Nepavyks pabėgti nuo Škirpos

2019, liepos 5, 6:30 | kategorija LPT | 5 komentarai | peržiūrų 745 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Kazys Škirpa

Andrius Grikienis | postcriptum.lt   | 2015 m

Kai Juozo Ambrazevičiaus 1941 m. birželio 22 d. paklausė, ar jis sutinka vadovauti Lietuvos laikinajai Vyriausybei, jis atsakė, kad sutinka, kol „Škirpa išlips iš tanko, pasiekusio Kauną“.

Laikinoji Vyriausybė, sukilimas ir Lietuvių aktyvistų frontas, kurio vadovu buvo pripažintas Kazys Škirpa, gali būti tiriami tik drauge. 1941 m. vasarą vokiečiams įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Lietuvoje nesėkmingai bandyta atkurti savarankiškumą, o naciai, padedami lietuvių bendrininkų, pradėjo žydų žudynes.

Škirpa turėjo vadovauti iš Vilniaus ir Kauno LAF štabų sudarytai Vyriausybei, besiremiančiai sukilėliais ir iš sovietų armijos išsilaisvinusia Lietuvos kariuomene. Prieš sukilimą naujosios Lietuvos ideologiją rašė LAF ideologijos komisijai vadovavęs Antanas Maceina, o tauta buvo pasirengusi kovoti už laisvę. Neįmanoma sužinoti, ar šis planas iš tiesų galėjo būti įgyvendintas, bet visiškai aišku, ko siekė naciai ir sovietai.

Karui prasidėjus, Škirpa buvo uždarytas į namų areštą Berlyne, o NKVD suimta Vilniaus LAF štabo vadovybė jau švilpiant vokiečių naikintuvų kulkoms traukinio vagone buvo išvežta mirti į rytus. O 1941 m. gruodį Škirpa jau feldmaršalo Keitelio prašė iš Dachau išlaisvinti sukilimo Kaune vadą Leoną Prapuolenį.

xxx

Kas buvo Škirpa? Patogiausia būtų tokio klausimo nekelti, o Škirpą palikti istorijos paraštėse. Škirpa pralaimėjo. Jis siūlė jau 1939 m. kaip vokiečių sąjungininkams pulti Lenkiją ir laukė karo prieš Sovietų Sąjungą. Škirpa buvo provokiškas, bet planas eiti su vokiečiais neišdegė. Patys vokiečiai nebuvo Lietuvai numatę jokio kvislingo, todėl sunku Škirpą apibūdinti kaip jų marionetę.

Vincas Trumpa, komentuodamas „Sukilimą“, aprašė Škirpą kaip didybės manijos apsėstą naivų svajotoją, kuris nematė akivaizdžių vokiečių kėslų ir aklai mėtė žirniais į sieną. Pasak Trumpos, spontaniškas sukilimas prieš besitraukiančius sovietus būtų įvykęs ir be Škirpos vadovavimo.

Vis tik Škirpą nuo sukilimo atskirti sunku. LAF Berlyno centras egzistavo kartu su Vilniaus ir Kauno centrais. Škirpa organizacijos vadu pasiskelbė ne savavališkai, bet buvo paskirtas LAF steigiamajame susirinkime, o įgaliojimus tapti Ministru Pirmininku gavo 1941 m. birželio 22 d. iš Lietuvos Tautinio Komiteto, sudaryto Lietuvos diplomatų pasitarime Romoje 1940 m. rugsėjį, pirmininko Ernesto Galvanausko. Sukilėliai laikėsi LAF scenarijaus užimti įstaigų kontrolę prieš vokiečių įžengimą, suformuoti vyriausybę ir taip pastatyti juos prieš įvykusį faktą. Kada prasidės karas, tiksliausiai atsakyti irgi galėjo tik LAF centras Berlyne. Jis jau 1941 m. kovą siuntė nurodymus Lietuvai išlaisvinti.

