Čiabuvių pašnekesiai

2019, liepos 6, 8:34 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 698 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Antspaudas

Albinas Kurtinaitis | 2019-05-25 Būdviečiai

Mylimi būdviečiai, jūs nuostabiausias amžinai žydintis pavasaris, kaip ir mūsų vardas būdviečiai. Senovėje sakydavo: „Koks jo būdas, tokia ir jo būda“ arba „Koks jo būdas, toks ir jo gyvenimas“. Būdas – žmogaus dvasia, būdviečiai – dvasingieji.

Prieš 4914 metų mus – penkiolika jaunų šeimų atvedė į išdegusį mišką ant kalvos, kur gyveno Juozas Gražulių, pašventino 2,8 ha plotą, liepė statyti vienkiemį ir mus įvardijo būdviečiais. Po dviejų metų įkūrė dar du vienkiemius – Užupių ir Stolaukio. Po trejų metų ant kalvos tarp Mickevičynės ir balos (ežerėlio) pastatėme 13 trobelių ir 2 trobeles. Čia apgyvendino vienuolius bagarius – kalvius, žvaigždininkus – galingiausiu pasaulio vienuolius. Jie galėjo dangaus skliaute žvaigždes stumdyti, užgesinti ir užžibinti, kalnus nugramzdinti į žemės gelmę, padaryti ežerus ir t.t.

Sakydavo – einančiam bagariui kliūčių nėra, jeigu nepasitraukė iš jo kelio, pavirto sauja dulkių ar išdžiūvo. Bagarių bijojo ne tik tautos ir valstybės, bet ir Dievo Tėvo didžiosios dangaus dvasios. Taip yra pasakyta ir užrašyta seniausiuose pasaulio raštuose. O mes, trys vienkiemiai juos rengėme, maitinome ir laidojome. Dabar sėdime ant jų kapų. Kai buldozeriais ir greideriais pradėjo ruošti šios mokyklos statybos aikštelę, iš šlaito pasipylė kaulai. Kolchozo pirmininkas liepė mano tėčiui, Kainauskui ir Stočkui surinkti kaulus ir juos užkasė po alyvų krūmu.

Mes per tūkstančius metų supylėme 14 altorių, o trys buvo senesnių laikų. Kaimo žemėje buvo 17 altorių, ant kurių garbinome Dievo Trejybę – Vieną Dievą.

Vienuolių paliepimu prieš 2947 metus padarėme Tautos Karalių krikštyklą. Ten kur kelias eina per Kubilynę, tiltu perėjus Zanilos upę, apėjus dešinėje pusėje krūmus ir link upės padarėme Žuvų Vartus. Jokių vartų, o tik žemės paviršiuje išdėstėme akmenis. Vienuolis įvesdavo į Vartus kunigaikštį – būsimą karalių, kuris vaikščiodamas prašydavo Šventą Dvasią, kad jam suteiktų Tautos praeities pažinimo dvasią.

Iš Žuvų Vartų vesdavo už 80 metrų esančius Duonos Vartus. Čia būsimas karalius prašydavo Šventą Dvasią, kad jam suteiktų Tautos ūkio dvasią. Tuo metu Tauta užėmė 300 tūkst. kv. kilometrų plotą, lygų Italijos plotui.

Iš Duonos Vartų vesdavo į Žirgo Vartus, esančius už 160 metrų, kad gautų Tautos kariuomenei vadovavimo dvasią ir antrą, kad reikiamu atveju mūšio lauke galėtų pašaukti Dievo Tėvo karius, kurie niekada negimė ir nemirė. Prieš 800 metų rusų metraščiuose užrašyta: „…jų todėl tiek daug ateina, kad atsiveda ir savo mirusiuosius“.

Kaip taip gali būti? Rusų karys klausia mūsų kario: „Iš kur tiek daug karių?“. Mūsų karys atsako tiksliai ir teisingai, kad karalius atsiveda ir Tėvo karius. Bet karaliaus tėvas jau miręs, vadinasi, ir jo kariai yra numirėliai. Aišku rusų karys nežino, kad mes Dievą vadinome Tėvu.

