- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Šventieji akmenys – nuo Rauško akmens iki Šernų miško tragedijos

paveikslėlis

Rauško akmuo - G. R. nuotrauka

Daugeliui yra tekę važiuoti autostrada Vilnius – Klaipėda. Aukščiausioje autostrados vietoje, 180 m. virš jūros lygio, stovi akmuo. Panašus į sustingusią Šventą Ugnį . Pavadintas Rauško akmeniu, pagal radimo vietą. Šalia esanti lentelė informuoja, kad akmuo 1973 metais buvo iškastas Šilalės melioratorių Rauško kaimo laukuose. Naujame varde atsiradęs RA, galbūt nėra atsitiktinumas. Akmenyje matyti ženklai – runa Kenaz (Kaunas), žyminti ugnį, fakelą ir runa Gebo, žyminti priešybių vienybę ir gyvenimo dovanas.

Tylusis tarpininkas tarp dvasinio pasaulio ir žmonių. Šis tarpininkavimas vyksta, žmogui esant pusiausvyroje. Akmenyje įkūnyta dvasios ugnis. Šalia kelininkai įrengė aukurą „Žuvusiems kelyje”. Jame kartais dega žvakutės. Prisiminę žuvusius keliuose, kartu prisimename ir protėvius, tautos šaknis ir dvasines ištakas. Sąmoningai ar nesąmoningai…

Beje, akmuo veikia ir kaip vadinamas „Palaimintukas”. Dera pagarbiai prieiti, nusilenkti (fiziškai ar tik mintyse), paaukoti dovaną – kokią gėlytę ar mažą akmenuką – pridėti delnus ir kaktą prie akmens… pabūti tyloje… ir pagarbiai paprašyti. Mintyse ištarti: „Būk palaimintas, kad ir aš (mano artimas – ištarti vardą) būtau palaimintas.” Tuomet formuluoti norą. Akmuo nepildo norų, einančių iš netyros širdies. Todėl žmonėms su ydingais norais ir mintimis geriau laikytis kuo atokiau nuo tokių akmenų…

***
Toliau mano kelias veda į Šernų mišką netoli Klaipėdos.

Šiose vietose kažkada augo Šventasis miškas. Mišką iškirto, akmenis išvartė. Bėgo šimtmečiai, miškas tapo dirbama žeme. Dabar čia vėl auga jaunas miškas. Buvau pakviestas apžiūrėti šias vietas, nes žmonės pastebėjo, kad iš savųjų vietų ėmė dingti šventieji akmenys. Greitai paaiškėjo jų „dingimo” priežastis. Vietiniai barbarai naudoja juos paminklų gamybai…

Daugelyje vietų liko tik akmenų išgulėtos duobės. Kai kurie jų atitempti iki kelio, matyt, laukia savo eilės. Netoliese guli didžiulis akmuo. Neseniai suskaldytas į keletą dalių ir paliktas. Liūdna. Šie akmenys čia gulėjo tūkstantmečius. Buvo laikai, kai juos garbino, laikydami tarpininkais tarp Dievų ir žmonių. Atėjus naujai religijai, išvartė ir užmiršo. Išgyveno šventi akmenaičiai šalies vargus, okupacijas, karus. Ir štai laisvoje Lietuvoje juos ėmėsi naikinti patys lietuviai. Dėl pasipelnymo, gal dėl neišmanymo … Kaip paaiškinti tokiems, kad Šventųjų akmenų naikinimas atneša juodus debesis ne tik jiems, tačiau ir šeimai, artimiesiems, visai Tėvų žemei… Kaip jiems tai pasakyti?

Prisėdau prie vieno garbingo senolio akmens. Ėmiau klausyti, ką šnabžda jo nebylus balsas. Štai kas buvo užrašyta.

„Didelis skausmas tvyro Tėvų Žemėj, kol nėr pagarbos praeičiai ir protėvių žygdarbiui. Mūsų gyvenimas yra jūsų gyvenimas, – mes pasiruošę mirti, kaip kadais kunigai mirė ir išėjo į dausas. Mirti reiškia gyventi. Tai yra auka. Taip senos piktžaizdės išeina, apsivalo, mums skaudu, bet nesulaikysi skausmo. Valo Viešpats nuodėmes ir dėmes ant šalelės kūno. Mes išeisim – kiti ateis. Bus pasilikusių.

Nušluostykit ašaras verkiantiems, paguoskit kurčiuosius, veskit už rankos neregius. Atminkit ir atminti būsit. Ne apie žmogų atmintą kalbu – apie Didžią Dvasią. Nemari mergelė, Šventoji gėlelė, mūsų protėvių-pramočių vainikėlis. Uždėsiu ant galvos vertąjam. Budėkite ir laukite.

Mano broliai išsisklaidę – šventę mena. Užminę mįslę, ją atmena. Atminę – duoda raktą. Tas raktas – ne iš medžio, nei akmens, nei geležies. Suradus raktą, saulutė nušvinta. Viešpats Dievulis, Motula Šventa – į laimę veda. Ašarom suvilgius – miškas išauga. Tam miške šventam – atilsį suranda. Nuo darbų atilsėję – vėl į darbus kimba. Vėl saulelė kelią randa. Rasite ir jūs, vaikeliai mana.

Užakę ežerėliai paslaptį mena. Gulbių (paukščių)pulkeliai kelią rodo. Ant to kelio akmuo padėtas. Užu tuo kelio… širdies klausykite…

Mano paslaptėlė – žvaigždžių kelalis. Mano kūnelis – švelni pasakėlė”

Šernų miškas, 2012.04.27.

Ką išgirdau, taip ir užrašiau. Gal ką ir pripainiojau… Su meile ir liūdesiu kalbėjo tas balsas. Su meile netgi tiems, kas šventus akmenis skaldo. Juk savi, tautos dalis…

Tik suskaldytas akmuo dar guli ten, lyg mūsų kolektyvinės sąžinės priekaištas. Dar liko ten ir sveikų akmenėlių.

Jei kas norėtų patarti/padėti išsaugoti protėvių paveldą, parašykite Andriui, kuris dabar bando sustabdyti šiuos negerus darbus, kaip jis sako, „nes vietiniai dvarelių auros puoselėtojai bei sarkofagų gamintojai baigia juos kaip puikią žaliavą ištąsyti, nė nesuvokdami atlikto padarinių.”

Andriaus elektroninis paštas andiremon@gmail.com

Gintaras Ronkaitis


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

šaltinis: Yogi.lt