Sukeistų iškabų metas

2014, 18 birželio, 17:09 | kategorija LPT | 3 komentarai | peržiūrų 275 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

(Referendumui artėjant)
paveikslėlis…Vaikystėje skaičiau tokią H. K. Anderseno pasaką „Apie tai, kaip vėtra sukeitė iškabas“. Tikrai vaizdingai papasakota apie senų laikų Danijos miestą, kuriame labai svarbu buvo iškabos. Kai meistras, artelė ar dirbtuvės keldavosi į kitą vietą, įvykdavo iškilminga iškabos pernešimo šventė, lydima vaidinimų, šokių, bufonadų, muzikantų ir karnavaliniais rūbais apsitaisiusių juokdarių. Iškabos palydėti susirinkdavo visas miestas. Apie šventę ilgai kalbėdavo, dalindavosi įspūdžiais, seneliai pasakodavo anūkams.. Iškabos buvo labai svarbios andainykščiams miestelėnams, nes tik pagal jas jie buvo įpratę orientuotis, kur kokia gatvė ar pastatas – bažnyčia, teatras, rotušė ir kt. O štai vieną naktį atūžė tokia smarki audra, kad lankstė metalinius bokštų smaigalius, ardė stogus, plėšė iškabas ir… jas sukeitė. Statinių dirbėjo iškaba atsidūrė ant „Damų mados“ pastato, o didelis meniu „Krienų sriuba ir įdaryti kopūstai“ – ant teatro, kurio niekas nelankė.

Miestiečiai, pamanę, kad toks naujo spektaklio pavadinimas, puolė pirkti bilietų… Gudri buvo toji audra, iškabų sukeitimas vertė miestelėnus slapčia šypsotis lyg supratus ilgai slėptą teisybę – na, kaip kitaip, jei gaisrininko būdelė atsiritino prie vartelių varguolio, iš gaisro išgelbėjusio tris žmones, o barzdaskučio lenta su dubeniu – ant pasipūtusio justicijos tarėjo durų… Nekalbant jau apie liesą silkutę, pakibusią prie itin reikšmingo laikraščio redakcijos… Ta itin šmaikšti audra smagiai padirbėjo visame mieste. Ilgai, ai, kaip ilgai, gyventojai svarstė visą šią iškabų sukeltą sumaištį, ypač tas senukas, kurio vardu pasakininkas atpasakojo anuos senus įvykius…

Senus įvykius… Bet, pasirodo, visa, kas sena, pasikartoja. Jau kuris laikas jaučiuosi gyvenanti tarp sukeistų iškabų. Juk mes patys esame nelyginant miestai, susidėlioję savyje, savoje Dvasioje orientyrus – “iškabas”, kas yra gera ir gražu, o kas nedera, kas – melas, o kas – tiesa… Kas – vertinga, o kas – tuščia, praeina kaip niekas. Bet štai atlėkė pasaulio vėjas aštrus, kandus, šaltas… Bejausmis viesulas, apsimetąs jausmingu ir geru. Jis pučia be perstojo ir taip uoliai jaukia mūsų protus, kad garbūs valdžios vyrai valandų valandas aptarinėja, kas yra šeima, kas tėvas su motina, kas vyras, kas moteris, kada prasideda vaikas ir t.t., ir t.t. Tam svarstymui nesimato pabaigos, visiškai susikeičia sąvokos ir mes kaip andainykščiai Danijos miestelėnai liekame vėjo išūžtomis ausimis, išsižioję bei triną akis…

Gudresnieji susivokia greitai – jie patiki ar apsimeta tikintys vėjo naujovėmis, gūsis juos pakelia aukštyn ir neša, neša virš tų mažutėlių, tokių senoviškų, nemadingų, vis dar apsikabinusių Jėzaus Knygelę… Vis dar ieškančių garbingumo, doros, Tiesos, Dvasios laisvės, tarnystės Tėvynei…

