Pamąstymai apie Rusiją: pokalbis su mokslininku Stivenu Koenu

2015, liepos 14, 1:01 | kategorija Ideologija | 3 komentarai | peržiūrų 381 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

huffingtonpost.com

paveikslėlisPereitą savaitę turėjau garbės bendrauti su Stivenu Koenu (Stephen Cohen) – TSRS istorijos specialistu, Niujorko ir Prinstono universitetų garbės profesoriumi, kur daugelio metų eigoje jis dėstė tarybinės Rusijos istorijos kursą. Profesorius Koenas, senas Michailo Gorbačiovo draugas, yra vienas iš autoritetingiausio pasaulyje specialistų tarybinės istorijos klausimais ir amerikiečių Komiteto už susitarimą tarp Rytų ir Vakarų steigiamosios direktorių tarybos narys. Minėtas komitetas – tai organizacija pasisakanti už tarptautinės įtampos mažinimą, JAV politikos Rusijos atžvilgiu permąstymą ir viešą svarstymą, – rašo Dan Kovalek leidinyje The Huffingtin Post.

Nežiūrint į jo įspūdingą atliktų darbų sąrašą ir nuopelnus, gilias žinias Rusijos istorijos pažinimo klausimu, jūs retai sutiksite Koeno publikacijas pagrindinėse spausdintinėse MIP. Ir ne todėl, kad jis nenorėtų būti spausdinamas – tiesiog jo, ir panašių į jį žmonių požiūriai paprasčiausiai ignoruojami ir nepraleidžiami į spaudą, kuri – kaip ir beveik visi JAV politikai – nutarė pateikti rusus ir Putiną nepalankioje šviesoje, absurdiškai lygindami Putiną su tokiu tironu kaip Hitleris. Štai ką pasakė Koenas šiuo atžvilgiu:

Net Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) – atrodo tai buvo 2014 metų kovo mėnesį, laikraštyje Washington Post, parašė sekančiai: „Putino demonizacija – tai ne politika. Tai pateisinimas jos nebuvimui“. O vėliau atsakydamas į tai aš atrašiau: „Tai taip, tačiau pirma yra kur kas blogiau už antra, todėl, kad Putino demonizacija – tai dar ir stabdis racionaliam mąstymui, protingam dialogui ar diskusijai apie amerikiečių nacionalinį saugumą. Ir kalba eina ne tik apie katastrofą Ukrainoje bei naująjį šaltąjį karą – visa tai susiję dar ir su Sirija, su Afganistanu, ir su branduolinio ginklo platinimu, ir kova su pasauliniu terorizmu. Putino demonizacija atima iš JAV galimybę turėti taip reikalingą joms partnerį Kremliuje – kas ten besėdėtų“.

Ir Koenas primena mums, jog – absoliučiai priešingai paskleistai mūsų šalyje (JAV) nuomonei – būtent dabar Maskvoje mes turime efektyvų ir pasiruošusį bendradarbiavimui partnerį. Kaip paaiškina Koenas, „Billas Klintonas (Bill Clinton) ne taip seniai pareiškė, jog, kiek jis pažįsta Putiną ir, sprendžiant iš asmeninio su juo bendravimo, nebuvo nė vieno karto, kada Putinas būtų kalbėjęs ne tai, ką galvojo, keistų anksčiau padarytų pareiškimų prasmę ar sulaužytų duotą Klintonui pažadą“.

Dar daugiau, kaip primena Koenas, kai įvyko rugsėjo 11 teraktas, Putinas pirmasis iš užsienio lyderių pasiūlė prezidentui Bušui (George Walker Bush) pagalbą:

Putinas paskambino Džordžui Bušui po terakto ir pasakė: „Džordžai, mes su jumis, ir esame pasiruošę padėti kuo galime“. O faktiškai darė kur kas daugiau – suteikęs pagalbą amerikiečiams sausumos kare Afganistane, išstumiant talibus iš Kabulo … Afganistane dar buvo likę nemažai Rusijos karo pajėgų ir priemonių, tame tarpe ir karinė formuotė „Šiaurės aljansas“ (Suvienytas Afganistano gelbėjimo islamo frontas – vert past). Ji turėjo, lyginant su kitomis šalimis pačią geriausią žvalgybą Afganistane, ir tiksliausius žvalgybos duomenis šalyje.Ir ji suteikė oro transportą amerikiečių kariuomenės į Afganistaną permetimui. Jis visa tai suteikė – Putinas suteikė – Bušo administracijai. Putino Kremlius – nebuvęs NATO nariu – padarė daugiau, nei bet kuri NATO šalis, kad padėti Amerikai antžeminiame kare, o reiškia, ir išgelbėti amerikiečių gyvybes Afganistane.

