Planas „B“ – sistemos keitimas [2]

2014, birželio 9, 19:40 | kategorija Ideologija | 4 komentarai | peržiūrų 597 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisTęsinys, pirma dalis čia

Dabar, kai pinigų perskirstymo tarp Stropuolių bei Turtuolių mechanizmas, veikiantis neabejotinai esamos monetarinės sistemos, o ne mokesčių politikos dėka pakankamai išaiškintas, mes išdėstysime mūsų supratimu geriausią užduoties, kaip sąžiningai paskirstyti pinigų srautus, sprendimo būdą. Vadiname tai „einamaisiais pinigais“. Tokia monetarinė sistema pirmiausia yra naudinga visuomenei ir neutrali pinigų perskirstymo atžvilgiu. Ją sąlygoja tai, kad vietoje lupikiškojo procento atsiranda kita apmokėjimo sistema, garantuojanti nuolatinį pinigų srautą, taip vadinamą „apyvartos mokesčiu“. Šios sistemos pajamos eina į valstybės biudžetą, atnešdamos visuomenei naudą, sumažindamos mokesčių naštą ir garantuoja besąlygines minimalias pajamas kiekvienam, apie ką išsamiau kalbėsime 2.3 skyriuje.

Teisės į pinigų gamybą privatizavimas, kartu su lupikiškojo procento visai cirkuliuojančiai pinigų masei įvedimu, yra šiandienos situacijos priežastis. Protu nesuvokiama privačių organizacijų privilegija spausdinti pinigus ir atiduoti juos naudojimui už procentus bus panaikinta įvedus einamųjų pinigų sistemą. Pinigų gamybos monopolija bus socializuota, o pakliuvę į apyvartą pinigai, bus atlaisvinti nuo lupikiškojo procento. Šiam tikslui valiutinį suverenitetą, sąlygojantį atsakomybę tik prieš visuomenę, o ne vyriausybę, įgaus Centrinis bankas.

Visuomenės instituto teisės į pinigų gamybą priešininkai dažnai savo teisumui įrodyti naudoja argumentą, kad pinigų spausdinimo mašinos perdavimas „valdžiai“ sukels infliaciją, juk „valstybės“, kaip žinia, nemoka elgtis su pinigais. Į tai galime atsakyti: nejau dabar, kai valdo privatūs bankai, infliacijos nėra? Mes ir nesakome, kad valiutos suverenitetą reikia atiduoti į rankas tų, kurie šiuo metu atlieka politikų vaidmenis. Šiai atsakingai užduočiai, savaime aišku, reikalingi kiti žmonės, tokie, kurie į aukščiausiu postus atėjo ne neigiamos atrankos partijų viduje būdu, o tie, kurie neskaitant profesinės kompetencijos šioje srityje, pasižymi ir atitinkamomis asmeninėmis savybėmis, kurių, dabartinių valdančiųjų tarpe, neigiamos atrankos dėka, nėra.

Kad išsiaiškintumėme „einamųjų pinigų“ temą, pirmiausia būtina suprasti sąvokas, kad tiksliai parinkti žodžiai nenulemtų dviprasmybių. Pinigų valdymas turi būti ne privačių struktūrų, ir ne valdžios rankose. Jis turi priklausyti tik žmonėms – tikriems valstybingumo turėtojams – ko nereikia painioti su valdžia. Deutsche BundesBank (Vokietijos federalinis bankas) gali pasitarnauti puikiu pavyzdžiu, nors dėl sąryšio su doleriu neturi galimybių veikti visiškai laisvai. Taip pat nėra teisinga tvirtinti, kad valstybė iš principo nėra pajėgi tvarkytis su pinigais. Teisingu galime laikyti tik faktą, kad dabartinėje valdžioje esantys politikai nesupranta monetarinės sistemos darbo principų, todėl valstybė jų dėka yra stumiama į milžiniškas skolas.

Visuomeninis ir tarnaujantis visuomenei centrinis bankas turės atsižvelgti į žmonių sudarančių valstybę, o ne privilegijuotos privačios bankinės sistemos interesus.