Iš Žirgo Vartų būsimą karalių veda ant kalvos į Dievo Trejybės maldyklą, kurioje Šventa Dvasia patvirtina dvasias, gautas visuose Vartuose.

Iš maldyklos eina prie Zanilos upės į Karalių krikštyklą – tai du stalai ir krikštasuolė (buvo iki 2017 metų) – trys didoki akmenys. Čia laukia dar du vienuoliai. Vienas padeda ant stalo žiedą, su išgraviruotu karaliaus vardu, ir sagę su vyties ženklu. Antras padeda lazdą (skeptrą) ir vėliavą.

Būsimas karalius basas atsistoja ant krikštasuolės. Zanilos šventu vandeniu pirmas vienuolis pašventina žiedą ir sagę, antras – lazdą ir vėliavą, tretysis – kunigaikštį pakrikštija Tautos karaliumi. Zanilos vanduo šventas ir visi krikštytieji gali juo pasinaudoti – gauti reikiamų dvasių ar atskirti nereikalingas dvasias (vilgant ar geriant) Dievo Trejybės vardu.

Iš krikštyklos vis keturi – trys vienuoliai ir karalius – eina į Karalkrėslio kalną (Būdviečių kaime prie Karalkrėslio kaimo ežios). Čia laukia Tautos kunigaikščiai, karalių sodina į karaliaus krėslą, vienuoliai įteikia pašventintas regalijas, kunigaikščiai pasveikina savo naują karalių.

Po visų ceremonijų visi sėda ant žirgų (išskyrus vienuolius) ir joja į Pajevonio – tiksliau į Kunigiškių – piliakalnį, kad kunigas (popiežius) uždėtų ranką. Pirmiausia Karalių Slėnyje karalius maldykloje atlieka reikiamą apeigą. Ir kopia į piliakalnį, kunigas uždeda ranką, suteikia Šventa Dvasia Karaliaus Dvasią ir viskas.

Mūsų padarytoje krikštykloje yra pakrikštyti 83 Tautos – Lietuvos karaliai. Gal prisimenate paskutiniojo 83-iojo karaliaus vardą? Ir gerai, kad neprisimenate. Jo vardas Vytautas, pakrikštytas karaliumi 1392 m. liepos 16 d. (pagal mūsų senąjį kalendorių liepos 25 d. – visada ketvirtadienis).

Ši diena yra vienintelė diena, kada krikštijamas karalius. Vytautas karaliavo 38 metus. Yra karalių, karaliavusių 60 metų, o karalius Vygintas – Vytenio sūnus – tekaraliavo tik 9 mėnesius. Mūsų karalių karaliavimo vidurkis 28 metai. Vytautas numirė 1430 m., Lietuvos karalystė ir būdviečiai likome be karaliaus.

1495 metais kunigas eina ant Šventakalnio (dabar Pajevonio kapinės ir bažnyčia) į susitikimą su Dievu. Ant kalno būna 6 paras ir sužino: jis paskutinis kunigas, per 28 metus reikia panaikinti Tautos praeities kūniškus ir dvasinius pėdsakus, ir ryšį su ateities dvasiomis iki reikiamo laiko. Pirmiausiai paleidžiami vyčių likučiai (~1200 karių), Ėglupių kaime sudeginamos kareivinės ir žirgidės. Dešimties vienuolijų vienuoliai tvarko Tautos praeities ir ateities dvasinius reikalus, o, užbaigę paskutinį darbą, vienuolyną sudegindavo.

Mūsų Tautai skaudžiausia, juodžiausia ir basiausia apeiga, kai 1506 metais šeši vienuoliai bagariai atskyrė mus nuo Dievo Tėvo susikalbėjimo dvasios. Iki šio laiko mes kalbėjomės su Dievu ir yra patvirtinta kronikoje: „…jie nepradeda jokio svarbesnio darbo nepasiteiravę savo dievo…“ O dabar tyla – nebylė.

