- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Susilpninti ES suverenumą: slapta JAV vyriausybės „neapykantos europiečiams“ priežastis

ES JAV

„JAV priešiškumo priežastis – bent jau nuo 2014 vasario 14-osios – europiečių atžvilgiu, iki šiol išlikdavo paslaptimi“, – rašo amerikiečių analitikas Eric Zuesse.

Siūlome Zuesse straipsnio „Susilpninti ES suverenumą: slapta JAV vyriausybės „neapykantos europiečiams“ priežastis“ (Undermining EU Sovereignty: The Reason Behind the U.S. Government’s “Secret Hatred of Europeans”), paskelbto Global Research birželio 21 dieną vertimą. (Straipsnis buvo paskelbtas ir daugelyje kitų tinklapių).

Šis priešiškumas visuomenėje net nebuvo atpažįstamas, kol kartą jis prasiveržė iš pasiklausomos linijos, galbūt paties įtakingiausio JAV valstybės Departamento žmogaus telefono pokalbio metu. Žmogus, kuriam JAV prezidentas Barakas Obama asmeniškai pavedė vykdyti ypač svarbias slaptas jo administracijos geopolitines operacijas (ir jis jas vykdė praktiškai visus aštuonerius Obamos valdymo metus, nepriklausomai nuo to, kas tuomet buvo oficialiu JAV valstybės sekretoriumi). Tas žmogus – Viktorija Nuland.

Būtent ji vykdė politiką, konkrečiai Ukrainos atžvilgiu (ir kur kas plačiau, prieš Rusiją). Įžymiojo telefono pokalbio metu, kurį Nuland vedė 2014-ųjų vasario 4 dieną su JAV pasiuntiniu Ukrainoje Jeffrey Payette, ji nurodė pastarajam paskirti atsakingą žmogų už Ukrainos vyriausybę, kai tik ten įvyks amerikiečių organizuotas perversmas. Šis perversmas, kaip žinoma, įvyko po 18 dienų, kai buvo nuverstas demokratiškai išrinktas prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, kuo buvo visiškai pažeista Ukrainos Konstitucija.

„Prižiūrinčiuoju“ nuo Vašingtono Nuland liepė paskirti „Jatsą“ arba Arsenijų Jaceniuką. Ir Jaceniukas iškart gavo šį paskyrimą įvykus valstybiniam perversmui. Tuo pačiu gavo teisę kontroliuoti visus kitus paskyrimus į aukštus postus Ukrainos vyriausybėje.

Šiame telefono pokalbyje Nuland pasakė: „Po velnių ES!“ (originale: „F**k The EU!“) . Tuo metu niekas nesusimąstė, prie ko tas buvo pasakyta, buvo pastebėta tik tiek, kad tai skambėjo labai nediplomatiškai. Dabar, galų gale, atsirado aiškūs įrodymai to, ką gi tai iš tiesų reiškė.

Svarbiausias įrodymas slypi tame, jog Vokietija ir Austrija atsisakė tolesnio ekonominių sankcijų prieš RF stiprinimo, kurių reikalavo JAV, ir kurios yra pagrindine Jungtinių Valstijų plano, „pergalei“ prieš Rusiją dalimi.

Šis planas buvo nuosekliai vykdomas visų JAV vyriausybių, nuo 1990 metų vasario 24 nakties. Būtent tada JAV prezidentas Džordžas Bušas pareiškė Vokietijos kancleriui Helmutui Koliui, o vėliau ir likusiems „amerikietiškiems vasalams“ Europos Sąjungoje, kad, nors Tarybų Sąjunga ir nutraukė „Šaltąjį karą“, tačiau JAV ir jų sąjungininkės paslapčia tęs šį karą, kol nebus nugalėta pati Rusija.

2017 metų birželio 5 dieną, Associated Press paskelbė straipsnį pavadintą „Vokietija ir Austrija kritikuoja JAV už sankcijas prieš Rusiją“ ir pranešė, jog abi „vasalinės valstybės“, išreikšdamos savo pagarbą „valdovui“, nežada toliau eiti tuo keliu, žlugdydamos savo naftos ir dujų kompanijas, kad pradžiugintų savo „poną“.