Nei sukilėliai, nei Vyriausybė, nei Škirpa neatsiribojo nuo antisemitinių pareiškimų LAF vardu platintuose atsišaukimuose. LAF programos 16 punktas atšaukė svetingumą žydams, o nurodymuose Lietuvai išlaisvinti formuluojamas tikslas – „priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais“. Pagal Laikinosios Vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintus „Žydų padėties nuostatus“, jie turėjo persikelti į getus ir nešioti Dovydo žvaigždę.
Baigdama veiklą Vyriausybė neatšaukė iš darbo lietuvių administracijos, kuri vėliau dalyvavo naikinant žydus, apie žydų padėtį neužsimenama ir LAF 1941 m. rugsėjo 21 d. memorandume, dėstančiame nusiskundimus Vokietijos vadovybei.

xxx

Kokį santykį su Škirpa turi lietuviai šiandien? Tai nepatogus veikėjas. Jį sudėtinga heroizuoti, nepaisant kelių gatvių pavadinimų Vilniuje, Kaune ir Pasvalyje. Nėra kaip ir pasmerkti žmogaus, kuris pirmasis iškėlė Lietuvos trispalvę ant Gedimino bokšto 1919 m. sausio 1 d., o savo bendradarbiavimą su vokiečiais užbaigė Bad Godesbergo koncentracijos stovykloje, į kurią pateko 1944 m. įteikęs Vokietijos vyriausybei memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo.

Škirpą šiandien linkstama palikti kur nors paraštėse. To nepavyks padaryti. Sukilimas ir su vokiečių okupacija prasidėjusios žydų žudynės yra pagrindas, ant kurio toliau vystosi Lietuva. Lietuva negali gyventi su nutrūkusia istorija ir tiesiog ignoruoti to, kas įvyko. Negalima atskirai nagrinėti sukilimo prieš sovietus ir tą pačią vasarą vykusio žydų šaudymo.

Heroizuojantys sukilimą yra teisūs, vadindami jį tautos sukilimu. Toks buvo lietuvių pasirinkimas ir jis buvo grindžiamas trokštama sąjunga su Vokietija. Bepigu po karo samprotauti, kad bendradarbiavimas su vokiečiais buvo iš anksto pasmerktas. Antanas Smetona nepalaikė sukilimo? Smetona net „Kybartų aktų“ nesugebėjo pasirašyti – jį galima vadinti ne įžvalgiu o greičiau neveikliu. Net Lietuvos diplomatai, 1942 m. gegužę susitikę Šveicarijoje, nebuvo apsisprendę, ką remti – anglosaksus ar vokiečius. 1941 m. vienintelis išsigelbėjimas nuo sovietų buvo vokiečiai.

Sukilimą galima pavadinti didžiuoju lietuvių planu. Tai buvo visuotinis nacionalinis pasipriešinimas. Sukilimo mastas pranoksta kitus ginkluoto pasipriešinimo pavyzdžius Lietuvos istorijoje. Jis parodė, kad sovietai ateityje Lietuvoje galės kliautis tik jėga ir prievarta, ir nulėmė būsimas kovas per antrąją sovietinę okupaciją.

Sudėtingomis sąlygomis lietuviams savo planą pavyko realizuoti tiek, kiek priklausė nuo jų pačių. Daugelį miestų, kaip ir planuota, sukilėliai užėmė anksčiau už vokiečius, spėjo suformuoti vyriausybę ir ją paskelbti viešai. Per kelias dienas žuvo 600 sukilėlių, o kovose dalyvavo 16 000 – 30 000 lietuvių. (Nepriklausomybės kovose 1918-1920 m. prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus žuvo apie pusantro tūkstančio karių. Vokiečių armija užimdama Lietuvą 1941 m. prarado per 3 000 kareivių.)

Lietuviai prieš sovietus 1941 m. būtų ėję su pačiu velniu. Po 1945 m. jie panašiai laukė Vakarų karo su Sovietų Sąjunga. Sukilimas sujungė lietuvius ir vokiečius į „ginklų draugystę“, kaip Škirpa įvardino savo laiške dėl Prapuolenio išlaisvinimo. Ši „draugystė“ apsunkino atsiribojimą nuo nacių nusikaltimų.

