Rudolfas Rokeris. Anarcho-sindikalizmo metodai ir tikslai

2016, birželio 22, 19:39 | kategorija Metodologija | 4 komentarai | peržiūrų 495 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Streikas

visuotinis streikas Ispanijoje. Madridas, 2010 rugsėjo 29. Pirmasis visuotinis streikas Ispanijoje per pastaruosius aštuonerius metus (nuo 2010), prieš oficialų išlaidų mažinimą, sutrikdė transporto ir gamyklų darbą. | nuotrauka: Reuters / Juan Medina

(Rudolf Rocker. Anarcho-Syndicalism. London. Pluto Press, 1989. P. 109-130)

Anarcho-sindikalizmas dažnai kaltinamas tuo, kad jis nesidomi atskirų šalių politine santvarka ir kova dėl šiuolaikinių politinių problemų. Tvirtinama, neva jis apsiriboja išskirtinai tik kova dėl ekonominių poreikių. Ši mintis yra visiškai klaidinga; ji atsiranda arba dėl visiško nežinojimo, arba dėl specialiai iškraipomų faktų. Nuo šiuolaikinių darbininkų partijų anarcho-sindikalistus skiria ne pati politinė kova, net ne jos principai ir taktika, o kovos forma ir tikslai, kurių siekiama.

Anarcho-sindikalizmas visiškai nesitenkina būsimos visuomenės, laisvos nuo ponų, idealu; jis siekia sumažinti valstybės veiklą, blokuoti jos įtaką kiekvienoje visuomeninio gyvenimo veiklos sferoje visur, kur tik tai įmanoma padaryti. Būtent ši taktika skiria anarcho-sindikalistų darbą nuo politinių darbininkų partijų tikslų ir metodų, kurių visa veikla nukreipta į nuolatinę valstybės politinės valdžios įtakos sferos plėtrą ir vis didesnę jos įtaką visuomenės ekonominiam gyvenimui. Taip tik atsiveria kelias į valstybinį kapitalizmą, o jis, kaip rodo patirtis, tiesiogiai priešingas tam, už ką iš tikro kovoja socializmas.

Anarcho-sindikalizmas į valstybės politinę valdžią žiūri taip pat, kaip į kapitalistinio išnaudojimo sistemą. Jo šalininkams visiškai aišku, jog sistemos socialinio neteisingumo šaknys ne jos augimo būtinybėje, o pačioje kapitalistinės ekonomikos santvarkoje. Nors jis siekia likviduoti kapitalistinę eksploataciją bei pakeisti jį socialistine santvarka, anarcho-sindikalizmas nė sekundei nepamiršta šios užduoties: esant dabartinėms sąlygoms visais įmanomais būdais mažinti kapitalizmo pelną, kaip įmanoma didinti gamintojų dalį darbo produktų paskirstyme.

Kovoje prieš politinę valdžią, pasireiškiančią per valstybę, anarcho-sindikalistai naudoja tą pačią taktiką. Šiuolaikinę valstybę jie laiko ekonominės kapitalistų monopolijos vaisiumi – tai lemia ir įgimtą visuomenės suskirstymą į klases. Valstybė tarnauja tam, kad išlaikytų šią padėtį, pasitelkusi visas represijos priemones, kurias turi politinė valdžia.

Anarcho-sindikalistai įsitikinę, kad kartu su eksploatacine sistema išnyks ir politinis jos gynimo mechanizmas, užleisdamas vietą visuomenės reikalų valdymui, paremtam laisvu susitarimu. Tačiau jie turėtų nepamiršti, jog esant dabartinei politinei santvarkai, darbininkams tenka nuolatos stengtis, kad apgintų savo iškovotas politines ir socialines teises nuo įvairių atakų bei didinti jų sąrašą, pasitaikius menkiausiai progai.

