JAV tarpukariu nebuvo pripažinusi Lietuvos valstybės de jure

2014, liepos 30, 12:31 | kategorija Istorija | 12 komentarų | peržiūrų 3 971 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Jurisprudencija, 2002, t. 33(25); 42–52

III. TARPTAUTINĖ TEISĖ IR DIPLOMATIJOS ISTORIJA

JAV SUTEIKTO TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO
LIETUVAI 1922 M. PROBLEMA

Doc. dr. Juozas Skirius

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės istorijos katedra
Ateities g. 20, 2057 Vilnius
Telefonas 271 45 39
Elektroninis paštas tistk@ltu.lt
Pateikta 2002 m. spalio 1 d.
Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 10 d.
Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros vedėjas profesorius habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentė dr. Vida Pukienė

Įžanga

paveikslėlis

Manifestacija Kaune Anglijai pripažinus Lietuvos vyriausybę | šaltiniai.info

1922-ieji jaunai Lietuvos valstybei svarbūs dar ir tuo, kad tuomet ją pripažino svarbiausios Vakarų valstybės. Suteiktas juridinis pripažinimas sudarė sąlygas šiai naujai, nedidelei valstybei įsilieti į to meto pasaulio politinę, ekonominę ir kultūrinę struktūrą.

Tarptautinio de facto ir de jure pripažinimo buvo siekiama 1918–1922 m. Lietuvos pripažinimas 1922 m. pasiektas sunkiai, įvykdžius didžiųjų valstybių oficialiai ir neoficialiai keliamas sąlygas. Tos sąlygos tarsi parodo Lietuvos, kartu Latvijos ir Estijos, valstybingumo garantijų stoką. Pavyzdžiui, JAV vyriausybė 1918–1922 m. akivaizdžiai siekė Baltijos valstybių egzistavimo laikinumo.

Straipsnio autorius jau tyrė politinės tarptautinės organizacijos – Ambasadorių konferencijos (Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija) 1922 m. gruodžio 20 d. Lietuvai suteikto de jure pripažinimo procesą ir motyvus [1]. Čia tikslinga įterpti ir išsamų JAV diplomatinės nuostatos tyrimą. Todėl straipsnio tikslas – remiantis lyginamosios analizės metodu ištirti ir įvertinti 1922 m. liepos 28 d. JAV vyriausybės paskelbtą nuostatą Lietuvos, Latvijos ir Estijos pripažinimo klausimu. Šios konkrečios problemos atskleidimas svarbus ir tarptautinės teisės istorijai.

Istoriografinė apžvalga

Istoriografija Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, pripažinimo klausimu nėra gausi. Tuo labiau kad Baltijos valstybių ir JAV santykių tyrinėtojai neatliko kruopščios paties pripažinimo pobūdžio analizės. Vienas iš pirmųjų tyręs Lietuvos ir JAV santykius 1918–1922 m. buvo JAV lietuvių istorikas Kostas Jurgėla. Pripažinimo aktą jis paskelbė savo disertacijoje, kurią apgynė 1954 m. Fordhamo universitete Niujorke [2].

Williamas Morrisas Davidas, JAV tarptautinės teisės ir istorijos profesorius, 1962 m. apgynė daktaro disertaciją „JAV politikos raida Baltijos valstybių atžvilgiu 1917–1922 m.“ (Development of United States Policy toword the Baltic States 1917–1922), kuri taip ir nebuvo išspausdinta.

Profesorius nuodugniau nei K. Jurgėla aptarė 1922 m. oficialaus Baltijos valstybių pripažinimo sąlygas [3]. Jis pirmasis išnagrinėjo originalius JAV valdžios diplomatinius dokumentus, saugomus nacionaliniame JAV archyve. Netrukus pasirodė Alberto Tarulio knyga, specialiai skirta Baltijos valstybių pripažinimo klausimui [4]. Autorius plačiau nei ankstesni tyrinėtojai nagrinėjo oficialią JAV poziciją naujai susikūrusių Baltijos valstybių atžvilgiu.