Kalbame apie nepaliaujamą pinigų apyvartos procesą, kuris būtinas tam, kad pinigai liktų apyvartoje nesant procento. „Apyvartos mokesčio“ (mokesčio už pinigų išėmimą iš apyvartos) galima būtų lengvai išvengti, jei savo pinigus laikytume ne su savimi, o paliktume apyvartoje, paskolinant kitiems. „Apyvartos mokestis“ veiktų stovėjimo aikštelės mokesčio principu – būtų imamas tik tuomet, jei kas nors apsunkintų pinigų judėjimą, išimdamas iš realios ekonominės apyvartos didelį kiekį pinigų.

Šis perėjimas nuo lupikiškojo procento prie „apyvartos mokesčio“ yra esminis visų ilgalaikių finansinių sistemų faktorius, nepriklausomai nuo konkrečių detalių, kadangi jis suteikia išsilaisvinimą nuo lemtingos eksponentinės funkcijos, kuri yra pinigų „gamybos“ išduodant kreditus rezultatas, papildomai apsunkintas procentų naštos. Kai tik pelnas nuo monetarinės sistemos išlaikymo ims plaukti ne į privačią pinigų monopoliją, o į valstybės iždą, atsiras galimybė finansuoti visuomeninius projektus ir visuomenės poreikių tenkinimą iki šiol negirdėtais kiekiais.

Į klausimą „o kas gi norės skolinti savo pinigus, jei už tai negaus jokio procento?“ atsakyti ne taip jau ir sudėtinga. Užmokesčiu už pinigų skolinimą bus gaunami pinigai. Visiškai nauja bankinė sistema taps tokio principo pasekme, kai pinigai nebus uždirbami iš skolų (išduodant kreditus), o priešingai – jau esantis kapitalas bus pateikiamas kaip kreditas, naujos tarpininkavimo paslaugos rėmuose. Pasiskolinusieji, gavę kreditą, vietoj to, kad mokėtų didelį lupikiškąjį procentą, turės perimti skolinamų lėšų „savininko“ „apyvartos mokestį“. Esant tokioms sąlygoms skolintojas ir skolos gavėjas atsidurs viename lygmenyje kadangi dabar jie abu vienodai suinteresuoti dėl kredito sutarties. Tokiu būdu atsiras galimybės milžiniškam kiekiui inovacijų, kurios veikiant dabartinei sistemai lieka neišnaudotos.

Atsiradus išradimams, kurių dėka įmanoma pagerinti visuomenės pragyvenimo lygį, valstybė galės ir pati išduoti kreditus inovatyviems verslininkams, tam tikslui išleisdama naujų pinigų. Prieštaraujantiems dėl infliacijos ir šį kartą galime lengvai atsakyti: dabartinėmis sąlygomis infliacija taip pat yra, kadangi bankai „sukuria“ naujus „pinigus“ per kreditus.

Tačiau dabar visuomenė iš tokio būdo apsirūpinti pinigais negauna nieko kito, išskyrus nuostolius. Jeigu valstybė šią privilegiją gaus į savo rankas, tai esminis pranašumas tame, jog žmonėms daugiau nebereikės mokėti mokesčių už tai, kad valstybė (vadinasi ir visi mes) investuos į projektus, duodančius naudą visuomenei.

Dabartinėje sistemoje, valstybė, investuodama, pavyzdžiui, į mokslinius tyrimus, švietimą bei infrastruktūrą, priversta imti iš bankų naujus pinigus kreditan ir mokėti už juos dideles palūkanas. Šių papildomų išlaidų galima paprasčiausiai atsisakyti. Tuo metu atsirandančią infliaciją (kuri nebus didesnė už dabartinę!) galima bus laikyti kaip užmokestį už tuos pasiekimus ir akcentuoti kaip savotišką mokestį. Pinigų savininkai mielai mokės tokio tipo mokestį – priešingai nei dabar – kadangi jis tarnaus ne perskirstymui tarp Stropuolių ir Turtuolių, o kels bendrą gyvenimo lygį.

Kitas einamųjų pinigų efektas bus tas, kad taps įmanomi išradimai, atimantys iš mūsų daug darbo(darbo vietų), kurių dabartinėmis sąlygomis visi labai bijo. Apie tai mes taip pat kalbėsime šiek tiek vėliau, besąlyginių bazinių pajamų kiekvienam visuomenės nariui, skyriuje. Tokios pajamos ne tik įmanomas naujoje monetarinėje sistemoje, bet ir būtinos.

