- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Koalicinė liberalų vyriausybė pasirodė nekompetentinga ir nepajėgi spręsti valstybės reikalų. Kiek dar duosime jai laiko?

Arvydas Daunys

Arvydas Daunys

Dabartinė Seimo valdančioji dauguma ir jos suformuota Vyriausybė pasirodė esantys visiškai nepajėgūs, visomis prasmėmis, numatyti šalies vystymosi prioritetų, visuomenės nuotaikų, užsienio politikos krypčių ir galiausiai visų savo veiklos pasekmių valstybei.

Per savo trumputį gyvavimo (sunku pavadinti „veiklos)“ laikotarpį, ji „sugebėjo“ nustatyti prieš save didžiąją dalį visuomenės, iki pamatų sugriauti pasitikėjimą Seimu ir vyriausybe, nustatyti prieš save mūsų geografinius kaimynus, ko pasekoje Lietuvoje kilo „Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021“, kurio organizatoriai vėliau įkūrė asociaciją „Lietuvos Šeimų Sąjūdis“ tam, kad galėtų sutelktai priešintis šios valdžios griaunamoms iniciatyvoms ir įgyvendinti savo tikslus, kurių pagrindas remiasi Konstitucinių teisių laikymusi ir Šeimos, kaip instituto, suvereniteto valstybėje atstatymo.

Tik atėjusi į valdžią ši valdančioji dauguma puolėsi kiršinti visuomenę ėmusis stumti Stambulo konvencijos raatifikavimą, Neapykantos kalbos įstatymą, Partnerystės įstatymą, tuomet, kai jos statytinis Seimo Žmogaus teisių komitete – profesionaliu gėjumi pats save vadinantis T.V. Raskevičius, puikavosi savo Facebook įrašais, kuriuose buvo skelbiamos jo svajonės, „kad ši valstybė dirbtų LGBT žmonėms“.

Svajonės ir liko tik svajonėmis, nes valdžia ir Valstybė – netapačios sąvokos. Valdžia dirbo LGBT žmonėms, o štai Valstybė – sukilo į „Didįjį Šeimos Gynimo Maršą 2021“ ir parodė valdžiai, kad jos svajonės neatitinka Lietuvos Šeimų svajonių. Kad Šeimos mato visiškai priešingą kelią, nei, kad siūlo liberali koalicija.

„Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ dėka griuvo seksualinių mažumų partijų koalicijos svajonė žaibiškai prastumti Stambulo konvenciją, Neapykantos kalbos įstatymą ir Partnerystės įstatymo planus. Bent iki rudens.

Tačiau jų planai neapsiriboja vien Lietuvos valstybės griovimu iš vidaus. Tie žmonės griauna nusistovėjusius valstybinius santykius su geografiniais kaimynais, ko pasekoje Lietuva jau nukentėjo finansiškai – prarasti krovinių kiekiai Klaipėdos uostui skaičiuojami dešimtimis milijonų eurų, jei ne daugiau.

Prisidengdami kova už demokratiją Baltarusijoje – jie kišasi į kitos valstybės vidaus reikalus, renka jai prezidentą, kurį kažkodėl laiko Lietuvoje, nepripažindami realaus kaimyninės šalies valdytojo ir tuo atimdami sau galimybę derėtis su juo aktualiais Lietuvai klausimai. Jie pareiškia – mes nesiderėsime su nelegitimiu diktatoriumi. O su kuo derėsitės, ponai ir ponios, jei kitos valdančiosios jėgos Baltarusijoje nėra?

Jie atmeta galimybę tartis, vietoj to pasirinkdami galimybę siūlyti sankcijas, ant kurių Lukašenka, sakykim atvirai, – tiesiog deda, mainais pasiūlydamas Lietuvai didžiulius skaičius nelegalių imigrantų, iš anksto išmetančių savo pasus, kad būtų sunkiau juos deportuoti. Nežinant iš kokios šalies asmuo – deportuoti jo tiesiog nėra kur.

Neįgali Lietuvos valdžia ir visa valdančioji koalicija aiškina, jog Lukašenka kariauja hibridinį karą prieš Lietuvą. Klausimas, o kas tą karą tarp Lietuvos ir Baltarusijos apskritai pradėjo? Kas buvo pirmųjų žingsnių iniciatorius? Kokiais klausimais? Ir atsakius į šitą klausimą nenoromis prisimeni lietuvių tautos priežodį – „vagie – kepurė dega“.