Jis pirmasis atkreipė dėmesį, kad dar 1920 m. buvo siūloma laikinai pripažinti šias valstybes, kol Rusijoje valdžią turėjo bolševikai. A. Tarulis išplėtojo K. Jurgėlos paliestą JAV prorusiškos orientacijos temą. Mėgino, tiesa, paviršutiniškai, JAV 1922 m. pripažinimą sieti su 1940 m. įvykiais ir JAV pozicija dėl jų. Bet paties 1922 m. pripažinimo akto turinio nenagrinėjo. Visi minėti istorikai, neprieidami prie archyvų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, iš esmės tyrė ir aprašė JAV valdžios oficialią politiką Baltijos valstybių atžvilgiu.

Pirmieji, dėmesį atkreipę į tai, jog 1922 m. JAV pripažino ne Baltijos valstybes, o vyriausybes, buvo estų istorikas H. Talvaras ir latvių istorikas A. Puga [5]. Pastarasis savo disertacijoje tai įvertino kaip antibolševikinės JAV politikos išraišką. Istoriko J. Skiriaus darbuose gvildenamas ankstesnių istorikų ne itin plačiai nagrinėtas klausimas – Lietuvos atstovų Amerikoje veikla siekiant pripažinimo, aptariamas 1922 m. pripažinimo pobūdis, mėginama šį pripažinimą aiškinti [6].

Išeivijos ir Lietuvos periodinėje spaudoje pasirodė ne vienas proginis straipsnis, skirtas Lietuvos ir JAV santykių istorijai. Straipsniuose bandoma plačiau pakomentuoti 1922 m. pripažinimą [7].

Šaltinių apžvalga

Straipsnio medžiaga ir teoriniai apibendrinimai paremti archyviniais dokumentais. Tai ir JAV Valstybės departamento vadovybės susirašinėjimo su savo atsakingais pareigūnais pripažinimo klausimu originalai, saugomi Nacionaliniame archyve Vašingtone [8]. Tai ir Lietuvos atstovų pranešimai iš Amerikos bei Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovų instrukcijos į JAV, sukauptos Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA), Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone fonduose [9]. Pasaulio lietuvių archyvo Čikagoje Amerikos lietuvių tarybos fonde yra išlikę dokumentai apie 1922 m. pripažinimą.

Šia medžiaga politiniais tikslais naudojosi išeivijos organizacijos, dirbdamos Lietuvos laisvinimo darbą pokario laikotarpiu. Dalis JAV Valstybės departamento dokumentų, pavyzdžiui, susirašinėjimas su JAV atstovais Baltijos valstybėse 1920–1922 m., yra paskelbti [10]. Šie dokumentai atspindi amerikiečių nuotaikas, poziciją ir pripažinimo arba nepripažinimo argumentus.

Svarbiausi straipsnyje analizuojami dokumentai – tai 1922 m. liepos 28 d. pripažinimo pareiškimas ir l922 m. liepos 24 d. JAV valstybės sekretoriaus Č. Hjuzo laiškas JAV prezidentui.

Lietuvos pripažinimo aplinkybės

1922 m. sausio 13 d. Tautų Sąjungos nutarimas likviduoti neutralią zoną ir nubrėžti naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos valstybės ir generolo L. Želigovskio užimtų teritorijų buvo smūgis nacionaliniams lietuvių interesams. Tačiau dabar Lietuvos diplomatams tapo aišku, kad šis priverstinis status quo padėties pakeitimas atveria naujas galimybes sėkmingiau veikti tarptautinėje arenoje siekiant didžiųjų Vakarų valstybių de jure pripažinimo.

Šią viltį stiprino sunkiai gautas oficialus Lietuvos delegacijos pakvietimas į tarptautinę Genujos konferenciją. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos slaptame posėdyje kovo 2 d. buvo patvirtinta instrukcija – koordinuoti Užsienio reikalų ministerijos ir atstovybių darbą siekiant Lietuvos pripažinimo Genujos konferencijoje. Lietuvos diplomatai numatė, jog prieš pradedant spaudimą didžiųjų valstybių diplomatinėms tarnyboms būtina palankiai nuteikti tų šalių visuomenę, formuoti palankų jos požiūrį į Lietuvą, aiškinti, jog norint išlaikyti Europoje tvirtą taiką ir atgaivinti ekonomiką pirmiausia reikia stabilizuoti padėtį Europos rytuose.