1941 m. įvyko sunkiai suvokiamas lūžis, Holokaustą Lietuvoje nustūmęs į paralelinę Lietuvos istoriją. Iki šiol nepavyksta kartu apmąstyti ir bendradarbiavimu su vokiečiais grįsto sukilimo, ir tą pačią vasarą vykusių Lietuvos piliečių žydų žudynių, kuriose dalyvavo Lietuvos policijos batalionai ir nemažai sukilimo dalyvių. Šie reiškiniai, nors abu grindžiami faktais, masinėje sąmonėje įsitvirtinę kaip atskiri, o kartais net kaip alternatyvios ir konkuruojančios istorijos versijos.

xxx

Lietuviams teks grįžti prie 1941 m. vasaros Lietuvoje. Jiems reikės apsibrėžti savo asmeninį santykį su to meto įvykiais ir istorikai čia padės tik iš dalies. Tai viršija jų galimybes. Iš šiandienos perspektyvos nebeįmanoma priimti nuosprendžio ir suskirstyti veikėjų į gerus ir blogus, suversti kaltę LAF ir Škirpai. Tai lieka mąstančio sąžinei, nes kalba eina ne apie lokalų įvykį ar apsisprendimą, bet apie vieną iš svarbiausių Lietuvos istoriją formuojančių veiksnių. Kartu tai yra karštų istorijos politikos mūšių laukas.

Sukilimas buvo visuotinis. Galima spekuliuoti, ar jis būtų įvykęs be LAF, bet LAF buvo loginė grandis, atvedusi Sukilimo vardu kalbančią vyriausybę. Škirpa buvo pripažintas LAF vadu ir pats būtų sudaręs vyriausybę, jei ne vokiečių pasipriešinimas. Tik atsitiktinumas, kad Ministru Pirmininku tapo Juozas Ambrazevičius. Tai buvo LAF Vyriausybė.

Negalime remtis Laikinąja Vyriausybe, bet atsiriboti nuo LAF ir Škirpos. Todėl vėl ir vėl teks grįžti prie 1941 m. vasaros Lietuvoje. Škirpa buvo Lietuvos atstovas ir daugiau negu diplomatinis atstovas. Jeigu jis iš tiesų buvo naivus, provokiškas nacionalistas, tai gali būti pavadintas tuometinių lietuvių simboliu. Ne pabėgęs Smetona ir ne Vakaruose karo pabaigos laukę Lietuvos diplomatai, bet būtent Škirpa tuo metu ir toje vietoje tiksliausiai atstovavo tuometinių lietuvių užimtai pozicijai.

Lietuviai pabandė neįtikėtinu būdu pakreipti savo istoriją, perimti iniciatyvą, tapti subjektu, pasiūlydami sąjungininkų paslaugas tuo metu galingiausiai pasaulio valstybei. Žinant apie pasibaisėtiną Holokaustą Lietuvoje, mėginimas kliautis vokiečių malone šiandien atrodo siaubinga klaida, bet 1941 m. lietuviai gyveno kitoje realybėje. Yra galimybė juos nuteisti, bet ir toliau gyvensime ant Škirpos ir jo bendražygių suręstų pamatų. ☒

1919 m. sausio 1 d., Vilnius. Iškėlėme Lietuvos trispalvę Gedimino bokšte.

1926 m. lapkritis, Vilnius. Šiandien vėl pagal sutartį teko, kaip Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininkui, teikti sovietams informaciją apie Lenkijos, Latvijos ir Estijos karines pajėgas.

1938 m. kovo 19 d., Berlynas. Pasiūliau nepriimti Lenkijos ultimatumo, bet Kaune mano kitaip.

1939 m. rugsėjo vidurys. Siūlau Smetonai ginklu atsiimti Vilnių, kaip ragino Vokietijos URM.