Darbininkai neturi likti abejingi jų ekonominio gyvenimo sąlygoms, vyraujančioms visuomenėje. Bet tuo pačiu jie neturi nepastebėti ir politinės padėties jų šalyje. Ir kovai dėl kasdienės duonos, ir bet kokiai propagandai, siekiančiai socialinio išsilaisvinimo, mums reikia politinių teisių bei laisvių. Mes turime dėl jų kovoti visada, kai tik jos paneigiamos bei ryžtingai jas ginti, kai tik norima jas iš mūsų atimti. Todėl visiškas absurdas yra teiginys, jog anarcho-sindikalistai nesidomi politine kova. Didvyriška Ispanijos Nacionalinės darbo konfederacijos kova prieš fašizmą (1936-1938 m.) yra bene geriausias įrodymas, kad šiose pasakose nėra nė lašo tiesos.

Bet mes politinius mūšius kovojame ne teisėsaugos įstaigose, o žmonėse. Politinės teisės gimsta ne už parlamento sienų – jos greičiau įperšamos iš išorės. Net joms virtus įstatymais, nėra garantijos, kad jos bus įgyvendintos. Verslininkai visuomet, kai tik atsiranda galimybė, stengiasi panaikinti bet kokias nuolaidas darbininkams – iškart, kai tik atranda silpnų vietų darbininkų organizacijose.

Vyriausybė visuomet linkusi apriboti ar visiškai panaikinti darbininkų iškovotas teises bei laisves, jei tik mato, jog žmonės nesipriešins. Netgi tose šalyse, kur seniai egzistuoja tokie dalykai, kaip spaudos laisvė, susirinkimų ir susivienijimų teisė ir t. t., vyriausybė pasiruošusi riboti šias teises, arba pasitelkusi juridines pinkles jas aiškinti kitaip.

Politinės teisės egzistuoja ne todėl, jog įstatymų tvarka surašytos popieriuje, o tik todėl, kad jos žmonėms tapo įprastos ir bet koks bandymas pasikėsinti į jas sukelia audringą gyventojų reakciją. Jeigu taip nėra – tuomet nepadės jokia parlamentinė opozicija, jokie baksnojimai į konstituciją. Pavergtieji gali priversti gerbti save tik tuo atveju, jei jie sugeba apginti savo žmogišką orumą. Tai tinka ne tik asmeniniam, tačiau ir politiniam gyvenimui.

Žmonės naudojasi visomis politinėmis teisėmis ir laimėjimais, kurių šiandien esame pasiekę ne dėl savo vyriausybės geraširdiškumo, o dėl savo pačių ryžtingumo. Vyriausybės ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad panaikintų visas iškovotas teises, ar paverstų jas iliuzija. Pakanka peržvelgti trijų paskutinių šimtmečių istoriją, kad suprastume, kokia nuožmia kova, centimetras po centimetro teko atsikovoti iš despotų kiekvieną teisės raidę. Kaip įnirtingai kovojo, pavyzdžiui, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos bei kitų šalių darbininkai, kad „savo“ vyriausybes priverstų pripažinti jų teisę į organizacijas ir profsąjungas!

Prancūzijoje profsąjungų draudimas panaikintas tik 1886 metais. Jei ne nuolatinė darbininkų kova, Prancūzijos respublikoje iki šiol nebūtų teisės į susivienijimus. Tik po to, kai darbo žmonės savo tiesioginiais veiksmais parlamentą supažindino su faktu, valdžia turėjo peržiūrėti naują situaciją ir legalizuoti profsąjungas. Svarbu ne tai, jog vyriausybė nusprendė suteikti žmonėms atitinkamas teises – svarbu tai, kodėl ji taip pasielgė! Tiems, kurie nesupranta šio ryšio, istorija amžiams liks po septyniais užraktais.

Aišku, jog tas, kuris sutinka su cinišku Lenino posakiu ir laisvę laiko „buržuaziniu prietaru“, yra įsitikinęs, kad darbininkams nėra svarbios politinės teisės ir laisvės. Tuomet visi nesuskaičiuojami praeities mūšiai, sukilimai ir revoliucijos, kurių metu mes iškovojome šias teise, taip pat lieka beverčiais. Nejaugi tam, kad ši išmintis pasitvirtintų, reikėjo nuversti carizmą? Bet kuriuo atveju, Nikolajaus II cenzūra neturėjo priešintis šiai laisvei, kaip „buržuaziniam prietarui“. Dar daugiau, tokie stambūs reakcijos teoretikai, kaip Žozefas de Mestras ir Lui Bonaldas jau tą buvo pareiškę, nors ir kitais žodžiais, o absoliutizmo gynėjai buvo jiems dėkingi.

