Mirtis – tai tik gyvenimo būdo pasikeitimas

2023, 14 birželio, 21:30 | kategorija Alternatyva | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 215 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

„Mirtis – tai tik gyvenimo būdo pasikeitimas”

Vakar susidūriau su šia citata. Ji man pasirodė labai šmaikšti. Ypač mano amžiuje, kai į laidotuves esu kviečiamas dažniau nei į vestuves. Augau italų katalikų namuose, auklėjamas vienuolių, kurios neturėjo kantrybės su išminčiais, mušdamos mus siekiant paklusnumo. Dalis dienos buvo skirta pragaro ugniai ir amžinajam pasmerkimui. Ir gerai dozei kaltės, jei norite, rašo Rico Provasoli „Osho News” leidinyje.

Mano vyresniajam, dabartiniam aš, kad ir kiek tūkstančių valandų sėdėčiau medituodamas, Paskutiniojo teismo dienos pavojų aidas kužda apie mano ramybę ant paskutinės pagalvės. Tai tarsi sena vaiduokliška istorija, gravitacijos trauka atgal prie savo šaknų.

Nepaisant Rytų išminties erdvumo, su kuriuo susiduriu meditacinėse būsenose ir kasdieniame gyvenime, senieji Biblijos demonai vis dar šnabžda man į ausį.

Taigi, kaip įveikti mums likusias dienas? Ar pasiduodame legendai apie amžinąjį pasmerkimą? Ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas, kuriame su savo draugais ir šeima praleisime Amžinojoje palaimoje?

Perskaičiau nesuskaičiuojamą daugybę istorijų apie Šventuosius karus, popiežiaus dekretu sankcionuotus kryžiaus žygius, turėjusius garantuoti Rojų visiems, kurie miršta vardan Vienintelio Tikrojo Tikėjimo skleidimo.

Tačiau netikintiesiems buvo pažadėta tas pats. Kaip kas nors galėjo būti įkvėptas žudyti tuos, kurie tiki kitokiu mitu? Žudyti vardan savo Dievo versijos?

Taigi, tyrinėdamas platesnį požiūrį – tiksliau, ne požiūrį – priėjau prie to, kad išskaidžiau visus įsitikinimus, visas nuomones apie tikėjimą, ištikimybę ribojančioms tikėjimo pozicijoms, tapatybę, visą savo istoriją, kuri suformavo mano dabartinę pasaulėžiūrą.

Reikia drąsaus noro išskaidyti tuos bruožus, kurie, atrodo, apibrėžia mano esmę. Vienu po kito susitaikau su kiekvienu savo sąlygotumo aspektu, tomis dalimis, kurios mane stebina, kaip atkakliai jos maskuojasi, kad sudarytų mano asmeninio „aš” konstrukciją.

Gerai, atrodo, kad tai pagrįstas siekis suprasti ir ištirti. Kur tai mus veda? Kiekviena pagrindinė religija turi skirtingą pomirtinio gyvenimo versiją. Ar visos jos gali būti teisingos? Ar kiekvienam tikėjimui yra atskiras dangus? Ar jie gali aplankyti draugus iš kitos versijos?

O gal esame to pasakojimo kaliniai? Net budizmas turi labai skirtingų požiūrių. Dalai Lama buvo pasirinktas tarp kitų kandidatų, pademonstravęs, kad pažįsta daiktus, kuriuos naudojo ankstesnis Tibeto tikėjimo lyderio įsikūnijimas. Daugelis tiki, kad kitą gyvenimą nulemia karma, ir, norėdami išvengti nelaimingos reinkarnacijos, renkasi būti griežti vegetarai.

Kiti budistai valgo daug mėsos. Kaip jie visi gali būti teisingi?

Dzen tradicijoje mažai spėliojama apie pomirtinį gyvenimą. Kartu labai gerbiamos visos religijos, pasižadama nekalbėti blogai apie jokius įsitikinimus. Nėra taip, kad dzene atsisakome bet kokių įsitikinimų dėl šio klausimo metafizikos, veikiau tai nepadeda, nes mes orientuojamės būdami čia būtent šiame mums suteiktame gyvenime.

Mes renkamės gyventi savo tiesiogine patirtimi. Buvome išmokyti nieko nenumanyti, niekuo netikėti.

Taigi, galiausiai, kaip mums priartėti prie Nežinomybės? Yra nesuskaičiuojama daugybė istorijų apie asmenis, kurie buvo pripažinti kliniškai mirusiais ir grįžo į sąmonę, teigdami, kad patyrė daugybę neišdildomų išgyvenimų: Šviesa tunelio gale. Susiliejimas su absoliučia geranoriškumu. Susivienijimas su Visagaliu. Aukščiausia ramybė.

Supratau, kad aukščiausias smalsumas gali būti geriausias kelias į priekį. Čia nėra jokių išvadų. Jokio dogmomis spjaudančio teisumo. Jokio akmenyje iškalto atsakymo. Atsiprašau, Moze, be jokios nepagarbos.

Jokių juodai baltų atsakymų, kaip mokoma sekmadieninėje mokykloje. Ar galime išmokti susitaikyti su nežinomybe? Ar galime jaustis patogiai nežinodami? Mūsų visuomenėje visada privalai turėti atsakymą, kad neatrodytum dviveidis.

Bet aš jau susitaikau su nežinojimu apie daugelį gyvenimo aspektų.

Apie mirtį. Ir tai gali būti kaip tik tas bilietas, kurį reikia duoti sargybiniui, kai ateis mūsų laikas palikti šį pasaulį.

O, laiminga šlovinga nežinomybė.

Čia ateinu atvira širdimi, atviru protu, pasiruošęs bet kokiai paslapčiai, kuri gali laukti iškart už horizonto.

Kaip sako Mary Oliver,

„Leiskite man visada laikytis atokiau nuo tų, kurie mano, kad žino visus atsakymus.”

šaltinis: infa.lt

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.