Ak, ta Jėzaus Knygelė, tikriausiai guodė kažkada mūsų knygnešėlius vargetas, narsuolius biednužius sukilėlius, partizanus, šąlančius žeminėse, tremtinius tolimose lagerių kankyklose, sausio 13-osios gynėjus, žvelgiančius į žvėrišką istorijos vėjo artumą…
Jėzaus Knygelė stiprino Ukrainos Maidano gynėjus… Atsimenu tą naktį – ypatingo pavojaus artimybėje keturių bažnyčių atstovai kas valandą meldėsi drauge su aikštėje susirinkusiais. Išbudėjau drauge su jais internetinėje erdvėje baisėdamasi, kas gali nutikti, o jie mane drąsino.

Iš aikštės centro – scenos – sklido maldų ir tikėjimo Ramybė. Ramybė sklido iš paties pavojaus vidurio – buvo matyti liepsnų barikados, it siena sustoję šarvuoti kareiviai… Tie, kas aplankė Maidaną tą aršiąją žiemą, apsakė, kaip ten lengva kvėpuoti, kaip žmonės išgyvena didelį bendrystės ir brolybės stebuklą, kaip yra pasiruošę be jokios baimės atiduoti gyvybę už Tėvynę. Jie išreiškė savo valią… JIE IŠREIŠKĖ SAVO VALIĄ.

Pavydžiu šiai tiek ugnies savyje turinčiai tautai… nes… nežinau, kokia mūsų valia. Ar mes ją išreiškiame? O gal tos valios kaip ir nebėr?
Kaip mes susmulkėjome! Susivyniojome į baisybę nuostatų ir tvarkelių. Tapome pigūs ir niekingi – signatarų laužui uždegti reikia leidimo (gerai, kad anuomet nebuvo nustatyta valanda, iki kurios dera suspėt pralieti savo kraują už laisvę!). Taikliai rašo Erlickas, kad partizanas dabar nelabai pasistatytų žeminę, nes negautų architekto detaliojo plano…

Mes nebeskiriame idealo, didelės, pasiaukojimo vertos idėjos nuo kasdieniškų menkniekių. Kaip gėdinga… Lyg Šventą Dvasią pakeistume benzininiais žiebtuvėliais!

Ak, tas istorijos vėjas sujaukė mums iškabas. Istorijos vėjas šį kartą itin gudrus – jis sukeičia iškabas, siekdamas Vertybes išjuokti. Jam sekasi, nes štai – artėja referendumas dėl žemės, plėšte išplėštas iš lemties, iš būtinybės, o taip rimtai svarstoma apie valstybę be žemės, nebeaišku – prekė ji ar ne…

O aiškumo gal nė nebereikia, nes audžiame naują vėjo troškimą – mes būsime turtingi europiečiai! Europa, štai kas svarbiausia! Dėl to reikia mums būti kuo mandagesniems, tykiai tykiai kiūtoti, ginkdie, nepyptelint apie savus poreikius, norus ar vertybes, mat, dar pagalvos apie mus ką negero.

O istorijos vėjas gali pasiausti dar pikčiau, mes nežinome, koks ūpas apims jį po kelių ar keliolikos metų. Gal sumaišys pačios Europos riboženklius, didžiųjų miestų aikštėse supūs krūvas eurų lyg senų lapų? Kas gali žinoti? Neliks nei turtų, nei žemės… Sakote – negali būti, pasakos?..

Bet ir mūsų laisvės svajonė sovietmečiu atrodė tiktai pasaka. Sovietija atrodė tokia niūri, tvirta ir amžina, amžina… Net H. K. Anderseno vėjas ten prapūsdavo nebent pro rakto skylutę…

Tik štai iš savo išsvajotos ir išsipildžiusios pasakos mes jau kuriame… nežinau ką. Net nenoriu mėginti įvardinti, nes labai skaudu. Ne tik man – tai daliai visuomenės, kuri, kaip ir kažkada, užgniaužia savyje tiesos troškimą ir grimzta vėl į vidinį kantrų tylėjimą…
Ne ukrainiečiai esame. Neturime kazokų kraujo.