Visuomeninis centrinis bankas, turintis pinigų gamybos monopoliją, iš pagrindų keičia bendrą ekonominę padėtį taip, kad mūsų konceptai(sumanymai) lieka nesuprasti daugeliui dabartinių ekonomistų bei bankų darbuotojų. Per daug ilgai jiems teko mąstyti dabartinės sistemos rėmuose.

Daugelis bankų atstovų netgi nežino, kad jų finansinis institutas, valdydamas 2000 eurų dydžio kliento indėlį, turi galimybę išduoti kreditų už 100 000 eurų. Procentai, kuriais apmokestinami (naujų skolų principu) tokiu būdu sukurti pinigai, pasekmėje nuteka kapital-danistokratams, tačiau pradžioje jie turi būti sukurti, kaip skolos gavėjų darbo rezultatas.. O „einamųjų pinigų“ sistemoje tokių procentų nėra, todėl visuomenėje lieka tiek pinigų, kad jų užteks ne tik besąlyginėms bazinėms pajamoms gauti, bet bus galima netgi atsisakyti visų mokesčių.

Sutinkami ir kiti prieštaravimai bei priežastys prieš pinigus be procentų, tačiau jie prieštarauja patys sau, jei tik pasistengiame įsivaizduoti, kaip veikia naujoji sistema.

Peržvelkim, pavyzdžiui, tokius būgštavimus, kad, jei vengsime „apyvartos mokesčio“, visi didesni rinkos dalyviai pereis prie aukso. Jie tai gali daryti, kiek tik širdis geidžia, juk tokių vertybių rinkos kaina neturi jokios įtakos, sistemos, kaip atskiros ekonomikos infrastruktūros dalies, funkcionavimui. Nežiūrint į tai, pinigai kaip teisinė legalaus mokėjimo priemonė vis tiek lieka apyvartoje ir toliau juda.

Taip pat lengva atsakyti į klausimą: „Kas gi išdavinės valstybei kreditus negaudamas už tai palūkanų?“. Niekas, todėl kad taip ir turi būti! Valstybė daugiau nelįs į skolas, todėl tokios problemos nelieka.

Vienintele grėsme išlieka tai, kad didesnis turtas spekuliacijos būdu bus investuotas į žemę, ir gali sukelti šio riboto ir visiems žmonėms priklausančio resurso kainos kilimą. Jei „einamųjų pinigų“ sistemą įvesti esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms, nepriklausomai nuo kitų mūsų siūlomų priemonių, tada toks pavojus būtinai kiltų. Tačiau čia norėtumėme atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad tikra Naujoji tvarka susideda iš keturių tarpusavyje susietų elementų. Visiškai šis klausimas bus išspręstas tuo pačiu metu įvedant „socialinės žemės teisės“ elementą.

2.2 Socialinė žemės teisė

Mūsų reikalaujamas, visiškas, dabartinės romėniškos žemės teisės atnaujinimas, suprantama yra skaudus klausimas, kadangi iš pirmo žvilgsnio daugeliui gali pasirodyti, kad norime atimti jų „nuosavybę“. Svarbu suprasti, kad dabartinės sistemos sąlygomis nėra laisvos nuo mokesčių žemės nuosavybės, nors kai kurie stengiasi to nepastebėti. Jei ilgą laiką nemokėsite žemės vertės mokesčio, tai kada nors ateis toks laikas, kai jūsų žemės sklypas bus už skolas parduotas varžytinėse. Tokį žemės apmokestinimo būdą žmonės supranta kaip „Dievo duotą“.

Socialinė žemės teisė taip pat numato žemės vertės mokestį. Tačiau jis turi būti paskirstomas ne taip kaip dabar per procentinę monetarinę sistemą – iš apačios į viršų, o pakliūti kaip kompensacija tiems visuomenės nariams, kurie jokios žemės neturi.

Kiekvienas žemės sklypas turi kapitalizuojamą vertę, kurią galima apskaičiuoti, remiantis potencialiu pelnu, gaunamu ją panaudojant. Jei sklypas nėra naudojamas, tai ir vertė jo yra nulinė. Dabartinės finansinės sistemos dalyviai gaunantys tokias dideles pajamas iš procentų, kad nespėja jų išleisti, noriai investuoja šiuos nepaliaujamus pinigų srautus į realias vertybes, taip pat pirkdami žemę, kurios paskui visiškai nenaudoja. Šie ponai vėliau dar registruojasi, pvz., kaip „valstiečiai“, kad per savo lobistinę atstovybę, vadinamą „Eurokomisija“, gautų dar ir premiją už sklypo konservavimą. Integravus mūsų bendrą sprendimą, tokie iškrypimai automatiškai nustos egzistuoti.

