National Interest: ES panaši į žūvančią TSRS imperiją

2016, liepos 18, 19:22 | kategorija Ideologija | 4 komentarai | peržiūrų 598 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Bregret

REUTERS/Neil Hall nuotrauka

Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos, už kurį referendume balsavo britų dauguma, tapo tarptautine sensacija. Ekspertai kalba apie ypatingus Britanijos santykius su Europa, apie liaudies protestą prieš elitą ir galingą migracijos krizės įtaką. Ir tik nedaugelis atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos byrėjimas daug kuo panašus į Tarybų Sąjungos griūtį. Europos Sąjunga, kaip ir ankstesnė Tarybų Sąjunga, – tai geopolitiniai dariniai, pagrįsti tam tikra ideologija. Abi šios struktūros ėmė byrėti tada, kai realybė ėmė akivaizdžiai skirtis nuo ideologijos deklaruojamų tikslų, rašo Alexander Lukin The National Interest leidinyje.

Būtent tai ir tapo priežastimi to, kad protestuojantys, vos tik pasitaikius pirmai galimybei, išsakė savo nuomonę ir pareikalavo valdžios arba pildyti savo pažadus, arba atsistatydinti.

TSRS ideologija žadėjo lygybę, teisingumą, aukštesnį pragyvenimo lygį ir žymesnius pasiekimus ekonomikos vystymesi, nei „kapitalistiniame pasaulyje“. Tiesa, tikrovėje tarybiniai piliečiai kentė prekių deficitą, nesąžiningą paskirstymą, susidūrė su privilegijuotos politinio elito klasės nesiskaitymu, o jų gyvenimo ir išsivystymo lygmuo buvo pastebimai žemesnis, nei Vakaruose.

Kas būdinga, nepasitenkinimas pradžioje kilo tarp ideologizuoto elito atstovų, kurie nuoširdžiai tikėjo pažadais, jų pačių dalijamais liaudžiai. Judėjimas už „tikrąjį leninizmą“ kvietė grįžti prie idealų – tų pažadų vykdymo ir tikslų, kuriuos skelbė ideologija, įgyvendinimo.

Michailas Gorbačiovas atėjo į valdžią, pažadėjęs „atstatyti leninizmo idealus“, tačiau pasekoje atvedė šalį į subyrėjimą. Šis, paskutinis iš tarybinių vadovų manė, jog utopinės socialistinės visuomenės sukūrimui trukdo valstybinė biurokratija ir, kad liaudis tik nori atrasti būdą įgyvendinti šiuos idealus praktiškai. Todėl jis kreipėsi į visuomenę, prašydamas palaikymo kovoje prieš biurokratiją, būdamas įsitikinęs, kad žmonės jį palaikys.

Tačiau tarybinė visuomenė, kuri pirmą kartą po daugybės metų atgavo galimybę išreikšti savo nuomonę laisvų rinkimų būdu, nubalsavo už Gorbačiovo priešininkus – už provakarietiškus liberalus, kurie žadėjo geresnę ateitį, jei šalis susijungs su „civilizuotu“ vakarų pasauliu, ir žmonės bus už dešiniuosius nacionalistus.

„Liaudies valdžios“ ideologija įsivėlė į konfliktą su realiais liaudies masių lūkesčiais. Ko pasekoje, Gorbačiovas, stojęs į demokratizacijos kelią, prarado valdžią. O tai, kad žmonės iki šiol negavo to, ko norėjo – tai jau kitas klausimas.

Europos visuomenė pastaraisiais metais taip pat tapo labiau ideologizuota. Ideologija to, ką galima pavadinti „demokratizmu“, žadėjo europiečiams maksimaliai įmanomą gyvenimo lygį: laisvę visiems; pasaulį be sienų, karų ir konfliktų; teisingumą, lygiateisiškumą ir demokratiją – tai yra liaudies sprendžiamąjį vaidmenį priimant politinius sprendimus.