Ir galiausiai, kai reikalas prieina prie klausimo apie Lietuvos sienos gynybą – pasirodo, kad neįgali „valdžia“ tokios galimybės neturi. Ji šitą galimybę turi ir aktyviai ja naudojasi, kai reikia imtis represijų prieš savo šalies žmones, esą epidemiologinės būtinybės verčiamai, sustatyti postus tarp savivaldybių ir nežmoniškomis baudomis bausti žmones, vykusius aplankyti savo artimųjų.

Tada ji turi viską – ir kariuomenę, ir policiją, ir reikalingus įstatymus ir įgaliojimus, kuriuos ji pati sau suteikia.

Tačiau kai reikia visomis šiomis priemonėmis ginti valstybę nuo nelegalių valstybinės sienos pažeidėjų ž- pasirodo, kad viso to nėra. Gaunasi, kad visas išlaidas kariuomenei ir policijai Lietuvos visuomenė mokesčių pavidalu sumoka tik tam, kad valdžia galėtų panaudoti jas prieš nuosavą visuomenę.

Pasekoje pasklido valdžios (A. Bilotaitės) pareiškimai, kad 700 km ilgio pasienio su Baltarusija ruože valdžia rengiasi statyti tvorą už daugiau kaip 40 mln eurų. Turtingi esame.

Ypač turint omenyje, kad jokios tvoros neišsaugos nuo nelegalų, jei jų niekas negins. Kaip dabar, kai nelegalai eina kiaurai per visus pasienius ir jų niekas neveja atgal. Sulaiko, apgyvendina ir dar sudaro visas sąlygas, kurių reikalauja tarptautinė teisė. Beje, tokių sąlygų ne visada turi ir tikrieji Lietuvos piliečiai, nes dėl jų gerovės tarptautinė teisė nieko nereikalauja.

Klausimas – kodėl jų neveja atgal ten, iš kur jei ateina? Atgal į Baltarusiją, kurioje jiems niekas negresia? Kodėl jie užkraunami kaip našta savivaldybėms ir Lietuvos gyventojams, o ne A.Bilotaitei išlaikyti arba G. Landsbergių šeimynai? – taip pat, pvz, Birutė Vėsaitė taip maloniai juos kvietėsi ir net Vytenis Andriukaitis, socialdemokratas?

Beje, apie „mūsų“ užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį – sureagavęs į naujienas apie nelegalius migrantus jis iškart pasiūlė Saliamono vertą mintį kaip išspręsti šią problemą – uždėti A. Lukašenkai naujas sankcijas.

Aš taip suprantu situaciją valstybėje – šita „ateities komanda“ su URM vadovu G. Landsbergiu priešakyje, su teisiamos partijos pirmininke Seimo pirmininkės pareigose ir tos pačios teisiamos partijos nariais, pabėgusiais nuo jos ir persivadinusiais „Laisvės partija“, – atėjo valdyti valstybę visiškai tam nepasirengusi, kalbant iš kompetencijų pusės.

Kalbant iš atstovaujamosios politikos pusės – rūpinasi tik savo atstovaujamų seksualinių mažumų reikalais ir spjauna nuo aukšto bokšto į absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą, jų interesus, jų poreikius ir lūkesčius, jų teisę gyventi normalioje valstybėje, kurioje Šeima yra pagrindinė ląstelė, turinti visas savarankiško vieneto teises, iš kurio ir kyla visa valstybės politika.

Pagrindinis šios valdžios „egzistavimo“ akcentas – kryptinga veikla prieš valstybę (valstybė tai žmonės), prieš Konstituciją, ką patvirtina beveik kiekvienas jų daromas žingsnis. Net ir atimta nuo liepos 1-osios Konstitucinė teisė visuomenei rengti referendumus, kurie iš esmės dažniausiai būna nukreipti prieš valdžios vykdomą politiką. Tiesiog atimta galimybė dalyvauti valstybės valdyme. Ir tas šiai valdžiai naudinga.

Konstitucijos 3 straipsnis skelbia:
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Ir tam, kad pasinaudotume šiuo konstitucijos straipsniu mums nereikalingas joks Konstitucinis teismas, nes:

6 straipsnis konstatuoja
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (o ne Konstitucinio teismo sprendimais)

Ir tiems sprendimams atėjo metas, tam jau subrendo visuomenė.

Šiai valdžiai atėjo laikas trauktis – tą ji turi susiprasti pati.

Jokių kitų variantų tiesiog nėra. Nei jai, nei valstybės žmonėms.

„Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021″ iškilimas o po jo „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ susiformavimas ir didžiulis jų palaikymas visuomenėje tą patvirtina.