Tiesa, aiškina Koenas, Bušas gana keistu būdu atsidėkojo Putinui: pirma, jis vienpuse tvarka pasitraukė iš Sutarties apie priešraketinės gynybos sistemų (PGS) apribojimą, kuria buvo pagrįsta Rusijos nacionalinio saugumo sistema. Ir antra – pradėjo antrąją NATO plėtros bangą artėjant prie Rusijos sienų.

Ir tai, kaip pabrėžia Koenas, buvo ne pirmas atvejis pastaraisiais dešimtmečiais, kai JAV begėdiškai išdavė Rusiją. Tai yra, jis pažymi, kad visi prezidentai – Klintonas, Bušas ir Obama – pažeidinėjo visiškai aiškius susitarimus apie tai, jog mainais į Gorbačiovo leistą Vokietijų susijungimą, JAV neturi leisto NATO plėtimosi į Rytus nė per centimetrą.

Be to, JAV pakenkė tuometiniam prezidentui Medvedevui (kurio, mūsų pareiškimais remiantis, mes pageidavome vietoje Putino), nuvertusios Kaddafį (Gaddafi) Libijoje (su visomis iš to ištekančiomis katastrofiškomis pasekmėmis) – nežiūrint į duotus Rusijai pažadus to nedaryti, jei Rusija palaikys JT saugumo Tarybos rezoliuciją apie neskraidymo zonos virš Libijos sukūrimą.

Ir visus šiuos įvykius būtina turėti omenyje, kai mes vertiname šiandienę krizę Ukrainoje, kuri, kaip įspėja Koenas, veržliai eina link „karštojo“ karo su Rusija. Štai, kaip Koenas aprašo situaciją:

Net tuo atveju jei trumpai aprašytume įvykius susijusius su Ukrainos krize ir juos vertintume, pradedant nuo 2013-ųjų lapkričio, tada teisėtai išrinktas Ukrainos prezidentas Janukovičius iš tiesų neatsisakė pasirašyti sutarties dėl asociacijos su ES. Jis paprašė laiko pagalvoti. Tai iššaukė gatvės protestus. O jie privedė prie neteisėto Janukovičiaus pašalinimo nuo valdžios, ką, beje, dabartinis prezidentas Porošenko, kaip bebūtų keista, dabar taip pat pripažįsta neteisėtu ….

Po to įvyksta aneksija arba – kaip tą vadina rusai – Krymo susijungimas su Rusija. Po viso šito Ukrainos rytuose prasideda, dabar jau pilna eiga vykstantys protestai prieš tai, kas vyksta Kijeve, kadangi Ukrainos rytai buvo pagrindiniu Janukovičiaus elektoratu. Iš principo, Janukovičius buvo jų „gimtuoju“ prezidentu. Po to prasideda karas svetimomis rankomis, kurio metu Rusija padeda rytų-ukrainiečių sukilėliams, o JAV ir NATO padeda Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

Ir visa tai vyko toliau ir toliau. O dabar atsigręžkite atgal ir paklauskite – kas pirmas pradėjo agresiją. Tai tik mano samprotavimai – dėl kurių mane vadina „Putino gynėju“, nors tai nėra tiesa – … bet juk iš tiesų Putinas pagrindinai tik reaguoja į situaciją.

Leiskite pakartoti tai: reaguoja į situaciją. Jei mes turėtume daugiau laiko, aš paaiškinčiau jums, kodėl, neva kilnūs ir nekalti pasiūlymai, pateikti Europos Sąjungos Kijevui 2013-aisiais, iš tiesų nebuvo nekalti. Jų nebūtų priėmęs nė vienas, norėjęs išgyventi ukrainietis. Ir, tarp kitko, juose buvo tokie nuslėpti punktai, sekant kuriais, Kijevui būtų tekę priimti NATO politiką karinio saugumo klausimais …

Ukrainos klausimas Vašingtono darbotvarkėje buvo buvo labai labai ilgai, ir tai niekam nėra paslaptis. Ir tokia politika buvo vykdoma tiek atvirai, jog Putinas sureagavo – ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Jis veikė, baimindamasis, jog naujoji Kijevo valdžia, nuvertusi teisėtai išrinktą prezidentą, naudojasi NATO parama, ir jos sekančiu taikiniu bus Krymas su dislokuota jame rusų karine-jūrų baze … Tačiau jis tik reagavo į situaciją, kada Kijevas su Vašingtono palaiminimu pradėjo pilno masto karą prieš Ukrainos rytus, pavadinęs jį „antiteroristine operacija“ …

Buvo akivaizdu, jog tuo buvo pridengiamas griaunamasis karas … Pasinaudodamas proga NATO pradėjo didinti savo karinį dalyvavimą.. Kiekviename šių įvykių vystymosi etape, įdėmiau juos stebint – ką mano įsitikinimu daro kiekvienas istorikas, atsisukdamas į praeitį – galima pamatyti, jog Putinas pagrindinai ėmėsi atsakomųjų priemonių. Gali būti, kad jo reakcija, jo atsakomieji veiksmai klaidingi. Neatmetu, kad jie per daug agresyvūs. Bet visa tai galima būtų svarstyti…

Tačiau pareiškimai apie tai, jog visa tai putiniška ar Rusijos agresija, klaidingi. Klaidingi, jei ne visu 100%, tai sakykime – pusiausvyrai ir visuotiniam sutarimui – 50%. Ir, jei Vašingtonas pripažins, kad jo pareiškimai 50% klaidingi – o reiškia Rusijos pareiškimai 50% teisingi – tai būtent tada galima pradėti derybas ir tikėtis jų sėkmės.