Knygoje „Der Währung-Countdown“ („Atgalinis valiutos skaičiavimas“, Andreas Popp) visi šie klausimai išsamiai išnagrinėti. Pirmiausia ten aprašomos problemos, esančios dabartinės sistemos viduje, juk mokestis už žemės sklypo naudojimą, perduodamas kaip kompensacija kitiems atskiro regiono gyventojams, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesąžiningu. Kadangi daugelis žemės sklypų savininkų jau visiškai savo darbu ar paveldėjimo būdu atsiskaitė už savo teisę į nuosavybę, tai jie vargu bau ar sutiks vėl mokėti kažką žmonėms, kurie tokiai nuosavybei arba dar neužsidirbo, arba nenusipirko kitu, teisėtu būdu.

Todėl svarbu, kad skolomis neapdėto nekilnojamo turto savininkai tiek laiko būtų atleisti nuo anksčiau minėto mokesčio, kol aktyvas – žemės sklypas – teoriškai nebus apmokėtas. Sakykim, kažkas turi „neapmokestintą“ atitinkamos vertės sklypą. Ta vertė bus laikoma aktyvu, kuris bus apmokamas palengva, išskaičiuojant iš kasmetinio mokesčio už sklypo panaudojimą. Kita vertus, savininkas jau gauna išmokas iš sklypų naudotojų, kurio kreditai dar nepadengti.

Mums svarbu, kad nebūtų sudarytos sąlygos grubiai neteisybei, panašiai į tą, kuri buvo atsiradusi (ir dar nepašalinta), juridiškai nepriekaištingų žemės savininkų atžvilgiu, vykdant prievartinį žemės nusavinimą buvusioje VDR 1946 – 1949 metais. Taip pat yra svarbu nepainioti socialinės žemės teisės su nuomos sutartimi, kuri sudaromas, pvz., 100 metų ir pasibaigus tam laikotarpiui ją reikia naujai peržiūrėti. Todėl, kad žmonėms reikia planavimo patikimumo. Ir jis bus.

Išsiaiškinus pagrindines naujos žemės teisės sąsajas tikroje Naujoje tvarkoje nesunku suprasti, kad pralaimėjusių nebus. Tai liečia ir „turtuolius“ ir „vargšus“. Sąjungoje su „einamaisiais pinigais“ bus tik sustabdytas perskirstymas nuo Stropuolių pas Turtuolius, kas galų gale atves prie žymaus visų (!) ūkio dalyvių gyvenimo kokybės gerėjimo.

Turime pripažinti, kad, suprantama, atsiras dideli koncernai, kuriems teks parduoti savo žemės valdas, nesant jokios galimybės jomis spekuliuoti. Tačiau, mūsų manymu, su tokia siūlomų reformų „kaina“ galima susitaikyti, ypač, jei žinosime, kad „nukentėjusiųjų“ pusėje kaip taisyklė bus ne „gyvi žmonės“, o juridiniai asmenys, tokie, kaip akcinės bendrovės ir panašūs ūkio subjektai.

Į teiginį, kad dėl didelio rinkoje atsiradusių žemės sklypų kiekio jų kaina gerokai kris, galime atsakyti, kad taip pat ir gyvenamo ploto nuomos kaina atitinkamai mažės. Šimtmečiais žemvaldžiai tik kylančių nekilnojamo turto kainų dėka nepagrįstai gaudavo pelną iš savo nuosavybės; remiantis tuo, galime iš jų pareikalauti tokios aukos, kaip nekilnojamo turto rinkos kainos mažėjimas. Ši „auka“ tampa pateisinamu indėliu į perskirstymo nuo Stropuolių iki Turtuolių mažinimo reikalą, kadangi krintančios nekilnojamo turto kainos sąlygoja ir bendro naudojimo produktų kainų mažėjimą, o tai irgi pasitarnauja visuomenės gerovei.