Anarcho-sindikalistai nesutinka, kad būtų pamintos šios darbininkų teisės. Jeigu jie ir neigia bet kokį dalyvavimą buržuaziniame parlamente, tai ne todėl, kad visiškai neigia politinę kovą, o todėl, kad yra tvirtai įsitikinę: parlamentinė veikla – pati silpniausia ir mažiausiai naudinga politinės darbininkų kovos forma.

Buržuazinėms klasėms parlamentinė sistema, be abejo, yra tinkamiausias konfliktų reguliavimo įrankis, padedantis įgyvendinti naudą nešantį bendradarbiavimą tarp tų, kurie suinteresuoti esančios ekonominės santvarkos ir ją ginančios politinės organizacijos išlikimu. Kai nustatyti bendri interesai, visoms partijoms naudingas bendras susitarimas.

Tačiau darbininkų klasei tai atrodo visiškai kitaip. Jai dabartinė ekonominė santvarka – tai jos ekonominio išnaudojimo šaltinis, o organizuota valstybės valdžia – jos politinio ir socialinio paklusnumo įrankis. Net patys laisviausi rinkimai negali nustelbti akivaizdaus kontrasto tarp turtingos ir neturtingos visuomenės klasės. Jie reikalingi tik tam, kad socialinio teisingumo sistemai suteiktų teisiškumo įvaizdį bei priversti vergus patiems įstatymiškai įteisinti jų pačių vergystę.

Bet svarbiausia tai, kad pati praktika rodo: darbininkų dalyvavimas parlamentinėje veikloje silpnina jų priešinimąsi, ir jų kovą su esama sistema daro bevaise. Dalyvavimas parlamentuose nė per nago juodymą nepriartina darbininkų prie pagrindinio tikslo, tai trukdo ginti iškovotas teises.

Pavyzdžiui, Prūsijoje, didžiausioje vokiečių žemėje, kur prieš ateinant Hitleriui valdžioje buvo socialdemokratai kontroliavę pagrindines ministerijas, fon Papenas, greitai po to, kai Hinderburgas (Vokietijos prezidentas 1925-1934 m.) paskyrė jį reichskancleriu, išdrįso pažeisti konstituciją ir (1923 m.), pasitelkęs vieną leitenantą bei tuziną kareivių išvaikė prūsų vyriausybę. Kai bejėgė Socialdemokratų partija, vietoje to, kad sutiktų pučistus atviru pasipriešinimu, nesugalvojo nieko kito, kaip kreiptis į Aukščiausiąjį šalies teismą, reakcija suprato, jog jai neliko ko bijoti ir nuo šiol ji su darbininkais gali elgtis kaip panorėjusi. Papeno valstybinis perversmas atvėrė kelią Trečiajam reichui.

Taigi, anarcho-sindikalizmas nėra prieš politinę kovą, bet, jų manymu, ta kova turi įgauti tiesioginio poveikio formą, o efektyviausi yra darbininkų klasės dispozicijoje turimi ekonominės kovos įrankiai. Pati paprasčiausia kova dėl darbo užmokesčio rodo: visuomet, kai verslininkai atsiduria sunkioje padėtyje, valstybė įsikiša į konfliktą, pasiunčia policiją, kartais netgi kariuomenę, kad apgintų turtingųjų klasės interesus.

Todėl būtų absurdas ignoruoti politinės kovos reikšmę. Kiekvienas įvykis, veikiantis visuomenės gyvenimą, turi politinių bruožų. Šia prasme bet kokia reikšmingesnė ekonominė akcija, pavyzdžiui, tokia kaip visuotiniai neramumai, yra politinė ir daro gerokai didesnį poveikį, nei bet kokia parlamentinė procedūra. Taipogi politinė yra anarcho-sindikalistų kova prieš fašizmą ir antimilitaristinė propaganda – kova, kurią dešimtmečiais vykdė tik libertariniai socialistai ir sindikalistai, ir pareikalavo milžiniškų aukų.