Tiesa, tikrovėje ES šalių-narių piliečiai mato milžinišką atotrūkį tarp vargingiausių visuomenės sluoksnių pajamų ir turtingų verslininkų, politinio šalių elito bei tarptautinių biurokratų, imigrantų srautą, atimančių darbo vietas iš vietinių gyventojų, o vietoje taikos – karą demokratijos vardan.

O vietoje pačios demokratijos jie gavo niekieno nerinktus Briuselio biurokratus, kurie vienpusiai priima daugelį svarbių politinių sprendimų.

Tokio visuomenės išsisluoksniavimo pasekoje, traukiasi ta vidurinioji klasė, kuri ne tik teikia pagrindinę paramą egzistuojančiai valdžiai ir jos politikams, bet ir, pasak oficialios versijos, turėjo išaugti ir tapti demokratinės visuomenės pagrindu. Vietoje tradicinių vertybių europiečiai dabar turi gėjų paradus, vienos lyties asmenų santuokas, kai kuriose šalyse legalizuotus lengvus narkotikus ir prostituciją – laisvės vardan, ir t.t.

Be to, mokesčių mokėtojams daugelyje europietiškų šalių tenka apmokėti sąskaitas – tam, kad jų vis labiau skaitlingesnis brolių-europiečių būrys, iš kur kas mažiau išsivysčiusių Rytų Europos šalių, neseniai nusimetusių komunistinius pavalkus, taip pat galėtų pajausti europietiškosios utopijos pranašumus.

Lygiai taip pat tarybiniai piliečiai mokėjo už privilegiją gyventi prie komunizmo ir už „socialistinės orientacijos“ išlaikymą daugybei trečiojo pasaulio šalių – kas jiems ne ypač patiko.

Nieko stebėtino nėra tame, kad Britanijos elitas pasisakydavo už maksimalią Europos Sąjungos plėtrą ir net už Turkijos įstojimą. Tačiau tas pats elitas pamiršo, kad šalis sudaryta ne vien iš universitetų dėstytojų, Londono Sičio bankininkų, vis labiau ideologizuoto jaunimo ir internacionalizuotų stambių miestų gyventojų.

Ji sudaryta ir iš pagyvenusių žmonių, įvairių specialybių darbininkų , fermerių, žvejų, nedidelių barų savininkų ir futbolo fanatų, kurių požiūriai ir net kalba iš esmės skiriasi nuo elito požiūrio ir kalbos.

Šie žmonės visada buvo nepatenkinti Briuseliu dėl visiškai pragmatiškų priežasčių: jie nenorėjo atiduoti savo ir be to mažų atlyginimų ideologinių tikslų siekimui – tai yra tam, kad atnešti laisvę ir laimę Rytų Europos šalims ir Šiaurės Afrikai, tuo pačiu dar atiduodant jiems savo darbo vietas.

Jie norėjo turėti teisę išreikšti savo nuomonę sprendžiant savos šalies problemas, ko iš tiesų jie niekada neturėjo. Ir visa tai todėl, kad Britanijos „demokratinė“ rinkimų sistema veikia atitinkamai sugalvotai schemai, suteikiančiai galimybę elitui balsuoti atitinkamais klausimais, tačiau tuo pačiu nesuteikiančiai tokios teisės liaudžiai.

Referendumai yra retenybė – per visą savo istoriją Britanija organizavo juos tik tris kartus. Parlamentas turi suverenią valstybės valdžią. Jo nariai renkami vienmandatėse rinkimų apygardose mažoritarinės sistemos pagrindu ir pagrindinai atstovauja tris partijas, kurių lyderiai išpažįsta proeuropietišką požiūrį – nuo nuosaikiųjų iki kraštutinių. Smulkios partijos, prisilaikančios euroskepticizmo pozicijų, šioje sistemoje šansų beveik neturi.

Dabar mes turime Britanijos Gorbačiovą – konservatorių premjerą Deividą Kameroną, kuris padarė tą pačią klaidą, kaip ir buvęs tarybinis lyderis. Kameronas yra naujosios kartos ideologizuotų politikų atstovas, nuoširdžiai tikintis demokratijos religija.