Knygoje „Der Währung-Countdown“ išsamiai aprašomi galimi konkretūs būdai šios reformos įgyvendinimui, kuriuos gali vykdyti dvi valstybinės/visuomeninės įstaigos – Žemės planavimo biuras bei Žemės kadastro biuras. Išsiaiškinus mūsų siūlomos koncepcijos principus, dabartinės sistemos perstruktūrizavimą mažiausiomis pastangomis galima atlikti nedideliuose miesteliuose ir miestuose.

2.3 Besąlyginės bazinės pajamos

„Viskas, kas lemia naujų darbo vietų kūrimą turi būti socialu“. Rašydami panašias į šią frazes ant savo šlykščių rinkiminių plakatų, partinė propaganda siekia gauti mūsų balsus eilinių rinkimų metu. Panašiuose teiginiuose parodoma, kad žmogus tarsi jau pasiekė savo laimę, turėdamas galimybę visą dieną dirbti. Šio teiginio pagrindas yra dogma, įskiepyta mums nuo ankstyvos vaikystės: „Jei nori turėti pinigų – turi dirbti!“ Atsakydami į šį teiginį, siūlome skaitytojui užduoti sau klausimą: kodėl nemažai žmonių, prakaituotu veidu pradirbusių visą savo gyvenimą, taip ir neužsidirbo nors kokio didesnio turto, tuomet kai yra tokių, kuriems niekada gyvenime dirbti nereikėjo, tačiau jie gyvena prabangoje?

Darbas ir pajamos klaidingai įsivaizduojami visuomenėje kaip neatskiriamai susieti tarpusavyje dalykai. Turtingų šeimų paveldėtojai, kaip žinia, turi daugiau šansų gyventi nerūpestingą gyvenimą, nei vaikai tų, kurie jau daugelį kartų turi užsidirbti pragyvenimui kasdieniu darbu. Taip sakydami, mes jokiu būdu nesiruošiame kaltinti paveldėtojų, kurie sistemos dėka visiškai legaliai leidžia savo laiką nedirbdami. Tačiau suabejoti pačia sistema mes turime teisę.

Gyventi, po truputį eikvojant sukrautus turtus – visiškai legalu. Visai kas kita – nuolatiniai pinigų srautai, ateinantys iš dirbančių gyventojų į „turtingų bedarbių“ kišenes, kas dabartinės sistemos sąlygomis ne tik kad vyksta kiekvieną dieną, tačiau ir nuolat stiprėja. Tokia padėtis neišvengiamai veda prie „San Paulo“ tipo socialinių santykių, kai iš vienos pusės susidarė vargšų lūšnynai, o kitos – privačių apsaugos tarnybų saugomi turtuolių getai. Jei apmąstytumėme sistemos vystymosi vektorių, tai ir „turtuoliui“ taptų aišku, kad tokiomis sąlygomis ir jo paties gyvenimo kokybė yra prasta.

Kas yra sėkmė? Pastangų (dvasinių bei fizinių) dėka kuriama gerovė, ir ateina laikas, kai pasiekiama riba, kurią peržengus žmogaus poreikiai tampa daugmaž patenkinti. Tokios sėkmės „problema“ yra tokia, kad ją pasiekus, daugelis į sėkmę vedančių darbų tampa nereikalingi. Ir tuomet, kai tokio darbo vaisiai atitenka danistakratijos lyderiui, tie, kurie savo darbu šį progresą įgyvendino, lieka nuošaly.

Žmonės mašinų pagalba kuria pridėtinę vertę, o to pasekmė – pelnas. Tačiau pelnas sukišamas į kapitalo savininkų kišenes, kurie investuoją jį į techninį progresą, kad vėliau galėtų išmesti tuos pačius darbuotojus tapusius nereikalingais į gatvę, nors visas šis progresas buvo įgyvendintas jų pačių darbu. Tokia neteisybė aiški ir suprantama, nors ir apverčia mūsų paradigmas aukštyn kojomis.

Pirmiausia žmonės nori ne darbo, o pajamų. Dėl nedarbo baimės pastaruoju metu atsirado daugybė „pelningų vietų“, kurios neduoda jokios naudos, netgi priešingai. Žalingas profesijas, esant naujai sistemai, bus galima tiesiog panaikinti, kadangi žmogaus siekis dalyvauti visuomenės gerovės kūrime profesinėje veikloje išliks net tada, kai jo veiklos sfera visuomenei taps nebereikalinga.