Tikrovė tokia: kai socialistinės darbininkų partijos norėdavo išsikovoti kokią nors reikšmingą politinę reformą, jos visuomet pamatydavo, jog negali to pasiekti savo pajėgomis. Jos visuomet privalėjo pasitelkti visuotinę darbininkų klasės ekonominę galybę.

Tai įrodo visuotiniai politiniai susirėmimai Belgijoje, Švedijoje ir Austrijoje dėl visuotinės rinkimų teisės (XX a. pradžioje). Rusijoje 1905 m. būtent milžiniškas visuotinis sukilimas privertė carą imti plunksną ir pasirašyti konstituciją. Tai, ko rusų inteligentija negalėjo pasiekti ištisus didvyriškos kovos dešimtmečius, staiga įgyvendino vieninga ekonominė darbininkų klasės akcija.

Politinė kova yra sutelkta ne politinėse partijose, o darbininkų organizacijose, sukurtose ekonominei kovai. Šį faktą anarcho-sindikalistai laiko savo socialistinio masių švietimo bei jų socialinės bei ekonominės galios stiprinimo branduoliu. Jų metodas – tiesioginio veikimo ekonominėje ir politinėje šiandienos kovoje metodas. Tai vienintelis metodas, leidžiantis ką nors pasiekti reikšmingiausiais istorijos momentais. Buržuazija jį taip pat yra naudojusi kovoje prieš absoliutizmą ir, atsisakiusi mokėti mokesčius, boikotais ir revoliucijomis, atviru protestu stiprino savo visuomeninės klasės padėtį. Šiandien jos atstovai pamiršo savo tėvų istoriją ir vadina „kruvinais žudikais“, „neteisėtais metodais“ viską, ką naudoja darbininkai kovoje už savo laisvę. Tarytum įstatymas būtų kada nors leidęs pavergtajai klasei nusimesti jungą!

Tiesioginiu veikimu anarcho-sindikalistai vadina visus darbininkų tiesioginės kovos būdus prieš jų ekonominius ir politinius pavergėjus. Pagrindiniai jų: visų rūšių streikai – nuo paprastos kovos dėl atlyginimo iki visuotinių susirėmimų; boikotas; įvairiausių formų sabotažas; antimilitaristinė propaganda; kritiniais atvejais, tokiais kaip šiuolaikinėje Ispanijoje (ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje) – ginkluotas žmonių, ginančių savo gyvenimus ir laisvę, pasipriešinimas.

Labiausiai iš šių metodų paplitęs kovos būdas – streikas, organizuotas atsisakymas dirbti. Pramoninėje epochoje jis darbininkams taip pat svarbus, kaip ir dažni valstiečių maištai feodalinėje epochoje. Tai paprastos formos, tačiau nepakeičiamas būdas kovoti dėl geresnių gyvenimo sąlygų ar apginti savo iškovotus pasiekimus nuo vieningų verslininkų atakų. Tačiau tai yra ne tik būdas ginti tiesioginius darbo žmonių ekonominius interesus. Jiems tai ir nuolatinė mokykla, kur jie mokosi priešintis, kasdien įsitikindami, jog bet kokia mažiausia teisė iškovojama tiesiogiai kovojant su esama sistema.

Kasdienė kova dėl darbo užmokesčio ir darbininkų ekonominių kovų organizacijų – kapitalistinės ekonominės santvarkos rezultatas, – vadinasi ypač reikalinga darbo žmonėms. Be jos jie paprasčiausiai nugrimztų į skurdo liūną. Suprantama, socialinė problema negali būti išspręsta vien kovojant dėl atlyginimo, bet tokia kova – puikus švietimo būdas, leidžiantis darbininkams suprasti socialinės problemos esmę, pasitreniruoti išsilaisvinimo kovoje iš ekonominės ir socialinės vergovės. Kad ir kiek ilgai darbo žmogus pardavinėtų savo rankų ir smegenų veiklą verslininkui, jis niekuomet negalės uždirbti daugiau, nei reikia būtiniems pragyvenimui dalykams nusipirkti. Tačiau gyvenimiški poreikiai nėra pastovūs, jie kinta priklausomai nuo žmonių gyvenimo sąlygų.