Šiuo metu ir dar gerokai iki to, Rusija buvo pagrindinė energijos resursų tiekėja į Europos Sąjungą, ypač naftos ir dujų, transportuojamų į Europos šalis per platų vamzdynų tinklą.

Didžioji šio tinklo dalis eina per Ukrainos teritoriją. Dėl šios priežasties JAV vyriausybė norėjo „perimti“ Ukrainą, kad sustabdytų energijos resursų transportavimą arba bent jau pareikalautų iš Rusijos naujų vamzdynų tiesimo (tuo pačiu JAV vyriausybė padarytų viską, kad sustabdytų resursų transportavimą ir naujomis linijomis). Tačiau dabar Vokietija ir Austrija sako „Ne“ šiam Jungtinių Valstijų siekiui.

JAV nori, kad gamtinės dujos tiekiamos iš Amerikos sudarytų didžiąją dalį europiečių importo, o likusią dalų užimtų dujos, importuotos iš Vašingtono sąjungininkių sunitų valstybių. Visa tai daroma tam, kad būtų išstumtas pagrindinis tiekėjas Rusijos asmenyje.

Dar visai neseniai šis planas numatė, jog Kataras taps pagrindiniu dujų į Europą tiekėju, vamzdynais, kurie turės eiti per Siriją. Ir Vašingtone buvo nutarta, jog Sirija turės būti užkariauta, siekiant nutiesti tuos vamzdynus, kuriuos, galbūt, galės statyti amerikiečių kompanijos.

Tačiau dabar, Saudo Arabija, kuri įprastai vadovauja JAV užsienio ryšiams (dažnai padedama Izraelio) blokavo Katarą dėl to, kad pastarasis nepakankamai vykdė Er-Rijado reikalavimus, pilnos tarptautinės Irano ir bet kurios kitos šalies izoliacijos atžvilgiu, kur šiitai yra arba gali tapti dominuojančia jėga. Ir štai dabar, nutrūkus santykiams tarp Saudo Arabijos ir Kataro, amerikiečių naftos gavybos kompanijos tapo vienintelėmis, kurioms net labiau, nei anksčiau, bus naudinga, kad energijos resursų tiekimas iš Rusijos į Europą nutrūktų.

Tačiau stambiosios Europos naftos-dujų korporacijos tada vaidins mažiau svarbų vaidmenį Europos rinkoje, kadangi šias įmones sieja abipusiai įsipareigojimai su „Gazprom“ ir kitomis rusiškomis kompanijomis-gigantais. Tokiu būdu amerikiečių įmonės – vienintelės, kurioms šiuo metu sankcijų stiprinimas prieš Rusiją atneša daugiausiai naudos.

Europa jau patyrė juntamą ekonominę žalą, susijusią su jos paklusnumu JAV. Vašingtonas jau pamynė Europos interesus reikaluose „perimant Ukrainą“, o taip pat priimant milijonus pabėgėlių iš Sirijos, Libijos ir kitų šalių, kurias JAV pastūmėjo link „arabų pavasario“. Tai buvo padaryta tam, kad Vašingtonas gautų galimybę kontroliuoti naftos ir dujų pramonę šiose šalyse, kad perduotų jas į savo kompanijų, tokių kaip Haliburton rankas.

Amerikiečių isteblišmentas nekenčia europiečių, todėl, kad jis kupinas ryžto nugalėti Rusiją, o europiečiai ne visiškai atsidavę bendradarbiauja su JAV, vykdant šią užduotį. Daugelis ES milijardierių nori turėti verslo reikalus su Rusija, tačiau JAV milijardieriai nutarė vietoje to paimti viršų prieš Rusiją. Dėl šios priežasties JAV ir Saudo Arabija pamažu praranda tradicinį palaikymą iš Europos Sąjungos pusės.