Buvo siūloma savo interesams išnaudoti įtakingus ir palankius Lietuvai vietos žmones, be to, pasinaudoti ir rusų emigrantų Paryžiuje, Prahoje ir Amerikoje įtaka bei kreiptis į jau Lietuvą pripažinusių valstybių atstovybes, kad šios pareikštų didžiosioms valstybėms, jog Lietuva visiškai
pribrendusi būti pripažinta [11].

1922 m. vasario 6 d. baigėsi Vašingtono konferencija, kurioje JAV diplomatai atsirevanšavo už pralaimėjimą Taikos konferencijoje Paryžiuje. Konferencijoje patvirtintos sutartys pirmą kartą atspindėjo po karo padidėjusią JAV politinę įtaką tarptautinėje arenoje. Lietuvos atstovas Londone T. Naruševičius teigė, kad JAV pradės daugiau domėtis Europos reikalais, nes kaip galingos pramonės kraštas yra suinteresuotos spartesniu Europos susitvarkymu.

Diplomatas atkreipė dėmesį į tai, kad JAV veikia Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politiką, nes jų finansinė padėtis verčia paisyti amerikiečių nuomonės. Todėl ir Lietuvos klausimu ištartas Vašingtono administracijos žodis turės įtakos Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms [12].

Lietuvos Vyriausybės įgaliotasis atstovas Vašingtone Voldemaras Čarneckis 1922 m. pradžioje ieškojo ryšių su įžymiais JAV politikos veikėjais ir stengėsi juos palenkti į savo pusę. Jis ragino JAV lietuvius aktyviau įsitraukti į politinę Lietuvos pripažinimo veiklą. Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausybės pastangos ir jos atstovų Amerikoje veikla 1918–1922 m. gana išsamiai išnagrinėta minėtuose J. Skiriaus darbuose. Šios pastangos ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių JAV vyriausybę 1922 m. liepos 28 d. oficialiai pripažinti Baltijos valstybių vyriausybes. JAV archyvuose rasta medžiaga rodo, kad dar 1920 m. rugsėjo 7 d. JAV Valstybės departamentui buvo rekomenduojama pripažinti Baltijos valstybių, kaip Rusijos sudėtinės dalies, vyriausybes de facto ir de jure [13]. Tačiau šis siūlymas buvo atidėtas iki 1922 m. paliekant nemažai neaiškumų ir tarptautinės teisės srityje.

Ta proga tikslinga pažymėti, kad JAV vyriausybė 1922 m. balandžio 25 d. nedviprasmiškai pareiškė, jog pripažįsta „Egipto nepriklausomybę“ [14].

Vyriausybės pripažinimas. Kas tai?

Tarptautinės teisės praktikoje tai retas ir unikalus pripažinimas. Todėl būtinas specialus tyrimas norint išsiaiškinti, kodėl amerikiečiai pasirinko šią pripažinimo formą, kuo ji naudinga JAV diplomatams ir ką davė tai Lietuvai bei jos kaimynėms?

1922 m. liepos 24 d. JAV valstybės sekretorius Č. E. Hjuzas (Hughes) specialiu laišku kreipėsi į JAV prezidentą V. G. Hardingą (Harding) prašydamas pritarti, kad Baltijos šalių vyriausybėms būtų suteiktas pripažinimas. Pasak jo, tam „jau atėjo laikas“ ir „šis žingsnis yra suderintas su mūsų bendrąja politika Rusijos atžvilgiu“ [15]. Prezidentas pritarė. Įdomu tai, kad buvo pasiūlyta perskaityti pranešimą žodžiu: „Jungtinių Valstijų Vyriausybė pripažįsta Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes“ bei parengti ir platesnį pareiškimą raštu [16].