Čia mes prieiname prie darbininkų kovos reikšmės bendram kultūros augimui. Ekonominis gamintojų susivienijimas ne tik duoda jiems ginklą geriausioms gyvenimo sąlygoms išsikovoti. Tas ginklas jiems yra kaip praktinė mokykla, patyrimo universitetas, kur galima plačiau pasisemti žinių atsakymui į klausimą – ką ir kodėl reikia daryti. Praktinė patirtis ir kasdienės darbininkų kovos eiga veikią jų organizuotumą, pagilina jų supratimą apie tai, kas vyksta, plečia intelektualinį akiratį. Dėl nuolatinio intelektualaus vystymosi žmonės įgyja naujų siekių bei sugebėjimų veikti įvairiausiose dvasinio gyvenimo sferose. Būtent šiame vystymesi ir slypi didžioji jų kovos reikšmė kultūrai.

Tikra dvasinė kultūra ir aukštieji gyvenimo interesai neįmanomi, kol žmonės nepasiekė atitinkamo gyvenimo lygio, suteikiančio jiems tokią galimybę. Be šios sąlygos negali būti jokios kalbos apie aukštus dvasinius siekius. Žmonės, iš kurių nuolat yra reikalaujama, vargu ar sugeba suprasti aukštas kultūrines vertybes. Tik po to, kai žmonės po ilgų kovos dešimtmečių išsikovojo geresnes gyvenimo sąlygas, apskritai kilo klausimas apie jų intelektualinį ir kultūrinį vystymąsi. Būtent į šį darbininkų siekį verslininkai žiūri įtariai. Kapitalistai, kaip klasė, dar ir dabar laikosi gerai žinomo ispanų ministro Chuano Muriljo priesako: „Mums nereikia darbininkų tarpe žmonių, gebančių mąstyti; mums reikia darbinių gyvulių“.

Vienas svarbiausių kasdienės ekonominės kovos rezultatų – darbininkų vienybė. Ji turi visiškai kitokią reikšmę, nei politinė koalicija tarp partijų, kurių šalininkai priklauso įvairioms socialinėms klasėms. Tvirto bendrumo jausmas nuolat patikrinamas kasdienėje kovoje už tai, ko reikia gyvenimui ir tai vis labiau reikalauja bendradarbiavimo tarp žmonių, esančių tokiose pat sąlygose. Šis jausmas veikia visiškai kitaip, nei abstraktūs partiniai principai, kurių didesnė dalis yra tik akių dūmimas. Jis perauga į bendro likimo supratimą, į naują savo teisių supratimą ir taip sukuria etinį pagrindą bet kokioms pastangoms išsilaisvinti iš priespaudos.

Šio natūralaus darbininkų solidarumo vystymas ir stiprinimas, gilesnių socialinių bruožų suteikimas kiekvienam streikų judėjimui – vienas svarbiausių uždavinių, kuriuos stato sau anarcho-sindikalistai. Solidarumo streikus jie laiko geriausiu ginklu. Ispanijoje jie pasiekė mastą, neregėtą kitose šalyse. Jų dėka ekonominiai mūšiai tapo sąmoningu darbininkų, kaip klasės, veiksmu. Solidarumo streikas – tai bendradarbiavimas tarp tiesiogiai paliestų ir kitų kategorijų darbininkų tam, kad padėtų kokios nors profesijos atstovams laimėti kovą, esant reikalui išplatindami maištą ir į kitas sritis. Šiuo atveju darbuotojai neapsiriboja vien finansine parama, kurią suteikia savo kovojantiems broliams, tačiau veikia giliau ir, paralyžiuodami ištisas pramonės šakas, sustabdo visą ekonominį gyvenimą. Tuo pačiu jų reikalavimai tampa efektyvūs.