Turime omenyje visus tuos žmones dirbančius mokesčių administracijoje, audito įmonėse, finansinėje industrijoje ir t.t., kitaip sakant tuos, kurie užsiima betiksliu popieriaus gadinimu. Nereikia pamiršti ir tokios svarbios ekonomikos šakos, kaip pvz., ligų industrija, kurios pagrindinis tikslas yra (!) sudaryti sąlygas žmonėms sirgti, tokiu būdu paverčiant savo veiklą nepakeičiama. Panašių veiklos sferų sąrašą galime tęsti ir tęsti.

Pasitelkus vaizduotę greitai tampa aišku, kad vienu metu sumažinus darbo sąnaudas galime pasiekti didesnės gerovės visiems.

Besąlyginės bazinės pajamos kiekvienam visuomenės nariui yra tikros Naujosios tvarkos dalis, tačiau tai nėra socialinio aprūpinimo išmokos. Kalbame apie kolektyvinę teisę į vertybes, sukurtas ankstesnių kartų darbu, kurios turi priklausyti visiems konkrečios visuomenės nariams.

Žmogaus ekonominis aktyvumas turi tapti pasitenkinimu, kurį duoda darbinė veikla!

Šioje vietoje suprantama pasigirsta prieštaravimai apie tai, kad tokios besąlyginės bazinės pajamos neįmanomos finansiškai. Žinoma, jos neįmanomos esant Eurui, tačiau viskas pasikeistų įvedus visiškai kitą monetarinę sistemą! Dabartinė mūsų sistema atlieka milžiniškų finansinių srautų paskirstymo nuo Stropuolių pas Turtuolius užduotį, kuri gerokai nutolusi nuo mokesčių politikos apibrėžimo. Todėl natūralu, kad tokioje sistemoje besąlyginėms pajamoms vietos nėra.

Straipsnio pradžioje mes paskaičiavome, kad vidutinė, neturinti didesnio turto šeima, per metus sistemai turi sumokėti 10 000 eurų. Jau vien sistemos atjungimas sumažins reikalingą besąlyginių bazinių pajamų dydį, kadangi kiekviena šeima bus atleista nuo prievolės uždirbti tokią didelę sumą. Likęs finansavimas bus lengvai parūpinamas per mechanizmus, veikiančius „einamųjų pinigų“ sistemoje.

Kitas prieštaravimas – tvirtinimas, kad niekas nebenorės dirbti. tačiau mes juk kalbame apie nedideles besąlygines pajamas! Tai bazinės pajamos, kurių dydis galės garantuoti tik pakenčiamą išgyvenimą, todėl žmogus nebus priverstas dirbti, kad galėtų prasimaitinti. Jei kas panorės mesti darbą, galės tai padaryti, nebijodamas ypatingų pasekmių. Ir pirmiausia moterys, kurios visuomenėje atlieka bene svarbiausią vaidmenį, užsinorėjusios galės likti namuose su vaikais, ir mūsų manymu, būtent ši „darbuotojų“ kategorija privalo gauti papildomą priemoką už jų darbą.

Motinos padėtis bet kuriuo atveju privalo vėl įgauti patį aukščiausią visuomenės pripažinimą. Bet grįžkime prie prieštaravimo, kad neva niekas nebenorės dirbti, jei visi galės gauti bazines pajamas. Žmogus iš prigimties yra garbėtroška, todėl jis ir toliau stengsis pasiekti daugiau, nei jau turi. Apklausos rodo, kad daugelis žmonių ir toliau tęstų savo veiklą, net tada, jei jiems to daryti nebereikėtų. Žmogaus egzistencinės baimės nebuvimas taip pat lems ir kūrybingumo padidėjimą.

Į klausimą: „o kas gi dirbs purvinus ir sunkiausius?“ – taip pat atsakyti nesunku. Tokio pobūdžio darbai bus paprasčiausiai labiau apmokami ir tai sąlygos jų pripažinimą, kurio, tiesą sakant, jie ir verti. Juk yra visiškai nepateisinama, kai medicinos sesuo ar inžinierius turi tenkintis mažesnėmis pajamomis ir pagarba visuomenėje, nei tas, kurs sėdi stiklinėje pilyje piliečių apgaulės bei manipuliacijų dėka.