1523 metais numiršta paskutinis Tautos kunigas (popiežius). Būdviečiai ir Tauta liekame be karaliaus ir be karalystės; be kunigo – tarpininko tarp mūsų ir Tėvo, be Dievo – nėra kaip paklausti ir išgirsti atsakymą. Mes būdviečiai, o su mumis ir Tauta atsiduriame Tamsioje naktyje, tautų uždengtame katile, o kaip naujokai labiau menkinami ir niekinami, išjuokiami ir kvailinami labiau už kvailiausius, nes čia kiti įstatymai.

Mes atėjome iš teokratijos į homokratiją. Galima dėti tašką, bet verta pasižiūrėti kaip mums einasi be praeities, be rašto ir be Dievo pažinimo tautų bendrame katile.

1553 metais sudeginame savo vienkiemį ir apsigyvename gatviniame kaime. Valakų Reforma, Lenkijos karalystė.
1580 metais Simno klebonas ir Pajevonio bažnyčios statytojas, uolus stabmeldystės naikintojas, įsako nukasti visus senojo tikėjimo „stabus“ – altorius. Mes būdviečiai per 10 metų nukasėme 13 altorių ir pirmą kartą sužinojome, kad mes, Dievo Trejybės – Vieno Dievo garbintojai, esame pagonys, stabmeldžiai ir klaidatikiai.
1795 metais tampame Prūsijos gyventojais.
1807 metais – Prancūzijos gyventojais.
1810 metais pagal prancūzų – Napaleono parėdymą panaikinamas gatvinis kaimas. Visa žemė išskirstoma į kolonijas po 24 ha ir kiekvienas kiekvienoje kuria savo sodybą.
1813 metais tampame Rusijos gyventojais.
1864 metais Rusijoje augant neramumams caro vienuolis įtaria, kad visų nelaimių priežastis yra lietuvių stabmeldiška kalba: „… sunt sutem pro lingua barbara barbarissimi“ ir uždraudžia raštą, o mokyklose – lietuviškai kalbėti.
1904 metais panaikina kalbos draudimus, nes imperijos reikalai negerėja.
1914 metais kyla karas, bet nei rusams, nei vokiečiams reikalai negerėja, kol pagaliau…
1918 metais atsikratome rusų, vokiečių ir lenkų, ir tampame patys sau. Rusijoje valdovais tampa proletarai. Proletaras – tas, kuris nemoka skaityti, rašyti, nežino įstatymų, nieko neturi, o gali tik atimti ir užmušti.
1940 metais tampame Rusijos gyventojais.
1941 metais tampame Vokietijos gyventojais.
1944 m. rugpjūčio 5 d. vokiečių karo lauko žandarai per 15 min. mus išvaro į paprūsę ir į Prūsiją. Kaime neliko nei gyvos dvasios.
1944-1954 metais iš kaimo dingo 33 šeimos, 11 kaimo gyventojų rusai pasodino į kalėjimus.
1949 metais iš visų būdviečių atėmė žemes, o prie kiekvienos sodybos paliko po daržą (60 arų).
1986 metais, blogėjant Rusijos būklei ir sprogus Černobilio atominei elektrinei, valdžios viršūnė išsiunčia vyriausią galvą – Gorbačiovą į Bulgariją pas aiškiaregę akląją Vangą dėl valstybės ateities. Vanga pasakė, jeigu Rusija per 5 metus iš savo valstybės sudėties neatskirs ir neišmes Litvos (Lietuvos) žemės, Rusijos valstybės neliks nei ženklo.