Šiandien, kai atsiradus nacionaliniams bei transnacionaliniams trestams bei karteliams individualus kapitalizmas vis labiau tampa monopolistinis, dažnai tik tokia darbininkų kovos forma duoda rezultatų. Perėjus į industrinį kapitalizmą solidarumo streikai darbo žmonėms yra diktuojami laiko. Verslininkai sukūrė galingą savo interesų gynimo bazę – kartelius ir palaikymo organizacijas. Lygiuodamiesi darbininkai, atitikdami laiko dvasią, turėtų susitelkti į masinių solidarių veiksmų pagrindo kūrimą – platų šalies ir tarptautinių organizacijų susivienijimą. Izoliuotas streikas šiandien vis labiau netenka savo ankstesnės svarbos, nors ir nėra visiškai išnykęs. Šiandieninėje darbo ir kapitalo ekonominėje kovoje vis svarbesnį vaidmenį vaidins stambus streikas, apimantis ištisas pramonės šakas. Tai suprato dar Amerikos darbininkai, priklausantys senoms cechų organizacijoms – visa tai išaugo į aktyvų gamybinių profsąjungų kūrimąsi.

Tiesioginė organizuotų darbininkų pajėgų veikla vis labiau veiksminga bendro streiko metu, organizuoto proletariato pasipriešinimo metu, sustabdžius gamybą visose gamybos šakose su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tai galingiausias ginklas, kurį turi darbininkai ir tai pats teisingiausias jų ryžto, kaip socialinio faktoriaus, įrodymas. Po to, kai prancūzų profsąjungų kongresas Marselyje (1892 m.), vėliau – Visuotinė darbo konfederacija (VDK) daugybės balsų persvara pasisakė už visuotinio streiko propagandą, darbininkų partijos Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių užsipuolė šią proletarų veiklos formą ir išvadino ją „utopine“. „Visuotinis streikas – visuotinė beprotybė“ – skelbė vienas žymiausių vokiečių socialdemokratijos lyderių. Tačiau vėlesnių visuotinių streikų banga Ispanijoje, Belgijoje, Olandijoje, Rusijoje ir t. t. aiškiai parodė, jog ši įsivaizduojama „utopija“ visiškai įmanoma, ir nėra tik keleto revoliucinių fanatikų vaizduotės vaisius.

(laukite tęsinio)

Parengė: Darius Dimbelis

infa.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. Simas Simaitis says:

    Labai geras straipsnis ir laiku, tęstinumas jau paskelbtam straipsniui : „Eilinio piliečio pamastymai apie Lietuvos situaciją“. 

  2. Algirdas Minkauskas says:

    Neapsigauk, esmės tas nesprendžia. Dabar, tokių ir panašių straipsnių rodysis vis daugiau. Tą aš vadinu „skandinimu“. Tai yra toks veiksmas kai teisybę primenančiame šlamšte bandomos nuskandinti tikrai geros mintys. Sakysim, jeigu eisim mūsų pačių apmąstytu bei pasirinktu keliu kurį pasirinkome uždavę sau klausimus ir radę atsakymus kuriuose nėra jokių prieštaravimų, galime paklaidžioti, tačiau vis tiek ateisime ten kur reikia. Taigi šitą kelią bandoma pakeisti pakišant klaidingą kryptį kuria eitume lyg ir neklaidžiodami, tačiau galų gale pareitume ten kur esame.

  3. Mindaugas says:

    Ačiū. Geras straipsnis.

  4. Mindaugas says:

    Norėčiau pacituoti Emilio Lopezas Arango, kuris viename savo straipsnių, rašytų 1920 m. rašė. „Mes norime pasakyti, kad galima sugriauti visą socialinę organizaciją, sunaikinti istorinę valstybę, eksproprijuoti buržuaziją ir likviduoti privačią nuosavybę, bet tie pasikeitimai nebūtinai reikš galutinį kapitalizmo žlugimą. Rusija mums pateikia pavyzdį, kad kapitalistinė organizacija gali išgyventi pralaimėjus buržuazijai. Štai kodėl verta kelti klausimą: ar galima sukurti anarchistinį komunizmą per kapitalizmą? Nė vienas anarchistas nepritars tokiam absurdui. Norint dabar sukurti etinius ir ekonominius komunistinės visuomenės pagrindus, būtina pirmiausia sugriauti darbininkuose vergų įpročius ir dvasią, įstatymo kultą ir pagarbą autoriteto principo atstovams”. Aukso vertės žodžiai…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top