Galiu tik tikėtis, jog politikai mūsų šalyje išgirs tokių žmonių, kaip profesorius Koenas balsus, ir imsis vesti protingas derybas su Rusija, kad išgelbėti mus nuo to, kas esamu laiku gresia pavirsti katastrofišku karu Europoje, – pabaigia straipsnio autorius.

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. Ec says:

    Šiuo metu sveika nuovoka ir tiesa vakarams nereikalinga, kai duota komanda pulti

  2. Mynde says:

    gelbėk negelbėjęs, o kitaip pindosija savo skolų jau niekaip nelikviduos. Iš čia ir turim dvi perspektyvas – pindosija žlunga su visom pasekmėm arba pindosija pradeda karą su visom pasekmėm. Tik pasekmės abiem atvejais nelabai skirsis.

  3. Mindaugas says:

    Moderniuosiuose Vakaruose yra viena viešpataujanti ideologija – liberalizmas. Ji turi daugelį tipų, versijų ir formų, daugelį atspalvių, bet esmė visada ta pati. XX amžiuje liberalizmas įveikė savo priešininkus ir po 1991 – ųjų metų pasauliniu mastu virto vienintele viešpataujančia ideologija. Po 1991 – ųjų pergalės liberalizmas įžengė į savo griūties fazę. Įveikęs komunizmą bei fašizmą jis stovėjo vienas, be jokio priešo prieš kurį tektų kovoti. Ir būtent šią akimirką išryškėjo vidiniai konfliktai, kuomet liberalios visuomenės ėmė bandyti išvalyti save nuo paskutinių likusių neliberalių elementų: seksizmo, politinio nekorektiškumo, lyčių nelygybės, bet kokių ne-individualistinių institucijų, kaip valstybė ar bažnyčia, liekanų ir tt. Liberalizmui visada reikalingas priešas, iš kurio būtų laisvinamasi. Kitu atveju jis praranda savo prasmę ir jo esminis nihilizmas tampa pernelyg ryškus. Absoliutus liberalizmo triumfas yra liberalizmo mirtis. Liberalizmas atgaus savo prasmę tik dar kartę susidūręs su neliberalia visuomene. Šis atbulinis žingsnis yra vienintelis būdas išgelbėti tai, kas liko iš tvarkos ir išgelbėti liberalizmą nuo pačio savęs. Tad horizonte pasirodo Putino Rusija. Šiuolaikinė Rusija nėra antiliberalinė, nėra totalitarinė, nėra nacionalistinė ir nėra komunistinė, bet nėra ir perdaug liberali, pilnai liberaldemokratinė, užtenkamai kosmopolitinė ar taip radikaliai antikomunistinė. Ji verčiau yra pakeliui į tapimą liberalia, žingsnis po žingsnio pagal Antonio Gramsci prisitaikydama prie globalinės hegemonijos ir į tai sekančią transformaciją. Tačiau globaliajai liberalizmo darbotvarkei, kurią atstovauja Jungtinės Valstijos ir NATO, reikalingas kitas veikėjas, kita Rusija, kuri pateisintų liberaliosios stovyklos tvarką ir padėtų mobilizuoti Vakarus, jiems gresiant subyrėti nuo vidinių kovų. Tai atidėstų liberalizmo vidinio nihilizmo proveržį ir taip išgelbėtų jį nuo jo neišvengiamo galo. Tai yra vienintelis būdas sustabdyti chaosą Vakaruose ir išgelbėti tai, kas liko iš jų globalinės ir vidinės tvarkos. Šiame ideologiniame žaidime Rusija pateisintų liberalizmo egzistavimą, nes ji yra priešas, kuris suteiktų prasmę atvirosios visuomenės kovai ir kuri padėtų jai globaliai konsoliduotis ir įteigti save. Rusija, tradicinis anglosaksų geopolitinis priešininkas, yra rimtas oponentas. Ji puikiai atitinka reikalingą vaidmenį – Šaltojo karo prisiminimai dar švieži daugelyje protų. Neapykanta Rusijai yra lengvai ir gana paprastomis priemonėmis išprovokuojamas dalykas. Todėl aš manau, kad karas su Rusija įmanomas. Tai yra ideologiškai būtina, kaip paskutinė priemonė atidėti galutinę liberaliųjų Vakarų griūtį.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top