1987 metais Vatikane Jonas Paulius II leidžia per aukojimo apeigą (mišias) vartoti lietuvių kalbą vietoj lotynų kalbos. Kaip taip gali būti? Juk mūsų kalba pagoniška ir jos nepašventinus Šventąja Dvasia negalima vartoti pagrindinėse apeigose. Pasakyta: „Žodis buvo pas Dievą“, o tai reiškia, kad visi žodžiai priklauso Dievo žinybai. Visi žodžiai sugalvoti žmonių ir nepašventinti kelia kalbos sąmyšį, o kalbos sąmyšis kelia žmonijos gyvenimo sąmyšį. Vadinasi, jeigu popiežius be šventimo leido mūsų kalbą vartoti pagrindinėse apeigose – ji niekada nebuvo stabmeldžių kalba. Deja, jis šito nepasakė ir mūsų kalba visuose pasaulio raštuose ir žmonijos atminty iki dabar yra stabmeldžių kalba.

1990 metais Rusija su didžiuliais vaidinimais, grasinimais, veidmainiavimais ir dejavimais atsikrato mūsų žemės ir Tautos.
Nuo 2012 metų pasaulio žemės ir tautos krečia neprognozuojamas nelaimes.

2016 m. sausio 9 d. septynių galingiausių valstybių didžiausi gudragalviai Azijos mažame miestelyje suvažiavę aiškinasi, svarsto, sprendžia grėsmių ir nelaimių priežastis, kaip jų išvengti, sustabdyti ar sunaikinti dienos pabaigoje. Vienas pasiūlo tarp Kybartų ir Vištyčio Prūsijos žemėje susprogdinti galingiausią atominę bombą, kuri 100 km spinduliu šimtui metų žemę padarytų negyvenamą. Niekas neprieštaravo, bet niekas ir nepritarė. Išsiskirstė.

2018 m. rugsėjo 22 d. į Lietuvą atvyko Dievo pasiuntinys. Prie prezidentūros aikštėje Seimo nariams, ministrams ir užsienio diplomatams pasakė pirmą dešimties minučių kalbą, ko jis atvažiavo į mūsų šalį. Priežastis ypatinga ir svarbi, nes per tokią trumpą kalbą, keturis kartus pakartojo atvykimo priežastį: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tiesiog įsakmiai reikalavo, kad ieškotume savo praeities – savo šaknų. Ir galiausiai jo kalbos paskutinis sakinys: „… Katalikų Bažnyčia … prisidės įsipareigojimu ir bendru darbu, kad ši šalis galėtų įvykdyti savo pašaukimą – taptų bendrystės ir vilties tiltu“.

Vytauto statula Gedimino kalno papėdėje

nuotr. © Arvydo Daunio

Mylimi būdviečiai, mes žinome, kad žmogui, tautai ir valstybei pašaukimo dvasią duoda tik Tėvas – taip yra nuo amžių pradžios. Kuris žinome mūsų Tautos pašaukimą? Ir gerai, kad nežinome. Nors truputį gėda, bet gerai, kad popiežius žino. O gal jis klysta, nes sako: „semkite iš praeities“? Jau ką – ką, o savo praeitį žinome lyg deimantą – mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai žinome, kad buvome pagonys, stabmeldžiai ir klaidatikiai. Taip parašyta mūsų vadovėliuose, taip esame įrašyti visų kalbų, tautų ir valstybių raštuose. Tai žino visas pasaulis. Nejaugi popiežius suklydo?

Daugiau nei 1000 metų mus stebi rusai, lenkai, vokiečiai, Vatikanas, anglai, o nuo praeito amžiaus Izraelis ir JAV. Tais laikais jie turėjo raštą ir laisvą kelią per mūsų žemę. Jų prekybininkai ir vienuoliai tiksliai užrašė mūsų gyvenimą, bet savo kalba, o tai dalelė neišvengiamų klaidų. Visi tų laikų senieji raštai yra jų bendruose ir draudžiamuose archyvuose, bet kieno galia didesnė, tas apie mus žino daugiau. Taigi popiežius žino ne tik mūsų himną, bet ir apie mūsų praeitį – senąjį mūsų tikėjimą, kuris yra tiltas, jungiantis pasaulio tautas ir neišsemiamus Šventos Dvasios šaltinius. Popiežius žino ir nesuklydo.