Mūsų Maidanas – kantrybė ir ryžtas. Nepainiokime iškabų, ateikime į referendumą dėl žemės, nes referendumas – mūsų Maidanas.
Kad būtų lengviau kvėpuoti.
Kad neliktume tik po iškaba – LIETUVA…

Maža Giraitė,
irgi rašanti pasakas apie GĖRĮ
ir trokštanti jų stebuklų
išsipildymo

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. Laimute says:

    Mes, suaugusieji, matome, kad permainû véjas sukeitè vertybes vietomis. Vieniems tai poch, kiti ukvačiai priima, treti išvažiuoja. Taćiau baisiausia, kad mûsû vaikai mokomi naujû tiesû ir jiems tai taps realybe, lygiai kaip mûsü protèviams atputé kryžiuoćiai Jezaus knygelè- vieni žuvo gindami savo tiesà, kiti uoliai puolè skaityti. O štai jù vaikaičiai knygelè prièmè kaip didžia tiesà ir kas baisiausia su ja kenté sibiruose. Štai abra kadabra- viskas susimaišo ir praéjus šimečiams už buvusí melà galvas dedame. Pasamoné tai žino. Todèl ir išvaźiuojam, todel ir nelaimingi

  2. Stebėtojas says:

    Maidanas yra labai tamsus reikalas.
    Susijęs su kraujo praliejimu, buvusiu, vykstančiu ir deja būsimu.
    Jėgos, už jo stovinčios, irgi labai abejotinos.
    O va referendumas, tai žmonių bandymas atsiimti laisvę iš valdžios.
    Iš konservatorių elektorato savo draugų tarpe ( beje, labai intelektualūs ir dori žmonės) girdžiu, kad tokie referendumai yra inspiruoti “ priešiškų jėgų“ ( labai miglotas apibrėžimas).
    Tie žmonės dar tiki, kad valdžia dirba mums visiems.
    Taigi, pasipriešinimas referendumui kyla iš:
    1. Valdžios aktyvių trukdymų ( tai akivaizdu),
    2. Iliuzijomis gyvenančio elektorato pasyviai neigiamo nusiteikimo ( čia sudėtinga ir laiko likučio atžvilgiu keblu),
    3. Pasyvios gyventojų dalies abuojumo ( koks tikslas, valdžia jau viską nusprendė ir pan). Tai su šia dalim Tautos dar galima bandyt kalbėti ( na, pabalsuok, juk nekainuoja, o gal pavyks?)
    Kas žino geriau, kaip yra, lai mane taiso.
    Ką aš čia aiškinu- SARMATAI yra bendraminčių ( daugmaž) susirinkimo vieta.
    Stengiuosi delfyje pakomentuoti, ten daugiau žmonių dar lankosi, deja.
    ATSIPEIKĖKIT, ATEIKIT Į REFERENDUMĄ, kas dar miegat.
    Pateikit argumentus prieš, aptarsim.
    Taika.

  3. Stebetojui says:

    Teisingai cia viska nusakote, kokius dar argumentus galima butu pateikti pries? O ka galima butu pateikti  -tai klausima: ka daryti su apsnudusia, apatiska liaudimi? Atrodo kad Marijos zemeje net savisaugos instinktas, budingas bet kokiam gyvam sutverimui, nustojo veikti, uz pasvinkusius konservus ir musmires balsuoja, tie ginklais zvangina, prisisauke bedos – spruks su prisivogtais pinigais, kumecius prie apsaudytos geldos palike. Ka daryti?!
    Del maidano irgi labai taikliai pavadinote- tamsus reikalas su dar tamsesniais zmonemis.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top