Tai jums ne įsitikinęs pragmatikas Winstonas Čerčilis, kartą pasakęs: „Jeigu Hitleris būtų įsiveržęs į pragarą, aš, bent jau, užtarčiau žodelį už šėtoną bendruomenių rūmuose“. Norėdamas ilgiau išlikti valdžioje Kameronas kreipėsi į visuomenę. Jis manė, jog, jei jis suteiks jiems teisę balsuoti referendume, jie palaikys jo labai protingą (kaip jis mano) politiką, nukreiptą pasiekti kompromisą, tarp Londono interesų ir europietiškosios demokratijos – tai yra į tai, kad išlikti ES sudėtyje, tačiau tuo pačiu išsireikalauti sau pačių naudingiausių sąlygų.

Tačiau pasirodė, jog Kameronas, kaip ir Gorbačiovas, visiškai nesuprato savo bendrapiliečių. Jis visiškai nesuvokė to, kad dauguma britų jau pavargo nuo visko, kas susiję su europietiškąja vienybe, ir nuo politikų ir bet kurios partijos, žadančios demokratijos rojų Žemėje, o iš tiesų veda šalį link dar didesnių ekonominių problemų daugumai ir link nacionalinio pažeminimo.

Viso to rezultate Britanijos liaudis nubalsavo už pasitraukimą iš ES. Savaime suprantama, jog Jos Didenybės valdiniai pasitraukę iš ES sudėties, matomai, negaus to, ko tikėjosi. O Didžioji Britanija – vietoje to, kad taptų išdidžia ir nepriklausoma šalimi – tikėtina, sugrius kaip ir TSRS. Tačiau tai jau visiškai kita istorija.

Suprantama, visuomenės nepasitenkinimas egzistuoja ir kitose išsivysčiusiose Europos šalyse. Sudėtinga prognozuoti ar valdantysis elitas suteiks šiems žmonėms galimybę išreikšti savo nuomonę. Tačiau, neabejotina, elitas laikysis savo demokratijos kulto, ir realūs žmonių lūkesčiai, jeigu tik jie pasitrauks iš ES, kardinaliai skirsis nuo tų ideologinių idealų, kuriuos išpažįsta šis elitas.

Rinkėjai visur reikalauja permainų, tačiau taip pat, kaip ir Gorbačiovo vyriausybė, ideologizuota Briuselio biurokratija pasikeitimus įgyvendina labai lėtai, ir visos reformos, kurias ji vykdo, yra labai paviršutiniškos ir pavėluotos.

Šie prieštaravimai jau padeda stiprėti partijoms – kaip kairiųjų, taip ir dešiniųjų pažiūrų – pozicionuojančioms save kaip antagonistines (priešingas) jėgas dabartiniam valdančiajam elitui. Visos jos yra kažkuria prasme „euroskeptiškos“, tuo pačiu žadančios apsunkinti Europos Sąjungos egzistavimą ir pavaizduodamos pilnai realią jos būsimos griūties perspektyvą.

Bet kuriuo atveju, artimiausiai metais valdantysis elitas didžiausiose Europos valstybėse bus keičiamas. Kai kuriose šalyse į valdžią ateis nesisteminės partijos, o kitose – labiau pragmatiški tradicinių partijų lyderiai užims euroskeptikų poziciją. Boris Džonsonas – „britų Boris Elcinas“ ir vienas Konservatorių partijos lyderių, kuris vieną gražią dieną galėtų būti išrinktas premjeru – jau pasirinko šį požiūrį. Donaldas Trampas formuoja panašią antiideologinę tendenciją Jungtinėse Valstijose ir net sugebėjo patraukti į savo pusę vieną iš dviejų pagrindinių politinių partijų šalyje.