Bet, sakydamas „semkite iš praeities“, jis tiki, kad mes apie savo praeitį bent šitą žinome. Šiandieną būdviečiai su visa Tauta patvirtinome, kad, išskyrus kvailą melą apie mūsų praeitį, apie save nieko nežinome. Ar popiežius negalėjo pasakyti: „Jūs niekada nebuvote nei pagonys, nei stabmeldžiai“?

Tokį sakinį jam ištarti tikrai nesunku, bet ištarti tokią tiesą jam neįmanoma. Mes žinome, kad tarp mūsų kalbos ir viso pasaulio kalbų yra neįveikiama praraja, o su ja susiję ir visi skirtumai. Mūsų pagrindinis įstatymas: „Jeigu nežinai – pasiklausk Tėvo“. Visų kalbų ir tautų šis langelis tuščias. Jų langelis „Dievo reikia bijoti“, nes baimė – Dievo dovana, dievobaimingas žmogus – gerbtinas.

O mūsų langelyje įrašyta: „Tas, kuris bijo Dievo, jo tiesos, yra didysis nusidėjėlis“, nes baimė yra pasaulio septynių didžiųjų nuodėmių motina, kurią maitina nežinojimo dvasia. Ir taip toliau ir taip toliau. Nors mes troškinamės su visais europiečiais viename katile, bet nei vienas iš jų dėl baimės negali ištarti tiesos apie mus. Vadinasi, nei popiežiui, nei mūsų kaimynams, nei jokiam europiečiui negalime priekaištauti, teisti ar pykti, nes jie sako ir daro savo galimybių ribose.

Gal tik vienas ne mūsų Tautos žmogus Konfucijus galėjo ištarti: „Aš šešiasdešimt metų klydau“, kad neklystų jo šalies žmonės.

Mylimi būdviečiai, mes tikrai būsime visiems tiltu, nes naudosime viską, ką turime, mokame ir galime. Per 500 metų mus išmokino rašyti ir prie kelio užrašysime: „Kelias į Tautos karalių krikštyklą“ ir antrą į tą vietą, kurios bijo tautos ir Tėvo didžiosios dvasios, bet mes būdviečiai jiems sakome – NEBIJOKITE ir užrašome: „Takas į bagarių vienuolyno kalvą“.

Tai ir bus tas kelias ir takas į Tautos praeitį ir pašaukimą, kurio laukia popiežius ir visos tautos. O mes? O mes toliau dirbkime darbus, tik būtinai pasiteiraudami savo Tėvo, nes nebylė tyla baigėsi.

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Vytas says:

    Ne visa tiesa yra dar blogiau už atvirą melą. Buvo šiokia tokia užuomina apie kryžių ir kalaviją, kuriais remiantis mes buvome pakrikštyti, tai apie XX amžiuas pabaigos ir XXI a. kryžių ir kalaviją nutylima. O tasXXI a. kryžius ir kalavijas baisesnis už senovinį. Ir efektyvesnis. Mes prarandame ne tik savo tikėjimą, bet ir kalbą. Pasižvalgyk, BŪDVIETI, mūsų miestai ir miesteliai jau mažai pažįstami. Ne todėl, kad jie fiziškai sugriauti, o todėl kad iškabos ir skelbimai ištisai svetima kalba rašomi. Nevykdome mes Popiežiaus patarimo – iš praeitie semtis stiprybės ir proto.. Praeityje juk nebuvo, kad vyras su vyru, moteris su moterimi gyventų, kad savo kalbos nebrangintume, kad savo papročius ir tradicijas negerbtume. Ir visa tai ateina nuo VALDŽIOS, parsidavusios kitam dievui – KAPITALUI.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top