Visa tai liepos 28 d. tuo pačiu metu Rygoje, Taline ir Kaune informavę Užsienio reikalų ministerijas turėjo atlikti ten dirbę JAV konsulai. Lietuvos archyvuose nepavyko rasti medžiagos apie oficialų JAV pranešimą su lietuvių diplomatų komentarais arba svarstymu. Oficialiame JAV
diplomatinių dokumentų rinkinyje išspausdintas pareiškimas be minėto pranešimo [17]. Reikia manyti, kad sąmoningai buvo siekiama neskelbti žodinio pareiškimo. Tuo labiau kad pareiškime, remiantis pagrindinėmis Europos valstybėmis, kurios Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes jau buvo pripažinusios de jure arba de facto, apie pripažinimą kalbama gana aptakiai. Taigi lyg logiškai tęsdama europiečių politiką JAV valdžia nenori išsiskirti „iš savo pusės suteikdama joms pripažinimą“ [18].

Būtina pažymėti, jog tuo metu tokios valstybės Europoje kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija de jure pripažinimo Lietuvai oficialiai dar nebuvo suteikusi, bet jau atvirai svarstė tokią galimybę. Tai žinojo amerikiečių diplomatai ir tuos įvykius įdėmiai sekė. Jų sprendimą liepos 28 d. suteikti pripažinimą galime vertinti ir kaip siekį užbėgti europiečiams „už akių“. Taigi JAV diplomatija laimėjo ne tik politiniu, bet ir moraliniu požiūriu. Amerikiečiai Baltijos tautų akyse sugebėjo likti kaip didžiosios demokratijos šalis, mažųjų tautų gynėja ir taip sustiprinti savo tarptautinį autoritetą [19].

Tačiau amerikiečiai iki galo neįvertino europiečių diplomatijos. Ambasadorių konferencija 1922 m. gruodžio 20 d. nota nutarė pripažinti Lietuvos Respubliką de jure [20]. Šis tarptautinis pripažinimas buvo aukštesnio lygio nei amerikiečių. Tarptautinės teisės profesorius V. Vadapalas pažymėjo, jog vyriausybės pripažinimo kriterijai yra mažiau akivaizdūs nei valstybės pripažinimo kriterijai [21]. Praktinis skirtumas išryškėja JAV suteikto pripažinimo atveju.

Dar 1921 m. birželį pokalbyje su Lietuvos atstovu J.Vileišiu JAV valstybės sekretorius prasitarė, jog „jis nesipriešina dėl mūsų nepriklausomybės pripažinimo su maža pastaba, jog toks pripažinimas duodamas laikinai“ [22]. Tai 1922 m. liepos 28 d. oficialiai paskelbto pareiškimo trečios pastraipos puikus komentaras. Šioje pastraipoje sakoma, kad „sudrumstoji Rusijos reikalų padėtis negali būti priežastis Rusijos teritorijos skirstymo ir skaitoma, kad šis nusistatymas neliečia dabartinio pripažinimo Estijos, Latvijos ir Lietuvos Vyriausybių“ [23].

Išvada gana aiški: kol Rusijos valdžioje bolševikai [24], tol tikslinga palaikyti Baltijos šalių nepriklausomybę. Tai savotiškas būdas silpninti bolševikinę Rusiją. Jau minėtame liepos 24 d. laiške JAV prezidentui valstybės sekretorius aiškiai pažymėjo, jog Baltijos šalių numatomas „Jungtinių Valstijų pripažinimas buvo užtęstas, kad apsvarstyti sąlygas, susijusias su visuotina Rusijos problema, ypatingai dėl savo laiku buvusio reikalo priešintis kai kurių Europos valstybių vyriausybių (Didžiosios Britanijos – J. S.) palinkimui kurstyti Rusijos valstybės padalinimą, buvo jaučiama, kad Jungtinių Valstijų interesai reikalavo stiprios ir vieningos bei demokratinės Rusijos ateityje“ [25].