1940 birželio 30 d., Berlynas. Grįžau iš okupuotos Lietuvos, kur Krėvės-Mickevičiaus kvietimu nuvykau birželio 25 d. Visi išsigelbėjimą mato tik vokiečių ir rusų karo atveju. Gerai, kad Krėvė perspėjo apie Pozniakovo prašymą užlaikyti mane Kaune ir spėjau išvykti.

1940 m. lapkričio 17 d., Berlynas. Mano iniciatyva šiandien įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas, skirtas sutelkti visas tautos jėgas kovai prieš SSRS vykdomą Lietuvos okupaciją. Tapau organizacijos pirmininku.

1941 m. sausio 25 d., Berlynas. Kad visi pasikalbėjimai su vokiečiais neliktų tuščiais žodžiais, suformulavau raštišką nepriklausomos Lietuvos atstatymo planą ir įteikiau jį pulk. ltn. Graebei.

1941 m. birželio 22 d., Berlynas. Karas prieš rusus prasidėjo, Tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas pakvietė sudaryti Lietuvos vyriausybę, „jai vadovauti bei atstovauti, pasiremiant 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucija“.

1941 m. birželio 25 d., Berlynas. Buvau Gestapo izoliuotas naminiu areštu.

1941 m. balandžio 13 d. Gavau Ministerijos Rytų Kraštams raštą dėl numatomo Leono Prapuolenio paleidimo iš Dachau kaceto.

1944 m. birželio 10 d. Už memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo atgabeno į politinių kalinių stovyklą.

1948 gruodžio 17 d., Dublinas. „The Irish Independent“ pasakoja ir apie labdaros mugėje mano pardavinėtus prancūziškus kvepalus, kuriuos gaunu iš pulk. Juozo Vėbros, chemijos profesoriaus. Tikiuosi jau greitai išvykti į JAV, o lėšų iš rusų kalbos dėstymo Dublino universiteto koledže nepakanka.

1973 m. Kalėdos, Vašingtonas. Šiemet pagaliau pateikiau tautai raportą apie atliktą darbą – 2000 egzempliorių tiražu išėjo „Sukilimas“.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. kaip apie puteikį says:

    „kaip didybės manijos apsėstą naivų svajotoją,“

  2. Vytas says:

    Naivumas begalinis: kuo vokiečiai geresni už rusus? Turiu omeny naivumą ne tik smetoninių laikų , bet ir šiandienos politikus.

  3. socialistas says:

    Žmonės nesuvokia, skirtumo tarp kapitalistinio fašizmo ir socialistinės santvarkos. Smetonmetis nuvarė lietuviu tautą į skurdą ir dėl to masės sukilo prieš išnaudojimą ir palaikė marksistines—leninistines idėjas ir norėjo prisijungti prie TSRS, nes matė jos pažangą. O fašistiniai kolaborantai nesvarbu naivuoliai buvo ar sąmoningi yra niekšai, nes ju pasirinkta idealogija prieštarauja dorai moralei

  4. Rastis says:

    Kaip tai kliūna tas „pro-vokiškas nacionalistas“ – kokia to „pro-kažkokio“ nacionalizmo (ar patriotizmo?) esmė?

  5. Pestininkas says:

    Socialiste, dėstai Tamsta viską pagal senus TSRS mokyklos vadovėlius, pamenu kad ten taip buvo rašoma! Ir RF TV ir oficialioje spaudoje dažnai, anksčiau tai teko girdėti ir skaityti. Tik ko gero mes jau nebe toje epochoje gyvename. Informacijos pilna, tik reikia atsirinkti! Jūs Tamsta esate manau eilinis „interpretatorius“, kaip ir toks soul, kuris „giėda“ visiškai kitą „giesmę“! Taigi manau ir šio straipsnio autorius toks pats i“nterpretatorius“, nes bando prisegti „holokaustą“, prie tautos IŠSIVADAVIMO!? Ką gi, kas galvoja savo galva, ir domisi nuodugniai šiuo klausimu manau senai viską supranta, be „interpretacijų“, o „interpretatoriai“ tegul toliau „interpretuoja“, nes „jiems“ taip reikia….

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top