Ideologizuotas Vakarų elitas niekur nedingo. Jis kovos, siekdami išsaugoti savo valdžią, naudodamasis demokratiniais lozungais, – net tuo atveju, jei bus imamasi priemonių, apribojančių demokratinę veiklą. Pavyzdžiui, kai kurie jau tvirtina, jog britų referendumas nėra privalomojo pobūdžio valdantiesiems, ir suverenus parlamentas gali anuliuoti balsavimo rezultatus. Būtent taip ir įvyko Nyderlanduose po referendumo, kuriame piliečiai nubalsavo prieš Ukrainos asociaciją su ES. Tuo ar kitu būdu, Europos Sąjungai kol kas teks susikoncentruoti į savo nuosavų problemų sprendimą ir kovoti už išlikimą.

Šiandien „demokratizmo“ ideologai – tokie kaip buvęs JAV pasiuntinys Maskvoje Michael McFaul – kaltę už britų referendumo rezultatus permeta ant klastingų Vakarų priešininkų pečių: Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, „Islamo valstybę“ ir kitus. Tai labai primena TSKP ideologų elgesį, sakykim kaip Michailo Suslovo, kuris visas šalyje kylančias bėdas siejo ne su „vieninteliu tikru komunizmo mokymu“, o su CŽV išdaigomis.

Maskvos politika, nukreipta Rusijos interesų gynybai, jos kritika „demokratizmo“ idealų neatitikimui „demokratizmo“ realybei, ir jos pasirengimas nurodyti į dvigubus Vakarų standartus, jau turi palaikymą visame pasaulyje, tame tarpe ir iš antiglobalistinių bendruomenių Vakaruose.

Tai daugeliu atvejų paaiškina, kodėl TV kanalo RT laidos (kurios, galbūt, ir ne visiškai objektyvios, tačiau pristato alternatyvų požiūrio tašką) yra tokios stebėtinai populiarios pačiose įvairiausiose šalyse. Tai, beje, nėra propagandos, vykdomos griaunamaisiais tikslais rezultatas, o natūralus europiečių ir amerikiečių noras išsivaduoti nuo oficialios ideologijos, kuri vis dažniau pasirodo esanti nepajėgi atitikti jų kasdienę tikrovę.

Žinoma, jei profesionalios Vakarų ideologijos turi kabinti etiketes, vadindamos Kremliaus agentais visus, kas atmeta utopinius „demokratizmo“ tikslus, tame tarpe savo pačių darbininkus ir fermerius, tai tada šiuose paaiškinimuose galima atrasti logiką. Tiesa, tai yra sunkios formos šizofrenija, būdinga visiems ideologams, nesutariantiems su realybe. Visiems lyderiams, tame tarpe ir rusiškiesiems, derėtų atsiminti šios ligos požymius ir pasekmes.

Alexander Lukin, The National Interest, JAV

infa.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. arthur says:

    Kažkaip net keista,kada žmones sugebantys prirašyti tiek daug teksto,kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo net visai logiškas,nesuvokia elementarių dalykų.
    Kameronas ir Gorbačiavos nebuvo tie žmonės,kurie galėjo atlikti tai ką jie atliko,jie paprasčiausiai tik buvo tais per kuriuos tai atliko. Taip kad karti visus šunis ant dviejų „naivuolių“,kurie apakinti „demokratijos“nematė ką daro būtų nekorektiška.
    Viskas buvo atlikta taip,kaip ir buvo suplanuota,tik realus atlikėjai liko šiu dviejų politinio žaidimo statistų šešėlyje.

  2. pestininkas says:

    Pagarba arthur!Realybe atspindinti nuomonė!Normaliai mastančiam žmogui turėtu kilti klauisimu pabaigoje,tai kas per santvarka r.f.kad Maskva kritikuoja „demokratizma“?Ar r.f.nėra dvigubu standartu?Ir ar tikrai jau RT tokia jau „alternatyva“visiėms kitiėms m.i.p.?Bent aš to nepastebėjau,jei jinai butu alternatyva jau senai butu uždaryta!

  3. Mindaugas says:

    Kapitalizmo metamorfozės ir tiek…

  4. Tangas says:

    kol kapitalizmas pūva socialiai, socializmas supuvo kapitaliai

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top