Tai patikslina pats JAV valstybės sekretorius – 1921 m. gegužės 11 d. jis prasitaria, jog „Baltijos valstybių pripažinimas galimas su tokia pastaba, jog jeigu senoji Rusija vėl susitvarkys, tai klausimas apie šių valstybių nepriklausomybę gali būti antrą kartą apsvarstytas“. Taigi paliekamas rezervas nebolševikinės Rusijos naudai. Tas rezervas – tai laikinas Baltijos valstybių pripažinimas.

Remdamiesi 1919 m. gegužės 26 d. JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vadovų pasirašytu laišku admirolui A. Kolčakui, kaip baltųjų rusų lyderiui, galime teigti, kad sąvoka „laikinas“ amerikiečių diplomatinėje terminologijoje nėra atsitiktinė. Minėtame laiške A. Kolčakas faktiškai pripažįstamas būsimosios demokratinės Rusijos vadovu, jeigu nerusiškoms tautoms, tarp jų ir lietuviams, Rusijoje bus suteikta plati autonomija [26].

Kadangi laiško iniciatoriai buvo amerikiečiai, tai, jų nuomone, Lietuva irgi turi būti Rusijos valstybės sudėtinė dalis, turinti autonomines teises, kaip ir Latvija, Estija, Ukraina ir kitos šalys. Šios autonominės teritorijos, kaip vakariečiai numatė, taip pat turės savo nacionalines vyriausybes, pavaldžias Rusijos centrui.

Net 1922 m. pripažinimo pareiškime, kurį gavo Lietuvos vyriausybė, amerikiečiai pažymėjo, jog šiuo aktu nepažeidžiamas Rusijos nedalomumo principas. Taigi amerikiečiai nė kiek nenusikalto didžiarusiams, nes iš esmės jie 1922 m. pripažino, žinoma, užslėpta forma, autonomines teritorijas ir autonomines vyriausybes, kurios prireikus automatiškai ir neskausmingai „sugrįš“ į demokratinės Rusijos sudėtį.

Pažymėtina, kad tokios autonomijos idėja buvo visiškai nepriimtina Baltijos šalių visuomenėms ir jų lyderiams. Tai puikiai suvokė amerikiečiai. Ir todėl, nenorėdami prieš save nuteikti Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenių, pasitenkino oficialiu žodiniu pranešimu. Lietuvos Vyriausybės narys, užsienio reikalų ministras V. Jurgutis Seimą ir spaudą informavo, kad JAV „pripažino Lietuvą“. Lietuvių diplomatai rado neutralų variantą, kuris ilgam įsitvirtino spaudoje, diplomatų, o vėliau ir istorikų terminologijoje. Taip pavyko ilgam užmaskuoti tikro JAV pripažinimo esmę.

Tam tikru požiūriu Rusijos nedalomumo principas fiksuojamas Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje pirmininko A. Voldemaro asmeniniame 1919 m. birželį rašytame laiške britų politikui prof. D. Simpsonui. Laiško esmė – jeigu Rusijoje bus atkurta demokratinė santvarka, tai Lietuva autonomijos pagrindais, kaip Bavarija Vokietijoje, galėtų tapti Rusijos federacijos dalimi [27].

Tačiau Lietuvos diplomatijos šefas taip rašydamas pats netikėjo, jog Rusijoje greitai bus atkurta demokratinė santvarka. Tai buvo tik A. Voldemaro-Vakarų diplomatų politinis žaidimas. Bet šis jo laiškas Antantės šalių ir JAV politikų buvo priimtas kaip oficiali Lietuvos Vyriausybės pozicija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vakariečiams laiškas tapo galimų Lietuvos ryšių su būsima demokratine Rusija argumentu.

Neatsitiktinai JAV valstybės sekretorius R. Lansingas oficialiame 1919 m. spalio 15 d. rašte rekomendavo lietuviams susitarti su admirolu A. Kolčaku ir tapti Rusijos dalimi autonominėmis teisėmis. Tik esant tokiai padėčiai JAV galės palaikyti santykius su Lietuvos Vyriausybe [28]. Taigi Lietuvos nepriklausomybės klausimas priklausė nuo baltųjų ir raudonųjų jėgų kovos Rusijoje baigties.

