuosavybė jau pradeda trukdyti gyventi, tačiau dar kol kas ne visi tą supranta…

Ir apie visus šiuos aukščiau paminėtus dalykus skelbia MIP, tik juos interpretuodama ir pateikdama, kaip laisvosios rinkos dėsnius, kaip visiškai normalų dalyką, o kadangi mūsų seimūnai nėra vargšai, tai jiems ko gero atrodo, jog ir visi šalyje nėra vargšai, o kas vargšas – tai jam , pagal laisvosios rinkos dėsnius – taip ir reikia.. Kaip kartą yra pasakęs toks seimūnas A. Šedžius: „manau jog Lietuvoje apie pusę gyventojų gauna netoli 10 000 eurų atlyginimus“. Galime pažiūrėti šį pasisakymą (45 sek.) :
http://www.youtube.com/watch?v=yw6p85NWc_8

O jei jie visi taip galvoja? Ir tiki tuo, kas skelbiama MIP, manydami darantys gerus darbus Lietuvai? O protestuojančius prieš jų politiką priskirdami, kaip moko MIP, nacionalistams, fašistams, komunistams ir Rusijos agentams. Paskaičius žiniasklaidą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje išskyrus jos priešus daugiau nieko nebeliko – ar kas girdėjote, kad būtų kažkas pagirtas, kaip patriotas, kaip Lietuvai nusipelnęs žmogus? (neskaitant seimūnų ir prezidentės) . Lietuvoje tokių nėra – yra tik aukščiau paminėti priešai ir agentai. Tokia MIP kasdienė pozicija ir toks mūsų seimūnų tikėjimas tuo, ką ji skelbia.

Matyt tada reikėtų jiems tą tikėjimą sugriauti. Kad pradėtų galvoti nuosavomis smegenimis ir matyti pasaulį savo akimis, o ne per žiniasklaidos pateiktais interpretacijas. Tačiau galiu garantuoti, kad savaime tas tikėjimas MIP „tiesomis“ jokiu būdu nesugrius – nesugrius net jei mes pasirašysime milijoną peticijų ar sukursime du milijonus grupių Facebook, reiškiančių ryžtingus protestus prieš valdžios vykdomą politiką. Tam reikės padėti gerokai daugiau pastangų ir net ko gero reikės atsistoti nuo stalo ant kurio padėtas kompiuteris ir išeiti į gatvę, norint kad jie išgirstų ką iš tikro galvoja visuomenė apie jų darbus, besiremiančius MIP „rekomendacijomis“ ateinančioms iš šešėlio.

Tad ruoškimės tam morališkai, juk niekas to už mus nepadarys.
Ir labai netempkime – laiko lieka vis mažiau – Lietuva tampa vis labiau priklausoma nuo užsienio komandų, skelbiamų per mūsų MIP, kurias į gyvenimą įkūnija „mūsų“ deputatai.

Ir dar – mokykimės pasirinkti savo patikimos informacijos šaltinius (apie tai sekančiame rašinyje).

Arvydas Daunys