Kas šiandien atrodo kaip idealistinės idėjos, gali būti įgyvendinta esant tikrai Naujajai tvarkai, naujai visuomenės santvarkai. Tam reikia tik pasukti iš klaidingo kelio ir liautis mąstyti apie mūsų siūlomas naujos, stabilios sistemos dalis per dabartinių sąlygų prizmę. Reikia turėti ypač lakią vaizduotę, kad galėtum visiškai aprėpti šias sąsajas.

Sąsajoje su „einamaisiais pinigais“ ir socialine žemės teise, besąlyginės bazinės pajamos lengvai suprantamos. Tokiu būdu pagaliau bus realizuota žmogaus teisė į nuosavybę, kur turima omenyje atitinkamas kiekvieno visuomenės nario prisidėjimas prie tautos sukurtų vertybių.

2.4 Laisva spauda

Laisvos spaudos funkcionavimo aprūpinimas iš pirmo žvilgsnio turi mažai ką bendro su stabilia ekonomine bei finansine sistema. Visgi jis yra nepakeičiamas stabilumo pagrindas. Jeigu įtakos visuomenės nuomonei mechanizmai liks didelį kapitalą turinčių struktūrų rankose, tai jų interesas automatiniam kapitalo pritraukimui be jokių įsipareigojimų bei darbo pastangų bus vėl pramuštas šio valdymo instrumento pagalba. Tam, kad garantuotume stabilią beprocentinę monetarinę sistemą, – valdžios, MIP ir kapitalo atskyrimas netgi svarbesnis, nei valstybės valdymo elementų tarpusavio atskyrimas.

bus daugiau

vertė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. Mindas says:

    viskas labai gerai ir gražu. Tik visa tai reiktų „įprogramuoti“ žmonėms, nes didžioji masė nueis ten, kur bus genami, o be MIP valdymo to padaryti beveik neįmanoma.

  2. Remigijus says:

    2.3 Besąlyginės bazinės pajamos. Kaip aiškina pats Andreas Popp, įgyvendinus šį planą B, pirmą milijoną užsidirbti bus labai lengva ir paprasta, bet poto sekantį bus vis sunkiau ir sunkiau. Dabartinėmis sąlygomis vyksta viskas atvirkščiai: pirmą milijoną užbirbti yra begalo sunku, poto pinigai dirba jau savininkui savaime.
    Kūrėjų nuomone tas milijonas leidžia įgyvendinti visus keturių narių šeimos poreikius. Papildomi milijonai kokybiškai pakeisti tokios šeimos padėtį jau nebegali, prasideda tik statuso palaikymas: kaimynas nusipirko galingesnį automobilį, man reikia galingesnio, pažystamas nusipirko jachtą už 5 mln., aš piirksiu už 10 mln.

  3. Kestutis says:

    Cia tie du straipsniai parasyti tokia kalba, kad ja galeciau palyginti nebent su „mokslininku parasyta knyga mokslininkams“, idomu kaip „skambetu“ tie patys tekstai kokiam kaimo zmogui, namu seimininkei, ar autobuso vairuotojui, be to ideja projekto lygyje ir kol dar neveikia aisku graziai atrodo…

  4. Aradija says:

    Na aš kaip namų šeimininkė taip ir nesupratau kas ta socialinė žemės teisė? tik aišku kad visas plačiai aprašyta kažkokioje knygoje? o bent jau keliais žodžiais plačiau apie ja be tos knygos galima sužinoti? :D

    Knygoje „Der Währung-Countdown“ („Atgalinis valiutos skaičiavimas“, Andreas Popp) visi šie klausimai išsamiai išnagrinėti. Pirmiausia ten aprašomos problemos, esančios dabartinės sistemos viduje, juk mokestis už žemės sklypo naudojimą, perduodamas kaip kompensacija kitiems atskiro regiono gyventojams, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesąžiningu. Kadangi daugelis žemės sklypų savininkų jau visiškai savo darbu ar paveldėjimo būdu atsiskaitė už savo teisę į nuosavybę, tai jie vargu bau ar sutiks vėl mokėti kažką žmonėms, kurie tokiai nuosavybei arba dar neužsidirbo, arba nenusipirko kitu, teisėtu būdu.
    moderatorius

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top