Tarptautiniai santykiai, į kuriuos įtrauktos JAV, Rusija, Saudo Arabija, Kataras, Iranas, Vokietija, Didžioji Britanija ir t.t. patiria neprognozuojamus svyravimus. Tačiau Europa, panašu, pamažu traukiasi nuo JAV.

Labiausiai pažymėtina, kad ekonominės agresijos sustiprėjime prieš europiečius iš amerikiečių viršūnėlės pusės yra tai, jog šįkart agresija eina ne iš JAV prezidento, o iš beveik vieningo tame JAV Senato. Už tokios politikos pravedimą balsavo 97 iš 100 senatorių. Šį kartą neadekvatu už tokį „nacionalizmą“ kaltinti Donaldą Trampą – dabar akivaizdu, – „šaltasis karas“ prasidėjo iš amerikiečių isteblišmento pusės (atstovaujamo JAV vyriausybės ir amerikiečių MIP) prieš europiečius, kurie nepakankamai pagarbiai vykdo imperinės aristokratijos reikalavimus.

Nežiūrint į tai, kad amerikiečių organizuoto perversmo Ukrainoje metu Europos Sąjunga tylomis bandė susidoroti su šoku nuo to, kiek žiaurus ir kruvinas jis buvo, ES liko amerikiečių pusėje, kurie tvirtino, jog Ukrainos „perėmimas“ atneš naudą ir Europai („ES plėtra“). Tačiau dabar visiems tampa aišku, koks tai buvo melas (Ukraina tapo pernelyg sugriauta to perversmo pasekoje, kad dar galėtų atnešti kam nors naudą, neskaitant pačių amerikiečių, kaip tarpinė bazė raketoms prieš Maskvą), ir todėl „vakarų aljansas“ pasekoje gali subyrėti.

„Vasalinėms valstybėms“ teks susitaikyti su daugeliu dalykų, kuriuos padarė amerikiečių aristokratija. Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog Vokietijos kanclerės Angelos Merkel telefono pokalbis buvo užrašytas JAV Nacionalinio saugumo agentūros, visas reikalas buvo tiesiog užmuilintas. Pasak oficialios versijos „prokurorai nesugebėjo rasti jokių įrodymų patvirtinančių kanclerės pareiškimą, kad jos telefonas buvo pasiklausomas JAV Nacionalinės saugumo agentūros darbuotojų“, nors visi žinojo, kad prokurorų tvirtinimai teisybe nė nekvepia.

Iš kitos pusės, gali būti, jog dabar egzistuoja priešpriešinė jėga, sugebanti persverti netgi tai. Galbūt Vokietijos milijardieriai sugebės, galų gale, kažkokiu būdu pakeisti procesų eigą.

Amerikiečiai buvo tiesiog įsukti į neapykantos Rusijos vyriausybei sūkurį – ir taip stipriai, jog birželio 21 dieną, Morning Consult buvo paskelbta antraštė: „Kaip parodė apklausa, visi amerikiečiai, kokios partijos šalininkai jie bebūtų, pasisako už sankcijas prieš Rusiją“.

Ten pat buvo pademonstruoti minėtos apklausos rezultatai, kurie parodė, jog absoliuti dauguma tarp visų politinių kategorijų – demokratų, respublikonų, ir žmonių, neturinčių aiškių politinių nuostatų, – norėtų, jog rūsčios ekonominės sankcijos prieš Rusiją būtų sugriežtintos dar labiau.

Amerikiečių naftos ir dujų kompanijų-gigančių valdytojai, o taip pat valdytojai tokių kompanijų kaip Lockhead Martin, megabankų ir medijų-kompanijų savininkai, palaikantys glaudžius ryšius su savo partneriais iš Rusijos, galėtų palaikyti šios apklausos rezultatus labai žaismingais. Tačiau, jeigu staiga, kažkokie europietiškieji aristokratai netikėtai nutars, jog sankcijos prieš RF pasirodė neefektyviomis, – tada Europos Sąjungai ir JAV teks eiti skirtingais keliais; jeigu tai nutiks, tai Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES pasirodys esąs tik „žiedeliais“, tik apšilimu prieš tikrą Vakarų skilimą.