Baltųjų rusų pergalė Lietuvai reiškė autonomiją Rusijos sudėtyje. Būtina pažymėti, kad bolševikams tokios federacinės Vakarų šalių nuostatos buvo žinomos, todėl, skelbdami 1922 m. pabaigoje TSRS įkūrimą, jie jas pritaikė savo interesams.

Daugiau: Istorikas Juozas Skirius apie JAV suteikto tarptautinio pripažinimo Lietuvai problemą

visuomenedotcom

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 12

  1. Mindas says:

    taigi, tiek ir tereikalinga jau nuo seno tebuvo išties nepriklausoma Lietuva amerikonams :)

  2. PP says:

    Todėl visos kalbos, kad Lietuva nepripažino Lietuvos okupacijos yra šlykštus melas.

  3. PP says:

    Pataisau – …kad JAV nepripažino Lietuvos okupacijos…

  4. Kestutis says:

        Tokia istorija, tokie faktai, taciau amerikietis amerikieciui nelygu, ten tikrai yra daug ir laive, bei tikraja demokratija vertinanciu zmoniu. Todel kai sakoma“ Amerika“ ben jau sio straipsnio atzvilgiu labiau vertetu vartoti zodziu jungini „J.A.V politine valdzia“ o tai toli grazu nei vienas ir tas pats jei lygintumem su tauta….
        Tereikia pasidziaugti, kad ta ju valdzia bent jau kol kas neturejo galimybes su lietuviu tauta pasielgti taip kaip su Amerikos indenais, sedetumem dabar rezervacijose, o laisves, teises dar ir po siolei butu tik kazkur storose knygose surasyti tekstai, jau nekalbu apie nepriklausomybe….. Tad uztenka vien to fakto, kad suprastum, jog J.A.V politine valdzia toli grazu nera laisves ir demokratijos neseja….
        Tik vat idomus atvejis dalis tautu vis stengiasi pavergti, ir uzgniauzti silpnesnes, speju, kad jei ivyktu stebuklas ir politikai savanaudiskuma ir kitus zaidimus padetu i sali, ir kiekvienai viena kalba kalbanciai zmoniu grupei suteiktu teise i laisve ir nepriklausomybe tai speju vietoi dabar esanciu 200 atsirastu gal kokie 3000 – 5000valstybiu….

  5. Rokas says:

    Tada klausimas, kodėl gi JAV nepripažino Lietuvos nepriklausomybės iš karto, po kovo 11 ? Kaip tai nesiriša su jų deklaracijomis. 

  6. PP says:

    Žiūrėjo, kur pakryps vėjo kryptis. Kai jau ji tapo aiški, tada ir pripažino. O už JAV pirmiausiai dirba jos šestiorkės. Islandija pašestiorkino, kitos pašestiorkino. Tada ir bosas tarė svarų žodį…

  7. Rokas says:

    Tai kam tada rėkauti, kad niekad nepripažino> Jei taip būtų iš tikro kovo 12 būtų pripažinę.

  8. PP says:

    Kas rėkauja? Atrodo aiškiai straipsnyje parašyta, kad JAV Lietuvos nepripažino tarpukaryje ir pripažino tik 1991 rugsėjo 2 d.

  9. JUOZAS says:

    straipsnis šiek tiek hipertrofuotas. Reikia žiūrėti į faktus : diplomatiniai santykiai su JAV buvo? – buvo, jau nekalbant apie visą eilę ekonomonių ir politinių sutarčių, bendradarbiavimas ir santykiai tarpukariu buvo gana intensyvūs. 

  10. Povilas says:

    O dabar nepripažįsta de facto, ar, jei būtų kitaip, Adamkui nežinant (jis tai viešai teigė) atsirastų Lietuvos teritorijoje CŽV kalėjimas?

  11. PP says:

    Jei šalis nepripažinta, tiesioginių diplomatinių santykių negali būti. Jie palaikomi per trečiąją šalį.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top